Lietuvos teatro ir kino pasaulį sukrėtė žinia apie netikėtą aktoriaus, režisieriaus ir kūrybingos asmenybės Ričardo Vitkaičio mirtį. Kolegos jį prisimena kaip nuoširdų, energingą ir idėjomis trykštantį žmogų, gebėjusį suburti bendruomenę ir palaikyti kitus. Jis buvo atidus partneris scenoje, šiltas kolega ir žmogus, kuriam teatras buvo ne tik profesija, bet ir bendrystės vieta.
Kolegų prisiminimai apie Ričardą Vitkaitį
Portalui tv3.lt susisiekus su aktoriaus kolegomis, šie daugžodžiauti nenorėjo, neslėpdami emocijų teigė, kad ši žinia išmušė iš vėžių. Kaip šviesų žmogų R. Vitkaitį prisiminė aktorius Tadas Gryn. „Labai liūdna žinia. Dirbome seniai, bet atrodė gyvybingas. Nežinau, kad būtų turėjęs kokių sveikatos problemų. Žinią perskaičiau naujienų portale, o vėliau laišką gavau, kad netekome kolegos. Paskutiniame spektaklyje buvome kartu, kurį jis režisavo. Galiu pasakyt tik tiek, kad jis labai darbštus, visada ateidavo pasiruošęs. Apskritai - labai šviesus žmogus buvo. Net sunku kalbėti tokia tema. Išmušė iš vėžių. Labai gaila, kada jauni ir talentingi žmonės palieka mūsų pasaulį. Labai liūdna“, - pasakojo aktorius Tadas Gryn.
Prisiminimais pasidalijo ir anksčiau su juo dirbusi aktorė Sandra Daukšaitė-Petrulėnė. Ji neslėpė, kad ši žinia paliko šoką. „Kokia netikėta žinia. Labai labai liūdna“, - sakė ji. Sandra sakė, kad su Ričardu dirbo praeityje. Tą laiką ji pamena geriausiais jausmais. „Mes dirbome su juo ir labai nemažai. Kaip liūdna. Jis buvo nuostabus, su juo taip smagu dirbti buvo, koks juokingas, koks nuoširdus… Mes su juo filmavomės „Tobuloje kopijoje“, vėliau spektaklyje“, - pasakojo moteris.
Artimų ryšių paskutiniu metu jiedu nepalaikė, tačiau aktorė sakė, kad dirbant kartu, jo sveikatos problemų nepastebėjo. „Kadangi dabar nebuvo artimesnio bendravimo, dėl jo sveikatos nežinau. Bet kai dirbome kartu, viskas buvo labai gerai“, - teigė Sandra.
Gražių žodžių kolegai negailėjo ir aktorius Sakalas Uždavinys. Nors kartu jie bedirbo jau senokai, jam įsiminė ypatinga Ričardo asmenybė. Anot vyro, tokių žmonių pasitaiko retai. „Be proto liūdna. Ričardas buvo nepaprastai įdomi asmenybė. Taip, dažnai sakoma - talentingas, bet jis buvo kur kas daugiau nei tik talentingas aktorius ar režisierius. Jis gebėjo būti aktoriumi, režisieriumi, dramaturgu, prodiuseriu, tam tikra prasme net verslininku. Tai labai reta savybė mūsų profesijoje. Aktoriaus darbas neišvengiamai reikalauja kompromisų - paklusimo dramaturgui, režisieriui, prodiuseriui, kūrybinei grupei. Tačiau Ričardas turėjo savyje kažką labai savito - jis gebėjo laviruoti, išlaikydamas kūrybinį stuburą. Jis visada turėjo savo nuomonę ir ne visada paklusdavo tam, kas sakoma iš šalies. Mes jį vadindavome tiesiog Ryčka. Jis buvo daugiabriaunė, labai produktyvi asmenybė. Nesvarbu, ar dirbo kaip aktorius, ar kaip režisierius - su juo visada buvo įdomu dirbti. Jis mokėjo išlaviruoti kūrybiškumu. Tokių žmonių netektis visada labai labai skaudi“, - kalbėjo S. Uždavinys.
Taip pat skaitykite: Futbolo įžvalgos
Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas taip pat jautriai atsiliepė apie aktoriaus netektį. „Talentingas, jautrus, gilus, intelektualus, bendruomeniškas žmogus. Žmogus, kuris turėjo ne tik aktoriaus, bet ir režisieriaus talentą. Jis sugebėjo jungti žmones ir tą paliudijo jo režisuotos teatro šventės, „Fortūnų“ įteikimo ceremonijos ir visos tos šventės, kurios būdavo teatre. Jis paprasčiausiai mylėjo kolegas, mylėjo žmones ir su meile darė visą tai, kad visiems tarpusavyje būtų jaukiau, šilčiau, prasmingiau. Jis nebuvo daugžodžiaujantis, bet jo žodis visada buvo sutelkiantis ir priverčiantis pamąstyti. Netgi mirties laikas jam parinktas toks, kad jis tarsi užduoda minties gelmę visiems atėjusiems metams. Metams fiziškai be jo, bet mintyse su juo. Su jo išpažintu teatru, su jo santykiu į tą teatrą. Ne žmogaus gyvenimo ilgis apsprendžia jo svarbą ir dydį. Jis degė, jis sudegė, bet ta šiluma ir šviesa - ji nėra vienadienė“, - kalbėjo E. Stancikas.
Prieš pat atsisveikinimą su aktoriumi, teatro vadovas prakalbo ir ant scenos. „Ričardai, o gal tikriau, kaip visada, Ryčka. Nuo pirmo susitikimo šioje scenoje, tu visada ieškojai kitokio teatro. Daug čia būta stebuklingų akimirkų. Bet žemiškojo teatro sparnas palūžo, o išaugo sparnai link amžinojo teatro. Ačiū tau ir gero skrydžio“, - dėkojo E. Stancikas.
Paskutinis atsisveikinimas ir biografijos faktai
Lietuvos teatro bendruomenė ir aktoriaus talento gerbėjai rinkosi į Nacionalinį Kauno dramos teatrą atsisveikinti su Ričardu Vitkaičiu. Atmosfera buvo slegianti - prigesusios šviesos, rami muzika, scenos viduryje urna, papuošta baltais žiedais, kryžius ir žvakės. Sausio 2 d. R. Vitkaičio žemiškieji palaikai (urna) buvo pagerbti Šv. Mišiomis Kauno Šv. Mikalojaus Arkangelo (Soboro) bažnyčioje, o vėliau kolegos atsisveikinti rinkosi Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje. Penktadienį jis palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Ričardas Vitkaitis gimė 1972 m. kovo 19 d. Kaune. Trisdešimt metų atidavęs teatro scenai, Ričardas Vitkaitis savo talentą skleidė ne tik teatre, bet ir režisuodamas televizijos serialus, kurdamas masinių renginių scenarijus, o pastaraisiais metais itin sėkmingai save realizavo tarptautiniuose projektuose. Jis buvo menininkas, nuolat ieškantis naujų formų ir ryšio su žiūrovu. Save jis įsivaizdavo tik aktoriumi, todėl pasirinko studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 1990-1994 m. mokėsi I. Bučienės, A. Dapšio bei E. Gabrėnaitės kurse, o 1995 m. buvo pakviestas į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Čia jis nuosekliai skleidėsi kaip aktorius, o 2011 m. debiutavo ir kaip režisierius, pastatęs spektaklį „Tegyvuoja Bušonas!“.
Per beveik tris dešimtmečius trukusią aktoriaus karjerą R. Vitkaitis sukūrė daugiau nei 40 vaidmenų teatre. Jo vaidmenų spektras buvo itin platus - nuo komiškų iki giliai dramatiškų. Tarp svarbiausių jo darbų - vaidmenys spektakliuose „Piteris Penas“, „Pienių vynas“, „Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius“, „Opera už tris skatikus“, „Tolima šalis“, „Žuvėdra“, „Nusikaltimas ir bausmė“, „Ruzvelto aikštė“, „Gedulas tinka Elektrai“, „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“, „Laimingi“, „Tegyvuoja Bušonas!“, „Mūsų brangioji Pamela“, „Klaros santykiai“, „Getas“, „Elektra“, „Kartoteka“ ir daugelis kitų. Pastaraisiais metais sėkmingai įsiliejo ir į spektaklį „Palata“ pagal A. Čechovą (rež. R. Kazlas). Dirbo su režisieriais Gyčiu Padegimu, Gintaru Varnu, Artūru Areima, Rolandu Atkočiūnu, Jonu Vaitkumi ir kitais.
Taip pat skaitykite: Pratimai be inventoriaus
Apdovanojimai ir kūrybinė veikla
2011 m. Ričardas Vitkaitis buvo apdovanotas teatro apdovanojimu „Fortūna“ už spektaklio „Tegyvuoja Bušonas!“ režisūrą, o 2022 m. už nuopelnus Kauno miestui jam įteikta Tauriuko statulėlė. R. Vitkaitis taip pat save realizavo kaip itin sėkmingas televizijos serialų ir renginių režisierius. Jis režisavo serialus „Bruto ir Neto“, „Moterys meluoja geriau“, „Turtuolis vargšas“, „Uošvių nepasirinksi“, „Gaujų karai“, „Kurmis“, „Rygos vartai“ (Latvija) ir kitus. Kaip aktorius sukūrė vaidmenis filmuose „Kiemas“, „Nuomos sutartis“, „Pasmerkti“, „Tobula kopija“, „Senekos diena“, „Laisvės kaina: savanoriai“, „Gimtinė“, „Gaujų karai“ ir kituose kino projektuose.
Ričardas Vitkaitis nestokojo entuziazmo ir kūrybinės drąsos. Jo ir bendraminčių iniciatyva Kaune buvo atgaivinta tradicija Tarptautinę teatro dieną minėti masiniais renginiais. 2014, 2015 ir 2016 m. surengtos teatralizuotos krepšinio rungtynės tarp aktorių ir Kauno „Žalgirio“ komandų legendinėje Kauno sporto halėje ir „Žalgirio“ arenoje. Daugelį metų jis rengė ir vedė „Fortūnų“ teikimo ceremonijas Kauno rotušėje.
Spektaklis „Kartoteka“
Spalio 18-osios vakarą Nacionaliniame Kauno dramos teatre žiūrovai rinkosi į režisieriaus Gintaro Varno režisuotą premjerą „Kartoteka“. Pjesės autoriaus Tadeuszo Róźewicziaus kūryba mažai pažįstama Lietuvos publikai. Lenkijoje jo pjesės statomos labai dažnai, ypač „Kartoteka“, kuri gyva įvairiose scenose iki šiol. Pasak režisieriaus G. Varno, „tai viso gyvenimo kartoteka, kurią praeina per vieną nemigos naktį. Pagrindinio herojaus sąmonėje atgyja įvairūs sutikti žmonės, kurie pateikia savo sąskaitas, skolas, primenamos išdavystės, netgi žmogžudystė".
Scenografiją spektakliui sukūrė pirmą kartą su režisieriumi G. Varnu dirbęs Artūras Šimonis. „Scenografijos sprendimas gimė iš vienos techninės problemos - pjesės pagrindinis personažas visą laiką guli lovoje. Galvojau, jeigu jis visą laiką gulės lovoje, tai žiūrovai jį blogai matys. Todėl aš sugalvojau tokį praktišką sprendimą - didžiulį veidrodį, kuriame herojus gulėdamas atsispindės. Nepaisiau paties Różewicziaus aprašytos scenografijos, bet mes parinkome nemažai daiktų ir baldų iš ankstesnių Gintaro Varno spektaklių. Kadangi veiksmas vyksta herojaus bute, bet kartu ir teatre, mes specialiai nenaudojom scenos aprangos - kulisų, galinės uždangos, paskliausčių, viskas atvira, tai - teatras teatre, scena scenoje. Kelių dešimčių kostiumų ir lėlių autorė - G. Paulauskaitė. „Kostiumai kuklūs, be ryškių detalių, nestilizuoti, lyg iš gatvės. Teatrališkumo, sąlygiškumo įneša lėlės, kai kurios iš jų scenoje veikia beveik visą spektaklį. Šių lėlių idėja gimė žiūrint Tadeuszo Kantoro spektaklius.
Šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas teigė: „Ši pjesė labai įdomi, skylanti į daugybę dalių, kaip balta šviesa per stiklo prizmę išsiskaido į visą šviesų spektrą. Daug spalvų nenaudojau, nes labai spalvingas pats herojus, jo gyvenimas, bendravimas su kitais personažais. Tai sudaro didelę sąranką spektaklio detalių, kurias suklijuoja šviesa. Turime nuostabią dekoraciją, kuri man labai patinka, - veidrodis su atspindžiais. Tai labai tiksliai nukelia į sapno būseną, kai pro veidrodį galima patekti į kitą pasaulį. Tas begalybės jausmas, ta žmogaus minčių raizgalynė, kurią sekti šviesa yra labai įdomu ir išmoninga. Kompozitorius Antanas Jasenka: „Man turbūt apskritai patinka absurdas, groteskas, keisčiausios dramaturginės vizijos ir situacijos, tad, perskaitęs pjesę, apsidžiaugiau, kad Gintaras Varnas, su kuriuo kartu dirbame jau trečią kartą iš eilės, pasirinko būtent šį kūrinį. Nes tame, atrodytų, minčių ir veiksmų chaose, ko gero, slypi didelė laisvė rinktis išraiškos ir muzikines priemones. Žinoma, tuo pačiu metu tai ir nemažas iššūkis, kaip tas pasirinktas priemones suvaldyti.
Taip pat skaitykite: Išsamus amerikietiško futbolo taisyklių vadovas
Teatralizuotos krepšinio rungtynės
Ričardas Vitkaitis nestokojo entuziazmo ir kūrybinės drąsos. Jo ir bendraminčių iniciatyva Kaune buvo atgaivinta tradicija Tarptautinę teatro dieną minėti masiniais renginiais. 2014, 2015 ir 2016 m. surengtos teatralizuotos krepšinio rungtynės tarp aktorių ir Kauno „Žalgirio“ komandų legendinėje Kauno sporto halėje ir „Žalgirio“ arenoje. Šis netradicinis renginys sujungė teatro ir sporto pasaulius, pritraukė didelį žiūrovų susidomėjimą ir tapo puikia švente tiek dalyviams, tiek žiūrovams.
Rimo Kurtinaičio prisiminimai apie vaikystę ir krepšinio kelią
Buvęs Lietuvos rinktinės krepšininkas ir treneris, Rimas Kurtinaitis apie savo gyvenimą pasakojo itin atvirai ir linksmai.
Vaikystė Panemunėje: Rimas Kurtinaitis gimė Panemunės rajone, prie Linksmės kalno. Jo vaikystė prabėgo draustinyje, žaidžiant su kamuoliu, žvejojant, grybaujant ir uogaujant. Mama dirbo K.Požėlos spaustuvėje, o tėtis - „Drobės“ gamykloje. Tėvas buvo sportiškas, tad ir Rimas pasirinko sporto kelią.
Kelias į krepšinį: Į krepšinį Rimą atvedė brolis. Šančių rajono krepšinio salėje, pas trenerį Edvardą Nekrašą, Rimas pradėjo savo krepšininko karjerą. Po pirmo treniruočių pusmečio, greitoje atakoje, Rimas susilaužė ranką. Sporto mokykloje jį pastebėjo treneris Leonardas Makauskas. Vėliau grupę perėmė Rūzas, kuris daug dėmesio skyrė metimams.
Žaidimas „Žalgirio“ dubleriuose ir studijos KKI: Patekęs į „Žalgirio“ dublerius, Rimas įstojo į Kūno kultūros institutą (KKI) ir pradėjo žaisti už jo komandą. 19-os metų jis pateko į TSRS jaunimo rinktinę. Grįžęs namo, Rimas laikė save perspektyviu žaidėju.
Panevėžio „Lietkabelis“: Treneris Vladas Garastas išsiuntė Rimą į Panevėžio „Lietkabelį“. Nors žaidė pirmoje Lietuvos lygoje, Rimas tai laikė racionaliausiu sprendimu. „Lietkabelyje“ jis žaidė rezultatyviai ir buvo vienas lyderių.
Išmetimas iš universiteto: Rimas nebuvo geras studentas. Jis pažeidinėjo režimą ir praleisdavo paskaitas. Rektorius Stanislovas Stonkus neapsikentė ir išmetė Rimą iš instituto.
Tarnavimas armijoje: Po išmetimo iš universiteto, Rimas buvo pašauktas į armiją, į Rygos ASK. Karininkas Melničiukas pasakė, kad jam laikas į armiją.
Pakvietimas į Maskvos CSKA: Žaidžiant ASK klube, Rimas dalyvavo krepšinio turnyruose tarp kariškių klubų. Viename iš turnyrų jį pastebėjo Aleksandras Gomelskis, Maskvos CSKA treneris. A. Gomelskis pakvietė Rimą į CSKA. Baltijos regiono karinis vadas suplešė pakvietimą į CSKA, bet A. Gomelskis patarė pabėgti į Maskvą. Su CSKA Rimas tapo Sąjungos čempionu.
Atsiminimai apie šeimą ir Arvydą Sabonį
Dukters gimimas: Dukters gimimas buvo viena laimingiausių Rimo gyvenimo dienų, tačiau jis buvo Rygoje.
Vestuvės: Rimas vedė birželio 6-ąją. Tada jį išleido trims dienoms iš armijos namo.
Pirmasis susitikimas su Arvydu Saboniu: Rimas pirmą kartą išvydo Arvydą Sabonį finalo ketverte su „Žalgiriu“ Maskvos „Dinamo“ salėje.