Įvadas
Lietuva, nors ir nedidelė valstybė, turi turtingą ir įvairiapusę sporto istoriją. Nuo pirmųjų sporto sąjungų kūrimosi XX a. pradžioje iki šių dienų, kai Lietuvos sportininkai garsina šalies vardą pasaulio arenose, sportas visada buvo svarbi Lietuvos socialinio ir kultūrinio gyvenimo dalis. Šiame straipsnyje apžvelgsime svarbiausius Lietuvos sporto istorijos įvykius, sportininkų pasiekimus ir sporto šakų raidą, atkreipiant dėmesį į tuos momentus, kurie įkvėpė lietuvius didžiuotis savo tauta.
Sporto Pradžia Nepriklausomoje Lietuvoje
Lietuvoje sportas kaip socialinio ir kultūrinio gyvenimo dalis imtas suvokti XX a. 3-4 dešimtmečiuose. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, į tėvynę sugrįžo daug po pasaulį išblaškytų žmonių, tarp kurių buvo ir sporto entuziastų, su atskiromis sporto šakomis susipažinusių svečiose šalyse.
Pirmoji nepriklausomos Lietuvos sporto sąjunga (LSS) buvo įkurta 1919 m. gegužės 18 d. Kaune. Jos tikslas buvo visapusiškai lavinti žmogaus kūną bei propaguoti sportą. Jau 1919 m. 1920 m. Stepono Garbačiausko, Viktoro Dineikos, Elenos Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės ir Petro Olekos iniciatyva įkurta viena pajėgiausių Lietuvos sporto organizacijų - Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS). Ji išugdė būrį futbolininkų: Danielių Žilevičių, Viktorą Abramiką, Dizmaną Ilgūną, Nikodemą Čereką, Romualdą Marcinkų, Antaną Lingį, Vladą Dzindziliauską ir kitus.
1922 m. Svarbiu pirmosios Lietuvos Respublikos sporto gyvenimo įvykiu tapo ir 1923 m. kovo 22 d. Lietuvos sporto lygos (LSL) įsteigimas. Ši organizacija rūpinosi įvairių sporto šakų plėtra, atstovavo šalies sportui tarptautinėse organizacijose. 1923 m. XX a. 3-iajame dešimtmetyje sportas gyvavo tik sporto sąjungų ir atskirų sportininkų iniciatyva. Tik 1932 m.
Pirmasis Lietuvos futbolo čempionatas buvo surengtas jau 1922 m. gegužės-rugsėjo mėnesiais. Jame dalyvavo aštuonios kauniečių komandos. Tais pačiais metais įvyko ir pirmasis dviračių sporto čempionatas. Tarptautinėse varžybose pirmieji savo jėgas išmėgino Lietuvos futbolininkai. 1922 m. LFLS ekipa 0:4 pralaimėjo Rygos YMCA žaidėjams, o 1923 m.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Geležinius Žmones ir Ko
Svarbus Lietuvai sporto reiškinys buvo šalies sporto organizacijų „išplaukimas į tarptautinius vandenis“. 1923 m. Lietuvos sporto lygos futbolo komitetas tapo Tarptautinės futbolo asociacijų sąjungos (FIFA) nariu. 1924 m. Naujai susikūrusi Lietuvos valstybė gana greitai suprato sporto ir fizinio lavinimo svarbą. Visgi jauna šalis turėjo ir kitų rūpesčių, todėl iš pradžių sporto gyvenimas vystėsi atskirų žmonių ir naujai įkurtų sporto sąjungų iniciatyva. Nors sąlygos buvo sunkios, ypač dėl salių, aikščių trūkumo, mokyklose kūno kultūra jau 1924 m.
1924 m. sausio 14 d. Kauno Žaliakalnyje esančiame Ąžuolyne buvo paskirtas sklypas įrengti stadioną, kuriame pagal projektą turėjo atsirasti: futbolo aikštė, krepšinio ir beisbolo, dvi teniso, dviračių aikštelės ir 400 m bėgimo takas. Taupydami valstybės lėšas stadiono projektą parengė patys sporto entuziastai - LFLS nariai Steponas Darius ir Kęstutis Bulota (100 reikšmingiausių Pirmosios… 2018, 32). Stadiono statyba vystėsi labai sparčiai. Rudenį įvyko LFLS stadiono atidarymo iškilmės, futbolo, krepšinio ir lengvosios atletikos varžybos.
Olimpinis Debitas Ir Tolesnis Dalyvavimas
Olimpinės žaidynės - populiariausios pasaulyje sporto varžybos. Sportininkų rengimu būsimam iššūkiui pradėjo rūpintis LSL. Nors vyriausybė dėl sunkių politinių, ekonominių ir socialinių aplinkybių negalėjo tinkamai materialiai paremti sporto entuziastų iniciatyvos, tačiau iš esmės pritarė jų olimpiniams siekiams - Lietuvai, kaip jaunai, nedidelei valstybei, rūpėjo jos tarptautinis prestižas. Nepaisant finansinių trūkumų, tuometinis ministrų kabinetas, vadovaujamas Ernesto Galvanausko, paskutiniu momentu atsižvelgė į sporto entuziastų prašymus ir Lietuvos sportininkų dalyvavimui olimpinėse žaidynėse skyrė apie 12 tūkst.
Likus pusantrų metų iki Paryžiaus olimpiados, pradėta diskutuoti, ar verta joje dalyvauti. LSL Centro komitetas priėjo prie išvados, kad gali dalyvauti futbolininkai, kurie galbūt negautų „sausai“. Buvo nuspręsta prašyti Vyriausybę, Kauno savivaldybę ir inteligentiją paremti sportininkų kelionę į Paryžių, tačiau visa tai buvo pamiršta. 1924 m. balandžio 6 d. LFL suvažiavime, dalyvaujant Kauno ir Klaipėdos futbolo apygardų atstovams, buvo pranešta, kad Lietuvos reprezentacinė komanda jau įregistruota dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Buvo paskelbtas ir kandidatų sąrašas. 1924 m. balandžio 8 d. įvyko LSL skubus posėdis (likus pusantro mėnesio iki olimpiados atidarymo). Dalyvaujant CK pirmininkui Jonui Bulotai, prof. Juozui Eretui, Jurgiui Šulginui ir Stasiui Razmai, buvo nuspręsta į olimpiadą siųsti 14 futbolininkų - 8 iš Kauno, 6 iš Klaipėdos, 4 lengvaatlečius, 2 moteris, 10 kitų sporto šakų atstovų. Iš viso - 30 sportininkų. Preliminari išlaidų suma siekė 20 tūkst. Po šios žinios „Sporte“ pasirodė džiaugsmo kupinos eilutės: „Lietuva dalyvauja Pasaulio olimpiadoje! Kaip daug reiškia mūsų širdžiai šitie žodžiai. Džiaukitės lietuviai sportininkai. Sporto organizatoriai skubiai pradėjo rūpintis lėšomis. Bandė sukaupti jų iš valdžios, savivaldybės, privačių asmenų, pašalpų, iškilmingų koncertų ir futbolo rungtynių.
Olimpinis Lietuvos atletų debiutas įvyko 1924 m. VIII vasaros žaidynėse Paryžiuje. Olimpinėje paraiškoje Lietuva buvo įrašiusi septynias sporto šakas: boksą, dviračių sportą, fechtavimąsi, futbolą, imtynes, gimnastiką ir šaudymą. Iš viso olimpinių kandidatų sąraše buvo 33 pavardės. Tačiau dėl nenuoseklaus Lietuvos sporto vadovybės požiūrio į dalyvavimą žaidynėse, lėšų stokos bei kitų aplinkybių po didelių ginčų į Paryžių buvo išsiųsta tik futbolo komanda, du dviratininkai ir imtynininkas (100 reikšmingiausių Pirmosios… 2018, 36). Kaip toliau straipsnyje skaitysite - olimpiečius visos kelionės ir rungtynių metu lydėjo nesėkmės ir nuotykiai.
Taip pat skaitykite: Klientų atsiliepimai apie Graičiūno sporto klubą
1924 m. balandžio 17 d. Olimpinio komiteto būstinėje Paryžiuje vykusioje burtų traukimo ceremonijoje dalyvaujant S. Garbačiauskui, Prancūzijos futbolo lygos pirmininkui Ž. Rime 18.00 val. buvo nulemtas Lietuvos futbolo rinktinės varžovė - Šveicarija. Savo mintimis apie stiprų varžovą „Sporte“ dalinosi S. Garbačiauskas: „Lietuviams teko geras, bet sunkus likimas. O šveicarai tikriausiai iš mandagumo taip atsiliepė apie savo varžovus lietuvius: „Mums bus žymiai sunkiau žaisti prieš jus negu jums prieš mus, nes jūs žinote mūsų žaismą ir jo laipsnį, o mums jūsų laipsnis dar nežinomas […]. Prieš rungtynes šveicarai aktyviai treniravosi, o Lietuvoje vyravo „olimpinė ramybė“. Apie olimpiadą buvo prisiminta visiškai atsitiktinai, paskutinę akimirką. Gegužės 19-22 d. Kaune vyko Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų konferencija Baltijos sąjungai įkurti. Lietuvių klube per surengtą pokylį svečiams pagerbti premjero E. Galvanausko buvo paklausta, ar daug lietuvių vyksta į olimpiadą. Tik tada buvo sureaguota. Jau kitą dieną jis įpareigojo LSL pirmininką gen. J. Bulotą išsiųsti Lietuvos futbolo rinktinę į olimpiadą. Futbolo rinktinei, dviratininkams ir imtynininkui greitai buvo surinkti 15 tūkst. litų. Žinia, kad sportininkai važiuoja į olimpiadą, apskriejo visą Kauną. Į Paryžių buvo išsiųsta telegrama, kurioje rašyta, jog Lietuvos sportininkai atvyksta tik gegužės 26 dieną, ir prašyta rungtynes atidėti bent tris dienas. Tačiau olimpinis komitetas atsakė, kad atvykti į Paryžių reikia vėliausiai 24 dieną. Iš Kauno išvažiuoti reikėjo jau gegužės 22 dieną. Klaipėdos sportininkai šią žinią gavo tik gegužės 22 d. 21.00 val. ir vakariniu traukiniu išvykti nespėjo. Greitai buvo nuspręsta sudaryti kauniečių komandą iš 16 žaidėjų. Sportininkai buvo renkami tiesiog gatvėse, kad laiku galėtų išvykti į žaidynes. Surinkti pavyko tik 12. Lietuvos olimpinei futbolo komandai atstovavo Hansas Gecas, Stasys Sabaliauskas, Stasys Razma, Juozas Žebrauskas, Leonardas Juozapaitis, Steponas Garbačiauskas, Georgas Hardingsonas, Vincas Bartuška, Stasys Janušauskas, Valerijonas Balčiūnas, Eduardas Mikučiauskas. Taigi kelionei pradėta ruoštis iš vakaro. O prieš išvykimą reikėjo padaryti dar daug darbų: išleisti atostogų visus kariškius, nusifotografuoti užsienio pasams, gauti užsienio pasus, prancūzų ir vokiečių vizas, parūpinti vėliavas, megztinius, kelnaites, kojines. Visa tai reikėjo atlikti patiems sportininkams ir dar patiems susiruošti kelionei. Į stotį išlydėti futbolininkų susirinko nemažas sportininkų skaičius. 4 val. 55 min. atsisveikinimui garsus pasilikusių „Valio! Tuo pačiu traukiniu važiavo ir Latvijos komanda. Latviai atrodė kiek kitaip nei lietuviai. Jie buvo pasipuošę specialiai šiam renginiui padaryta metaline tautine vėliavėle, pasiėmę daug maisto. Latviai buvo geriau fiziškai pasirengę - kaip rinktinė buvo treniravusis nuo ankstyvo pavasario. Drauge važiavo treneriai, masažistai. O paskubomis surinkti lietuviai nebuvo nei karto žaidę kaip komanda ir dėl aikščių stokos apskritai mažai treniravęsi. Retas kuris kelionei buvo įsidėjęs duonos kąsnį, jie neturėjo nei trenerio, nei masažisto, netgi pamiršo pasiimti kamuolį. Į olimpinį miestelį futbolininkai atvyko apie pirmą valandą nakties. Atsigulė tik apie trečią valandą. Prie pusryčių stalo išrinkta komisija (S. Garbačiauskas, V. Balčiūnas ir S. Razma) sudarė startinę vienuolikę. Taigi 1924 m. gegužės 25 diena - Lietuvos sportininkų olimpinio debiuto diena ir olimpinio judėjimo pradžia. S. Razma taip apibūdino žaidimo pradžią: „Stadione lyg tyčia pusvalandį be paliovos pilasi lietus ir tik 15-20 min. prieš rungtynių pradžią nustojo lyti. Fotografų eilė jau seniau laukia mūsų apsirengiant […] 10 000 žiūrėtojų minia sutinka mus smarkiu delnų plojimu. Lietuviai su šveicarais 14 val. 30 min. vietos laiku susitiko „Peršingo“ stadione. Rungtynės, galima sakyti, vyko į vienus vartus. Jau trečią minutę šveicarai „įvarė pirmą golą“. Aštuntą minutę sekė antras įvartis. Pirmojo kėlinio pabaigoje šveicarai pirmavo 4:0. Antrasis kėlinys buvo ne ką sėkmingesnis Lietuvos rinktinei - į jų vartus įkrito dar 5 įvarčiai. Pirmajame kėlinyje lietuviai dar nebuvo visiškai bejėgiai ir 10 bei 35 minutę turėjo progą pelnyti įvartį. Be šių rungtynių Lietuvos rinktinė, Egipto vadovų delegacijos paprašyta, sužaidė treniruočių pobūdžio rungtynes, kurios vėliau buvo įvardytos kaip oficialios. Tačiau ir vėl laukė pralaimėjimas. Negana to, kad lietuviai patyrė du skaudžius pralaimėjimus, dar ir pritrūko pinigų sugrįžti namo. Jų pasiskolino Lietuvos atstovybėje ir birželio 5 d. 18 val. 25 min.
Visuomenės reakcija į pralaimėjimą skyrėsi. Futbolo šalininkai ir optimistai lietuvių rinktinę guodė, ramino, primindami jiems kitų šalių pralaimėjimus. Štai prancūzų spauda lietuvių negailėjo. Rašė, jog lietuviai atletai yra rambūs bei tingūs, kad krašto futbolas dar vystykluose (Jūlys 1924, 4). S. Garbačiauskas taip apibendrino olimpinį krikštą: „Paryžiuje mes turėjome garbingą priešą - Šveicariją. Pasaulio futbolo turnyro finalistą ir Europos čempioną. Olimpinių žaidynių futbolo čempionais tapo Urugvajaus sportininkai. Po olimpinių žaidynių, rudeniop, Organizacinis komitetas įteikė Lietuvos atstovybei Paryžiuje žaidynėms atminti komplektą diplomų ir medalių, kuri juos persiuntė LSL su tokiu lydraščiu: „Atstovybė turi garbės persiųsti dalyvavusiems Paryžiaus VIII Olimpiados atletams ir prie jų priskirtam attache p. Jurgiui Dobkevičiui, 19 diplomų ir tiek pat medalių, kurių gavimą prašo pakvituoti prie šio pridedamo rašto. Žinant futbolininkų rezultatus, 1924 m. gegužės 27 d. LSL CK, norėdamas geriau paruošti sportininkus, nusprendė surengti priešolimpines rungtynes. Paskelbta, kad nugalėtojai kiekvienoje šakoje bus pasiųsti į Pasaulinę olimpiadą dalyvauti Lietuvos vardu. Tačiau įvyko ne visos varžybos. Birželio 21 d. buvo surengtos graikų-romėnų imtynės, o birželio 22 d. - Lietuvos pirmenybės dėl Lietuvos dviračių sąjungos prezidento J. Dviračių lenktynėse dalyvavo 15 sportininkų. Prizininkais tapo I. Kremeris, E. Malcanas ir J. Vilpišauskas. Šių lenktynių metu buvo užfiksuotas pirmasis dviračių sporto rekordas: vidutinis važiavimo greitis - 23-24 km per valandą. Tačiau LSL vadovai suabejojo, ar jas laimėjo patys geriausi, ir liepos 13 d. pakartotinai surengė varžybas. Kitos priešolimpinės varžybos neįvyko. Panašiai kaip ir futbolininkai, dviratininkai į olimpines žaidynes buvo sukviesti kelionės išvakarėse, telegramomis. Taigi liepos 19 d. 4 val. 55 min į Paryžių išvyko J. Vilpišauskas ir I. Anolikas. Jiems paskirtas finansavimas buvo tikrai menkas.
Birželio 21 d., vos tik atvykę į Paryžių, dviratininkai nuskubėjo į dviračiais prekiavusią firmą „Peugeot“, mat: „Specialistai, apžiūrėję mūsų sportininkų dviračius nustatė, kad suremontuoti galima tik J. Vilpišausko dviratį, o Anoliko dviratis, anot jų, visai netinka bėgti tokią distanciją ir juo labiau kalnuotais Francijos keliais […], pasiūlė nupirkti iš jų naują, ką Anolikas ir padarė […], bet už dviratį privalėjo atiduoti paskutinius turimus pinigus, nebepalikdamas nei pragyvenimui, nei kelionei sugrįžti Lietuvon. Ne ką geriau buvo ir Vilpišauskui, iš kurio taip pat pareikalavo ne mažą sumą už dviračio sutaisymą […]. Dviračių lenktynėse dalyvavo 77 dviratininkai iš 20 šalių. Sportininkai į startą stojo birželio 23 d. 8.00 val. ryto. Reikėjo įveikti daug kliūčių, tiesa, nei vienas iš jų varžybų taip ir nebaigė: „Prie vieno pasisukimo 100 km nuo starto, Vilpišauskui nelaimė - lūžo dviratis, smarkiai susidaužęs negalėjo tęsti lenktynių; Anolikui keliskart plyšo ratų gumos, bet neesant gumų atsargos turėjo daug laiko sugaišti jas belopydamas […]. Tik naktį po 11 val. grįžo sušalęs ir išalkęs mūsų nelaimingas dviratininkas […]. I. Anolikui padangos prakiuro net septynis kartus, o po septintojo jis dar ir pasiklydo trasoje. Lenktynėms pasibaigus, organizatoriai nežinojo, kur jis yra. Dviratininkui pasiekus artimiausią geležinkelio stotį, vietinis prancūzas jam nupirko bilietą į Paryžių. Kritusiam J. Vilpišauskui pro šalį automobiliu važiavę švedai padėjo pasiekti stadioną ir suteikė medicininę pagalbą. Nesėkmės dviratininkus lydėjo ir po varžybų - pritrūko lėšų kelionei atgal į Lietuvą, todėl juodu nutarė grįžti dviračiais, bet, pasiskolinę pinigų iš Lietuvos atstovybės, šios minties atsisakė.
1924 m. birželio 21 d. vyko priešolimpinės graikų-romėnų imtynių varžybos. Olimpiniu kandidatu tapo Petras Požėla, nugalėjęs savo varžovus. „Klaipėdos žinios“ ir „Karys“ pranešė, kad varžybų nugalėtojas birželio 28 d. P. Požėla liepos 1 d. turėjo dalyvauti rungtynėse, tačiau iki nustatyto laiko jis neatvažiavo ir nežinia kur dingo kelionėje. Netrukus paaiškėjo, kad nerimauti nebuvo dėl ko. Pagaliau atsiradęs P. Požėla, pasirodo, net nebandė keliauti į žaidynes, o vietoj Paryžiaus nuvyko į savo tėviškę. Tik liepos 24 d. „Lietuvos žinios“ pranešė: „Atsirado sportininkas. Sportininkas Petras Požėla, kuris buvo prapuolęs važiuodamas į pasaulinę olimpiadą, atsirado. Pasirodo, kad jisai vieton Olimpiadon nuvažiavo į tėviškę. Veltui Paryžiuj laukė jo atvažiuojant mūsų atstovybė, sunku net būtų tikėti, kad laikraščio (Ryto) bendradarbis gali taip pasielgti“ (L.
Kaip jau buvo minėta, XX a. 3 deš. sportas vystėsi atskirų asmenų ir naujai įkurtų sporto sąjungų iniciatyva. Futbolininkams trūko spor… Šis straipsnis skirtas apžvelgti svarbiausius Lietuvos sporto įvykius 2000 metais, atsižvelgiant į sportininkų pasiekimus olimpinėse žaidynėse ir kituose reikšminguose tarptautiniuose turnyruose. Nors dėmesys sutelkiamas į krepšinį, atsižvelgiama ir į kitas sporto šakas.
Taip pat skaitykite: Tendencijos sporto prekių rinkoje
Olimpinis Judėjimas Lietuvoje: Trumpa Istorija
Prieš pradedant apžvalgą, verta trumpai aptarti Lietuvos sportininkų dalyvavimą olimpiniame judėjime. Atkūrus nepriklausomybę 1918 m., į Lietuvą grįžo pirmieji sportininkai, tokie kaip Steponas Darius ir Karolis Dineika. 1919 m. Kaune buvo įkurta pirmoji sporto organizacija - Lietuvos sporto sąjunga, kuri gyvavo iki 1920 m. Vėliau, 1920 m., įkurta Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga įgijo išimtinę teisę atstovauti Lietuvai olimpinėse žaidynėse.
Nepriklausomos Lietuvos sportininkai pirmą kartą dalyvavo 1924 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Iš pradžių planuota siųsti 33 sportininkus, tačiau galiausiai išvyko tik 15. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, Lietuvos sportininkai buvo priversti dalyvauti tarptautinėse varžybose tik kaip Sovietų Sąjungos rinktinės nariai. Tik 1990 m. atkūrus valstybingumą, Lietuva vėl pradėjo dalyvauti visose vasaros ir žiemos olimpinėse žaidynėse.
Lietuvos Sportininkai 2000 m. Sidnėjaus Olimpinėse Žaidynėse
2000 m. Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse dalyvavo 10 651 sportininkas iš 199 rinktinių. Lietuviai iškovojo net penkis medalius. Olimpiniais čempionais tapo lengvaatletis disko metikas Virgilijus Alekna ir olimpinį rekordą pasiekusi šaulė Daina Gudzinevičiūtė.
Virgilijus Alekna: Triumfas Disko Metime
Virgilijus Alekna 2000 m. Sidnėjaus olimpiadoje iškovojo aukso medalį disko metimo rungtyje. Tai buvo vienas iš dviejų aukso medalių, kuriuos Lietuva iškovojo šiose žaidynėse.
Daina Gudzinevičiūtė: Taiklumas Šaudymo Tranšėjos Rungtyje
Daina Gudzinevičiūtė Sidnėjuje taip pat iškovojo aukso medalį šaudymo tranšėjos rungtyje. Jos pasiekimas buvo ne tik pergalė, bet ir naujas olimpinis rekordas.
Krepšinio Rinktinė: Bronzos Medaliai
Lietuvos krepšinio rinktinė Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzos medalius. Tai buvo vienas iš trijų bronzos medalių, kuriuos Lietuvos krepšininkai iškovojo olimpinėse žaidynėse (1992 m. Barselonoje ir 1996 m. Atlantoje taip pat buvo iškovoti bronzos medaliai).
Kristina Poplavskaja ir Birutė Šakickienė: Bronza Irklavimo Varžybose
Kristina Poplavskaja ir Birutė Šakickienė Sidnėjaus olimpiadoje iškovojo bronzos medalius porinių dviviečių valčių klasėje.
Diana Žiliūtė: Bronza Dviračių Plento Lenktynėse
Diana Žiliūtė 2000 m. Sidnėjaus olimpiadoje iškovojo bronzos medalį dviračių plento grupinėse lenktynėse.
Kiti Svarbūs Lietuvos Sporto Įvykiai 2000 m.
Nors olimpinės žaidynės yra svarbiausias sporto įvykis, 2000 m.
Lietuvos Krepšinio Lygos Sezonas
2000 m. Lietuvos krepšinio lygos (LKL) sezonas buvo vienas įdomiausių ir atkakliausių. Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Lietuvos rytas“ toliau dominavo lygoje, o kiti klubai stengėsi jiems mesti iššūkį.
Lietuvos Futbolo A Lyga
2000 m. Lietuvos futbolo A lygoje kovojo stipriausios šalies komandos. Sezonas pasižymėjo atkakliomis kovomis ir netikėtais rezultatais.
Kiti Sporto Įvykiai
2000 m. Lietuvos sportininkai dalyvavo įvairiose kitose tarptautinėse varžybose, pasiekdami gerų rezultatų lengvojoje atletikoje, plaukime, sunkiojoje atletikoje ir kitose sporto šakose.
Dviračių Sporto Tradicijos: Nuo Pirmųjų Žingsnių Iki Šių Dienų
Isakas Anolikas ir Juozas Vilpišauskas prieš šimtą metų iš Paryžiaus olimpinių žaidynių grįžo nukabinę nosis. Tačiau jie tikrai didžiuotųsi, jeigu žinotų, kad anuomet pramynė kelią būsimoms Lietuvos dviratininkų kartoms: Gintautui Umarui ir Simonai Krupeckaitei, Dianai Žiliūtei ir Artūrui Kaspučiui, Laimai Zilporytei ir Ramūnui Navardauskui bei daugeliui kitų.
Kai 1918 m. buvo atkurta Lietuvos valstybė ir prasidėjo šiuolaikinis jaunos šalies sporto judėjimas, dviračių sportas buvo viena iš labiausiai lietuvius sudominusių sporto šakų. Nors trūko ir gerų dviračių, ir lenktynėms tinkamų kelių, pirmųjų Lietuvos sportininkų entuziazmas nugalėjo negandas ir jau 1924 m. mūsų šalies dviratininkai išvyko į Paryžių dalyvauti žaidynėse.
Lietuva tais metais debiutavo olimpinėse žaidynėse, o šalies sporto vadovai brandino grandiozinius planus. Iš pradžių numatyta, kad lietuviai startuos net dvylikos sporto šakų varžybose, bet gyvenimo tikrovė greitai ant karštų galvų užpylė ledinio vandens kibirą. Dėl įvairių biurokratinių ir labiausiai finansinių priežasčių didingi olimpiniai planai vis menko, kol galiausiai į traukinį, vežantį sportininkus Paryžiun, įlipo tik futbolininkai ir dviratininkai.
Pirmieji Dviratininkai Olimpiadoje
Susitraukė net ir Lietuvos dviračių sporto olimpinė rinktinė. Į pirminį sąrašą buvo įtraukti du Kauno ir du Kybartų dviratininkai, o iškeliauti pavyko tik Lietuvos dviratininkų sąjungos (LDS) nariui Juozui Vilpišauskui ir Kauno „Makabi“ nariui Isakui Anolikui. Abu kybartiškiai nespėjo gauti užsienio pasų, tačiau, matyt, nemažai lėmė ir finansinės aplinkybės.
Dviratininkų olimpinis debiutas nebuvo skalsus. 1924 m. liepos 23 d. Paryžiaus apylinkėse vykusiose 188 km atskiro starto lenktynėse iki finišo nenuvažiavo nė vienas Lietuvos dviratininkas. J.Vilpišauskas, numynęs apie šimtą kilometrų, leisdamasis nuo kalno griuvo ir toliau važiuoti negalėjo. Jį į Paryžių parvežė Švedijos dviratininkus lydėjęs automobilis. I.Anolikas kelis kartus pradūrė padangą ir galiausiai taip pat pasitraukė iš trasos. Nė vienas kitas komandas lydėjęs automobilis I.Anoliko nepaėmė, todėl Lietuvos dviratininkas jau sutemus į Paryžių grįžo traukiniu.
#
tags: #ar #sporto #istorijoje #svarbi #lietuva