Įvadas
Vilniaus universitetas (VU) - tai ne tik pirmasis ir didžiausias Lietuvos universitetas, bet ir viena seniausių bei žymiausių aukštųjų mokyklų Vidurio ir Rytų Europoje. Įsikūręs šalies sostinėje Vilniuje ir turintis padalinius Kaune bei Šiauliuose, VU įkurtas 1579 m. ir darė didelę įtaką ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių kultūriniam gyvenimui, išugdęs ne vieną mokslininkų, poetų, kultūros veikėjų kartą. VU yra gyvos tradicijos universitetas, įsipareigojęs tiesai ir visuomenei.
VU Istorija: Nuo Įkūrimo Iki Šių Dienų
Įkūrimas ir Pirmieji Metai
Vilniaus universitetas įkurtas XVI amžiuje, sklindant renesanso, reformacijos ir katalikiškosios reformos idėjoms. 1569 m. Vilniaus vyskupo V. Protasevičiaus kvietimu į Lietuvą atvykę jėzuitai 1570 m. įkūrė Vilniaus jėzuitų kolegiją. Vilniaus universitetas įsteigtas Romos jėzuitų kolegijos pavyzdžiu su kolegija (parengiamasis skyrius) ir dviem fakultetais (Filosofijos ir Teologijos). Studijos buvo trijų pakopų: baigusieji kolegiją (5 m., vėliau 7 m.) galėjo studijuoti Filosofijos fakultete (3 m.), jį baigusieji ir norintieji tapti dvasininkais - Teologijos fakultete (4 m.). 1618 m. kolegijoje studijavo 1100, Filosofijos ir Teologijos fakultetuose - 111 studentų, dėstė 11-15 profesorių. Vilniaus universitetas mokymo lygiu prilygo daugumai Europos universitetų. Be lietuvių, baltarusių, lenkų, rusų, prūsų, vokiečių, universitete studijavo anglų, škotų, danų, norvegų, italų, vengrų, suomių. Dėstomoji kalba buvo lotynų. Buvo mokoma graikų, hebrajų kalbų. 16-17 a. veikė rusų, vokiečių ir lietuvių seminarai. 1586-1805 m. universitetas turėjo spaustuvę (Vilniaus akademijos spaustuvė), ji spausdino leidinius lotynų, lenkų, lietuvių, latvių ir kitomis kalbomis.
XVII-XVIII Amžiai: Iššūkiai ir Transformacijos
XVII a. viduryje šalį nusiaubus karams mokslo lygis universitete smuko. 1773 m. popiežiui panaikinus jėzuitų ordiną, Vilniaus universiteto administravimą perėmė valstybė ir jos Seimo nutarimu Abiejų Tautų Respublikoje įkurta Edukacinė komisija. Ji pavedė universitetui globoti Lietuvos švietimo provincijos mokyklas. 1781 m. universitetas pavadintas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiąja mokykla. 1783 m. nustota dėstyti filosofiją, Filosofijos, Teologijos ir Teisės fakultetai pertvarkyti į dvi kolegijas: Fizinių mokslų (dėstyta aukštoji matematika, fizika, chemija, mechanika, gamtos ir medicinos mokslai) bei Moralinių mokslų (teologija, teisė, visuotinė istorija, retorika, literatūra). 1783 m. prie Vyriausiosios mokyklos įkurta Mokytojų seminarija. 1793 m. įsteigtos Architektūros, 1797 m. - Tapybos ir piešimo ir katedros (Vilniaus meno mokykla). Pradėta rengti pirmąsias Lietuvoje naudingųjų iškasenų paieškų ekspedicijas, taikyti eksperimentus ir praktiką.
XIX Amžius: Nuo Imperatoriškojo Universiteto Uždarymo
1795 m. Lietuvą (be Užnemunės) prijungus prie Rusijos imperijos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausioji mokykla 1797 m. pertvarkyta ir pavadinta Vilniaus vyriausiąja mokykla. Vietoj kolegijų buvo sudaryti 3 fakultetai (Moralinių, Fizinių ir Medicinos mokslų). Dėstomąja kalba tapo lenkų, bet dalis dalykų ir toliau dėstyti lotynų kalba. Po Rusijos imperijos švietimo sistemos reformos, 1803 m. balandžio 4 d. Rusijos imperatoriaus Aleksandro I aktu mokykla pavadinta Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. Jam pavesta prižiūrėti Vilniaus švietimo apygardos mokyklas. Veikė 4 fakultetai: Fizikos ir matematikos, Medicinos, Moralinių ir politikos mokslų, Literatūros ir laisvųjų menų; 32 katedros. Dėstomųjų dalykų padaugėjo iki 55. Imta dėstyti inžineriją, technologiją, tikimybių teoriją, agronomiją, statistiką, diplomatiją, vėl pradėta dėstyti filosofiją. Pagal 1803 m. universiteto nuostatus profesoriai pradėjo rinkti 3 metams rektorių ir dekanus. Siekta panaikinti lotynų kalbą, nuo 1816 m. lenkų kalba tapo universiteto kanceliarine kalba. Universitete plito švietėjiškos filosofinės, gamtos evoliucijos pažangios idėjos. Dalis dėstytojų dalyvavo masonų ložės veikloje, 1817 m. įsikūrė liberali šubravcų draugija, veikė nelegalios studentų filomatų ir filaretų draugijos. Nuo 1824 m. pradėta cenzūruoti leidžiamas knygas, dėstytojų paskaitas, atsisakyta renkamo rektoriaus (juos ėmė skirti Rusijos vyriausybė). 1809 m. studijavo 366, 1830 m. - 1321 studentas. 1830-1831 m. sukilime dalyvavo apie 400 Vilniaus universiteto studentų ir dėstytojų, todėl 1832 m. rugpjūčio 29 d. Rusijos imperatoriaus Nikolajaus I aktu universitetas uždarytas (liko Medicinos fakultetas, pertvarkytas į Vilniaus medicinos‑chirurgijos akademiją, veikė iki 1842 m., ir Teologijos fakultetas, pertvarkytas į Vilniaus dvasinę akademiją, 1842 m. perkelta į Sankt Peterburgą; Dvasinė katalikų akademija). Vilniaus universiteto astronomijos observatorija 1832 m. perduota Rusijos mokslų akademijai.
XX Amžius: Atkūrimas ir Pokario Metai
1834 ir 1855 m. Vilniaus gubernijos bajorų seimelis, 1858 m. Vilniaus ir Kauno gubernijos bajorija kreipėsi į Rusijos imperatorių su prašymu atkurti Vilniaus universitetą. 1905 m. gruodį lietuvių ir lenkų mokslininkai, visuomenės veikėjų grupė deklaravo sudaranti Laisvojo universiteto su lietuvių, lenkų, rusų ir kitų tautų kalbomis įsteigimo Vilniuje draugiją. Draugijai nepavyko Vilniaus universiteto atkurti, bet buvo gautas leidimas įsteigti dvi mokslo draugijas - Lietuvių mokslo draugiją ir Vilniaus mokslo bičiulių draugiją. Paskelbus nepriklausomybę, Lietuvos Valstybės Taryba 1918 m. gruodžio 15 d. priėmė nutarimą Vilniaus universitetą atkurti. Universitetą buvo numatyta atidaryti 1919 m. sausio 1 d., bet Lietuvos vyriausybei nepavyko to įgyvendinti. 1919 m. kovo 13 d. buvo paskelbtas marionetinės V. Kapsuko vyriausybės dekretas dėl Vilniaus universiteto atkūrimo. 1919 m. rugpjūčio 28 d. Lenkijos okupacinė valdžia atkūrė universitetą ir pavadino jį Stepono Batoro universitetu; atidarytas 1919 m. spalio 11 d. 1933-40 m. veikė Vilniaus universiteto archeologijos muziejus. 1938 m. universitete buvo 392 dėstytojai, 3100 studentų (iš jų tik 2,7 % lietuvių). Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, 1939 m. gruodžio 15 d. vietoj lenkiško universiteto buvo suorganizuotas lietuviškas, vadovautasi Vytauto Didžiojo universiteto statutu. Mokslas jame prasidėjo 1940 m. sausio 22 d. Iš pradžių veikė iš Vytauto Didžiojo universiteto į Vilniaus universitetą atkelti Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetai; 26 katedros, studijavo 1004 studentai. 1940 m. vasarą SSRS okupavus Lietuvą, Vilniaus universitetas pertvarkytas pagal sovietinių universitetų modelį. 1940-41 m. veikė 4 fakultetai (Humanitarinių mokslų, Teisės, Ekonomikos, Matematikos ir gamtos); buvo 3102 studentai, 227 dėstytojai. Nacių Vokietijos okupacijos metais sovietinės valdžios pertvarkymai panaikinti, iš universiteto pašalinti profesoriai ir studentai žydai, vėliau - lenkai ir rusai. 1941 m. pabaigoje buvo 573 studentai. 1944 m. SSRS kariuomenei vėl užėmus Vilnių, universitetas atkurtas ir pavadintas Vilniaus valstybiniu universitetu, 1955 m. Vilniaus valstybiniu V. Kapsuko universitetu. 1944-45 m. veikė 8 fakultetai (Istorijos ir filologijos, Ekonomikos, Teisės, Fizikos ir matematikos, Chemijos, Gamtos, Medicinos, Miškų ūkio); greta specialistams rengti būtinų katedrų įsteigta Karinė ir Marksizmo‑leninizmo katedros. 1949 m. Miškų ūkio fakultetas perkeltas į Kauno žemės ūkio akademiją (nuo 2019 m. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija). 1964 m. Kaune įkurtas universiteto Bendrųjų mokslų fakultetas (nuo 1969 m. Kauno vakarinis fakultetas). 1968 m. pradėtas statyti studentų miestelis Saulėtekyje.
Taip pat skaitykite: Vadovas: slidinėjimo batai plačiai pėdai
Nepriklausomybės Atgavimas ir Šiuolaikinė Era
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m., universitetas pavadintas Vilniaus universitetu ir patvirtintas autonomiją deklaruojantis statutas. 1991 m. įsteigtos bakalauro, magistro ir doktorantūros studijos. 1991 m. universitetui grąžinta Šv. Jonų bažnyčia (universitetui oficialiai priklausė 1773-1948 m.). 2012 m. atidarytas naujas Vilniaus universiteto bibliotekos pastatas Saulėtekio alėjoje. 2016 m. atidarytas Gyvybės mokslų centras. Vykdant aukštojo mokslo reformą, 2018 m. nuspręsta prie Vilniaus universiteto prijungti Šiaulių universitetą (2021 m. sausio 1 d. tapo Vilniaus universiteto Šiaulių akademija).
Struktūra ir Padaliniai
Vilniaus universitetas turi platų struktūrinių padalinių tinklą, užtikrinantį įvairiapusę veiklą:
Akademiniai Padaliniai
Universitete vykdomos 133 bakalauro (pagrindinių), 133 magistrantūros studijų programos, rengiami 29 mokslo krypčių daktarai.
Neakademiniai Padaliniai
Yra 12 neakademinių kamieninių padalinių: Vilniaus universiteto biblioteka, Vilniaus universiteto botanikos sodas, Bendrabučių, Informacinių technologijų paslaugų, Kultūros, Mokymo ir praktikų bazių, Sveikatos ir sporto, Turto valdymo ir paslaugų centrai, Konfucijaus institutas, Vilniaus universiteto muziejus (įkurtas 2010 vietoj Mokslo muziejaus, įkurto 1979; apima Geologijos, įkurtas 1803, Lietuvos matematikų, Fizikos, Medicinos istorijos muziejus, visi įkurti 1998), Vilniaus universiteto leidykla, Vilniaus universiteto planetariumas (įsteigtas 1962).
Mokslo Žurnalai
Universitetas leidžia tęstinius mokslo žurnalus: Teisė (nuo 1957), Kalbotyra (nuo 1958), Knygotyra (nuo 1961), Psichologija (nuo 1962), Baltistica (nuo 1965), Literatūra (nuo 1968), Problemos (nuo 1968), Ekonomika (1969), Politologija (nuo 1989), Lietuvos statistikos darbai (nuo 1990), Acta paedagogica Vilnensia (nuo 1991), Lietuvos istorijos studijos (nuo 1992), Lietuvos chirurgija (nuo 1993), Acta medica Lituanica (nuo 1994), Information & Media (nuo 1994), Semiotika (nuo 1994), Nonlinear Analysis: Modelling and Control (nuo 1997), Slavistica Vilnensis (nuo 1997), Slauga. Mokslas ir praktika (nuo 1997), Sociologija. Mintis ir veiksmas (nuo 1997), Specialusis ugdymas (nuo 1998), Archaeologia Lituana (nuo 1999), Respectus Philologicus (nuo 1999), Acta Orientalia Vilnensia (nuo 2000), Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika (nuo 2001), Jaunųjų mokslininkų darbai (nuo 2002), Socialiniai tyrimai (nuo 2002), Religija ir kultūra (nuo 2004), Buhalterinės apskaitos teorija ir praktika (nuo 2007), Lietuvių kalba (nuo 2007), Vertimo studijos (nuo 2008), Žurnalistikos tyrimai (nuo 2008), Scandinavistica Vilnensis (nuo 2009), Verbum (nuo 2010), Organizations and Markets in Emerging Economies (nuo 2010), Bibliotheca Lithuana (nuo 2011), Baltic Journal of Political Science (nuo 2012), Taikomoji kalbotyra (nuo 2012), Acta Museologica Lithuanica (nuo 2013), Kriminologijos studijos (nuo 2014), Vilnius University Open Series (nuo 2019), Vilnius University Proceedings (nuo 2019).
Taip pat skaitykite: Futbolo trenerių veteranų vizijos
Architektūra ir Kultūros Paveldas
Senieji universiteto rūmai - tai 16-20 a. gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo ir istorizmo laikotarpių pastatų ansamblis. Susideda iš 12 universiteto pastatų ir Šv. Jonų bažnyčios su varpine. Pastatai turi po kelis korpusus, kurie išdėstyti apie 12 įvairaus dydžio ir plano kiemų: Didįjį (arba P. Skargos), Observatorijos, Bibliotekos, M. K. Sarbievijaus, M. Daukšos, S. Daukanto, Arkadų, L. Gucevičiaus, A. Mickevičiaus, S. T. Stanevičiaus, K. Sirvydo, Spaustuvės. Seniausia Vilniaus universiteto ansamblio dalis - Observatorijos kiemas ir jo vakarinis korpusas (16 a. pradžia, išliko gotikos mūro fragmentų, buvo renesansinė galerija, 19 a. antroje pusėje užmūryta). Vienas seniausių ir puošniausių - Didysis kiemas, kurį supa 2 triaukščiai pastatai su atviromis renesansinėmis galerijomis (17 a. pradžia); pastatų architektūroje susipynę įvairių stilių elementai. Klasicizmo, baroko elementų turi Aula (vadinamoji Kolonų salė, 18 a. pradžia) su Vilniaus universiteto profesorių biustais (rekonstruota 1810, architektas M. Šulcas), Sniadeckių teatro salė (18 a., 1804 pertvarkyta į auditorijas, architektas M. Šulcas), barokinės yra J. Lelewelio (įrengta 20 a. pradžioje vietoj 18 a. viduryje buvusios jėzuitų koplyčios, sienų tapyba 1930 restauruota J. Hopeno), Rektorato posėdžių (A. Kmieliausko freskos, 1982) salės. Rūmų seniausioji dalis koridorinio planavimo, yra gotikinė salė, išlikę 17 a. Bibliotekos pastatas (16-17 a.) turi renesanso ir klasicizmo bruožų. Ypač vertingos klasicistinės salės: P. Smuglevičiaus (17 a. pradžia, P. Smuglevičiaus ir A. Smuglevičiaus sienų tapyba, 1804) ir vadinamoji Profesorių skaitykla (17-18 a., 19 a. pradžioje rekonstruota, architektas M. Šulcas). Išliko barokinis, sudėtingos konfigūracijos pastatas tarp M. K. Sarbievijaus ir K. Sirvydo kiemų (17 a. pabaiga-18 a. pradžia), vėlyvojo klasicizmo stiliaus (pastatas aplink M. Daukšos kiemą), istorizmo architektūros (pastatas Universiteto gatvėje, 17 a. Vilniaus universiteto ansamblyje gausu šiuolaikinės dailės kūrinių (K. Bogdano skulptūra K. Donelaitis 1964, 2014 pakeista kopija, originalas perkeltas į Kauną; R. V. Gibavičiaus sgrafitas Filologijos fakulteto vestibiulyje, 1970, A. Kmieliausko freskos knygyne Littera, 1978, V. Valiaus sienų tapyba K. Donelaičio skaitykloje, 1979, P. Repšio freskos Lituanistikos centro vestibiulyje, 1977-85). Ansamblis pradėtas formuoti vyskupo jurisdikoje, mūriniais namais užstatytame kvartale. Nuo Vilniaus universiteto įkūrimo 1579 pastatai smarkiai keitėsi, rekonstruoti po didelių 1737-49 gaisrų (darbų vadovai architektai J. K. Glaubicas ir T. Žebrauskas, nuo 1773 - M. Knakfusas, M. Šulcas, K. Podčašinskis). 1963 ir 1968-79 ansamblis kompleksiškai restauruotas (darbų vadovė architektė A. Švabauskienė).
VU Šiandien
Studentai ir Personalas
2018/2019 m. universitete studijavo 21 281 studentas (iš jų - 11 695 bakalauro, 3332 magistrantūros, 2830 vientisųjų studijų studentai, 806 rezidentai, 847 doktorantai). 2020/2021 m. universitete buvo vykdomos 74 bakalauro (pagrindinių), 103 magistrantūros studijų programos, rengiami 29 mokslo krypčių daktarai. 2021 m. sausio 1 d. akademinį personalą sudarė 3095 asmenys, iš jų - 2355 dėstytojai (iš jų - 322 profesoriai, 546 docentai), 740 mokslo darbuotojų. 2020/2021 m. studijavo 22 747 studentai (iš jų - 12 513 bakalauro studijų, 3561 magistrantūros studijų, 3104 vientisųjų studijų, 115 profesinės pedagogikos studentų, 836 rezidentai, 795 doktorantai, 513 klausytojų). 2022 m. spalio 1 d. akademinį personalą sudarė 3348 asmenys, iš jų - 2511 dėstytojų (iš jų - 315 profesorių, 617 docentų), 837 mokslo darbuotojai.
Tarptautinis Bendradarbiavimas
Šiuo metu VU yra Europos universitetų Magna Charta signataras, Tarptautinės universitetų asociacijos, Europos universitetų asociacijos, Baltijos universitetų rektorių konferencijos, tarptautinių Utrechto, UNICA ir Baltijos jūros regiono universitetų tinklų narys. Nuo 2016 m. sausio 1 d. VU pakviestas į prestižinių universitetų tinklą - Koimbros grupę. 2018 m. VU kartu su Granados (Ispanija), Graco (Austrija), Leipcigo (Vokietija), Paduvos (Italija), Bergeno (Norvegija), Liono (Prancūzija) universitetais pasirašė susitarimo memorandumą, kuriuo buvo įsteigtas Europos universitetų aljansas ARQUS.
Taip pat skaitykite: Indėlis į Lietuvos futbolą