Kovos menai ir kovos sportas - du skirtingi požiūriai į fizinę kovos veiklą. Nors terminai dažnai vartojami pakaitomis, jie turi esminių skirtumų. Šiame straipsnyje panagrinėsime kinietišką boksą, jo vietą tarp kovos menų ir sporto šakų, istoriją, filosofiją ir praktinį pritaikymą.
Kovos Menų ir Kovos Sporto Skirtumai
Pagrindinis kovos menų tikslas - ugdyti savigynos įgūdžius, kovotojo dvasią, gyvenimo filosofiją, kūno ir proto harmoniją. Jie dažnai susiję su kultūrinėmis ir istorinėmis tradicijomis, kai kurie turi dvasinių bei etinių aspektų. Daugelyje tradicinių kovos menų, pavyzdžiui, dziudo, kung-fu ar aikido, pabrėžiamas charakterio ugdymas, pagarba kitiems ir savikontrolė. Nors kovos menai turi taisykles, jų mokymas ir praktika gali būti lankstesni.
Koviniuose sportuose daugiausia dėmesio skiriama varžyboms ir konkrečių taisyklių taikymui siekiant nustatyti nugalėtoją. Varžovai kovoja vienas su kitu, kad pelnytų taškų, laimėtų techniniu nokautu (TKO) arba priverstų varžovą pasiduoti pagal sporto šakos taisykles. Populiariausios sporto šakos ir kovos menai yra boksas, imtynės, karatė, kikboksas, MMA, Judo, taekvondo, Muay Thai arba brazilų džiudžitsu.
Kas Yra Kinietiškas Boksas?
Kinietiškas boksas, dažnai vadinamas Kung Fu arba Wushu, yra bendras terminas, apimantis daugybę skirtingų kinų kovos menų rūšių. Tai ne tik fizinis, bet ir dvasinis tobulėjimas. Wushu - tai sportinė Kung Fu forma, kurioje daugiausia dėmesio skiriama solo arba grupiniams pasirodymams. Tradicinės Kung Fu formos apima daugybę kinų kovos menų rūšių, kurios gali būti sportinės arba gynybinės.
Ušu Sanda: Kinietiškas Muay Thai Atitikmuo?
Ušu Sanda kartais lyginamas su kinietišku Muay Thai atitikmeniu. Sanda - tai ušu sportinės varžybos, kuriose naudojamos įvairios smūgiavimo ir grumtynių technikos. Lietuvoje anksčiau vykdavo ušu sanda varžybos, o kai kurie sportininkai yra tapę Lietuvos čempionais.
Taip pat skaitykite: NBA žiedų istorija
Kovos Menų Istorija ir Filosofija
Daugumos kovos menų tėvynė laikoma Indija. Žmonės jau nuo senų laikų žinojo kovos ir savigynos technikas. Kovos menai turi panašumų, bendrų bruožų ir palaipsniui asimiliavosi. Budistų vienuoliai praktikavo meditacijos technikas ir kovos meno pagrindus, sujungdami juos į pratimų jungtį. Vienas iš pavyzdžių yra Shorin-ji Kempo.
Karatė: Nuo Kinietiškos Rankos Technikos Iki Tuščios Rankos Kelio
Karatė istorija glaudžiai susijusi su Okinava, salynu. 1609 m. japonai įsiveržė į Riukiu salyną ir įvedė Sioguno (karvedžio) Tokugavos valdymą. Buvo nustatyta negailestinga rinkliava, o gyventojai žiauriai diskriminuojami. Tais pačiais metais japonų statytinis Okinavoje išleido įsaką, draudžiantį turėti ginklą. Kiekvienas slėpęs šaltąjį ginklą gyventojas buvo pasmerktas mirties bausmei. Vietiniai gyventojai pradėjo vienytis ir kurti savigynos būrius, naudodami net geležinius namų apyvokos daiktus.
Kovos menas buvo praktikuojamas budistų vienuoliai Šaolinio vienuolyne, skirtas savigynai nuo plėšikų ir svetimšalių karių-samurajų. To, kuris išduodavo bendražygius japonų valdžiai, laukdavo gėdinga bausmė. Kovos menas apėmė ciuan-fa (vandenį), kempo technikas, smūgius, praktiškai neįeinant į artimą kontaktą su priešininku. Ši technika buvo labai efektyvi, kai varžovą reikėdavo greitai „išjungti“. Tuo metu gyvavo šūkis: „Nukauti vienu smūgiu“. Rankos smūgis galėjo siekti šimtus kilogramų, o kojos spyrio - virš 1 tonos. Tie, kurie pašventė treniruotėms, smūgiai galėjo būti dar galingesni. Buvo praktikuojamos įvairios kryptys: Siuri-te, Nacha-te, Tomari-te ir kt.
Manoma, kad pirmą kartą mokyklos pavadinime žodis karatė paminėtas XVIII a. Jo mokinys Macumura Sokon iš Siuri buvo žymi asmenybė. Manoma, kad 1830 m. jis tarnavo kaip valdininkas, įgijęs įgūdžius kovos mene. XIX a. išsiskyrė kelios karatė kryptys, pabrėžiančios grūdinimą, stabilumą ir pramušančią jėgą. Ji vadinosi Serei-riu. Karatė technika apėmė rankų ir kojų naudojimą. Šis kovos menas buvo prieinamas kiekvienam, be didelių sunkumų jį įvaldydavo netgi moterys ir vaikai. XIX a. karatė reikalavo ištvermės ir didelės jėgos. Todėl 1902 m. karatė buvo įtrauktas į mokyklų programas, o 1905-1906 m. tapo privalomu dalyku. 1916 m. Gichin Funakoshi pademonstravo „Okinava-te“ meną, kuris sulaukė didelio pasisekimo. 1921 m. meistrais parodė Okinavos tradicinį kovos meną - karatė. Tais pačiais metais buvo įkurta organizacija „Okinava Siobu kai“. 1922 m. G. Funakoshi tapo karatė atstovu. Karatė sulaukė didelio susidomėjimo ir pripažinimo.
1922 m. birželio 3 d. G. Funakoshi vedė karatė treniruotes kovos menų centre „Kodokan“ Tokijuje. Iki 1923 m. karatė buvo žinomas kaip (kinietiškos rankos technika). 1929 m. karatė įgavo naują reikšmę - „tuščias“. Taip pat atsirado „kelias“ arba „gyvenimo būdas“. Taigi, atsirado karate do (tuščios rankos kelias) pavadinimas. Jo esmę geriausiai charakterizuoja paties G. Funakoshi žodžiai: „Karate do - tai viskas, ką duoda gyvenimas“. Karate do pagrindas - budo filosofija, ugdanti discipliną.
Taip pat skaitykite: Čempionato apžvalga: Lietuvos rinktinės žygis
Kovos Menų ir Sporto Nauda
Kovos sportas ir kovos menai sulaukia vis daugiau įvairaus amžiaus žmonių, nes net ir laisvalaikiu užsiimant jais galima įgyti naudingos patirties, kuri leidžia lavinti ne tik kūną, bet ir protą.
Sporto ar kovos menų praktikavimas turi daug naudos fizinei ir psichinei sveikatai, pradedant nuo fizinio pasirengimo gerinimo, pasitikėjimo savimi ir savidisciplinos didinimo bei tarpasmeninių įgūdžių ugdymo. Sporto ir kovos menų treniruotės įtraukia visą kūną, todėl pagerėja ištvermė, jėga, lankstumas ir judesių koordinacija. Reguliariai treniruodamiesi galėsite išmokti savigynos technikų, dėl kurių jausitės labiau pasitikintys savimi ir įgysite gebėjimų reaguoti grėsmingose situacijose. Dėl išsiskiriančių endorfinų (vadinamųjų laimės hormonų) jie padeda sumažinti streso lygį ir pagerinti nuotaiką. Disciplina ir sunkios treniruotės ugdo ryžtą, atkaklumą ir gebėjimą įveikti sunkumus, o būtinybė susikoncentruoti į savo judesius, techniką ir taktiką prisideda prie kognityvinių gebėjimų gerinimo. Kadangi sporto ir kovos menų treniruotės reikalauja reguliarumo, savidisciplinos ir motyvacijos, tai gali persikelti ir į kitas gyvenimo sritis. Treniruočių metu dažnai dirbama su partneriais / trenerais / mokytojais, todėl atsiranda pasitikėjimas ir pagarba kitiems, taip pat ugdomi bendravimo ir socialiniai įgūdžiai. Be to, sportuodami ir užsiimdami kovos menais galite susipažinti su panašių interesų, tikslų ar gyvenimo filosofijų turinčių žmonių bendruomene, o tai sukuria galimybes užmegzti naujas draugystes ir santykius.
Kaip Pasirinkti Tinkamą Kovos Meną ar Sportą?
Prieš pasirinkdami konkretų kovos meną ar sporto šaką, apsvarstykite savo tikslus (savigynos, sveikatos, dvasinio tobulėjimo ar sporto varžybų), pageidavimus ir fizinio aktyvumo lygį. Kai kuriose disciplinose daugiau dėmesio skiriama smūgių ir smūgiavimo technikai, kitose - metimams ir darbui ant žemės, dar kitose - kūno ir proto harmonijai.
- Norite varžytis ir siekti sportinių trofėjų? Rinkitės boksą, imtynes arba Tailando boksą.
- Jums svarbiausia įvairovė ir įvairiapusiškumas? Išbandykite MMA.
- Jus domina saviugda, fizinio pasirengimo gerinimas, fizinio pasirengimo tobulinimas ar darbas su charakteriu? Išbandykite save tokiuose kovos menuose kaip karatė, dziudo ar taekwondo.
- Norite išmokti savigynos technikų?
Verta pabrėžti, kad bet kokios kumščio, karatė, MMA ar dziudo treniruotės reikalauja reguliarumo, atsidavimo ir kovinės dvasios, tačiau taip pat teikia daug pasitenkinimo ir naudos praktikuojančiam asmeniui, įskaitant fizinių ir protinių įgūdžių tobulinimą. Be to, jos formuoja charakterį ir etiką, kurie naudingi ne tik ringe ar ant kilimo, bet ir kasdieniame gyvenime.
Sporto ir kovos menų privalumas tas, kad jais galima užsiimti bet kokio amžiaus ir bet kokio lygio. Prieš priimant sprendimą verta apsilankyti keliuose klubuose ir (arba) mokyklose, kuriose mokomasi tam tikro kovos meno ar sporto šakos. Stebėkite užsiėmimus, bendraukite su instruktoriais ir sužinokite, kokios galimybės siūlomos pradedantiesiems. Kaip ir visais kitais atvejais, labai svarbu, kad treniruotes vestų patyręs instruktorius ir kad jos vyktų saugioje aplinkoje, o jų intensyvumas ir lygis atitiktų jūsų gebėjimus. Pradžioje pakanka 2-3 treniruočių per savaitę.
Taip pat skaitykite: Nuo ištakų iki šių dienų
tags: #vikipedija #kinietiskas #boksas