Pasaulyje yra vietų, kurios iš pirmo žvilgsnio visai netinkamos žmonių gyvenimui, bet ten vis tiek stovi miestai, kaimai. Gamta ten tokia atšiauri - karščiai, šalčiai, vėjai, tamsa - kad gyventojams tenka prisitaikyti. Vieniems šios vietos gali atrodyti labai nejaukios (“tikrai taip negyvenčiau”), kitiems - labai romantiškos. Šiame straipsnyje apžvelgsime kelias ekstremalias vietas ir kaip žmonės sugeba jose gyventi.
Australijos Autbekas: Gyvenimas dykumoje
Australija - milžiniška šalis, bet visi didmiesčiai stovi pakrantėse. Žemyno vidurys, vadinamas Autbeku (dykyne) - beveik visai tuščias. Jo plotas didesnis už Europos Sąjungos, o gyventojų tose dykose žemėse - mažiau nei vienas milijonas. Vasaros dienomis karščiai ten - nežmoniški, be to dienomis pilna musių. Ten jos kaip niekur įkyrios: joms patinka visi žmogiški skysčiai ir gleivės, todėl lenda į nosį, burną, akis. Aborigenai, būna, net apanka nuo jų atneštos trachomos.
Gyvenimas po žeme
Autbeko miestelyje Kuber Pedyje vengdami klimato ekscesų daug žmonių gyvena po žeme.
Galvijų stotys
Autbeko ekonominis variklis yra milžiniški 100-150 metų skaičiuojantys ūkiai, vadinami galvijų stotimis (cattle station). Gyvuliai skersti išvežami vilkikais su trimis ar keturiomis priekabomis, vadinamais “kelių traukiniais”. Prireikus kone sulaukėjusius jaučius parduoti, bandą tenka rinkti savaites - su motociklais, visureigiais, sraigtasparniais (miestelių knygynai pardavinėja ir aviacinį kurą). Žemės ten tokios bergždžios, kad tik šitokių plotų pakanka bandai pramisti. Ir tai didžiosios sausros nusėja pievas šimtais galvijų kūnų. Kiekvienas gyvulininkas turi mokėti “apgauti gamtą”. Vieni supila tvenkinius iš Didžiojo artezinio baseino, 3 km gylyje besidriekiančio po dauguma Kvinslando žemių (be jo nebūtų Australijos gyvulininkystės). Kiti, kaip XX a. Tokie malūnai, gręžiantys požeminį vandenį - nuolatinis vaizdas Kvinslando Autbeke ir pergalės prieš nesvetingą gamtą simbolis.
Infrastruktūra ir bendruomenė
Autbeko miestai turi vos po kelis šimtus ir tūkstančius gyventojų, bet ir tokie jie - artimiausias “metropolis” pakelės namų šeimininkams, dykumų kaimų aborigenams, galvijų stočių “bernams ir mergoms”, dėl didelių atstumų gyvenantiems darbovietėse. Autbeko moksleivius “didžiausiose pasaulio klasėse” (iki 1 000 000 kv. km) moko “eterio mokyklos”. Anksčiau radiju, dabar internetine programa, kurios Windows “lange” moksleiviai mato ir girdi mokytoją, o mokytojas - moksleivius. “Greitoji pagalba” Autbeke - Karališkoji skraidančių daktarų tarnyba, Australijos pasididžiavimas. Jos muziejuje ekrane rodomi per 60 po šalį pabirusių lėktuvų: į iškvietimus reaguojama per 2 val., karts nuo karto kiekviename kaimelyje išsilaipina šeimos gydytojai, atokioms šeimoms išdalijamos “vaisų dėžutės” su šimtais numeruotų receptinių vaistų rūšių. Atėjus ligai ar nelaimei, telefonu išgirdęs simptomus, daktaras pasako reikiamą numerį. Juk nors aerodromų daktarams - daug (pagrindiniai keliai vietomis virsta pakilimo takais), ne visur saugu tūpti naktimis. Didžiausias viso Autbeko miestas Alis Springsas turi vos 28 000 žmonių - tarp Telšių ir Visagino.
Taip pat skaitykite: Saugos Priemonės ir Čiuožimo Inventorius
Svalbardas: Gyvenimas poliarinėje naktyje
Svalbardas - dažniausias pavadinimas kiekviename sąraše “Šiauriausi pasaulyje”. Šiame vos 2600 gyventojų turinčiame salyne - šiauriausias miestelis, šiauriausias muziejus, šiauriausias viešbutis, aukštoji mokykla, ligoninė, paštas, bankomatas… Ir šiauriausias pasaulyje keleivinis oro uostas - jo dėka Svalbardas yra artimiausia ašigaliui vieta, į kurią dar galima nuvykti be ekspedicijos. Svalbardas - Norvegijos valda, bet ne Norvegija. Į jį turi teisių 42 valstybės (tarp jų - Lietuva), o rusai net pastatę savo gyvenvietes. Tokiuose ekstremaliuose planetos toliuose gyvenimo ritmas visai iškreiptas. Net liepą termometras retai rodo daugiau +7. Keturis vasaros mėnesius saulė nenusileidžia, o žiemomis tiek pat ilgai neaušta.
Poliarinė naktis
Gruodžio pabaigoje Svalbardo sostinėje Longjyrbiene tamsu nors į akį durk kiaurą parą. Mat miestelis plyti net 78 laipsniai šiaurės platumos. Palyginimui Oslas yra ties 59 laipsniais, Vilnius - ties 54. Svalbardas yra tiek pat šiauriau nuo Lietuvos, kiek Lietuva - šiauriau karštųjų Egipto kurortų.
Gyvenimo ypatumai
Longjyrbiene gyventojų - maždaug 2000. Iš viso Svalbarde - 2600. O salyno plotas - kaip Lietuvos. Dėl rečiausiai gyvenamos šalies statuso jis konkuruoja su Grenlandija. Čia, kaip ir Antarktidoje, išvis gyventų tik mokslininkai - jei ne anglis. Būtent šachtininkams XX a. pradžioje įkurtas Longjyrbienas ir Svalbardo kaimai. Iki pat 1920 m. Svalbardas yra šiauriausia žemė, turinti nuolatinių gyventojų. Bet retas čia pasilieka nuo mažens iki senatvės. Vidutiniškai norvegai Svalbarde praleidžia šešerius metus, kitataučiai - ketverius. Vos ketvirtis svalbardiečių salyne gyvena dešimtmetį ir daugiau. Svalbarde negimstama ir beveik nemirštama: nėščiosios devintąjį mėnesį praleidžia žemyne, sunkūs ligoniai irgi skraidinami tenai. Jei kas Svalbarde ir išleidžia paskutinį kvapą, jo kūnas vis tiek amžinojo poilsio skraidinamas svetur. Nes baltų kryžių kapinaitės vienos Longjyrbieną supančių kalvų papėdėje neveikia dar nuo 1950 m.
Klimatas ir gamta
Poliarinę naktį bandydamas įskaityti epitafijas jaučiausi panašiai kaip Bleiro raganos filme. Čia - paskutinis žmonijos forpostas prieš dykas užšalusias arktines jūras, ir gamta neleidžia to pamiršti. Štai klampodamas per gilų šalikelės sniegą nuo vieno pastato prie kito, pakeliui sutikau du šiaurinius elnius (miestelyje!), mėginančius kanopomis pradaužyti įšalą ir rasti ten užsilikusios žolytės. Pats klimatas visai priimtinas: vietinis restoranas turi ir… užsnigtus staliukus lauke. Viduržiemis Longjyrbiene nėra toks tragiškai šaltas, kaip atrodytų pažiūrėjus į žemėlapį. Termometrų stulpeliai krenta iki beveik pastovaus -18, o visų laikų šalčio rekordas - nedaug baisesnis, nei Lietuvoje (-46, o pas mus -40). Viską lemia jūrinis klimatas ir šiltoji Golfo srovė. Jeigu ne ji, turbūt net didžiausi anglies telkiniai nebūtų verti brangiai ištveriamos žvarbos.
Čilės Patagonija: Vėjų karalystė
Vėjas. Tai labiausiai įstrigęs atmintin dalykas Čilės Patagonijoje. Kai žymiame Torres Del Paine nacionaliniame parke plaukėme pažiūrėti ledynų, prieš baisų vėją nukreiptas laivelis beveik stovėjo vietoje, nors varikliai veikė visu pajėgumu. Šitokie vėjai ten todėl, kad tose platumose aplink visą žemės rutulį nėra jokio kito žemyno - tik Pietų Amerika, tik Patagonija. Platumas nuo 40 iki 50 laipsnių jūreiviai praminė “riaumojančiomis” (jose dar plyti Tasmanija, Naujoji Zelandija), o nuo 50 iki 60, kur plyti Patagonijos pietūs - “tūžmingomis” (be Patagonijos ten - tik menkos salelės).
Taip pat skaitykite: Lietuvos dailiojo čiuožimo viltys: Reed ir Ambrulevičius
Prisitaikymas prie vėjo
Žmonėms teko prisitaikyti. Šiukšliadėžių Patagonijos miestuose nėra - vietoje jų iškastos šiukšlių duobės. Tačiau galingi vėjai vis viena ištraukia plastikinius maišelius bei popierius, blaško juos tiesiomis plačiomis gatvėmis. Net Punta Arenasas - piečiausias pasaulio miestas, turintis virš 100 tūkst. gyventojų. Tiesa, Patagoniją supantys vandenynai kartu ir švelnina klimatą. Žiemomis temperatūra Punta Arenase krenta vidutiniškai tik iki +1 dieną, vasaromis kyla iki +14.
Andų plynaukštė: Gyvenimas aukštybėse
Važiuojant į tas Andų aukštumas, vadinamas plynaukšte (altiplano) nuo Peru pakrantės, palei Carretera Interoceanica kelio serpantinus rodė vis didesnį ir didesnį aukštį. Rekordas buvo 4528 m. Beveik toks pat aukštis, kokiame atsidurtum užkopęs į Monblaną - aukščiausią Alpių viršūnę. Susivokti, kokiame aukštyje atsidūriau, buvo sunku, mat ten - plynaukštė plati. Plačios lygios pievos, aplinkui - bukos “kalvos”, iš tikro siekiančios 5 km ir daugiau.
Kalnų liga ir aklimatizacija
Dar ekstremaliau buvo keliauti po Boliviją - kur 11 dienų gyvenome aukščiausiame pasaulio didmiestyje La Paze, kurio skirtingų rajonų aukštis varijuoja nuo ~3200 m iki ~4100 m ir temperatūra tuo pat metu juose skiriasi 6 laipsniais. Tokiuose aukščiuose kalnų liga - beveik garantuota. Aš, nors pakeliui aklimatizavausi, vis tiek „susilaukiau“ lengvos jos formos: galvos skausmas, greitas nuovargis, oro trūkumas, rankų tirpimas ir pan. Truko kelias dienas - paskui organizmas prisitaikė, vaistų neprireikė. Bet ne viskas visiems susitvarko: lipti į kalną vis tiek liko sunkiau, nei žemumose, o naktimis, būdavo, nubusdavau ir negalėdavau užmigti - atrodė, kad dūstu. Miego apnėja - nors šiaip problemų su miegu neturiu visiškai, užmiegu ir kai karšta, ir kai šalta, ir prie garso, šviesos. Užtat užmigus laukdavo ryškesni nei kur kitur sapnai… Man tai pasireiškė tik aukščiuose, didesniuose nei 4000 m - taigi, La Paze miegodavau normaliai. Bet mano žmona ir La Paze naktimis dusdavo - ir tik mažesniame nei ~3000 m aukštyje miegodavo kietai. Žmonai pasireiškė ir daugiau problemų: širdies skausmas, ypač fizinio aktyvumo metu, silpnumas, supergreitas nuovargis. Ir tos problemos nyko tik labai iš lėto, pavartojus vaistų (vitamino B), o galutinai niekad nepraėjo. Aišku, būna ir daug blogiau: plaučių edema, smegenų edema. Aklimatizacija (aukščio - ypač nakvynės - kėlimas iš lėto, o ne skrydis į La Pazą iš karto) padeda, bet ne visiems ir ne vienodai. Net jei pokyčio nejauti, jis tikrai yra: šiaip jau nesu sportiškas Isla del Sol salos kalnuotame take tarp Saulės šventyklos ir Jumanio ėjau tolyn tada, kai visi kiti lekuodami sustingo vietoje.
Kultūra ir tradicijos
Andų pluynaukštė vienija dvi labai skirtingas epochas. Joje - inkų ir senesnių indėnų imperijų miestai. Jų gyventojai galėjo pramisti tik titaniškomis pastangomis pavertę aukštųjų kalnų šlaitus mūrinėmis žemdirbystės terasomis. Geba žmonės ir dabar, nors jau lanko nebe pagoniškas šventyklas, o puošnias bažnyčias, pastatytas ispanų valdžios laikais. Kai kurios tradicijos liko iš tų laikų, pavyzdžiui, kokos lapai: Lietuvoje jie nelegalūs, o ten, sakoma, padeda organizmui “atlaikyti” gyvenimą tokiuose aukščiuose. Prisitaikę ir žmonių organizmai: todėl vietiniai tokių bėdų, kaip atvykėliai, nepatiria.
Mauritanijos dykumų miestai: Kova su smėliu
Vienas garsiausių prekybinių miestų - Šingetis, 523 km nuo Mauritanijos sostinės Nuakšoto. Ten pasijunti it bibliniais laikais. Griūvančius namus pamažu ryja vėjo pustomos milžiniškos kopos, smėlis padengęs visas gatves. Bet gyvenimas laikosi: dalis namų neapleista, iš tvirtovės bokštą primenančio minareto skamba musulmoniškas šauksmas maldai ir susirinkę miestelėnai (tik vyrai) puola ant kelių. Dar 125 km nuo Šingečio - Uadanas, kurią turistai pasiekia dar rečiau. Jis jau visai virtęs griuvėsiais: senamiestis apleistas dar XIX a. Atvykome iš Nuakšoto saulei besileidžiant, mistiškoje prieblandoje pasivaikščiojome, kol visai užslinko sutemos. Mečetė it tvirtovė. Šulinys, iš kurio, miesteliui atsidūrus priešiškų dykumų genčių apsuptyje, miestelėnai semdavosi vandenį. Siauros gatvelės, kuriomis prekes nešdavo tik asilais - kupranugarius pririšdavo už vartų. Mauritanijoje kupranugaris būdavo “tarpmiestinis traukinys”, o asilas - miesto automobilis.
Taip pat skaitykite: Lietuvos sportininkai Pjongčange
Turizmas ir atokumas
Visame Uadano senamiestyje tuo metu buvome vieninteliai turistai. “Kai kuriom dienom atvažiuoja keliolika turistų, kai kuriom - tik keli” - mums pasakojo. O griuvėsiai ne tik kad įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą - jie pranoksta daugybę tų, kur turistai grūdasi miniomis. Vien atmosfera ko verta! Pasaulyje daug romėnų ar graikų griuvėsių, majų ar inkų - bet tik retas keliautojas yra aplankęs Sacharos kupranugarių uostamiesčius. Ir Uadanas - dar nepaskutinis Mauritanijos kupranugarių uostamiestis. Dar gal 300-400 km į pietryčius per nuogą dykumą yra Tišitas. Dar 300 km už jo - Ualatas. Dvi dienos kelio nuo Nuakšoto. Net vienintelės angliškus turus organizuojančios Mauritanijos turizmo agentūros įkūrėjas sakė niekada ten nebuvęs ir turistų nevežęs.
Gyvenimas už civilizacijos ribų
“Ar šios vėžės per dykumą vien turistinių džipų, ar ten toliau yra ir kaimų?” - klausiau. Daugybės tokių kaimų net nesiekia Mauritanijos valdžios ranka. Dar toliau tų kaimų - klajokliai, judantys po dykumą su savo palapinėmis ir kaimenėmis. Vėliau, iš Uadano iki Šingečio važiuodami kitu keliu (tiksliau, ne keliu, o tiesiai per dykumą), panašų miestelį, į kurį neveda jokie keliai, pravažiavome patys (Google Maps net nepažymėtas, nors gyventojų iki 2000). Ten - vienas telefonas visam miesteliui, kelios saulės baterijos (čia - ne ekologinis išmislas, o būtinybė), jokio viešojo transporto. Jei gyventojams reikia kur nors išvažiuoti, bando sutarti, kad paimtų kažkoks grįžtantis “emigrantas į civilizaciją” iš tenai.
Venecija: Gyvenimas ant vandens
Rytais, ypač žiemą, gyventojus pažadina išorinio pavojaus sirenos. „Bus potvynis“ - praneša. Potvynis būna trečdalį metų dienų. Antroji sirenos dalis praneša, koks potvynis laukia. Jei gana nedidelis - skęs tik Šv. Morkaus aikštė. Bet vos kiek didesnis - ir, žiūrėk, jau didžioji dalis miesto skendi po vandeniu. Kai lankiausi, potvynio riba pasiekė 154 cm. Žvilgteliu per langą - mūsų gatvė skęsta. Nusisegiau kelnių apačias ir bridau. Bet aplikinės gatvelės dar žemesnės: tektų bristi iki šlaunų. Galvoju - gal plauksiu maršrutiniu laivu. Bergždžiai jo laukiu pusiau apsemtoje prieplaukoje: tik greitosios zuja. Dienos planai nuėjo „šuniui ant uodegos“ - teko eiti ne kur norėjau, o kur aukštesnis takas, kur mažiau bristi. Tas „sausas takas“ nuvedė iki arsenalo užkampio, vienintelės veikiančios kavinės - dar vos vos virš vandens, pilnos reaguoti pasiryžusių medikų. Ten, aukštesniam taške, jų laikina bazė per potvynius.
Izoliacijos atvejai: Ekstremalus prisitaikymas
Žmonės gali prisitaikyti ne tik prie atšiaurių gamtinių sąlygų, bet ir prie visiško atsiskyrimo nuo visuomenės. Istorijoje yra keletas įdomių atvejų, kai žmonės, dėl įvairių priežasčių, gyveno visiškai vieni.
Blanche Monnier istorija
Blanche Monnier gimė 1849 m. pasiturinčioje prancūzų šeimoje. Jai nieko netrūko, tik tiek, kad Blanche mama buvo žiauri ir negailestinga. Merginai sukakus 25-iems, ji šeimai paskelbė, kad išteka. Mamai tai nepatiko, neva tas vyras buvo paprasčiausias teisininkas ir užtektinai neuždirbo. Todėl dukrai tekėti ji uždraudė. Blanche buvo uždaryta į mažą kambarėlį palėpėje. Motina manė, jog dukra turės užtektinai laiko apsigalvoti ir apmąstyti savo poelgius, tačiau ši nuomonės nekeitė. Todėl 25-erius metus praleido užrakinta viename kambarėlyje - skurde ir purve. Kai kažkoks anonimas apie tai pranešė policijai, ir į jos šeimos namą įsiveržė pareigūnai. Jie rado Blanche užrakintą, nuogą ir sveriančią 25 kilogramus, smarvėje, gulinčią ant supuvusio čiužinio, klane maisto likučių, puvėsių, išmatų, vabalų ir pelėsio. Nors moteris buvo išgelbėta, bet ji labai sirgo ir ją kamavo psichiniai sutrikimai. Blanche mirė po dvylikos metų.
Vienišas indėnas Amazonėje
1996 m. Brazilijos valdžiai buvo pranešta apie paslaptingą vienišą indėną, gyvenantį Amazonės miškuose. Džiunglėse apskritai nemažai įvairių bekontakčių genčių, tačiau šis gyveno atsiskyręs ir vienas. Specialistai mano, jog jis yra paskutinis likęs gyvas žmogus iš anksčiau gyvavusios jo genties. Kaskart sutikęs žmones, jis pakeičia savo stovyklos vietą. Kartą medkirčiui pabandžius bendrauti, laukinis paleido jam strėlę į krūtinę. Jis vis dar pastebimas gyvenantis vienas.
Tomas Nealas - Robinzonas
Vyras, vardu Tomas Nealas, kartą nusprendė norintis pabėgti nuo pasaulio ir apsigyventi vienui vienas. 1952 m. jis įtikino vieną laivą, plaukiantį pro negyvenamus salynus, pametėti vyrą vienoje iš jų. Jis su savimi pasiėmė dvi kates ir kelis būtiniausius reikmenis. Saloje įsikūrė ir gyveno, taip pat ją tyrinėdamas. Po kelerių metų jam teko salą palikti - grįžęs, jis gydėsi savo skaudančią nugarą. Į salą jis vėliau sugrįžo, tačiau ši vieta nebebuvo tokia atskirta, kaip jis norėjo. Vis dažniau čia užklysdavo perlų ieškotojai, taip pat Thomą vis kankino mintis, jog jam teks mirti vienam. Kai jis dar kartą grįžoį modernų pasaulį, galutinai apsiprendė nebenorintis turėti jokių reikalų su žmonėmis. Jį erzino visi prietaisai, laikrodžiai ir netgi kelnių dėvėjimas. Galų gale, jis grįžo į negyvenamą salą ir išgyveno ten 10 metų iki kol mirė nuo skrandžio vėžio.
Kalinys vienutėje
Thomas Silversteinas visoje kalinių istorijoje yra tikra legenda. Paskutinius 36-erius savo gyvenimo metus jis praleido vienui vienas - užrakintas mažame kambarėlyje. Tai labai neįprasta bausmė. Jis savo kriminalinę karjerą pradėjo nuo apiplėšimų - už juos gavo palyginus nedideles bausmes. Tačiau nors ir trumpam laikui, už grotų Thomas iš tikrųjų niekada nebeišėjo. Kalėjime jis įstojo į baltųjų nacionalistų kultą, kur su savo sėbrais žudydavo kitus kalinius, už ką gavo net kelias bausmes iki gyvos galvos. Vėliau šis recidyvistas sugebėjo nužudyti kalėjimo pareigūną ir po to buvo patupdytas į vienutę visam laikui. Jis mirė 2019 m.
Kosmonautas vienumoje
Kosmonautas, vardu Alfredas Vordenas, iki šiol yra buvęs labiausiai izoliuotas žmogus pasaulyje. Vykdant nusilaipinimo į mėnulį „Apollo-15” misiją, jo įgulai patraukus išsilaipinti į mėnulį ir patraukus vaikščioti jo paviršiumi, jis liko orbituoti kosmose. Jam teko atsidurti kitoje mėnulio pusėje, nei buvo jo kolegos, todėl nuo savo įgulos jis greitai atsidūrė kelių tūkstančių kilometrų atstumu, o nuo visų kitų žemės žmonių - šimtu tūkstančių kilometru atstumu. Jis buvo vienui vienas ir be jokio radijo signalo, kadangi jį užstojo Mėnulis. Viskam pasibaigus, jis minėjo, jog Alfredui tai patiko - nereikėjo su niekuo kalbėtis ir galėjo pabūti su savimi tiesiogine to žodžio prasme.