Įvadas
Lietuvos dalyvavimas olimpinėse žaidynėse - tai ilga ir įdomi istorija, kupina iššūkių, triumfų ir patriotinio pakilimo. Nuo kuklaus debiuto 1924 m. Paryžiuje iki bronzos medalių 1992 m. Barselonoje, Lietuvos sportininkai įrodė savo atkaklumą, talentą ir meilę sportui. Šiame straipsnyje apžvelgsime Lietuvos olimpinio judėjimo raidą, sportininkų pasiekimus ir svarbiausius įvykius, kurie įamžino Lietuvą pasaulio sporto istorijoje.
Lietuvos olimpinio judėjimo pradžia
Lietuvos olimpinio judėjimo pradžia laikomi 1924 m., kai mūsų šalies sportininkai pirmą kartą gavo kvietimą dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Tačiau nacionalinio olimpinio komiteto ištakos siekia 1922 m., kai buvo įkurta Lietuvos sporto lyga (LSL), koordinavusi visą šalies sportinį judėjimą. 1923 m. gruodžio 2 d. buvo sušauktas nepaprastasis LSL suvažiavimas, kuriame lygos statutas papildytas dar viena prievole - organizuoti šalyje olimpinį sąjūdį. Naujasis 9-as straipsnis skambėjo taip: „Lietuvos sporto lygos Centro komitetas šaukia nuo visų organizacijų, įeinančių į Lietuvos sporto lygą, po vieną atstovą į susirinkimą sudaryti „Olimpinį komitetą“, kuris turi susirinkti anksčiau metais prieš Lietuvos ar Pasaulio olimpiadai vykstant.“
Taigi būtent į Lietuvos sporto lygą prieš šimtmetį atėjo kvietimas mūsų sportininkams atvykti į 1924 m. Paryžiuje rengiamas vasaros olimpines žaidynes. LSL pasiekė dar keturi tokio pat pobūdžio oficialūs kvietimai: į 1928 m. Sankt Morico žiemos ir tų pačių metų Amsterdamo vasaros žaidynes bei 1932 m. Leik Plasido žiemos ir Los Andželo vasaros žaidynes. Bet dėl pasaulinės ekonominės krizės ir sunkios jaunos valstybės Lietuvos finansinės padėties mūsų atstovai dvejose pastarosiose JAV rengtose žaidynėse nedalyvavo.
1932 m. Lietuvos sporto lygos veiklą perėmė Kūno kultūros rūmai - pirmoji valstybinė sporto įstaiga Lietuvoje. Vis buvo grįžtama prie svarstymų, ar olimpiniam sąjūdžiui kuruoti reikalinga atskira organizacija.
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto įkūrimas ir pripažinimas
1937 m. pagaliau pajudėjo Lietuvos olimpinio komiteto steigimo reikalai, nusprendus nepriklausomybės dvidešimtmetį paminėti Tautine olimpiada. Kūno kultūros rūmų taryba paruošė Tautinės olimpiados statuto projektą. 1937 m. gruodžio mėnesį Tautinės olimpiados statutą švietimo ministras paskelbė „Vyriausybės žiniose“. Pagal šį dokumentą Tautinei olimpiadai rengti turėjo būti steigiamas komitetas. Švietimo ministras įgavo teisę skirti komiteto pirmininką ir dalį narių penkeriems metams. Kūno kultūros rūmų sporto sąjungų pirmininkai pagal statutą tapo Lietuvos tautinės olimpiados komiteto nariais.
Taip pat skaitykite: Lietuvos pasiekimai olimpiadoje
Gruodžio 18 d. komiteto sudėtis buvo patvirtinta, jo pirmininku paskirtas Kūno kultūros rūmų direktorius Vytautas Augustauskas-Augustaitis. Po penkių dienų įvyko posėdis, per kurį buvo išrinktas prezidiumas: du pirmininko pavaduotojai - Jonas Navakas ir Rapolas Skipitis, iždininkas Česlovas Butkys, sekretorius Vincas Kemežys. Komitetas pradėjo darbą, kuris 1938 m. buvo vainikuotas pirmosios Tautinės olimpiados sėkme.
1939 m. Lietuvos olimpinį komitetą pripažino ir Tarptautinis olimpinis komitetas. Apie tai praneša TOK prezidento grafo Henri de Baillet-Latouro 1939 m. rugpjūčio 3 d. gautas laiškas.
1940 m. iš TOK atėjo kvietimas Lietuvos sportininkams dalyvauti XII olimpinėse žaidynėse Helsinkyje, tačiau dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo šios žaidynės neįvyko. Lietuvą okupavus SSRS, mūsų olimpiečių ryšiai su TOK nutrūko. Daugelis to meto Lietuvos olimpinio sporto vadovų ir olimpiečių buvo represuoti.
Lietuvos sportininkai SSRS rinktinės sudėtyje
1952-1988 m. Lietuvos sportininkai olimpinėse žaidynėse dalyvavo kaip SSRS rinktinės nariai. Atstovaudami SSRS iš viso lietuviai iškovojo 25 aukso, 19 sidabro ir 16 bronzos medalių (skaičiuojant asmeniškai įteiktus apdovanojimus).
Tarp žymiausių to laikotarpio sportininkų galima paminėti krepšininkus Stepą Butautą, Kazimierą Petkevičių ir Justiną Lagunavičių, kurie 1952 m. Helsinkio olimpinėse žaidynėse pelnė sidabro medalius. Taip pat 1968 m. Meksiko olimpinėse žaidynėse pirmąjį Lietuvos auksą iškovojo boksininkas Danas Pozniakas.
Taip pat skaitykite: Sporto komitetų raida
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimas
Sumanymas vėl atkurti savarankišką nacionalinį olimpinį komitetą kilo 1988-aisiais. 1988 m. iškart po Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įsteigimo šalies sporto bendruomenė viena pirmųjų išsirinko Sąjūdžio rėmimo grupę. Jos nariai - Vytautas Briedis, Dainius Kepenis, Rimvydas Rimdžius, Pranas Rimša, Antanas Vaitkevičius - iškėlė idėją ne tik atkurti olimpinį komitetą, bet ir iš esmės pertvarkyti Lietuvos sporto sistemą.
Didžiulį impulsą LTOK atkūrimui davė 1988 m. spalio 6 d. laikraštyje „Sportas“ išspausdintas Romos Griniūtės-Grinbergienės straipsnis „Ar naudosimės teise į LTSR nacionalinį olimpinį komitetą?“. Po publikacijos redakciją pasiekė laiškai su daugiau kaip šimtu tūkstančių parašų, raginančių atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą.
Prasidėjus sunkiai sustabdomiems procesams, Lietuvos valstybinio kūno kultūros ir sporto komiteto kolegija nusprendė sudaryti komisiją (darbo grupę) olimpiniam komitetui atkurti. Jos vadovu buvo paskirtas tuometis Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Artūras Poviliūnas, darbo grupę sudarė iškiliausi ir įtakingiausi sportininkai, kultūros, mokslo veikėjai, teisininkai. Pagrindiniai darbo grupės tikslai buvo aiškiai suformuluoti galimybes atkurti olimpinį komitetą ir pateikti siūlymų Lietuvos sporto pertvarkai įvykdyti.
1988 m. gruodžio 11 d. Vilniuje įvyko Lietuvos sporto federacijų, organizacijų ir visuomenės atstovų suvažiavimas, kurio metu buvo atkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK). LTOK prezidentu tapo A. Poviliūnas, viceprezidentais - K.Motieka, V.Nėnius ir olimpinis čempionas G.Umaras. Generaliniu sekretoriumi paskirtas J.Grinbergas.
Tarptautinis pripažinimas ir sugrįžimas į olimpines žaidynes
Atkūrus LTOK prasidėjo tarptautinio pripažinimo paieškos. 1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. 1990 m. liepos 30 d. Lozanoje Lietuvos, Latvijos, Estijos ir SSRS olimpinių komitetų vadovus priėmė Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Juanas Antonio Samaranchas. Jis pažadėjo pasitarti šiuo klausimu su kitais TOK nariais ir sudaryti Baltijos šalių informacinę komisiją.
Taip pat skaitykite: Olimpinių Žaidynių Apdovanojimai
Procesai buvo lėti, bet sprendimus pagreitino 1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje ir SSRS žlugimas. Pasaulis pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir Jungtinės Tautos rugsėjo 17 d. Lietuvą priėmė į savo gretas.
1991 m. rugsėjo 18 d. Berlyne susirinkęs TOK vykdomasis komitetas nutarė pripažinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacionalinius olimpinius komitetus de facto ir tris Baltijos šalis grąžinti į tarptautinį olimpinį sąjūdį, pabrėždamas, kad „tai nėra naujas pripažinimas, nes jos buvo pripažintos iki tol, kol Sovietų Sąjunga 1940 m. jas aneksavo.“
1991 m. lapkričio 11 d. Baltijos šalių olimpiniai komitetai pripažinti de jure. TOK prezidentas J.A.Samaranchas pasirašė trims Baltijos šalims adresuotus kvietimus dalyvauti 1992 m. Albervilio žiemos ir Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse.
1992 m. olimpinės žaidynės: sugrįžimas į olimpines arenas
Prancūzijos mieste Albervilyje žiemos žaidynės turėjo prasidėti vasario 8-ąją. Taigi po ilgo laukimo jaunai valstybei ir Olimpiniam komitetui teko raitotis rankoves ir pamėginti padaryti viską, kad geriausi jos sportininkai galėtų garbingai sugrįžti į olimpines žaidynes.
Sugrįžimas į olimpines žaidynes po ilgos pertraukos buvo pažymėtas didžiuliu entuziazmu ir patriotizmu. „Pačios pirmosios Albervilyje - kaip iš laivo į balių“, - taip minėtą 90 dienų pasirengimo žaidynėms laikotarpį apibūdino A.Poviliūnas.
1992 m. Barselonos olimpinės žaidynės Lietuvai simbolizavo ne tik krepšinį. Tai buvo pirmasis šalies tarptautinis sporto pasirodymas nuo 1990 m., kai šalis atgavo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Lietuvos rinktinė užkariavo širdis ne tik dėl savo pribloškiančio žaidimo, bet ir dėl savo nesėkmės istorijos. Sunkiai iškovota pergalė prieš Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) - iš esmės pervadintos Sovietų Sąjungos komandą - dėl bronzos medalio buvo simbolinis triumfas, kuris turėjo atgarsį toli už aikštės ribų.
Lietuvos krepšinio rinktinės bronza Barselonoje
Bene labiausiai įsimintinas 1992 m. olimpiados įvykis - Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės bronzos medaliai. Komanda, vadovaujama trenerio Vlado Garasto, pademonstravo ne tik aukštą meistriškumą, bet ir didelę kovos dvasią.
Lietuvos krepšininkai pateko į sąlyginai lengvesnę grupę, tačiau buvo aišku viena, kad žengiant tolyn lauks tik stipresni oponentai. Vlado Garasto auklėtiniai iškovojo keturias pergales iš penkių galimų. Nesėkmė rusams lėmė, kad lietuviai grupėje liko antri ir ketvirtfinalyje kovojo su trečiąją vietą A grupėje užėmusiais brazilais.
Vargo buvo pirmuosius du kėlinius, po kurių Lietuvos rinktinė turėjo 4 taškų deficitą (48:52), tačiau antroje pusėje visiškai kitokį veidą parodžiusi komanda sutriuškino brazilus 114:96. Galingus dublius atliko Arvydas Sabonis (32 tšk., 13 atk. kam.) ir Šarūnas Marčiulionis (29 tšk., 10 rez. perd.).
Žengus į pusfinalį varžovu tapo JAV žvaigždynas. Jis savo pranašumą įrodinėti ėmė jau nuo pirmųjų minučių ir po pirmosios mačo dalies turėjo solidžią 19 taškų persvarą (30:49). V.Garasto auklėtiniai neturėjo daug šansų ir triuškinančiai pralaimėjo rungtynes - 76:127. JAV komandoje net 9 krepšininkai pelnė po dviženklį taškų skaičių.
Po skaudžios nesėkmės Lietuvos krepšininkai turėjo galimybę olimpiadą užbaigti pergalingai ir į savo sunkius laikus išgyvenusius šalį žmonėms parvežti bronzos medalius. Mažajame finale laukė rusų iššūkis. Tai buvo galimybė ne tik atkeršyti už nesėkmę grupių etape, tačiau tuo pačiu tai šaliai reiškė kur kas daugiau. Lietuvos krepšininkai neleido rusams laimėti dar kartą dvikovos olimpiadoje. A.Sabonio (27 tšk., 16 atk. kam.) ir Š.Marčiulionio (29 tšk.) vedami lietuviai po sunkios kovos 82:78 patiesė Rusijos rinktinę bei pirmajame tarptautiniame turnyre po nepriklausomybės atgavimo iškovojo medalius.
Kiti Lietuvos pasiekimai olimpinėse žaidynėse
Be krepšinio, Lietuvos sportininkai yra pasiekę puikių rezultatų ir kitose sporto šakose. Virgilijus Alekna - disko metikas, dukart olimpinis čempionas (2000 m. Sidnėjus ir 2004 m. Atėnai). Gintautas Umaras - dviratininkas, 1988 m. Seulo olimpinėse žaidynėse apdovanotas 2 aukso medaliais.
Lietuvos sportininkai taip pat yra iškovoję medalių lengvojoje atletikoje, plaukime, baidarių ir kanojų irklavime bei kitose sporto šakose.
Iššūkiai ir sunkumai
Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu Lietuvos sportininkai susidūrė su įvairiais iššūkiais, tokiais kaip finansavimo trūkumas, treniruočių sąlygų stoka ir aprūpinimo problemos. Tačiau nepaisant šių sunkumų, Lietuvos sportininkai sugebėjo išlikti konkurencingi ir pasiekti aukštų rezultatų tarptautinėje arenoje.
Vladas Garastas puikiai prisimena 1992 m. Barselonos olimpines žaidynes, kur Lietuvos krepšinio rinktinė gyveno kaimelyje pastatuose apsigyveno 16 žmonių dviejuose kambariuose su vienu tualetu ir vienu dušu. Lauke - plius 40. Vyrai nežinojo ką daryti - gulėdavo ant grindų. Vienas vaistas buvo. Atsistoji po šaltu dušu - atvėsti. Tada guliesi į lovą. Užmigdavai antrą-trečią. O šeštą ryto, kadangi namelis stovėjo netoli kažkokios autobazės, į tą bazę pradeda važiuoti mašinos ir - pypt! Pypt! Eina per galvą ir tave prižadina. Tokiomis sąlygomis reikėjo gyventi ir po to žaisti.
Lietuvos krepšinis: antroji religija
Lietuvoje krepšinis vadinamas antrąja religija. Turime rinktinę, kuri kasmet vadinama pretendente iškovoti medalius. Nesvarbu, ar tai būtų Europos, ar pasaulio ar Olimpinės žaidynės.
Lietuvos krepšininkai pirmąsias oficialias rungtynes sužaidė 1925 metų gruodžio 13 dieną. Susitikimas Rygoje baigėsi šeimininkų pergale 41:20. Vėliau latviai ir toliau talžė mūsiškius. Kaimynai pergales šventė daugiau nei užtikrintai - 41:29, 123:10, 47:12. Šiuo metu Lietuvoje krepšinio populiarumas mažėjo ir atsidūrė futbolo šešėlyje.
Visgi situacija ėmė keistis 1934 metais, kuomet buvo pastatyta 200 vietų turinti teniso aikštė, tinkama ir krepšiniui. Po metų į Lietuvą atvyko du JAV lietuviai - Juozas Zukas ir Konstantinas Savickus, kurie mokė krepšinio paslapčių ir tapo rinktinės dalimi. K.Savickus buvo paskirtas žaidžiančiuoju komandos treneriu.
1936 metais Lietuva pateikė prašymą prisijungti prie FIBA organizacijos ir dalyvauti tarptautiniuose turnyruose. Dėl paraiškos patvirtinimo lietuviai nežaidė Vokietijoje vykusiose olimpinėse žaidynėse, o tarptautinėje arenoje debiutavo 1937 metais Europos čempionate Latvijoje, kur nepralaimėję pirmu bandymu tapo čempionais. Europos nugalėtojų titulą rinktinė apgynė ir po dvejų metų Lietuvoje.
1940 metais turėję vykti Olimpinės žaidynės neįvyko dėl kilusio Antrojo pasaulinio karo. Lietuva išnyko iš žemėlapio ir tapo Tarybų Sąjungos dalimi. Po 50 metų nelaisvės ir priespaudos Lietuva išsivadavo ir 1990 metais paskelbė nepriklausomybę bei ilgai netrukus sugrįžo ir į krepšinio žemėlapį.
tags: #1990 #m #lietuva #olimpinese #zaidynese