Olimpinės žaidynės yra didžiulė sporto šventė, turinti gilias istorines šaknis. Šis straipsnis apžvelgia olimpinių žaidynių istoriją, simboliką, apdovanojimus ir Lietuvos sportininkų pasiekimus šiame prestižiniame renginyje.
Olimpinės Žaidynių Ištakos ir Raida
Žymiausiomis sporto žaidynėmis Senovės Graikijoje buvo Olimpinės žaidynės, kurių ištakos siekia antikos laikus.
Senovės Graikijos Olimpinės Žaidynės
Nėra tiksliai žinoma, kada prasidėjo olimpinės žaidynės, tačiau manoma, kad jos prasidėjo apie 776 m. pr. Kr. ir tęsėsi iki 393 m. po Kr. Senųjų laikų olimpinės žaidynės vykdavo Olimpijos mieste, šventame Olimpo slėnyje Peloponeso pusiasalyje, dievo Dzeuso garbei. Jos buvo svarbiausias sporto renginys antikos pasaulyje ir vykdavo kas 4 metai. Periodas tarp dviejų olimpinių žaidynių - 4 metai - vadinamas olimpiada.
Iš pradžių būdavo tik viena rungtis - 192,27 metrų bėgimas. Nugalėtojas uždegdavo ugnį ant altoriaus prieš Dzeuso šventyklą. Varžybose galėjo dalyvauti tik laisvi, garbės nesuteršę graikų kilmės vyrai (vėliau - ir makedonai bei romėnai). Moterims stebėti varžybas buvo draudžiama.
Iki 472 m. pr. Kr. olimpinės žaidynės vykdavo 1 dieną: rungdavosi bėgikai ir imtynininkai. Varžybas rengdavo helanodikai (olimpinių žaidynių teisėjų kolegija, renkama iš Elidės piliečių). Nuo 472 m. pr. Kr. nugalėtojai (olimpionikai) būdavo pagerbiami alyvmedžių vainikais. Pergalė olimpinėse žaidynėse laikyta didžiausiu laimėjimu; ji suteikdavo šlovę ir nugalėtojo gimtajam poliui. Olimpijoje būdavo statomos nugalėtojų statulos, jų garbei kuriami poezijos kūriniai. Romėnams užėmus Graikiją, žaidynės prarado svarbą.
Taip pat skaitykite: Sporto komitetų raida
Šiuolaikinės Olimpinės Žaidynės
Šiuolaikinių olimpinių žaidynių iniciatorius - baronas Pjeras de Kubertenas (Pierre de Coubertin). 1892 m. jis pirmą kartą paminėjo olimpinių žaidynių idėją. 1894 metais birželio 23 dieną buvo įkurtas tarptautinis olimpinis komitetas. Nuo 1896 metų organizuojamos vasaros olimpinės žaidynės, o nuo 1924 metų - žiemos olimpinės žaidynės.
Pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės įvyko 1896 m. Atėnuose. Jose dalyvavo 241 sportininkas iš 14 valstybių. 2020 m. Tokijo vasaros olimpinėse žaidynėse (dėl COVID‑19 pandemijos žaidynės buvo nukeltos, įvyko 2021 m.) dalyvavo 206 šalių rinktinės, daugiau kaip 11 tūkst. sportininkų.
Olimpinė Simbolika ir Ceremonijos
Olimpinės žaidynės turi savitą simboliką ir tradicijas, kurios pabrėžia sporto dvasią, taiką ir draugystę tarp tautų.
Simbolika
Olimpinis simbolis - penki vienos arba skirtingų spalvų olimpiniai žiedai, naudojami vieni patys. Žiedai sunerti iš kairės į dešinę. Mėlynas, juodas ir raudonas žiedai yra viršuje, o geltonas ir žalias - apačioje. Visa geometrinė žiedų forma artima taisyklingai trapecijai, kurios mažesnis pagrindas yra apačioje. Šis olimpinis simbolis reiškia penkių žemynų ir viso pasaulio sportininkų susitikimą olimpinėse žaidynėse. P. de Kuberteno siūlymu olimpinį simbolį TOK patvirtino 1913 m.
Olimpinių žiedų spalvos (mėlyna, geltona, juoda, žalia ir raudona) simbolizuoja penkis žemynus: Australiją ir Okeaniją, Aziją, Afriką, Europą, Ameriką.
Taip pat skaitykite: Lietuvos krepšinio raida
Olimpinė vėliava - balto fono be apvadų, jos centre - penkiaspalvis olimpinis simbolis. Pakeliama per žaidynių atidarymo, nuleidžiama per uždarymo ceremoniją.
Olimpinis devizas - Citius. Altius. Fortius (Greičiau. Aukščiau. Olimpinė emblema - tai vientisa kompozicija, kurioje olimpiniai žiedai sujungti su kitu skiriamuoju elementu.
Olimpinė ugnis - tai TOK (Tarptautinis Olimpinis Komitetas) leidimu Olimpijoje uždegta ugnis. Prometėjo dovanota žmonėms, pasak legendos, ugnis tapo aukštų idealų, taikios kovos už žmonių laimę simboliu. Olimpinė ugnis, uždegta Olimpijoje ir atnešta į žaidynių vietą, simbolizuoja kilnius siekius, taiką, draugystę, vienybę.
Ceremonijos
Olimpinės žaidynės prasideda iškilminga atidarymo ceremonija, kurios metu į stadioną žygiuoja visų dalyvaujančių šalių sportininkai. Tradiciškai, Graikijos sportininkai žygiuoja pirmi, o šalies, kurioje vyksta žaidynės, sportininkai - paskutiniai. Atidarymo ceremonijoje skamba olimpinis himnas, pakeliama olimpinė vėliava ir uždegama olimpinė ugnis.
Uždarymo ceremonija taip pat vyksta pagrindiniame stadione. Pagal taisykles, kiekviena valstybė išsirenka savo atstovą, kuris pražygiuos su kitų šalių atstovais. Šis žygiavimas simbolizuoja tautų vienybę. Tada, skambant Graikijos tautiniam himnui, pakeliama Graikijos valstybinė vėliava. Jos dešinėje pakeliama Olimpinių žaidynių šeimininkės vėliava, o kairėje pakeliama sekančių Olimpinių žaidynių valstybės vėliava. Olimpinė vėliava padovanojama sekančių žaidynių miesto merui. Olimpinio komiteto prezidentas paskelbia žaidynes uždarytomis. Užgesinama Olimpinė ugnis. Olimpinė vėliava, skambant Olimpiniam himnui, nuleidžiama ir išnešama iš stadiono. Tęsiama miesto Olimpinių žaidynių organizacinio komiteto paruošta kultūrinė programa.
Taip pat skaitykite: Istorinis Lietuvos kelias olimpiadose
Olimpinė priesaika yra simboliniai mostai ir žodžiai, atsiradę 1920 m. Olimpinių žaidynių metu Antverpene, Belgijoje. Vienas sportininkas (iš valstybės, Olimpinių žaidynių šeimininkės) priima šią priesaiką visų susirinkusių sportininkų vardu per žaidynių atidarymo ceremoniją. Tai pažadas užtikrinti taiką tarp olimpiečių ir rungtyniauti sąžiningai.
Olimpiniai Apdovanojimai
Olimpiniai medaliai yra vienas svarbiausių olimpinių žaidynių simbolių. Jais apdovanojami sportininkai, užėmę pirmąsias tris vietas varžybose.
Medalių Dizainas ir Sudėtis
Olimpiniai medaliai yra Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) nustatytos formos (ne mažesni kaip 60 mm skersmens, 3 mm storio) medaliai, kurių vienoje pusėje pavaizduota pergalės deivė Nikė su laurų vainiku, kitoje - sporto šakos vaizdas ir olimpinių žaidynių emblema. Yra aukso (už pirmąją vietą), sidabro (už antrąją) ir bronzos (už trečiąją) olimpiniai medaliai.
Medaliai už pirmąją ir antrąją vietą turi būti sidabriniai ne žemesnės kaip 925-1000 prabos, medalis už pirmąją vietą paauksuotas (ne mažiau kaip 6 g gryno aukso). Kitaip tariant, aukso medalių sudėtį bent 92,5 procento sudaro sidabras. Bronzos medaliai gaminami iš 90% vario ir 10% cinko lydinio. Medalio dizainą sukuria miesto Olimpinių žaidynių organizacinis komitetas.
Apdovanojimo Ceremonija
Apdovanojimų podiumas skirtas I, II ir III vietos laimėtojams. I vietos laimėtojas stovi ant aukščiausio vidurinio laiptelio, II vietos laimėtojas stovi šiek tiek žemiau nugalėtojo dešinėje, o III vietos - dar žemiau, kairėje. Apdovanojimo ceremonijos metu skamba nugalėtojo šalies himnas ir iškeliama vėliava.
Istorija
Pirmosiose šiuolaikinėse žaidynėse, 1896 m. Atėnuose, medaliai buvo skiriami tik I ir II vietos laimėtojams. I vietos laimėtojui teko sidabrinis medalis, o II vietos laimėtojui - bronzos. Taip pat I laimėtojui buvo uždedama alyvų krūmo šakelių vainikas, o II vietos laimėtojui - lauro lapų vainikas. 1900 m. Paryžiuje vykusių žaidynių metu jokių apdovanojimo medalių nebuvo. Tai vienintelės Olimpinės žaidynės be medalių. Vietoj medalių laimėtojai buvo apdovanoti vertingais meno kūriniais.
Lietuvos Dalyvavimas Olimpinėse Žaidynėse
Lietuva dalyvauja olimpinėse žaidynėse nuo 1924 m. Šalies sportininkai yra iškovoję medalių įvairiose sporto šakose.
Pirmieji Žingsniai
Nepriklausomos Lietuvos sportininkai pirmą kartą dalyvavo 1924 m. surengtose vasaros olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Iš pradžių buvo nuspręsta siųsti 33 sportininkus, bet išsiuntė tik 15: 13 futbolininkų bei 2 dviratininkus. 1924 m. gegužės 25 d. Lietuvos futbolininkai žaidė prieš Šveicarijos komandą, bet pralaimėjo rezultatu 9-0 (4-0). Dviratininkai nebaigė 188 km ilgio trasos dėl techninių problemų.
Į 1928 m. vasaros olimpines žaidynes vyko 12 sportininkų: 2 boksininkai, 4 dviratininkai, 5 lengvaatlečiai ir 1 sunkiaatletis. Geriausią pasiekimą pasiekė boksininkas Juozas Vinča, kuris su kitais boksininkais dalinosi 5-7 vietas.
1932 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Los Andžele Lietuva nedalyvavo dėl ekonominių sunkumų ir politinių ginčų.
1936 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Berlyne Lietuva nebuvo pakviesta dėl principingos Lietuvos pozicijos Kauno procese teisiant Klaipėdos krašto nacius.
1940 m. Lietuvą okupavo ir aneksavo Tarybų Sąjunga, todėl po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos sportininkai buvo priversti visose tarptautinėse varžybose dalyvauti Tarybų Sąjungos rinktinės sudėtyje.
Pirmą kartą Lietuvos sportininkai TSRS sudėtyje pasirodė 1952 m. (3 krepšininkai, 1 boksininkas, 1 fechtuotojas). Tais pačiais metais pirmieji Lietuvos sportininkai laimi olimpinius medalius.
1990 m. atkūrusi valstybingumą, Lietuva vėl dalyvauja visose vasaros ir žiemos olimpinėse žaidynėse. Visose vasaros olimpinėse žaidynėse, pradedant 1992 m., Lietuvos sportininkai yra laimėję medalius.
Žymiausi Lietuvos Olimpiečiai
Lietuvos sportininkai yra iškovoję medalių įvairiose sporto šakose, atstovaudami tiek Lietuvai, tiek Tarybų Sąjungai.
- Albina Osipavičiūtė: lietuvių kilmės plaukikė, atstovavusi JAV rinktinei, 1928 m. Amsterdamo olimpinėse žaidynėse laimėjo 2 aukso medalius.
- Stepas Butautas, Justinas Lagunavičius, Kazys Petkevičius: krepšininkai, 1952 m. Helsinkio olimpinėse žaidynėse pelnė sidabro medalius.
- Danas Pozniakas: boksininkas, 1968 m. Meksiko olimpinėse žaidynėse iškovojo pirmąjį Lietuvos auksą.
- Gintautas Umaras: dviratininkas, 1988 m. Seulo olimpinėse žaidynėse apdovanotas 2 aukso medaliais.
- Angelė Jankūnaitė-Rupšienė ir Aldona Česaitytė-Nenėnienė: krepšininkės ir rankininkės, laimėjusios po 2 aukso medalius (1976 m. Monrealis ir 1980 m. Maskva).
- Virgilijus Alekna: lengvaatletis, disko metikas, dukart olimpinis čempionas (2000 m. Sidnėjus ir 2004 m. Atėnai).
- Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė: šiuolaikinė penkiakovininkė, 2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse laimėjo aukso medalį.
- Mykolas Alekna: lengvoji atletika, disko metimas, 2024 m.
Per visą istoriją Lietuvai, kaip nepriklausomai valstybei, vasaros olimpinėse žaidynėse atstovavo 222 sportininkai 18-oje sporto šakų ir 27 sportininkai 6-iose sporto šakose žiemos olimpinėse žaidynėse.
Apdovanojimai už Nuopelnus Lietuvos Sportui
Lietuvoje taip pat įsteigti apdovanojimai už nuopelnus sportui. Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD) įsteigė šiuos apdovanojimus:
- Ordiną „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (1 ir 2 laipsnio)
- Sporto garbės komandoro ženklą
- Sporto garbės kryžių
- Medalį „Už nuopelnus Lietuvos sportui“
- Medalį „Už sporto pergales“
Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) įsteigė šiuos apdovanojimus:
- Garbės ženklą
- Olimpinę žvaigždę
- „Charta Solemnis"
Lietuvos Olimpinio Judėjimo Istorija
Lietuvos olimpinio judėjimo pradžia laikomi 1924 m., kai mūsų šalies sportininkai pirmąkart dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Bet nacionalinio olimpinio komiteto ištakos siekia 1922 m., nes tų metų kovą buvo įkurta Lietuvos sporto lyga (LSL), koordinavusi visą šalies sportinį judėjimą. 1923 m. gruodžio 2 d. buvo sušauktas nepaprastasis LSL suvažiavimas, per kurį lygos statutas papildytas dar viena prievole - organizuoti šalyje olimpinį sąjūdį. Naujasis 9-as straipsnis skambėjo taip: „Lietuvos sporto lygos Centro komitetas šaukia nuo visų organizacijų, įeinančių į Lietuvos sporto lygą, po vieną atstovą į susirinkimą sudaryti „Olimpinį komitetą“, kuris turi susirinkti anksčiau metais prieš Lietuvos ar Pasaulio olimpiadai vykstant.“
Taigi būtent į Lietuvos sporto lygą prieš šimtmetį atėjo kvietimas mūsų sportininkams atvykti į 1924 m. Paryžiuje rengiamas vasaros olimpines žaidynes. LSL pasiekė dar keturi tokio pat pobūdžio oficialūs kvietimai: į 1928 m. Sankt Morico žiemos ir tų pačių metų Amsterdamo vasaros žaidynes bei 1932 m. Leik Plasido žiemos ir Los Andželo vasaros žaidynes. Bet dėl pasaulinės ekonominės krizės ir sunkios jaunos valstybės Lietuvos finansinės padėties mūsų atstovai dvejose pastarosiose JAV rengtose žaidynėse nedalyvavo.
1932 m. Lietuvos sporto lygos veiklą perėmė Kūno kultūros rūmai - pirmoji valstybinė sporto įstaiga Lietuvoje. Vis buvo grįžtama prie svarstymų, ar olimpiniam sąjūdžiui kuruoti reikalinga atskira organizacija.
1937 m. pagaliau pajudėjo Lietuvos olimpinio komiteto steigimo reikalai, nusprendus nepriklausomybės dvidešimtmetį paminėti Tautine olimpiada. Kūno kultūros rūmų taryba paruošė Tautinės olimpiados statuto projektą. 1937 m. gruodžio mėnesį Tautinės olimpiados statutą švietimo ministras paskelbė „Vyriausybės žiniose“. Pagal šį dokumentą Tautinei olimpiadai rengti turėjo būti steigiamas komitetas. Švietimo ministras įgavo teisę skirti komiteto pirmininką ir dalį narių penkeriems metams. Kūno kultūros rūmų sporto sąjungų pirmininkai pagal statutą tapo Lietuvos tautinės olimpiados komiteto nariais.
Gruodžio 18 d. komiteto sudėtis buvo patvirtinta, jo pirmininku paskirtas Kūno kultūros rūmų direktorius Vytautas Augustauskas-Augustaitis. Po penkių dienų įvyko posėdis, per kurį buvo išrinktas prezidiumas: du pirmininko pavaduotojai - Jonas Navakas ir Rapolas Skipitis, iždininkas Česlovas Butkys, sekretorius Vincas Kemežys. Komitetas pradėjo darbą, kuris 1938 m. buvo vainikuotas pirmosios Tautinės olimpiados sėkme.
1939 m. Lietuvos olimpinį komitetą pripažino ir Tarptautinis olimpinis komitetas. Apie tai praneša TOK prezidento grafo Henri de Baillet-Latouro 1939 m. rugpjūčio 3 d. gautas laiškas.
1940 m. iš TOK atėjo kvietimas Lietuvos sportininkams dalyvauti XII olimpinėse žaidynėse Helsinkyje, tačiau dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo šios žaidynės neįvyko. Lietuvą okupavus SSRS, mūsų olimpiečių ryšiai su TOK nutrūko. Daugelis to meto Lietuvos olimpinio sporto vadovų ir olimpiečių buvo represuoti.
1952-1988 m. Lietuvos sportininkai olimpinėse žaidynėse dalyvavo kaip SSRS rinktinės nariai. Atstovaudami SSRS iš viso lietuviai iškovojo 25 aukso, 19 sidabro ir 16 bronzos medalių (skaičiuojant asmeniškai įteiktus apdovanojimus).
Atkūrimas
1988-ieji: bundanti Lietuva ir LTOK atkūrimas 1988 m. iškart po Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įsteigimo šalies sporto bendruomenė viena pirmųjų išsirinko Sąjūdžio rėmimo grupę. Jos nariai Vytautas Briedis, Dainius Kepenis, Rimvydas Rimdžius, Pranas Rimša, Antanas Vaitkevičius iškėlė idėją ne tik atkurti olimpinį komitetą, bet ir iš esmės pertvarkyti Lietuvos sporto sistemą.
Didžiulį impulsą LTOK atkūrimui davė 1988 m. spalio 6 d. laikraštyje „Sportas“ išspausdintas Romos Griniūtės-Grinbergienės straipsnis „Ar naudosimės teise į LTSR nacionalinį olimpinį komitetą?“. Po publikacijos redakciją pasiekė laiškai su daugiau kaip šimtu tūkstančių parašų, raginančių atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą.
Prasidėjus sunkiai sustabdomiems procesams, Lietuvos valstybinio kūno kultūros ir sporto komiteto kolegija nusprendė sudaryti komisiją (darbo grupę) olimpiniam komitetui atkurti. Jos vadovu buvo paskirtas tuometis Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Artūras Poviliūnas, darbo grupę sudarė iškiliausi ir įtakingiausi sportininkai, kultūros, mokslo veikėjai, teisininkai. Pagrindiniai darbo grupės tikslai buvo aiškiai suformuluoti galimybes atkurti olimpinį komitetą ir pateikti siūlymų Lietuvos sporto pertvarkai įvykdyti.
1988 m. gruodžio 11 d. Vilniuje buvo atkurtas LTOK
Olimpinio komiteto atkūrimo darbo grupės veiklą vainikavo gruodžio 11 d. Vilniuje vykęs Lietuvos sporto federacijų, organizacijų ir visuomenės atstovų suvažiavimas. Jo metu atkurta Lietuvos olimpinė organizacija, pavadinta Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu.
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkuriamajame suvažiavime išrinktas pirmasis atkurtojo LTOK prezidentas bei trys viceprezidentai. LTOK prezidentu tapo darbo grupės vadovas A.Poviliūnas, viceprezidentais - K.Motieka, V.Nėnius ir olimpinis čempionas G.Umaras. Generaliniu sekretoriumi paskirtas J.Grinbergas.
Atkūrus LTOK prasidėjo tarptautinio pripažinimo paieškos. 1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas. 1990 m. liepos 30 d. Lozanoje Lietuvos, Latvijos, Estijos ir SSRS olimpinių komitetų vadovus priėmė Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Juanas Antonio Samaranchas. Jis pažadėjo pasitarti šiuo klausimu su kitais TOK nariais ir sudaryti Baltijos šalių informacinę komisiją. Procesai buvo lėti, bet sprendimus pagreitino 1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje ir SSRS žlugimas. Pasaulis pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir Jungtinės Tautos rugsėjo 17 d. Lietuvą priėmė į savo gretas.
1991 m. rugsėjo 18 d. Berlyne susirinkęs TOK vykdomasis komitetas nutarė pripažinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacionalinius olimpinius komitetus de facto ir tris Baltijos šalis grąžinti į tarptautinį olimpinį sąjūdį, pabrėždamas, kad „tai nėra naujas pripažinimas, nes jos buvo pripažintos iki tol, kol Sovietų Sąjunga 1940 m. jas aneksavo.“
Nors tokio pobūdžio sprendimai įprastai tvirtinami TOK sesijoje, šiuo atveju, pasinaudojus Olimpinėje chartijoje numatyta neeiline procedūra, nuspręsta pagreitinti įvykius ir suteikti galimybę TOK nariams balsuoti paštu. Buvo išsiųsti 94 biuleteniai: už Lietuvos olimpinio komiteto sugrąžinimą ir pripažinimą balsavo 84 TOK nariai, prieš nebuvo (10 neatsiuntė laiškų). Gavus balsavimo biuletenius, 1991 m. lapkričio 11 d. Baltijos šalių olimpiniai komitetai pripažinti de jure. TOK prezidentas J.A.Samaranchas pasirašė trims Baltijos šalims adresuotus kvietimus dalyvauti 1992 m. Albervilio žiemos ir Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse. Prancūzijos mieste Albervilyje žiemos žaidynės turėjo prasidėti vasario 8-ąją. Taigi po ilgo laukimo jaunai valstybei ir Olimpiniam komitetui teko raitotis rankoves ir pamėginti padaryti viską, kad geriausi jos sportininkai galėtų garbingai sugrįžti į olimpines žaidynes.
Sugrįžimas - Vėl Prancūzijoje
1924 m. gegužės 25 d. 15.30 val. - tai pirmojo Lietuvos olimpinio debiuto skaičiai, kai Paryžiaus „Pershing“ stadione rungtynes su būsimaisiais žaidynių vicečempionais šveicarais pradėjo Lietuvos futbolininkai. Kartu nesitreniravusi, likus kelioms dienoms iki žaidynių surinkta komanda praėjus dešimčiai valandų po 40 val. kelionės traukiniu debiutines rungtynes pralaimėjo 0:9 ir į kitą etapą nepateko.