Įvadas
Lietuvos krepšinis švenčia šimto metų jubiliejų, kupiną įvykių, triumfo ir ašarų. Šiame straipsnyje apžvelgsime krepšinio istoriją Lietuvoje, jo taisykles, techniką ir S. Dariaus indėlį į šios sporto šakos raidą.
Krepšinio Pradžia Lietuvoje
Pirmosios Rungtynės ir Pradininkai
Lietuvos sporto istoriografijoje įsivyravo teiginys, kad pirmosios „oficialios“ krepšinio rungtynės Lietuvoje įvyko 1922 metų balandžio 23 dieną, o jose LFLS komanda nugalėjo Kauno rinktinę 8:6. Pirmosios viešos rungtynės iš tiesų įvyko 1922 metų balandžio 23 dieną. Tačiau nei komandų pavadinimai, nei rezultatas neatitinka to meto žiniasklaidoje buvusių pranešimų, o terminas „oficialios“ šioms parodomosioms rungtynėms visiškai netinka. Pagal žiniasklaidos pranešimus galima daryti išvadą, kad Kauno Vytauto kalne įrengtoje krepšinio aikštelėje susitiko iš Lietuvos Fizinio Lavinimosi Sąjungos (LFLS) sportininkų sudarytos, pavadinimų neturėjusios „raudonųjų“ ir „baltųjų“ vyrų komandos, kurių rungtynės baigėsi lygiosiomis 8:8. Komandų pavadinimai buvo sugalvoti vėliau, o kodėl „pasikeitė“ rezultatas, atsekti sudėtinga. Vis dėlto dar didesnis istorijos akibrokštas yra tai, kad pažymint būtent šią datą yra nepelnytai pamirštamos tikrosios Lietuvos krepšinio pradininkės - Kauno sportininkės, ir visi laurai priskiriami tik retsykiais kamuolį į krepšį pamėtydavusiems sportininkams vyrams.
Vis dėlto, moterų indėlis į krepšinio atsiradimą Lietuvoje yra nepelnytai pamirštas. Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė yra laikoma tikrąja oranžinio kamuolio sporto pradininke Lietuvoje.
Krepšinio Kelionė į Europą
1891 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose sukurtas krepšinis Lietuvą pasiekė panašiu metu, kaip ir kitas Europos šalis. Tiesa, dar XX amžiaus pirmajame dešimtmetyje apie krepšinį sužinojo Prancūzijos, Italijos, Rusijos sportininkai, bet Senajame žemyne amerikietiškas žaidimas sparčiau plisti pradėjo tik per Pirmąjį pasaulinį karą. Krepšinį laisvalaikiu žaisdavo Europos šalyse dislokuoti JAV kariai, o keista jų pramoga sudomino ir vietos gyventojus. Iškart po karo dar didesniu Europos krepšinio vystymosi postūmiu tapo Jaunųjų krikščionių asociacija (YMCA). Jos misionieriai antrojo ir trečiojo dešimtmečių sandūroje plūstelėjo į Europą, kur aktyviai skleidė ne tik dvasinio lavinimosi, bet ir kūno kultūros idėjas. Iš Amerikos atvykę YMCA nariai daugelyje kitų žemynų valstybių suvaidino itin svarbų vaidmenį populiarindami už Atlanto sugalvotus žaidimus krepšinį ir tinklinį. 1919 metais YMCA misionieriai beldėsi ir į Lietuvą. Tačiau Lietuvos vyriausybė, baimindamasi neigiamos katalikų bažnyčios vadovų reakcijos, nepriėmė protestantiškas idėjas puoselėjusios organizacijos pagalbos.
Lietuvos Sporto Terpė
Europoje stiprus sporto judėjimas prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje. Tuo metu jau buvo rengiamos kelių sporto šakų Europos ar pasaulio pirmenybės, 1896 metais įvyko pirmosios olimpinės žaidynės. Sporto judėjimas sparčiausiai plito išsivysčiusiose industrinėse valstybėse, o carinei Rusijos Imperijai priklausiusioje Lietuvoje tuo metu sąlygos sportui vystytis nebuvo palankios. Nuo Vakarų atsilikusioje Rusijos Imperijoje sportui apskritai buvo skiriama labai mažai dėmesio, o agrarinėje Lietuvoje padėtis buvo dar blogesnė dėl neigiamai sportą vertinusios katalikų bažnyčios požiūrio. XX amžiaus pradžioje, ypač po 1908 metų olimpinių žaidynių, didžiausiuose Imperijos pramonės centruose Maskvoje, Sankt Peterburge, Rygoje, Taline, Kijeve, Odesoje kūrėsi sporto klubai, jaunimas žaidė futbolą, užsiėmė lengvąja atletika, gimnastika, dviračių sportu, imtynėmis, susipažino su kitomis sporto šakomis. 1914 metais Rygoje surengtose Visos Rusijos sporto olimpiados varžybose dalyvavo beveik tūkstantis sportininkų iš 24 miestų. Kaune ir Vilniuje taip pat buvo bandoma kurti sporto klubus, bet jie buvo labai negausūs ir sportas iki Pasaulinio karo beveik nepajudėjo iš nulinio taško. Didžiausiuose Lietuvos miestuose kone pagrindiniai sporto įvykiai buvo profesionalų imtynininkų ir sunkumų kilnotojų pasirodymai, tačiau jie neturėjo nieko bendro su masiniu sporto judėjimu. Pirmuoju rimtesniu tikro sporto postūmiu, kad ir kaip keistai skambėtų, tapo Pasaulinis karas ir Vokietijos armijos okupacija. Turėdami laisvo laiko vokiečių kariai dažnai žaisdavo futbolą ir šiuo žaidimu iš pradžių sudomino vokiečių kilmės Kauno gimnazistus, o per juos - ir kitus miestiečius. Šiuolaikinis sporto judėjimas Lietuvoje prasidėjo tik po Pirmojo pasaulinio karo. Paskelbus Nepriklausomybę į Lietuvą iš kitų buvusios Rusijos Imperijos vietų bei Jungtinių Amerikos Valstijų grįžo daug lietuvių ar išeivių palikuonių. Tarp sugrįžusių buvo nemažai jaunų vyrų ir moterų, prieš karą aktyviai dalyvavusių Sankt Peterburgo, Maskvos, Talino sporto klubų veikloje ar sportavusių už Atlanto. Kai kurie grįžusieji turėjo organizacinio darbo patirties (Karolis Dineika buvo įkūręs lietuvių moksleivių sporto klubą Sankt Peterburge) arba buvo pasiekę neblogų rezultatų sporto varžybose (Kęstutis Bulota tapo Talino dviračių sporto čempionu). Lietuvoje jie rado plyną sporto lauką, tačiau su tuo susitaikyti ir atsisakyti pamėgto užsiėmimo neketino. Iš Maskvos į gimtinę grįžę Steponas Garbačiauskas, Petras Oleka ir Viktoras Jasaitis, iš Talino atvykę broliai Kęstutis ir Vytautas Bulotos, Sankt Peterburge gyvenę broliai Karolis ir Viktoras Dineikos, Pranas Sližys, Elena Kubiliūnaitė (vėliau Garbačiauskienė), Arija Karnauskaitė (vėliau Ingilevičienė) paskelbus Nepriklausomybę įsteigė pirmuosius Kauno sporto klubas, rengė pirmąsias varžybas ir patys jose aktyviai dalyvavo, pristatė iki tol nematytas sporto šakas. Šių sporto pradininkų branduolį dar labiau sustiprino 1920 metų vasarą į Lietuvą atvykęs Steponas Darius bei kiti JAV lietuvių savanoriai.
Taip pat skaitykite: Patarimai planuojant slidinėjimo kelionę
Pradžia - Korfbolas
XX amžiaus pradžioje mėgstamiausias pasaulio žaidimas buvo futbolas, kitos labiausiai paplitusios sporto šakos - lengvoji atletika, šaudymas, gimnastika, irklavimas, fechtavimas, jojimas. Kai kurios iš šių sporto šakų pirmiesiems Lietuvos sportininkams netiko, nes trūko net elementarios įrangos. Dėl to lietuviai pirmiausiai užsiėmė kone paprasčiausia sporto šaka lengvąja atletika ir, žinoma, futbolu. Moterys tais laikais futbolo nežaidė, tačiau pirmosios Lietuvos sportininkės taip pat norėjo užsiimti kuriuo nors komandiniu žaidimu. Patyrinėjusios jas pasiekusią metodinę medžiagą lietuvės nusprendė, kad tinkamiausias žaidimas yra krepšinis. „Pasirinkome aikštę prie paviljono, įrengėme persirengimui patalpą „kegelbane“, įsigijome kamuolį ir, pastudijavę įvairias sporto šakas, pasirinkome basketbolą - krepšinį, kaip kolektyvinį visapusiškai lavinantį kūną - estetinį sporto žaidimą. Labai tikėjome, kad dalyvių skaičius didės ir galėsime rungtyniauti tarp komandų, klubų ir tarp valstybių“, - rašė viena Lietuvos sporto pradininkių Elena Garbačiauskienė. Jos prisiminimus paskelbė po Antrojo pasaulinio karo į JAV emigravęs Jonas Narbutas, kuris 1978 metais Čikagoje išleido knygą „Nepriklausomos Lietuvos sporto istorija“. Lietuvą ką tik pasiekusiam žaidimui tuo metu dar nebuvo sukurtas lietuviškas terminas, todėl jis vadintas basketbolu. 1922 metais K.Dineika pradėjo vartoti terminą krepšiasvydis, o ketvirtajame dešimtmetyje prasidėjus sporto terminų lietuvinimo vajui buvo sukurtas žodis krepšinis. Krepšiasvydis ir krepšinis kurį laiką buvo vartojami kartu, bet 1936 metais lietuvių kalboje įsitvirtino dabartinis krepšinio pavadinimas. Trečiojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje pradėtas žaisti krepšinis iš pradžių nebuvo tas pats krepšinis, kuris XX amžiaus pradžioje buvo žaidžiamas Amerikoje ir juo susidomėjusiose Europos šalyse. Lietuvos sportininkės pirmiausiai sužinojo apie „basketbolą pagal vokiškas taisykles“ (vokiškai - „korbball“). Tai buvo labai panašus žaidimas, sukurtas pagal krepšinio pavyzdį, bet turintis atskirą pavadinimą - korfbolas (dar vadinamas olandišku krepšiniu). Krepšinio ir korfbolo žaidimo tikslas yra tas pats - įmesti kamuolį į krepšį. Vis dėlto šių žaidimų taisyklėse tiek prieš šimtą metų, tiek dabar yra daug skirtumų, o didžiausias skirtumas - korfbolo krepšyje nėra lentos. Lietuvoje lentos prie krepšių buvo pritvirtintos ir korfbolas krepšiniu virto 1921 metais. Pasak E.Garbačiauskienės, Kauno sportininkės krepšinio taisykles (ne vokiško, bet tikro amerikietiško) gavo iš tais metais Lietuvoje viešėjusių Rygos YMCA sportininkų. Tiesa, jokie kiti šaltiniai nepatvirtina, kad Rygos YMCA sportininkai 1921 metais būtų apsilankę Lietuvoje. Tačiau latviai galėjo Kaune stabtelėti keliaudami į Karaliaučių arba Lenkiją. Pirmoji Kauno krepšinio aikštelė buvo įrengta Vytauto kalne. 1921-1922 metais joje daugiausiai rinkdavosi moterys, bet į treniruotes taip pat ateidavo „Aušros“ gimnazijos moksleiviai - tiek merginos, tiek vaikinai, o vyrai užsukdavo nebent atsitiktinai, grįždami iš futbolo treniruočių ir krepšinio nelaikė rimtu užsiėmimu. „1922 m. moterų krepšinis jau bujojo“, - rašė E.Garbačiauskienė. Vis dėlto bujojimas buvo sąlyginis. Tuo metu sportuojančių moterų Kaune negalėjo būti daugiau nei kelios dešimtys. „Aikštė buvo Vytauto parke prie didžiojo pasivaikščiojimui tako, kas davė progos praeinantiems pažiūrėti, kaip treniruojasi mergaitės. Tokie mergaičių užsiėmimai pritraukdavo nemažai žiūrovų, sudomino jaunimą ir dalyvių skaičius augo. Pasirodė Aušros gimnazijos mergaitės, ateidavo ir Šaulių S-gos narės, kurios neužilgo sudarė savo komandas ir įrengę pas save aikštes treniravosi. Aušros berniukai, matydami Aušros mergaites pas mus treniruojantis, prisidėdavo ir kamuolį pamėtydavo, o kartu vis dažniau ir į treniruotes lankydavosi. Neužilgo jie sudarė komandą ir įrengę gimnazijos kieme krepšinio aikštę rimtai treniravosi“, - rašė E.Garbačiauskienė.
LFLS Klubo Nuopelnai
XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje Kaune vystant krepšinį, kaip ir kitas sporto šakas, daugiausiai nusipelnė pirmasis šiuolaikinis Lietuvos sporto klubas Lietuvos Fizinio Lavinimosi Sąjunga (LFLS). 1920 metų rugsėjo 15 dieną įkurta LFLS pirmaisiais Nepriklausomybės metais buvo aktyviausia Lietuvos sporto organizacija. LFLS sportininkams pristatė ne vien krepšinį, bet ir beisbolą, boksą, ledo riedulį, rankinį, kumštinį, kitas sporto šakas, kelias mūsų kraštuose nematytas lengvosios atletikos rungtis. Ne visos LFLS pasiūlytos sporto šakos Lietuvoje prigijo. Sportininkai visai nesusidomėjo rankiniu, beisbolas sunyko vos tik iš Lietuvos išvyko didžiausias šio žaidimo entuziastas Steponas Darius, ledo riedulį („hokej pagal skandinavų taisykles“) greitai išstūmė ledo ritulys („hokej pagal Kanados taisykles“). Iš pradžių LFLS užsiėmė tik futbolu ir lengvąja atletika, tačiau sparčiai didėjant sportininkų skaičiui atsirado didesnės įvairovės poreikis. 1922 metų pavasarį LFLS pradėjo plačią kitų sporto šakų pristatymo kampaniją, o kartu plėtė visą organizaciją, kuri išsiveržė iš Kauno ribų ir pasiekė provincijos miestus. 1922 metų balandžio 5-22 dienomis LFLS surengė pirmuosius Lietuvoje sporto kursus, kurie Sąjungos nariams buvo nemokami, o kitiems sporto mėgėjams kainavo 20 auksinų. Kursus lankė apie šešiasdešimt žmonių, kursų programoje buvo lengvosios atletikos, futbolo, ledo riedulio, teniso, krepšinio, beisbolo ir kitų sporto šakų teorijos bei praktikos pamokos. Krepšinio instruktorius buvo JAV šio žaidimo pramokęs S.Darius. Krepšiniu ir S.Garbačiauskienės dėstytu kumštiniu (į tinklinį panašiu žaidimu, kuris tuo metu Lietuvoje buvo vadintas faustbolu) kursų klausytojai susidomėjo labiausiai. „Ten pat iš klausytojų susidarė vyrų ir moterų komandos ir šie žaislai kuo tankiausiai buvo žaidžiami laike kursų“, - rašė „Lietuvos sporto“ žurnalas.
Pirmosios Rungtynės
Krepšinio populiarumas sporto kursuose paskatino LFLS vadovus surengti pirmąsias viešas šio žaidimo rungtynes. Jos buvo numatytos iškart po kursų - balandžio 23 dieną. „Rungtynės žada būti įdomios, nes įvestos Lietuvoje per Liet. Fiz. Lavinimos Sąjungą šis žaislas per trumpą laiką jau suskubo savo gyvumu ir įdomumu pritraukti daug mėgėjų - žaidėjų. Kauno piliečiams bus proga pamatyti šį pirmą Lietuvoje žaislą“, - 1922 metų balandžio 22 dieną į pirmąsias viešas krepšinio rungtynes kauniečius pakvietė svarbiausias šalies dienraštis „Lietuva“. Kituose Kauno dienraščiuose taip pat buvo pranešta, kad sekmadienį, balandžio 23-iąją, trečią valandą po pietų Vytauto kalne įrengtoje aikštelėje susitiks dvi LFLS klubo komandos. Anonsuose buvo skelbiama, kad tą pačią dieną krepšinį žais ir moterys. Vis dėlto moterų rungtynės neįvyko. Po kelių dienų spauda aprašė pirmąsias krepšinio rungtynes. Išsamiausią aprašymą, išspausdintą balandžio 27 dieną išleistame „Kario“ savaitraštyje, parengė K.Dineika: „Publikos buvo gana apsčiai, bent kiek mažoka tokiam įdomiam, estetingam ir gyvam žaislui. Na, buvo gi ko ir pasižiūrėti. Įgudę basketbole „baltieji“ amerikiečiai (3) su parinktais (2) žmonėmis grūmėsi su vietos basketbolo „raudonaisiais“ pradėjėjais, kurių tarpe irgi buvo 1-2 senesni to žaidimo praktikai. „Baltųjų“ veiduose ryškiai spindi nugalėjimo viltis…Ir štai atsitikimas;„Raudonieji“ įmeta 2 kart „baltųjų“ krepšin! „Baltieji“ vos vos išstena vieną įvaryti „raudoniesiems“.Po pertraukos žymiai pakyla žaidėjų ūpas. Publika domiai seka jų žygius.„Baltieji“ suskato ir štai beveik vienas po kito smagiai įdrožia 3 kart į „raudonųjų“ krepšelį.Publikos ūpas irgi gerėja ir nerimas nyksta „baltiesiems“ atsigaunant. Kiekvienas jų pasisekimas lydimas katučių plojimais.Rodos, kad publika visai nebenorėtų, kad „raudonieji“ atsikvituotų su „baltaisiais“. Jau toks dauguomenės būdas, kai jau kam ji savo simpatiją paveda, tai ir galas, - sunku jau kitai partijai bepamergti. Taip ir čia.„Raudonieji“ vikriais smagiais judėjimais taip surėmė „baltuosius“, kad tie nebesumojo sulaikyti 2 smūgių. Ir štai jau atsilygino „baltiesiem“. O publika net nebešypso, o katučių „raudoniesiem“ tai ir pyragu neišprašytum…Taip ir baigės šis įdomus žaidimas lygiomis išdavomis.Keli „raudonųjų“ (Juozapaitis, Vikt.Dineika, Garbačiauskas) be galo vikrūs ir be to estetingai žaidžia.„Baltieji“ amerikonai irgi vikrūs, tik jau nebe taip švelniai žaidžia, nors perduoda vienas kitam labai gerai.Referi buvo neakylus ir nežinąs, matyti, taisyklių.Basketbolas - rankinis žaidimas turi daug gerų pusių. Ypač jis papildo futbolą - kojų žaidimą“. Gegužės 1 dieną išleistame numeryje apie pirmąsias rungtynes papasakojo „Lietuvos sporto“ žurnalas: „Reikia pripažinti rungtynės buvo labai indomios ir suteikė labai malonaus įspūdžio žiūrėtojams, kurie žiūrint į mus vikrius, linksmus žaidėjus jautė esantys visai kultūringoj valstybėj.Žaidėjų tarpe matėme jau žinomus iš pereitų metų sportininkus S.Garbačiauską, Juozapaitį, K.Bulotą, V.Dineiką, S.Darių, kuriais širdingai galėjome pasidžiaugti jų gražiu žaidimu, o ypač S.Dariaus, V.Dineikos, Juozapaičio ir dar baltosios komandos dešiniuoju sparnu Glamba, kuris įmušė tris taškus golus raudoniesiems. Jį pirmą kart tenka matyti sporte.Neblogai žaidė ir kiti, todėl nuo šių pirmų rungtynių pasiliko, bendrai imant, labai malonus įspūdis.Gausinga ir šviesi savo gyvumu Lietuvos Fizinio Lavinimos Sąjunga, per ją mes įgaunam vis naujų ir naujų sporto srityje žinių, jos triūsu pažinom pirmąjį žaislą futbolą, lengvą atletiką, žiemos sportą hockey,…
Krepšinio Taisyklės
Žaidžia 2 komandos po 5 žaidėjus (komandoje būna 12 žaidėjų, žaidimo metu juos galima keisti). Tikslas - varant, perduodant vienas kitam kamuolį įveikti varžovo gynybą, įmesti kamuolį į varžovų komandos krepšį, kabantį aikštės gale 3,05 m aukštyje, ir apginti savąjį krepšį. Žaidžiama 4 kėliniai po 10 min gryno laiko (iki 2000 10 01 buvo žaidžiama 2 kėliniai po 20 min) stačiakampėje 28 × 15 m dydžio aikštėje. Abiejuose aikštės galuose ant stovų pritvirtinti permatomi 1,8 m pločio ir 1,05 m aukščio skydai, ant jų - krepšiai (0,45 m skersmens metaliniai lankai su ištemptais 0,4 m ilgio virvelių tinkleliais be dugno). Kamuolys pripučiamas, oranžinės spalvos, dažniausiai sintetinis; jo apskritimo ilgis 75-78 cm (vyrams), 72-74 cm (moterims), masė 567-650 g (vyrams), 510-567 (moterims). Už tikslius metimus iš 6,75 m ir didesnio atstumo skiriami 3 taškai, iš mažesnio atstumo - 2 taškai, baudos metimas - 1 taškas. Teisėjauja 3 (arba 2) teisėjai, jiems padeda sekretoriato teisėjai ir komisaras. Už žaidimo metu iš dviejų taškų zonos įmestą į krepšį kamuolį komandai įskaitomi 2, iš trijų taškų zonos - 3 taškai, už baudos įmetimą (baudos metimai skiriami už varžovo pražangas) - 1 taškas. Laimi komanda, surinkusi daugiau taškų.
Pagrindinės Taisyklės
- Žaidėjų skaičius: Dvi komandos po 5 žaidėjus aikštėje.
- Žaidimo trukmė: 4 kėliniai po 10 minučių (grynojo laiko).
- Aikštės dydis: 28 × 15 m.
- Krepšio aukštis: 3,05 m.
- Taškai:
- 2 taškai - metimas iš dviejų taškų zonos.
- 3 taškai - metimas iš trijų taškų zonos (už 6,75 m linijos).
- 1 taškas - baudos metimas.
Krepšinio Technika
Individualus Techninis Rengimas
Individualus techninis rengimas yra svarbus krepšininko tobulėjimo etapas. Štai keletas pratimų, skirtų technikai lavinti:
Taip pat skaitykite: Mitybos ir sporto svarba
- Kamuolio varymas vietoje arba 1 m kvadrate: Įvairūs būdai - In-Out, Cross, one hand double cross, crossover, kamuolio varymasis vietoje su teniso kamuoliuku (galima mušti teniso kamuoliuką į grindis, pasimesti aukštyn, pamesti į pamesti ir sugauti, su draugu apsikeisti pametant vienas kitam ir pan.).
- Kamuolio varymas 3-4 m atstumu aplink žymeklius/stovelius: Prieš juos keičiant kryptį nurodytu būdu, pvz., crossover. Po to galima pridėti kitus krypties keitimo būdus - jie gali būti pavieniai - ir kombinuoti, kai į vieną keitimą sujungti 2 ar daugiau technikos elementų. In-Out ir Cross, abiem rankomis naudojami double cross ir varymasis į tą pačią pusę. Kiekvienas žaidėjas turi po kamuolį ir stovi prie šoninių linijų. Galima ir ridenti kamuolį iš rankos į ranką. Galima pastatyti aikštėje stovelius, keičiant prie jų varymosi kryptį nurodytu arba savo pasirinktu būdu.
Perdavimai
Gebėti taisyklingai atlikti 3 pagrindinius perdavimus - nuo peties (kaire ir dešine), nuo krūtinės ir virš galvos - tiek nuo grindų, tiek tiesų perdavimą. Suvokti perdavimo savalaikiškumą ir gebėti atlikti perdavimą judant, judančiam komandos draugui.
Metimai
Mokėti atlikti dvižingsnį iš kairės ir dešinės pusės, gebėti sugauti kamuolį po varymo žingsneliu ir šuoliuku bei atlikti metimą iš artimo nuotolio. Mokėti atlikti taisyklingą metimo į krepšį judesį (kamuolio paėmimas, iškėlimas, alkūnės padėtis, pirštų padėtis ant kamuolio, kūno ir kojų padėtis, judesio koordinacija) - Itin svarbu akcentuoti silpnąją ranką.
Atsidengimo Būdai
- BACKDOOR Cut: Tai kirtimas po krepšiu, pro gynėjo nugarą. Jis paprastai taikomas, kai gynėjas stengiasi užkirsti kelią tiesioginiam perdavimui. Gynėjas stovi tarp puolėjo su kamuoliu ir puolėjo, norinčio priimti kamuolį, o ranka siekia perimti kamuolį. Dažniausiai šis atsidengimo būdas naudojamas, kai puolėjas kerta po krepšiu.
- V-Cut, L-Cut, I-Cut: Atsidengimo būdai, kur raidės V, L, I parodo atsidenginėjančio puolėjo judėjimo trajektorijas („piešia“ aikštelėje atitinkamas raides). Šis atsidengimo ir kamuolio priėmimo būdas dažniausia taikomas atsidengiant krašte arba ties perimetru. Kiekvienu būdu atsidengiant, reikia kontakto su gynėju įėjus į 3-ų taškų zoną, kūnu neleidžiant gynėjui išlįsti aukštyn ir staiga atšokant priimant kamuolį.
- FRONT Cut: Atsidengimo būdas, dažniausiai naudojamas kertant po krepšiu, kai gynėjas stovi per daug giliai, stengdamasis išvengti puolėjo kirtimo už jo nugaros. Tai atsidengimas kertant pro gynėjo priekį. Aukštesnio lygio krepšininkai taiko šį būdą, prieš tai pagąsdindami Jab Step‘uarba trumpu kirtimu - kad kirs už nugaros, 0 kai gynėjas sureaguoja į šį klaidinantį judesį, puolėjas kerta krepšio link prieš gynėją.
- FLASH Cut: Atsidengimo būdas, kurį žaidėjas paprastai atlieka iš apačios, pasikeldamas ties baudos linija, kartais vadinamos terminu High Post. Tai paprastai trumpas, akcentuotas, sprogstamas judesys, kuriuo dažnai naudojasi aukšti žaidėjai, bendradarbiaudami tarpusavyje (High-Low).
- DEEP Cut: Šį atsidengimo būdą naudoja puolėjas, kirsdamas iš vienos aikštės pusės į kitą pro galinę liniją už gynėjų nugarų.
- SPLIT Cut: Atsidengimo būdas, kai bendradarbiauja keli puolėjai - vienas puolėjas imituoja statydamas užtvarą ir „nerdamas“ gilyn po krepšiu, o kitas puolėjas paprastai atsidengia ties perimetru. Galimas variantas, kai abu puolėjai kerta po krepšiu į priešingas puses.
Steponas Darius ir Jo Indėlis į Lietuvos Krepšinį
S. Dariaus vardas Lietuvoje neatsiejamas ir nuo krepšinio. Tiesa, neretai jis yra laikomas krepšinio Lietuvoje pradininku, žmogumi, į mūsų šalį atvežusiu krepšinį. Tai nėra tiesa - krepšinis Lietuvą pasiekė Elenos Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės pastangomis, kuri ir yra tikroji oranžinio kamuolio sporto pradininkė Lietuvoje. Vis dėlto tai anaiptol nemenkina S. Dariaus pasiekimų ir darbo krepšinyje. Jis darbavosi krepšinio instruktoriumi pirmuosiuose Kūno kultūros kursuose 1922 m., kuriems pasibaigus buvo sužaistos ir pirmosios krepšinio rungtynės Lietuvoje. Jose rungtyniavo ir pats S. Darius. Nors vyrai pirmąjį krepšinio čempionatą sužaidė 1924 m., kai moterys tą padarė dviem metais anksčiau, S. Darius neliko nuošalyje - būtent jis teisėjavo trijuose iš keturių moterų pirmenybių rungtynių. Visgi bene didžiausią darbą lakūnas nuveikė ne krepšinio aikštelėje, o šalia jos - 1926 m. S. Darius išleido knygą „Basketbolo žaidimas (krepšiasvydis) ir Lietuvos sporto lygos oficialės basketbolo taisyklės 1926-1927 metams“. Šioje knygoje jis apžvelgė visą ligtolinę Lietuvos krepšinio istoriją, pateikia statistinius duomenis, taisykles, metodinę treniruočių medžiagą, patarimus žaidėjams. Savo mastu tai buvo neprilygstamas kūrinys visiems to meto krepšinio mėgėjams. Dar pridėkime ir tai, jog bene didžiausią savo gyvenimo pergalę S. Darius pasiekė būtent krepšinio aikštelėje - pirmojo Lietuvos moterų čempionato mačo metu jis užfiksavo pražangą prieš Jaunutę Škėmaitę, kuri, kildama nuo grindinio, su dėkingumu pažiūrėjo į teisėją. Praėjus dviems metams J. Škėmaitė taps J.
S. Dariaus Knyga "Basketbolo žaidimas (krepšiasvydis)"
Ši knyga, išleista 1926 m., buvo svarbus įvykis Lietuvos krepšinio istorijoje. Joje S. Darius apžvelgė to meto krepšinio istoriją, pateikė statistinius duomenis, taisykles, metodinę treniruočių medžiagą ir patarimus žaidėjams. Tai buvo neprilygstamas kūrinys visiems krepšinio mėgėjams.
Taip pat skaitykite: Šiuolaikinės olimpinės žaidynės