Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, iškilę pačiame Lietuvos sostinės centre, prie Neries upės, jau ne vieną dešimtmetį kelia aistras ir diskusijas. Šis statinys, žvelgiantis į Gedimino pilį, tapo ne tik svarbių istorinių įvykių liudininku, bet ir nesutarimų objektu, susijusiu su žydų paveldo išsaugojimu.
Istorinis kontekstas: nuo kapinių iki rūmų
XVI-XVIII a. dabartinių rūmų vietoje, Šnipiškėse, buvo žydų kapinės. XIX a. pradžioje Rusijos caro valdžia nusprendė čia statyti tvirtovę, o žydų bendruomenei už atimtą žemę buvo skirta kompensacija ir atitinkamas plotas Užupyje (dabartinė Olandų g.) kapinėms perkelti. Nors 1831 m. tvirtovės statybos darbai prasidėjo, Šnipiškių kapinės buvo uždarytos, o paskutiniai paminklai nukelti tik 1955 m.
XX a. antrojoje pusėje, 1971 m., ant tvirtovės ir dalies buvusių kapinių teritorijos iškilo Vilniaus koncertų ir sporto rūmai. Tuo metu Lietuvos ar tarptautinė žydų bendruomenė dėl to susirūpinimo nepareiškė.
Rūmų reikšmė Lietuvos istorijai
Atgimimo metais rūmai tapo svarbiais istoriniais įvykiais. 1988 m. spalio 22-23 d. čia įvyko Pirmasis Sąjūdžio suvažiavimas, o 1991 m. sausio 14-16 d. Lietuvos visuomenė atsisveikino su Sausio 13-osios aukomis. Dėl šios ypatingos istorinės reikšmės ir unikalios architektūros bei konstrukcijos Vilniaus koncertų ir sporto rūmai 2006 m. buvo įtraukti į kultūros paveldo registrą.
Žydų kapinių atminimas ir dabartinės diskusijos
2008 m. žydų kapinės, buvusios Šnipiškėse, taip pat buvo įtrauktos į paveldo registrą kaip valstybės saugoma archeologinė, istorinė ir memorialinė vieta. Viena svarbiausių nesusikalbėjimo priežasčių ir dabar yra kadaise čia buvusios žydų kapinės. Pastaruoju metu nuspręsta Vilniaus koncertų ir sporto rūmus su jų teritorija perduoti žydų bendruomenės dispozicijon.
Taip pat skaitykite: Olimpinis teroras 1972
Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės potvarkiu buvo sudaryta darbo grupė „senųjų Šnipiškių žydų kapinių ir atminties vietos dabartiniuose Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose įamžinimo pasiūlymams ir koncepcijai parengti“. Darbo grupę sudaro dvidešimt asmenų, pusė iš jų - užsieniečiai iš Izraelio ir JAV. Lietuvos visuomenė atstovaujama menkai, nėra nė vieno atsakingo paveldosaugos specialisto.
Vilniaus žydų paveldo įamžinimas
Vilnius nuo seno žinomas kaip žydų kultūros centras. Miestas stengiasi įamžinti žydų paveldą. Dar Sąjūdžio laikais, 1989-aisiais, buvo surengtas tarptautinis architektūros konkursas per karą sudegusios, vėliau sovietų nugriautos Vyriausiosios žydų sinagogos liekanoms ir vietai atgaivinti. Per tą laiką Vilniuje įsikūrė keturi žydų muziejai, atidaryta Holokausto ekspozicija, veikia Litvakų kultūros ir meno centras, pastatyti keli paminklai, pažymėtos geto vietos. Prie senųjų kapinių Olandų gatvėje iš antkapinių paminklų sukurtas memorialinis ansamblis. Žydų litvakų atminimas saugomas visoje Lietuvoje.
Rūmų ateitis: tarp konferencijų centro ir atminimo vietos
Vilnius tampa rimtu ir įtakingu Europos politikos centru, todėl reprezentatyvūs rūmai konferencijoms ir kitokiems renginiams tiesiog būtini. Vilniaus koncertų ir sporto rūmai yra įspūdingas, prabangus, erdvus, žiūrovams patogus statinys, pripažintas reikšmingu kultūros paveldo objektu.
Vis dėlto, rūmų likimas vis dar neaiškus. Vieni siūlo juos rekonstruoti į konferencijų centrą, kiti - įamžinti žydų kapinių atminimą. Diskusijos tęsiasi, o sprendimas turės atsižvelgti į įvairius interesus ir siekius.
Žydų kapinių istorinė reikšmė
Sykiu su Vilniaus didžiąja sinagoga, giliausios žydų religinės pagarbos objektas yra senosios istorinės žydų kapinės, kuriose palaidota daugybė iškilių žmonių - vilniečių. Pagal žodinę tradiciją, kapinės egzistuoja nuo 1487 m., o rašytiniuose šaltiniuose jos minimos nuo 1593 m. Tais metais žydai gavo iš karaliaus Zigmanto III privilegiją turėti savo kapines ir sinagogą. 1633 m. karalius Vladislovas IV ją patvirtino. Šiame dokumente sakoma: „ …suteikiant sklypą kapavietei mirusiųjų kūnams laidoti be jokių mokesčių, kaip jie tai jau turi ir turės amžinai“.
Taip pat skaitykite: Kaip organizuojamas eismas Karmėlavos kapinėse Vėlinių laikotarpiu
Po Vladislovo IV visi Lenkijos karaliai, taip pat vyskupai, etmonai ir kunigaikščiai Radvilos patvirtindami šią privilegiją užtikrino kapinių apsaugą. Garbingieji globėjai visais laikais saugojo kapines nuo pasikėsinimų apkarpyti jų sklypą, naikinti kapus ir griauti paminklus.
Kapinės yra šalia Pilies kalno, kur stovėjo karalių rūmai, kad žydai pilies jurisdikcijoje jaustųsi saugūs, karaliams užtikrinant kapų ir kapinių neliečiamybę. Miesto žemėje pagal Magdeburgo teisę žydų kapinių negalėjo būti. Taip buvo tol, kol į Vilnių neįžengė okupanto koja. Dalis kapinių buvo atimta ir išniekinta, o 1831 m. jos buvo visiškai uždarytos, nes rusai neleido kapinių plėsti.
Šiandien senosiose žydų kapinėse mirusieji nebelaidojami, tačiau jos išliko šventa vieta visiems žydams ir Vilniaus žydų pasididžiavimas. Iki šių dienų daugybė žydų iš visų pasaulio kampelių piligriminėmis kelionėmis keliauja į senąsias kapines, prie šventųjų ir didžiųjų tautos sūnų kapų. Juk čia palaidotas žymiausias XVIII a. žydų mokslininkas Elijas Ben Saliamonas Zalmanas, Vilniaus Gaonas, o šalia - iš kartos į kartą laidotų jo garsių tėvų ir protėvių palaikai. Be to, šiose kapinėse randame daug istorinių antkapinių paminklų žinomiems žmonėms, pvz., garsių gydytojų Gordonų šeimai, daktarui Jakubui Liubošicui, daugelio medicinos veikalų autoriui, iškiliems visuomenės veikėjams, pvz., Judui Lazarevičiui, Arje-Leibui Meitesui, Šimeliui Volfovičiui ir daugeliui daugeliui kitų.
Kapinių sunaikinimas ir sovietinis paveldas
Senosios Šnipiškių žydų kapinės atlaikė visas Vilniaus okupacijas, net ir 1941-1943 m. hitlerinės Vokietijos, bet ne Sovietų Sąjungos. 1965-1971 m. kapinėse buvo pastatyti Vilniaus koncertų ir sporto rūmai. Sprendimą statyti žydų kapinių teritorijoje lėmė ideologiniai ir politiniai to meto valdžios prioritetai.
Maskva, Sovietų Sąjungos valdžia, 1965 m. skyrė pinigų Vilniaus koncertų ir sporto rūmų statybai visų pirma tam, kad čia atsirastų statinys, didesnis už Gedimino pilį, nustelbsiantis Vilniaus barokines bažnyčias, simbolizuosiantis sovietinę Lietuvą. Grėsminga fasado banga buvo aukštai iškelta, kad nustelbtų svarbiausius tautos valstybingumą ir religiją simbolizuojančius statinius - Gedimino pilį ir Katedrą, kad būtų gerai matoma žvelgiant į ją iš Šventaragio gatvės. Taigi buvo sukurtas galutinės sovietų pergalės simbolis: didinga Vilniaus koncertų ir sporto rūmų fasado banga kyla nuplauti buvusios Lietuvos ir Lenkijos valstybės „liekanas“ - Katedrą ir pilių komplekso dalis.
Taip pat skaitykite: Vėlinių eismo ribojimai Vilniuje
Nors 1988 m. spalio 22-23 dienomis Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, o 1991 m. sausio 14-16 dienomis - visuomenės atsisveikinimas su Sausio 13-osios smurto aukomis, šie įvykiai sovietinės „katedros“ nepaverčia nacionaline kultūros vertybe. Rūmai kaip buvo, taip ir lieka okupacinio režimo paveldo objektas.
Mažumų paveldo sunaikinimas
Liuteronai, reformatai, žydai, beje, ir totoriai, Vilniuje, apskritai Lietuvoje, yra istorinės bendruomenės, tautinės ir religinės mažumos. XX amžiaus karai ir viena po kitos ėjusios okupacijos neatpažįstamai pakeitė miestą ir sunaikino mažąsias bendruomenes. Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Lietuvoje mažumų bendruomenių veikla buvo smarkiai suvaržyta ar net visiškai uždrausta.
Neatrodo, kad autoriui bent kiek rūpėtų Vilniaus liuteronų, reformatų ir žydų bendruomenių raida, tai, kiek daug savo istorijos ir dvasios miestas neteko prarasdamas tų bendruomenių kapines. Taip pat neatrodo, kad autoriui bent kiek rūpėtų, ką apie kapinių sunaikinimą mano tose kapinėse palaidotų žmonių palikuonys, bendruomenės, ko ir kaip moko bendruomenių religinio tikėjimo tradicija, kokias legendas ir atsiminimus jos pasakoja apie savo kapines. Jei kalbama būtų ne apie žydų, bet apie Lietuvos gyventojų daugumos, katalikų ar stačiatikių, kapines arba tas kapines, kuriose palaidoti iškilūs Lietuvos vadovai, tai niekam net mintis į galvą neateitų jas panaikinti.
Rusų valdžios metodas - kištis į bendruomenės veiklą, ją visaip varginti, trolinti ir net visiškai uždrausti. Pvz., Laidojimo rūmus Olandų gatvėje, Santuokų rūmus K. Kalinausko gatvėje ar paminklą sovietų partizanams ir pogrindininkams Pylimo gatvėje galima buvo pastatyti ne kapinėse, bet šalia jų.
Suvedus kapinių užgrobimo naudos ir nuostolių balansą matyti, kiek daug Vilnius prarado sunaikindamas liuteronų, reformatų ir žydų mažumų kapines, paversdamas statybiniu laužu šimtus juodo marmuro antkapių, išraižytų epitafijų raidėmis. Kiekvienas sunaikintas antkapis - tai sunaikinta šeimos nuosavybė, išplėštas Vilniaus istorijos puslapis, nutrauktas ryšys su civilizacija.
Alternatyvos ir ateities vizijos
Ateities Vilniui ir laisvai, demokratinei, įstatymais valdomai Lietuvai reikia visiškai naujo, modernaus pastato naujoje vietoje. Mieste tam yra bent keletas tikrai geresnių vietų nei senosios žydų kapinės. Vilniaus senosios Šnipiškių žydų kapinės turi sugrįžti žydams, visų pirma tiems, kurių protėviai ten palaidoti. Atkurtos žydų kapinės, litvakų panteonas, suteiktų Lietuvai daug garbės ir tarptautinį pripažinimą. Kapinėse palaidotų žmonių palikuonys yra tikrieji paveldėtojai, atsakingi už kapines, už kapaviečių priežiūrą. Jie turi teisę ir pareigą nuspręsti, ką daryti su kapinėse pastatytais Koncertų ir sporto rūmais. Lietuva gali prisidėti ir atkurti teisingumą.
Archeologiniai tyrimai ir naujos statybos
Tiksli Vilniaus senųjų žydų kapinių Šnipiškėse vieta, remiantis teritorijos tyrinėjimais, buvo nustatyta dar 2008 m. ir apima visą aplink Sporto rūmų pastatą esančią teritoriją.
Liepos 23 d. R.Augustinavičiaus teigimu, kol kas nėra aišku, kada bus atnaujinti kasinėjimai. Kasinėjimus atliko Lietuvos archeologai, prižiūrimi Žydų kapinių Europoje išsaugojimo komiteto deleguotų rabinų bei Izraelio geofizikų, prieš mėnesį baigusių žvalgyti teritoriją savo prietaisais. Tyrimai nutrūko suradus pirmuosius kaulų fragmentus, nes, BNS žiniomis, tyrimus prižiūrintys žydų atstovams neįtiko archeologinių tyrimų metodika - judėjų religija neleidžia liestis prie palaidoto žydo palaikų.
Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos projektai ir dabartinė situacija
Didelis smūgis rūmams buvo ir 2004 m. Tais pačiais 2004 m. rūmus bei aplinkinę teritoriją per savo valdomas bendroves įsigijo Ūkio banko investicinė grupė (ŪBIG). Jie išpirko naują 6,5 mln. litų bendrovės „Vilniaus koncertų ir sporto rūmai“ akcijų emisiją bei ėmė valdyti kontrolinį akcijų paketą. Vilniaus koncertų ir sporto rūmų akcininkai nutarė padidinti įstatinį kapitalą nuo 4,63 mln. iki 11,13 mln. Prasidėjo diskusijos - ką daryti su sporto rūmais.
Naujieji savininkai demonstravo polinkį juos griauti ir statyti naują gyvenamųjų namų kvartalą, į kurį planuota investuoti apie 200 mln. Tuo tarpu Vilniaus savivaldybė išreiškė lūkestį, kad investuotojai rekonstruos dabartinį „Žalgirio“ stadioną, o Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, išlaikant visuomeninę paskirtį, taps moderniu kongresų centru.
ŪBIG planai buvo išties grandioziniai. 2005 m. vasarą Vilniaus savivaldybėje buvo surengtas pristatymas, pagal kurį stadionas ir sporto rūmai turėjo būti pertvarkyti į daugiafunkcinės paskirties statinių kompleksą. Toks kompleksas turėjo sujungti universalų 21-29 tūkst. vietų stadioną, parodų rūmus, naujus modernius apie 2 tūkst. vietų kongresų rūmus, biurus, 5 ir 3 žvaigždučių viešbučius, parduotuves, restoranus, pramogų bei vaikų ir jaunimo dienos užimtumo centrus.
Tačiau ambicingiems planams ir toliau liekant tik popieriuje, 2006 m. savivaldybė sukūrė naują planą - išpirkti rūmų pastatą. Savivaldybė ir ŪBIG susitarė dėl bendrų veiksmų plėtojant teritoriją tarp Neries upės, Rinktinės, Šeimyniškių ir Raitininkų gatvių.
Tačiau bet kokiems rūmų griovimo planams 2006 m. rugpjūtį buvo padėtas taškas: Vilniaus koncertų ir sporto rūmai Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos buvo įtraukti į kultūros vertybių registrą. Šis pastatas pripažintas kultūros vertybe tiek dėl originalios stogo vantinės konstrukcijos, tiek dėl to, kad čia 1988 m. Tai reiškė, kad rūmų nebuvo galima griauti nei dėl to, kad būtų statomi viešbučiai, nei dėl to, kad būtų statomi gyvenamieji namai.
2007 m. Vilniuje po savivaldybių rinkimų pasikeitė valdžia, o naujoji valdžia, skirtingai negu ankstesnė, rūmų išpirkimo idėja nesižavėjo. Sutartis dėl išpirkimo buvo įkišta giliai į stalčių, nutarus, kad miestui rūmus turėti vis dėlto nėra poreikio ir tam nebus leidžiami pinigai. Neoficialiai kalbėta, kad idėjos išpirkti rūmus atsisakyta būtent dėl aukštų kultūros vertybėms taikomų apsaugos reikalavimų. Rūmuose renginiai vyko vis rečiau.
2015 m. gegužę apskaičiuota, kad investicijos į tuomet jau seniai apleistus ir nenaudojamus Vilniaus koncertų ir sporto rūmus turėtų siekti apie 20 mln. eurų. 5 mln. eurų turėjo būti skirti įsigyti pačius rūmus, ši suma turėtų būti surasta šalies biudžete. Rekonstrukcijai, kurios kaina numatoma beveik 13 mln. eurų, tikėtasi gauti pinigų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.
2015 m. rugsėjį Turto bankas pasirašė trijų pastatų komplekso pirkimo sutartį. Pagal ją iš ŪBIG bankroto administratoriaus perkamo turto dalies kaina siekia 5,4 mln. eurų, iš bendrovės „Žalgirio sporto arena“ - 0,2 mln.
2016 m. Tikimasi, kad rekonstruotuose Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose duris atvers naujas tarptautinis konferencijų centras. Pasak Turto banko generalinio direktoriaus Vaidoto Aleksiaus, bendras Vilniaus kongresų rūmų plotas po rekonstrukcijos bus 16 tūkst. kv.