Futbolas, kaip sporto šaka, turi gilias šaknis, siekiančias antikinę Graikiją ir Romą, o vėliau - renesansinę Italiją. Tačiau tikrąja šio žaidimo tėvyne laikoma Didžioji Britanija, kur XIX a. jis itin išpopuliarėjo. Augant miestams ir gyventojų skaičiui, susikūrė daugybė komandų, tačiau vieningos žaidimo taisyklės nebuvo nusistovėjusios. Šią problemą 1846 m. išsprendė Kembridžo universiteto atstovai, priimdami pirmąsias futbolo taisykles, vėliau patobulintas Šefilde įkurto seniausio futbolo klubo. 1863 m. įsteigta Anglijos futbolo asociacija, o po dešimtmečio - Škotijos futbolo asociacija, galutinai atsisakius regbio elementų. Britiškos futbolo taisyklės greitai išplito po pasaulį, o tai paskatino tarptautinių rungtynių atsiradimą.
Pirmosios tarptautinės rungtynės
Pirmosios oficialios tarptautinės futbolo rungtynės įvyko 1872 m. Glazge (Škotijoje), kur susitiko Anglijos ir Škotijos rinktinės. Nors abi šalys priklauso Jungtinei Karalystei, nuo XIX a. jos turėjo atskiras nacionalines rinktines, kaip ir Šiaurės Airija bei Velsas. Iki šių rungtynių, 1870-1872 m., jau buvo surengtos penkerios draugiškos rungtynės tarp Anglijos ir Škotijos, tačiau 1872 m. lapkričio 30 d. Edinburge įvykusios rungtynės laikomos pirmosiomis oficialiomis tarptautinėmis rungtynėmis, kurios baigėsi lygiosiomis 0:0. Nuo 1883-1884 m. Anglijos, Škotijos, Velso ir Airijos rinktinės reguliariai žaidė Britanijos futbolo čempionate, kuris vyko iki 1984 m.
Futbolo plėtra pasaulyje
Futbolui populiarėjant Europoje ir kituose regionuose, 1904 m. buvo įsteigta Tarptautinė futbolo asociacijų federacija (FIFA). Futbolas tapo parodomąja sporto šaka 1900 m. ir 1904 m. vasaros olimpinėse žaidynėse, o nuo 1908 m. - oficialia olimpinių žaidynių šaka. Visgi futbolo mėgėjai siekė didesnio savo sporto šakos pripažinimo, todėl 1909 m. buvo pabandyta surengti pirmąjį didelį tarptautinį futbolo turnyrą už Britanijos ribų - Italijos Turino mieste. Škotų verslininkas Tomas Džonstonas Liptonas į turnyrą pakvietė profesionalias komandas iš Italijos, Šveicarijos ir Vokietijos. Nors nė vienas profesionalus britų klubas nesutiko dalyvauti, mėgėjų klubas iš Šiaurės Rytų Anglijos - „West Auckland FC“ - sugebėjo įveikti profesionalus iš žemyninės Europos.
Pasaulio futbolo čempionato idėja
XX a. pradžioje futbolas sparčiai populiarėjo, o nacionalinių rinktinių žaidėjų meistriškumas augo. 1920 m. Antverpeno olimpinėse žaidynėse triumfavo Belgijos futbolininkai, o 1924 m. Paryžiuje ir 1928 m. Amsterdame olimpinių čempionų laurus nuskynė Urugvajaus rinktinė. 1927 m. FIFA kongrese Prancūzijos futbolo federacijos prezidentas Anri Delonė pareiškė, kad futbolas negali apsiriboti vien olimpinėmis žaidynėmis, ir pasiūlė rengti Europos ir pasaulio futbolo čempionatus. Pasaulio čempionatą pavyko surengti gana greitai - jau 1930 m., o pirmasis Europos futbolo čempionatas įvyko tik 1960 m.
Pirmasis pasaulio futbolo čempionatas Urugvajuje
1930 m. pasaulio futbolo čempionato šeimininke tapo Urugvajus, įveikęs Ispanijos, Italijos, Nyderlandų ir Švedijos kandidatūras. Urugvajus buvo laikomas favorite, nes jo rinktinė dukart tapo olimpine čempione ir buvo laikoma stipriausia pasaulyje. Šalis pasižadėjo pastatyti modernų stadioną Montevidėjuje ir padengti didžiąją dalį čempionate dalyvausiančių rinktinių narių išlaidų. Tai buvo pirmasis ir vienintelis pasaulio futbolo čempionatas, prieš kurį nevyko kvalifikaciniai atrankos turnyrai. Be Urugvajaus, į čempionatą užsiregistravo nemažai Vakarų pusrutulio rinktinių, tačiau europiečiai delsė, nes kelionė laivu per Atlantą buvo tolima, brangi ir pavojinga. Galiausiai Senajam žemynui atstovavo tik keturios šalys: Prancūzija, Belgija, Jugoslavija ir Rumunija.
Taip pat skaitykite: Vokietijos futbolo rungtynių gidas
Čempionato eiga ir finalas
Urugvajus čempionatui pasirengė puikiai - Montevidėjuje iškilo įspūdingas „Centenario“ stadionas, talpinęs 90 tūkst. žiūrovų. Komandos buvo suskirstytos į grupes, o rungtynėse teisėjavo 15 teisėjų iš įvairių šalių. Į pusfinalį pateko Urugvajaus, Argentinos, JAV ir Jugoslavijos rinktinės. Argentina 6:1 laimėjo prieš JAV, o urugvajiečiai tokiu pat rezultatu įveikė jugoslavus. Rungtynės dėl trečiosios vietos nevyko, o finale susitiko čempionato šeimininkai urugvajiečiai ir kaimyninės Argentinos rinktinė. Finalines rungtynes „Centenario“ stadione stebėjo daugiau nei 90 tūkst. žmonių. Urugvajus nugalėjo Argentiną rezultatu 4:2 ir tapo pirmojo pasaulio futbolo čempionato nugalėtojais.
Vokietijos ir Anglijos futbolo santykiai
Vokietijos ir Anglijos futbolo rinktinės turi ilgą ir įdomią tarpusavio rungtynių istoriją. Šios komandos yra susitikusios 30 kartų, Anglija laimėjo 14 rungtynių, Vokietija - 12, o 4 dvikovos baigėsi lygiosiomis. Šių šalių rinktinių susitikimai visada kelia didelį susidomėjimą tarp futbolo aistruolių.
Vokietijos rinktinės vadybininkas Oliveris Bierhoffas teigė, kad rungtynės su anglais vokiečiams niekada nebūna nesvarbios. Jis prisiminė žiaurų pralaimėjimą anglams 2001 metais Miunchene rezultatu 1:5, bet taip pat prisiminė ir pergalę Londono „Wembley“ stadione praėjusiais metais rezultatu 2:1.
Draugiškos rungtynės
Draugiškos rungtynės tarp Vokietijos ir Anglijos rinktinių yra svarbi abiejų komandų pasirengimo dalis prieš svarbius turnyrus. Šios rungtynės suteikia galimybę treneriams išbandyti naujus žaidėjus ir taktikas, o sirgaliams - pamatyti įdomų ir konkurencingą futbolą.
Prieš vienas iš tokių draugiškų rungtynių, Anglijos rinktinės treneris Fabio Capello kalbėjo: "Man patinka dabartiniai tarpusavio santykiai mūsų komandoje, mane tenkina atrankos mačų rezultatai ir užimama vieta grupėje. Man džiugu, kad mes rinktinėje sugebėjome sukurti gerą kolektyvą ir tikimės pergalės Berlyne."
Taip pat skaitykite: Istorija ir Vokietija ledo ritulyje
Taip pat skaitykite: Vokietijos futbolo legendos
tags: #vokietija #anglija #futbolas #draugiskos