Šiuo metu pasaulyje aikido praktikuoja apie 2 milijonus žmonių. Aikido - tai ne tik kovos menas, bet ir kelias į asmeninį tobulėjimą, fizinę bei dvasinę harmoniją. Šiame straipsnyje apžvelgsime atsiliepimus ir patirtis žmonių, dalyvavusių Aikido Aidas stovyklose, siekdami atskleisti, ką šios stovyklos siūlo ir kokią naudą teikia dalyviams.
Aikido nauda: nuo fizinės iki dvasinės gerovės
Aikido treniruotės teikia įvairiapusę naudą tiek vaikams, tiek jaunimui: gerą laikyseną, puikų raumenų tonusą ir lankstumą, pasitikėjimą savimi, pagarbą ir discipliną. Pagal aikido įkūrėjo Morichėjaus Uesibos filosofiją, pagrindinis aikido praktikos tikslas yra įveikti save, o ne puoselėti smurtą ar agresyvumą. Tai kovos menas, kuriame pagrindas grindžiamas sugebėjimu priešininko jėgą panaudoti prieš jį patį, o ne smūgiuoti, kaip daugumoje kovos menų.
Asmeninė patirtis: atradimai ir pokyčiai
Daugelis pradedančiųjų aikido praktikuotojų teigia, kad už technikos slypi didelis susikaupimas ir atsipalaidavimas tuo pačiu metu. Laikui bėgant netgi pradedama jausti, jog kai kuriose gyvenimiškose situacijose reaguojama šiek tiek kitaip, nei būdavo anksčiau.
Į aikido atėjus prieš kelerius metus, neturint stipraus fizinio pasiruošimo, pasitikėjimą kėlė aplinka, žmonės ir gera būsena lydinti tiek prieš, tiek po užsiėmimų. Stipresnis siekis buvo pažinti save. Aikido praktikos metu, maksimaliai įsitraukiant į veiksmą, iš naujo susipažįstama su savo kūnu, jo reakcijomis. Nauja patirtis - darbas su partneriu. Per visa tai galima atpažinti savo įpročius, elgseną kasdieninėse gyvenimo situacijose ir tai keisti. Tačiau niekada nėra jausmo, kad jau išmokai, perpratai ir atlieki technikas.
Tėvų atsiliepimai: vaiko elgesio pokyčiai
Tėvai, kurių vaikai lanko aikido užsiėmimus, pastebi teigiamus pokyčius savo vaikų elgesyje. Vaikai tampa labiau susikaupę, pagerėja jų kūno laikysena. Vaikams patinka gausa bei įvairovė pratimų atliekamų užsiėmimų metu. Toks susidomėjimas treniruotėmis dažnai yra trenerio dėka.
Taip pat skaitykite: Aikido Treniruotės Ogmios Mieste
Aikido Aidas stovyklos: atsiliepimų apžvalga
Aikido Aidas stovyklos - tai puiki galimybė gilinti savo žinias ir įgūdžius aikido srityje, susitikti su bendraminčiais ir patirti įsimintinų nuotykių. Stovyklos dalyviai pabrėžia įvairius aspektus, kurie jiems paliko didžiausią įspūdį.
Tarptautiniai seminarai: bendrystė ir mokymasis
Tarptautiniai seminarai žavi tuo, kad ten susirenka žmonės su išskirtiniu mentalitetu. Visi vienas kitą gerbia ir mokosi dirbti kartu. Dalyviams malonu stebėti, kaip nuo pusės šimto iki kelių šimtų žmonių išreiškia pagarbą garbingam svečiui iš užsienio, ir dar maloniau įsilieti į harmoningą darbą.
Marinos Karpovos seminare dalyviai išmoko labiau atsipalaiduoti kaip uke (atliekančio techniką partneris). Dalyviams patiko, kad ši meistrė viską ne tik parodo, bet ir aiškina detales ir kodėl technikos turėtų būti atliekamos vienu ar kitu kampu. Ji pabrėžia daugelį aspektų, kurie padeda tobulėti visiems susirinkusiems. Dalyviai pagerino savo suvokimą atliekant Kokiu Ho, geriau suprato su kuo ,,valgoma“ Soto Kaiten Nage technika. Aišku, iš seminaro išsinešame kiekvienas tiek, kiek sugebame perimti.
Pirmoji stovykla: įspūdžiai ir patirtys
Stovykloje buvusiems pirmą kartą, neįsivaizdavo, ko tikėtis. Tačiau vaikštant į treniruotes susirado draugų, tad pradžioje jautėsi saugiai. Po pirmos dienos suprato, jog nėra ko jaudintis ar bijoti, nes nesvarbu, ar ką pažįsti, ar ne, visi mielai bendrauja. Treniruotės, ko gero, buvo sunkiausia dalis ir nors po kiekvienos dienos viską skaudėdavo, taip pat daug išmokdavo. Išties patiko kitokie technikų mokymo būdai, darbas su tanto, o ypač savarankiškos vakarinės treniruotės.
Visos stovyklos programa labai gerai subalansuota, daug sporto, bet ir pakankamai kūrybos, dvasinio, psichologinio tobulėjimo ir žinoma, poilsio bei pramogų / žaidimų. Negalima nepaminėti ir maisto. Tai buvo, ko gero, pirma vieta, kur buvo gaminamas skanus, maistingas ir per daug nesikartojantis vegetariškas maistas. Galiausiai prie bendro džiaugsmo prisidėjo ir aplinka. Buvimas gamtoje tikrai padėjo žvalumui energingumui ir atsipalaidavimui / vidinei ramybei. Taip pat maloniai nustebino ir pamokė kliūčių ruožas.
Taip pat skaitykite: Vaikų patirtys aikido stovyklose
Vienas iš minusų, kuriuos įžvelgė, tai dalyvių amžių skirtumas ir per jų didelis kiekis. Kai kurias veiklas buvo sunku atlikti, nes buvo per daug žmonių arba užduočių sunkumas buvo taikomas tiek 8-9 metų vaikams, tiek 16-17 metų amžiaus paaugliams, kas yra gana sudėtinga ir nelabai praktiška abejoms grupėms.
Apibendrinant, stovykla išties patiko, norėtųsi važiuoti ir kitais metais, įgavo daug žinių, fizinių ir gyvenimiškų, susibendravo su bendraamžiais, tikrai nesigaili, kad važiavo.
Stovyklos atmosfera: draugystė ir bendrumas
Aikido stovykloje nuostabių mokytojų būrys, platus pušynas, kuriame gyveno, ir jaunieji stovyklos gyventojai paliko šiltą įspūdį. Jų dėka tvyrojo rami ir maloni atmosfera. Pačią pirmą dieną susipažino su stovyklos senbuviais, kuriuos dažnai matydavo po Aikido treniruočių, taip išėjo, jog dažnai gardžiu maistu mėgaudavosi drauge, būdami lauke prie vieno stalo. Vėliau susipažino ir su mokytojais, kurie porą kartų per dieną vesdavo treniruotes. Taip ir priprato prie aplinkos bei malonių žmonių. O gyveno su draugėmis namely, kurį tvarkydavo kiekvieną vakarą. Jis, kaip ir visi kiti, stūksojo žaliam pušyne. Kasryt mus žadindavo gerai įsimenantis varpelio gausmas ir miela mokytojos šypsena.
Eidavo į rytinę mankštą, po kurios galėjom išsimaudyti netoliese esančiame ežere. O jei oras būdavo geras, tai kartais ir vietoje treniruočių visi žygiuodavom per Asvejos pakrantės kliūčių ruožą iki pat paplūdymio, kuriame turėjo galimybę įveikti savo baimes- ežere stovėjo penkių metrų aukščio bokštelis, kuris tik ir laukė, kol kas nors nuo jo nušoks. Tas dienas jis, tikriausiai, buvo patenkintas, nes beveik kiekvienas stovyklautojas drįso nerti į vandenį iš tokio aukščio. Po kelių laiptelių, gilių iškvėpimų ir minučių stovėjimo eilutėje pavyko ir man. Tai dar viena smagi stovyklos dalis- iššūkiai, per kuriuos perėjus, jaučiasi labiau savimi pasitikinti.
Visa stovykla buvo lyg savitas saviugdos procesas, kuriame mokėsi savarankiškumo, drąsos ir Aikido filosofijos. Tačiau mes ir linksminosi: kartais vakarais susirinkdavome prie lauželio ir padainuodavome ar šiaip šnekučiuodavomės, taip pat buvo pora kino vakarų jauniesiems ir visų lauktas naktinis žygis… Sodriai sutemus gavome užduotį surasti slaptą lobį, kurį paslėpė apylinkių Nindzės… Vaikai taip įsijautė, kad net kvapą užgniaužę bėgiojo. Aišku, tarp jų buvau ir aš, tol, kol mano gyvybės neatėmė besislapstanti miškų nindzė. Žodžiu, buvo smagu, nes nindzes šiaip ne taip pagavome ir lobį suradome.
Taip pat skaitykite: Harmonija santykiuose
Paskutiniąsias dienas visi aplinkui surimtėjo, nes pradėjome rimčiau ruoštis egzaminams. Paskutinę dieną visi su keikogiais susirinkom pagrindinėje salėje. Egzamino stebėti suvažiavo artimieji ir draugai. Buvo smagu, nes visiems pavyko išlaikyti. Taip ir praėjo stovykla. Išvyko po jos su daug smagių prisiminimų, pažinčių ir dar didesniu noru toliau mokytis Aikido.
Vasaros stovykla Pervalkoje: gamta ir meditacija
Į savo pirmą aikido stovyklą nuvyko šios vasaros paskutinį savaitgalį ir bandysiu aprašyti trijų, labai skirtingų ir greitai prabėgusių dienų įspūdžius. Vėlai vakare susiruošę kelionei į Pervalką nekantravo pradėti naują aikido užsiėmimų sezoną. Tiesa, iš pradžių buvo šiek tiek neramu ar nebus sunku po pertraukos įsilieti į intensyvų savaitgalį. Atvykę ir dar nespėję įsikurti laukėme pirmo užsiėmimo prie jūros, o prieš tai - rytinės meditacijos į kurią susirinko visi norintys. Pirmas dvi dienas treniruotės vyko tris kartus per dieną prie jūros, kur mūsų laukė beribė erdvė. Nors vietos daug, vis tiek negalima buvo blaškytis ir reikėjo matyti ne tik žmogų esantį prieš save, tačiau ir tai, kas vyksta aplinkui. Neįprasta buvo judėti ant smėlio, tačiau bandant įsigilinti į kiek kitokias nei paprastai užduotis, tai neatrodė labai didelė kliūtis.
Visos savaitgalio dienos buvo nenuspėjamos, ypač orai - atsikeli ir nežinai kaip jie pasikeis vos po kelių valandų. Stovyklos gyvenimas vyko ne vien tik treniruočių metu. Buvo organizuojami jaukūs pasisėdėjimai vakare prie arbatos, prie laužo, vyko diskusijos, bendras vakarienės gaminimas (arba sveikų žalių patiekalų skanavimas) - stengėmės kuo daugiau bendrauti vieni su kitais. Laisvą laiką tarp užsiėmimų norėjosi išnaudoti apžiūrint nuostabią Pervalkos gamtą, kuri žavėjo tiek dieną, tiek naktį, knietėjo kuo ilgiau pabūti lauke.
Ar dažnai tenka atsikelti taip anksti, kad pasitiktumėte tekančią saulę? Man ne, tačiau paskutinis rytas stovykloje būtent taip ir prasidėjo. Nors sunkoka buvo eiti iki numatytos vietos ir kelias atrodė nesibaigiantis. Tačiau po rytinės meditacijos apsižvalgius aplink nepasitenkinimą, jog kažkas išeina ne taip kaip turėtų ar norėtus nustelbė džiaugsmas, kad visgi nepatingėjom atsikelti ir susirinkome čia. Nors ir paskutinė diena, turėtų jaustis miego trūkumas ir nuovargis, bet tuo metu norėjosi galvoti apie naujos dienos pradžią ir laukiančias užduotis.
Ši stovykla suteikė suvokimą, kad nebūtina visą laiką skubėti kuo greičiau atlikti kokią nors užduotį ir iškart griebtis kitos, net neįsigilinus ir neskirus laiko pasidžiaugti pačiu veiklos procesu. Skirti laiko praėjusios dienos rūpimų klausimų nagrinėjimui. Galiausiai, kartais skirti laiko sau, savo mintims ir tiesiog dalintis savo būtimi su kitais. Būtent taip ir užbaigėme savo aktyvų savaitgalį - prieš išvykstant susėdome pabendrauti.
Suaugusiųjų stovykla: netikėtumai ir atradimai
Pamačiusi praėjusių metų pirmosios suaugusiųjų stovyklos nuotraukas, jutau iš jų sklindantį pozityvą ir kvietimą pačiai ten apsilankyti. Tad, kai sužinojau apie organizuojamą stovyklą ir galimybę visiems (visų lygių aikidokams) dalyvauti, apsispęsti ar dalyvauti nebuvo sudėtinga. Taigi, važiuodama į stovyklą tikėjausi gero ir turiningo laiko, o tai, ką patyriau stovykloje, lūkesčius pateisino ir net pranoko.
Negalėčiau išskirti puikaus iš puikių. Buvo daug netikėtumų. Vienas tame, kad pilvo presas puikiai treniruojamas buvo, kas svarbiausia - ne treniruočių metu. Toks subalansuotas kolektyvas susirinko, kad nuo juoko gerai dirbo presas. Bet tai nereiškia, kad mes „blevyzgojome“. Išties, labai turiningas bendravimas vyko - žinių pasidalinimas ir pan. Tokiu būdu iš naujo ir artimiau pažinome kolegas aikidokus ir daugiau pabendravome su savo sensėjumi. Daugiausiai tokia galimybė buvo vakarais spontaniškai suorganizuotose arbatėlės vakaronėse, kurios užbaigdavo dieną lyg „uoga ant pyragėlio“.
Kitas netikėtumas, kad turėdama šiokią tokią ginklų baimę (net tantų), stovyklos treniruočių metu pamiršau apie ją. Netgi atvirkščiai - man patiko pratimas su tantu, kai reikėjo išsisukti nuo kelių puolančių priešininkų (tai puikiai imitavo realią užpuolimo situaciją). O dirbdama su bokenu (galima sakyti pirmą kartą) net susižavėjau juo, galbūt net samurajaus dvasią pajutau savyje.
Dar neįprasta tai, kad nebuvo jokio diskomforto (nepasitikėjimo) treniruočių metu dirbant su „didesniais“ kiu partneriais (o salėje tai tekdavo patirti dėl realios savo savivertės).
Per dieną vykdavo trys treniruotės, bet visos skirtingos - monotonijos ar nuobodulio tikrai nebuvo. Į treniruotės vietą dauguma atbėgdavo, o kas ne tokie pajėgūs ateidavo ar atvažiuodavo. Sutartu laiku visi susirinkdavome sutartoje vietoje ir paplušėdavom. Nors oro temperatūra nebuvo didelė (tikrai nežinau kiek, spėčiau, kad 13-17˚C) ir vėjas visada nemenkai „glostydavo“, bet šalta nebuvo. Po treniruočių užšilę vyrai maudėsi jūroje, o merginos (jei išdrįsdavo) įbrisdavo ir leisdavo bangoms skalauti kojas.
Treniruočių metu patiko beribė erdvė, oro grynumas, nelygus paviršius (pajūrio smėlis, kuris gerai sunkino judėjimą taip; kopų žalioji paklotė) po kojomis ir reljefas, net nemenkas vėjas ir dar pratimai adaptuoti ne kritimui. Tokiu būdu lengviau realesnės konflikto situacijos vaizdas suvokiamas. Nors sudėtinga buvo, bet „sotumo“ jausmo nepajutau, tik dar labiau „išalkau“ noro lavinti save. Tuo pačiu jaučiuosi užpildyta kažkuo tokiu ypatingu (apibūdinti nesugebu, bet tai pozityvu). Per visą laiką nebuvo net menkiausio nuotaikos užtemimo, blogos minties ar menkiausios neigiamos emocijos kruopelės.
Paskutinę dieną (sekmadienį) oras buvo puikus. Gal tai tik sutapimas, bet aš visgi tikiu magija. Manau, kad saulė visą dieną džiugino dėl to, kad mes ją bepatekančią pasveikinome kolektyviai. Atsimenu, kaip sunkoka buvo kopti link tikslo - pasveikinimo vietos, bet buvo verta ir visgi gaila, kad tai patyrėme tik vieną kartą. Tiesa, rytinių treniruočių metu būdavo kvėpavimo ir susiliejimo su gamta pratimų.
Apie parinktą stovyklos vietą galima dar atskirai ilgą romaną parašyti. Tai ideali vieta dvasiniam poilsiui ir tobulėjimui. Manau, poilsiui nakvynę nesudėtinga rasti - poilsio namų daug (nebent sezono metu turistai, žinantys apie šį ramybės kampelį, jį masiškai „okupuoja“). Šis kampelis atradimas, į kurį tikrai norisi grįžti.
Kelionė į Japoniją: patirtis Hombu Dojo
Kelionė į Japoniją prasidėjo ne tada kai pirkau lėktuvo bilietus ar kai buvau į ją pakviesta. Iš tiesų viskas užgimė daug anksčiau. Tada kai būdama devynerių, per pirmą užsiėmimą, išmokau suskaičiuoti iki dešimt japoniškai. Tada kai stebėjau vienos technikos tą patį judesį vėl ir vėl, tačiau kiekvienąsyk pamatydavau vis ką nors kitą. Tada kai mano praktika sugriovė salės sienas ir nugabeno mane į vietą, kurioje svetingiau nei betkur kitur pasaulyje, buvau priimta su tuo, ką užsidirbau savo užsispyrimu ir susidomėjimu.
Man užgniaužė kvapą kai atsidūriau Hombu Dojo, vietoje, kurioje prieš aštuoniasdešimt metų Morihei Ueshiba pradėjo mokyti pirmuosius susidomėjusius. Niekam tikusi pasirodžiau ne vieną sykį: kai nežinojau, kad įžengus į salę reikia nusilenkti ir joje esantiems žmonėms, kai buvau vienintelė visoj salėj, kuriai aiškina partneriai. Tačiau nepaisant to, kad jaučiausi viena iš prasčiausių, išmokau labai daug technikos variacijų ir vienų už kitų keistesnių būdų, kaip jas galima atlikti. Po užsiėmimų būdavau visa šlapia.
Tikriausiai ne tik dėl to, kad Japonijoje daug drėgnesnis oras, bet ir todėl, kad aiškindavo nedaug, turėdavau sugebėti pamatyti judesį pati. Atrodė, kad niekada neįprasiu prie vieno- kėlimosi penktą valandą ryto. Tačiau pramiegojus ir patyrus gėdą, daugiau tas niekada nepasikartojo. Pradžioje vos fiziškai atlaikydavau dvi praktikas per dieną, tačiau laikui bėgant tai tapo visai įprasta.
Nors Japonijoj disciplina- gyvybiškai svarbi, aš ne tik treniravausi, bet ir ilsėjausi. Atstumai žvėriškai dideli, tad norint ką nors pamatyti tenka sėsti į traukinius, ar kitas tiksliai tvarkaraščio besilaikančias transporto priemones. Su vietinių pagalba ir lotyniškų raidžių užrašais susigaudyti įmanoma gan greitai.
Mano visos dienos kelionė- į Tanigawa kalnus, ten maudžiausi šaltiniuose ir apžiūrėjau tipinį japonišką namelį. Keliavau su Shinkansen, greičiausiu pasaulyje traukiniu, važiuojančiu net 320km/h greičiu. Japonišką dvasią palaikė lydinčios Kayo, tradiciniai “Onigiri” (ryžiai apvynioti jūros dumbliais). Kitas, visos dienos kelionės, tikslas- miestas Niko. Nuvykusi ten apžiūrėjau įvairias šventyklas, krioklius ir patį miestą. Taip pat buvau Tamoje. Didžiausias šios ekskursijos įspūdis- kopimas į kalną. Užtrukau virš valandos kol pasiekiau žymiąją Musashi- Mitake šventyklą.
Tarp treniruočių nesėdėdavau kambaryje. Aplankiau Asakusą (mažas parduotuves po atviru dangumi), apžvalgos aikštelę (iš kurios matėsi visas Tokyo bei įžymus Yoyogi parkas), prekybos centrą “Shibuya 109” (rūbai jaunimui su dar į Lietuva neatėjusia mada) bei Shinjuku Goen ir Shinjuku Choa parkus.
Paskutinę kelionės dieną dalyvavau kasmetiniame Aikido Embukai festivalyje. Šis renginys turbūt apibendrina mano kelionėje įgytą patirtį ir žinias. Stengiausi ne tik parodyti ko išmokau, bet ir visais įmanomais būdais nugalėti stresą. Iš pradžių stebėjau kitų dalyvių pasirodymus, ieškojau lauktuvių pažįstamiems ir gerėjausi savo vardu Embukai metraštyje. Tačiau išlikti ramiai sekėsi vis sunkiau: daug kartų kartotos technikos nebeatrodė taip gerai atidirbtos, rodės, kad užkliūsiu už tik antrą sykį dėvėtos hakamos. Nepaisant visko, kai atėjo laikas, padariau tai ką turėjau: tvirtai, bet ramiai atlikau bazinius judesius, hakamos nepamečiau. Tik sugrįžus į persirengimo kambarius supratau, kad viskas jau baigėsi ir pradėjau kabinėtis prie smulkių judėsių netikslumų. Embukai festivalį uždarė Doshu pasirodymas mirtinoje tyloje. Po to eilė atėjo kalbai, kurios, deja, niekas neišvertė į anglų kalbą.
Vaikų vasaros stovykla Kalnuotėje: patirtis ir tobulėjimas
2016 m. birželio 26 - liepos 1 dienomis mūsų mokyklos vaikų grupių mokiniai dalyvavo tradicinėje vaikų vasaros aikido stovykloje, vykusioje Kalnuotėje, Vilniaus r. savivaldybėje. Tai antri metai, kai mūsų mokiniai vyko į šią stovyklą. 2015 m. joje dalyvavęs tik vienas mokinys Žygimantas parsivežė labai gerų įspūdžių, kurių paklausę šiemet ryžosi vykti 10 mūsų mokinių. Labai smagu, kad net trys jų buvo iš pradedančiųjų grupės. Vaikai įgijo neįkainojamos patirties ne tik aikido technikose, bet ir dvasinio bei asmenybės tobulėjimo srityse. Stovyklos pabaigoje vyko atestaciniai egzaminai.
Aikido Aidas: daugiau nei sportas
Aikido Aidas mokykla - tai vieta, kur galima ne tik išmokti kovos meno, bet ir atrasti save, sustiprėti fiziškai ir dvasiškai, susirasti bendraminčių ir patirti įsimintinų nuotykių.
Mokymosi procesas: partnerystė ir tobulėjimas
Kadangi Aikido „treniruotis“ pradėjo tik prieš metus, tai per tiek laiko suprato, kad aš (kaip kažkuris iš žymiųjų filosofų yra pasakęs) žino, kad nieko nežino, bet pradedam nuo pradžių. Jau ir pirmame sakinyje turėjo parašyti, kad „mokytis“ atėjo, o ne „treniruotis“, nes visa tai, ką darėme iš pradžių, buvo kaip pirmieji vaiko žingsniai, tik, kai vaikas bestovėdamas krinta žemyn - jis lengvai ir ramiai atsisėda, o mes atvirkščiai - įtraukiam visus raumenis, kad mums neskaudėtų, ir trenkiamės visu savo svoriu į žemę. Padedant geram Aikido mokytojui ir bendradarbiaujant su entuziastingais Aikido partneriais (ką ir rado atėjęs Aikido mokytis į „Aidą“), kurie mokosi kartu, lengviau suprasti savo klaidas ir iš jų mokytis, nes besimokant kažką atsimename, o ne pamirštame tik pasitreniravę ir išėję iš salės.
Atmosfera ir vertybės
Atėjus į Aikido ieškojau sveikatos ir gero laiko praleidimo. Radau labai šiltą atmosferą, kurią labai branginu. Aikido treniruotės pasidarė kasdienybės dalimi, kurios nesinori praleisti. Ateinu pavargęs po darbų, o išeinu gera nuotaika, stresą išprakaitavęs ant tatamio. Buvau mažai girdėjęs apie Aikido, todėl nusprendžiau nueiti į vieną iš vykstančių užsiėmimų ir pažiūrėti kas tai yra. Tai, ką pamačiau, sužavėjo, o tai, ką pajutau, sunku nupasakoti žodžiais. Supratau, kad tai man labai artima - vertybės, požiūris į gyvenimą, mus supančią aplinką, asmeninį tobulėjimą. Lankau Manto Puodžiūno vedamus Aikido užsiėmimus ir labai džiaugiuosi, kad turiu šią galimybę.
Aikido atradau atsitiktinai, prieš tai nieko apie rytų kovos menus neišmaniau, bet visą laiką norėjau tai išbandyti. Pagaliau nusprendžiau tai padaryti - ir kažkokio atsitiktinumo dėka tai buvo būtent Aikido Aidas mokykla. Po metų užsiėmimų supratau, kad man labai pasisekė - kad tai buvo būtent Aikido, tai visiškai atitinka mano kaip žmogaus pasaulėžiūrą. Gyvenu labai intensyvų gyvenimą darbine prasme, bet į Aikido užsiėmimus mane tiesiog traukia ir jiems savaime atsiranda laikas mano tvarkaraštyje. Geresnė fizinė ir dvasinė savijauta, pokyčiai gyvenimo būde - tai tik kelios priežastys, kodėl Aikido.
Dvasinis aspektas
Nuo vaikystės žavėjausi budo, ne tik iš fizinės, praktinės pusės, bet ir iš dvasinės. Gyvenime teko lankyti Kyokushin karate užsiėmimus, kuriuose neradau to ko iš tiesų ieškojau. Tai buvo daugiau fizinė veikla, perdaug nesigilinanti į žmogų. Man Aikido yra visiškai priešinga praktika, kuri ugdo ne tik fizinį kūną ir technikų meistriškumą, bet ir žmogų kaip asmenybę, jo vidines savybes. Čia nėra vietos agresijai ir priešiškumui, visas mokymosi procesas yra grįstas pagarba ir nuoširdumu.
„Aikido“ įdomus tuo, kad čia niekada nebus pabaigos ir neįmanoma prieiti kelio galo, tai daugiau gyvenimo būdas, kur galima visada atrasti kažką naujo, tobulinti save ir savo atliekamas technikas. Užsiėmimuose gautas žinias, kurias nuoširdžiai perteikia klubo „Aidas“ instruktoriai ir visi, kurie kartu praktikuoja, galima pritaikyti visuose gyvenimo situacijose: šeimoje, darbe, gatvėje. Manau, kad „Aikido“ praktika daro žmones geresniais, ką tikrai ilgainiui pastebi ir aplinkiniai. Užsiėmimai reikalauja daug kantrybės ir pastangų, tačiau viską atperka puiki fizinė savijauta, buvimas bendraminčių būryje bei įgytos žinios.
Vaikų patirtis: džiaugsmas ir pokyčiai
Motiejus labai džiaugiasi Aikido uzsiemimais. Tiesa pasakius ir mes , tevai taip pat. As ji raginau susidometi rytu kovos menais dar darzelyje. Ji domino, taciau niekad nesutiko nueiti i uzsiemimus. Mes nespaudeme. Tad mums buvo didelis netiketumas kuomet jis viena vakara po mokyklos, istrauke paraiska Aikido lankymui. Tai kad pats isdryso, nuejo ir susidomejo , manau ir yra pagrindine priezastis kad jam tai labai patinka. Namie jo elgsenoje ir pan., dideliu pasikeitimu nepastebejau. Isskyrus tai kad daznai kartoja pratimus, skaiciuoja japoniskai ar pan. Pasakoja , tiesa glaustai apie uzsiemimus.
Mums (tėveliams) tikrai patinka aikido uzsiemimai. Musu akimis per pastaruosius menesius pastebejome vaiko elgesio pokyčius,tapo labiau susikaupusi,pagerėjo kūno laikysena. Vaikas susidomėjo aikido treniruotėmis, nes labai patinka gausa bei įvairovė pratimų atliekamų uzsiemimų metu. Vaikas minėjo kad mokykloje kūno kulturos pamokose tokiu įdomių pratimų nėra. Neabejojame kad toks susidomejimas treniruotėmis yra trenerio dėka. Ačiū! P.S. Ačiū už aikido pamokas.
Ernestas visu pirma labiau pradėjo pasitikėti savimi,tapo judresnis,ištvermingesnis, suprato ką reiškia siekti užsibrėžto tikslo. Jis norėtu būti visapusiškai tvirtas,mokėti apsiginti ir juo labiau apginti silpnesni ar skriaudžiamą žmogų. Tai sporto šaka kur siekti rezultatu reikia ne komandos dėka,o savo pasirengimu.
Iš Gabrieliaus sunkiai ką teištrauksi… Jam ten patinka viskas, ypač technikos. Mano manymu, vaikams, ypač berniukams, labai svarbu disciplina, kurios aikido mokoma per pagarba tiek šiai tradicijai, tiek mokytojui, tiek vieni kitiems. Jau po pirmųjų metu labai jaučiamas fizinis sustiprėjimas, tampa paprasčiau kalbėti apie kūno kultūros pastovų ir ilgalaikį lavinimą, kai vaikai mato vyresnius ar daugiau pasiekusius savo tarpe draugus. Taip pat puikus pavyzdys yra treneris bei jo sūnus. Labai gerai, kad nėra konkurencinių kovos dalykų, o kalbama apie savigyną.
#