Kauno „Žalgiris“ - tituluočiausias Lietuvos krepšinio klubas, turintis turtingą ir įspūdingą istoriją. Per šešis dešimtmečius komanda išgyveno įvairių laikotarpių - triumfo akimirkas, skaudžius nuopuolius ir vėl pakilimus į lyderių pozicijas. Šiame straipsnyje apžvelgsime svarbiausius „Žalgirio“ istorijos etapus, legendinius žaidėjus ir trenerius, prisidėjusius prie komandos šlovės.
Komandos įkūrimas ir pirmieji metai
Kauno „Žalgiris“ buvo įkurtas 1944 m. rugpjūčio mėn. Kaune. Pirmasis komandos treneris buvo Mykolas Ziminskas, kuris tuo metu taip pat buvo ir žaidėjas. Pradžioje komanda susibūrė iš Kauno įmonių - „Inkaro“, „Kauno audinių“ ir „Silvos“ - darbuotojų, kurie jau turėjo patirties sporte. Netrukus „Žalgiris“ pradėjo brautis į Sovietų Sąjungos elitą ir iki 1956 m. kelis kartus iškovojo SSRS čempionato medalius.
1951 m. Kauno „Žalgirio“ vyrų krepšinio komanda pirmą kartą tapo SSRS čempione. Toje komandoje žaidė tokios legendos kaip Stepas Butautas, Vytautas Kulakauskas, Justinas Lagunavičius, Kazimieras Petkevičius ir Stanislovas Stonkus. Iš viso „Žalgiris“ SSRS čempionu tapo 4 kartus (dar 1985-1987 m.).
Stagnacijos periodas ir Vytauto Bimbos atėjimas
Po sėkmingo starto sekė pirmasis stagnacijos periodas, o dugnas buvo pasiektas 1961-1962 m. sezoną. Su aktyviuoju sportu atsisveikino Stepas Butautas, Justinas Lagunavičius, Stanislovas Stonkus ir kitos to meto žvaigždės, komandai iškilo grėsmė iškristi iš SSRS aukščiausiosios lygos, dėl išlikimo joje teko žaisti paguodos turnyre.
1962 m. vasarą „Žalgiryje“ prasidėjo trenerio Vytauto Bimbos era. Nors V. Bimba, surinkęs į komandą 17-20 metų žaidėjus, sulaukdavo kolegų užuojautos, kad „vargelį užsikrovė ant savo pečių“, vis dėlto, laikui bėgant, jauna komanda brendo ir 1971 m., po 15 metų pertraukos, „Žalgiris“ vėl iškovojo SSRS čempionato bronzos medalius. Komandai trūko aukštaūgių, o vienintelis garsus žaidėjas buvo Modestas Paulauskas. „Vytautas Bimba pradėjo „Žalgirio“ revoliuciją“, - teigė M. Paulauskas.
Taip pat skaitykite: 2011 m. Europos čempionato Lietuvos rinktinė
Modesto Paulausko indėlis
Tų laikų „Žalgirio“ herojus Modestas Paulauskas prisiminė, jog didžiausias nusivylimas apimdavo tada, kai teisėjai per rungtynes atlikdavo savo juodą darbą. Pasak jo, ne kartą rungtynių baigtis buvo išspręsta ne aikštėje, o už jos ribų. „Tais laikais, nuo 1962-ųjų iki 1976-ųjų, pergalės mūsų nelepino, SSRS čempionatuose būdavome vidutiniokai. Tik 1971 ir 1973 metais mums pavyko iškovoti medalius. Dar dabar prisimenu, kai nugalėjome Kijeve tuo metu labai stiprų „Strojitel“ ir užsitikrinome bronzos medalius. Tuo metu ir tokios spalvos medaliai buvo didelis laimėjimas, mes buvome labai laimingi. Dar kartą medalius mums pavyko iškovoti po dvejų metų“, - pasakojo olimpinis ir pasaulio čempionas M. Paulauskas. 1973 metais Minske vykusio paskutinio turo metu žalgiriečiai medalius užsitikrino nugalėję CSKA klubą ir paskutinėse rungtynėse padėjo estams. „Atidavėme pergalę „Kalev“, - prisiminė daugiau kaip 30 metų senumo įvykius M. Paulauskas. - Mums ji nieko nebereiškė, o estams buvo labai reikalinga, kad netektų kovoti dėl išlikimo aukščiausiojoje lygoje“.
Vlado Garasto era ir aukso amžius
Dar vienas nuopuolis „Žalgirio“ laukė 1978-1979 m. sezoną, kai komandą paliko po V. Bimbos keletą metų ją treniravęs Stepas Butautas, o ekipą varžyboms ėmėsi rengti Algis Rakauskas. Tuomet žalgiriečiai turėjo kovoti paguodos turnyre, kad neiškristų iš SSRS aukščiausiosios lygos. Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, bet šiame turnyre „Žalgiriui“ vėl vadovavo S. Butautas.
Tiesa, tuo metu įvykius Sporto halėje stebėjo ir Vladas Garastas - jis jau buvo sutikęs nuo kito sezono pradžios treniruoti „Žalgirį“. „Garastas pasiūlė daug naujovių treniruotėse. Kitaip klostėsi trenerių ir žaidėjų santykiai. Vienas pagrindinių Garasto nuopelnų yra būtent tas, kas jis puikiai valdė komandos narius - visus be išimties. Jis įsiklausydavo į žaidėjų nuomonę. Suklydęs visada pripažindavo savo klaidą. Visa tai, ką mes sugebėjome vėliau pasiekti devintajame dešimtmetyje, iš tiesų yra didžiausias mūsų trenerio nuopelnas“, - savo knygoje „Gimęs Laisvės alėjoje“ tvirtino kitas legendinis žalgirietis Valdemaras Chomičius.
V. Garastui pradėjus treniruoti „Žalgirį“, komanda jau 1980 m. - po 29-erių metų pertraukos - tapo SSRS vicečempione. 1981 m. ekipoje debiutavo Arvydas Sabonis.
Arvydo Sabonio fenomenas
„Pirma skaudi nesėkmė mus ištiko 1984 metais, kai neiškovojome SSRS čempionato aukso medalių, nors visi iš anksto mus vadino čempionais. Tačiau tuo metu neturėjome superfinalų patirties, kuriuos sugalvojo Aleksandras Gomelskis, kai mes pradėjome atkakliai priešintis CSKA. Ne paslaptis, kad ir teisėjai atitinkamai dirbo - už paramą CSKA klubui jie įgydavo galimybę teisėjauti Europos ir pasaulio čempionatuose“, - pasakojo V. Garastas, pradėjęs naują „Žalgirio“ pergalių laikotarpį.
Taip pat skaitykite: Vyrų krepšinio rinktinės istorija
Vis dėlto 1985, 1986 ir 1987 m. CSKA buvo paguldyti ant menčių. Metai, kai „Žalgiryje“ žaidė Sabas, yra ryškiausieji per visą klubo istoriją. Su jo vardu siejamos iki šiol didžiausios „Žalgirio“ pergalės ir kai kurie pralaimėjimai. Vienas tokių buvo patirtas 1986-ųjų Europos čempionų taurės turnyro finale Budapešte, kai po atkaklios kovos pralaimėta Zagrebo „Cibonai“. A. Sabonis rungtynių nebaigė: 32-ąją minutę, užstojęs savo komandos draugą Gintarą Krapiką, buvo diskvalifikuotas.
Kerštas Argentinoje
Vis dėlto saldžios revanšo valandos nereikėjo ilgai laukti. Kita akistata su „Cibona“ įvyko tų pačių metų rudenį Argentinoje, tarpkontinentinės V. Džonso taurės turnyro pusfinalyje. Žalgiriečių pyktį didino ne tik arogantiškas „Cibona“ žaidėjų elgesys šio turnyro metu, bet ir nesvetingas sutikimas, kai kauniečiams net nebuvo suteikta nakvynė. Negana to, 15-ąją mačo su jugais minutę atsinaujino A. Sabonio Achilo sausgyslės trauma. Tačiau ir tai tik dar labiau pakurstė „Žalgirio“ vyrų ambicijas. „Cibona“ buvo nušluota - 104:77. „Mes žaidėme tarsi gimtojoje Kauno halėje. Visi žiūrovai palaikė mus. Tai buvo mūsų kerštas. Tikras lietuviškas kerštas. Po finalinės sirenos daugelis „Cibona“ krepšininkų verkė kaip vaikai“, - pasakojo V. Chomičius.
Žalgiriečių kapitonui, kaip ir visai komandai, giliai įstrigo sutikimas Kaune. „Kai mes, pavargę po kelionės, apduję nuo sėkmės, nusileidome Aleksoto oro uoste, atsivėręs reginys mus pritrenkė. Pamatėme žmonių jūrą. Atrodė, jog visas Kaunas susirinko tą ankstų rytą - buvo maždaug ketvirta valanda. Mes, žinoma, tikėjomės, kad žmonių ateis, bet kad jų bus tiek daug. Dėl tokių akimirkų verta žaisti krepšinį“, - rašė V. Chomičius.
Nepriklausomybės laikotarpis ir Jono Kazlausko era
Antrasis „Žalgirio“ stagnacijos laikotarpis prasidėjo po nepriklausomybės atkūrimo. Šiek tiek anksčiau į užsienio komandas išvyko visi ekipos lyderiai - A. Sabonis, R. Kurtinaitis, V. Chomičius, S. Jovaiša, su klubu atsisveikino ir treneris V. Garastas. Išskyrus pergales Lietuvos čempionate, „Profbasket“ lygoje ir žalgiriečių medalius, iškovotus su rinktine Barselonos olimpiadoje, blankokas laikotarpis tęsėsi beveik iki dešimtmečio vidurio.
Vieną rudenį buvo netgi neaišku, ar komanda išvis pradės sezoną, tačiau, A. Saboniui pasirūpinus ir į klubo darbą įsitraukus naujiems rėmėjams, „Žalgiris“ vėl pakėlė galvą. Nuo 1994 metų rugpjūčio prie ekipos vairo stojo Jonas Kazlauskas. Žingsnis po žingsnio naujos kartos komanda pradėjo kopti aukštyn.
Taip pat skaitykite: Švedijos rinktinės istorija
Europos taurė ir Eurolygos triumfas
Ekipą papildė legionieriai. Vienas jų - amerikietis Enisas Votlis - 1998 m. per Europos taurės turnyro aštuntfinalio rungtynes su Bursos „Tofas“ (Turkija) pataikė istorinį tritaškį, kuris atvėrė duris į ketvirtfinalį. Po to ir prestižiškiausios Senojo kontinento klubų varžybos - Eurolyga - tapo ranka pasiekiamos.
Pirmoji ryški šių laikų „Žalgirio“ pergalė siejama ne tik su Lietuvoje išaugusiais Sauliumi Štombergu, Tomu Masiuliu, Tauru Stumbriu, Eurelijumi Žukausku, Dariumi Maskoliūnu, Mindaugu Žukausku, Kęstučiu Šeštoku ir kitais, bet ir su kroatu Franjo Arapovičiumi, buvusiu „Cibona“ vidurio puolėju, 1986 m. Budapešte kovojusiu prieš žalgiriečius, o 1998 m. padėjusiu jiems parvežti iš Belgrado į Kauną Europos taurę.
Dar po metų Eurolygos debiutantams Miunchene jau plojo visa Europa. Padedami Tajaus Ednio, Entonio Buvio ir Iržio Zideko, žalgiriečiai iškovojo garbingiausią Europos trofėjų - Sidabrinį krepšį. Naudingiausiu žaidėju išrinktas T. Ednis tuomet pasakė: „Naudingiausia - visa mūsų komanda“. O Jonas Kazlauskas ekrane uždainavo tuo metu populiarią grupės „L+“ dainą „Ar tu ją matei?“
Kiti treneriai
Nuo 1990-ųjų, atkūrus nepriklausomybę, iki Ainaro Bagatskio atėjimo į “Žalgirį” tituluočiausiai Lietuvos vyrų krepšinio komandai vadovavo septyni treneriai. Latvis - aštuntasis. Po vieną sezoną Kauno ekipą treniravo panevėžietis Raimundas Sargūnas (2002 m. išėjo Anapilin), olimpinis čempionas žalgirietis Modestas Paulauskas, buvęs ilgametis “Žalgirio” kapitonas Henrikas Giedraitis bei estas Jakas Salumetsas. Vėliau J.Kazlauską pakeitė asistentu dirbęs Algirdas Brazys. Su Antano Sireikos vardu siejamas “Žalgirio” atgimimas 2003 metais.
Nuopuoliai ir pakilimai
Tačiau po šlovingų metų „Žalgirį“ vėl ištiko krizė. Kai 2000 m. komanda nelaimėjo net LKL čempionato, iš jos pasitraukė J. Kazlauskas. Dar prastesni buvo 2002-ieji, kai komandai vadovavo Algirdas Brazys. Tuomet „Žalgiris“ nepateko į Eurolygos turnyro antrąjį etapą, vėl pralaimėjo LKL čempionato finale.
Jau Antano Sireikos laikų skambiausios pergalės ir skaudžiausi pralaimėjimai siejami su vienu vardu - Tel Avivo „Maccabi“ (Izraelis). 2003 metų Eurolygos TOP-16 turnyre Kaune „Žalgiris“ pirmą kartą nugalėjo būsimąjį Eurolygos čempioną ir netrukus buvo vos per žingsnį nuo dar vieno tikslo - Finalo ketverto. Vėl viską, kaip kad 1998 m. Kauno halėje, lėmė tritaškis, tik šį kartą - Tel Avive ir, deja, į „Žalgirio“ krepšį.
Dabartinis etapas
Šiuo metu „Žalgiris“ išgyvena atgimimą, kurio simboliu tapo Šarūnas Jasikevičius. Komanda vėl demonstruoja aukšto lygio krepšinį ir sėkmingai konkuruoja Eurolygoje.