Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama didelių centrų taktikos ypatumai krepšinio rungtynėse, atsižvelgiant į skirtingus žaidėjų vaidmenis ir jų svarbą tiek puolime, tiek gynyboje. Taip pat aptariami konkretūs Lietuvos rinktinės pavyzdžiai ir žaidėjų pozicijų niuansai.
Sunkiojo krašto puolėjo pozicija Lietuvos rinktinėje
Sunkiojo krašto puolėjo pozicija Lietuvos vyrų rinktinėje tapo ypač aktualia šią vasarą. Po to, kai Donatas Motiejūnas ir Linas Kleiza dėl įvairių priežasčių atsisakė atvykti į rinktinės stovyklą, tapo aišku, kad spragą mėgins užpildyti Kauno „Žalgirio“ kapitonas Paulius Jankūnas. Kurį laiką buvo dvejonių dėl jo dublerio. Abejos rungtynės su Australijos rinktine parodė, kad J. Kazlauskas turi viziją, kas galėtų užimti P. Jankūno dublerio vietą ant atsarginių žaidėjų suolelio. Nors treneris iš pradžių atsargiai kalbėjo apie šio krepšininko galimybes, panašu, kad pirmasis įspūdis gerokai sumažino dvejones dėl šio žmogaus parengties. Domantas Sabonis buvo antrasis J. Kazlausko pasirinkimas „ketvirtojo numerio“ pozicijoje ir, panašu, teisingas.
Pirmosiose dvejose rinktinės pasirengimo čempionatui rungtynėse D. Sabonis tapo geriausiu kovotoju dėl atšokusių kamuolių Lietuvos rinktinėje, vidutiniškai per susitikimą po krepšiais sugriebdavusiu 7,5 kamuolio. Antrajame mače J. Kazlauskas sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje trumpai išmėgino Joną Mačiulį, tačiau akivaizdu, kad vienas rinktinės lyderių yra kur kas naudingesnis žaisdamas „trečiuoju numeriu“. Nors paskelbus rinktinės kandidatų sąrašą, buvo diskutuojama apie Artūro Gudaičio galimybes užimti P. Jankūno dublerio vietą, J. Kazlauskas aiškiai leido suprasti, kad šiame vaidmenyje 22 metų 208 cm ūgio krepšininko neįsivaizduoja. A. Gudaitis per pirmąsias dvejas Lietuvos rinktinės kontrolines rungtynes „ketvirtuoju numeriu“ nežaidė nė minutės.
Trenerio vizija ir žaidimo taktika
„Visos treniruotės ir rungtynės parodė, kad neblogai sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje atrodo Jankūnas ir Sabonis. Pabandžiau dar Mačiulį. Gal reikės bandyti ir Gudaitį, bet šiai dienai jis yra geresnis „centras“ nei „ketvirtas numeris“. Bandydamas jį perlaužti, tik pakenkčiau jam“, - viziją, kurioje aikštelės vietoje A. Gudaitį mato, aiškiai apibūdino J. Kazlauskas. Tai, jog J. Kazlauskas nėra linkęs A. Gudaičio statyti į sunkiojo krašto puolėjo poziciją, puikiai paaiškina trenerio pasirinkta žaidimo taktika. Per pastarąsias keletą savaičių šlifuota ji kardinaliai neturėtų pasikeisti. Žaisdamas „ketvirtuoju numeriu“ A. Gudaitis J. Kazlausko žaidimo schemose pranyktų.
Sunkusis kraštas - pagalbininkas puolime
Suprasdamas, kad sunkiojo krašto puolėjo pozicija Lietuvos rinktinėje yra silpniausia grandis, J. Kazlauskas žaidimą modeliuoja taip, kad puolimo efektyvumas nuo „ketvirtojo numerio“ priklausytų kuo mažiau. Per pirmąsias dvejas pasirengimo čempionatui rungtynes nebuvo pildytas nė vienas derinys, išskirtinai skirtas išvesti patogiam metimui arba „ant ūso“ sunkųjį krašto puolėją.
Taip pat skaitykite: Derinys krepšiniui
Erdvė baudos aikštelėje
J. Kazlausko puolime baudos aikštelėje figūruoja tik vienas aukštaūgis. Paprastai, vidurio puolėjas, kuriam paliekama daug erdvės žaisti pikenrolą arba vienas prieš vieną „ant ūso“. Tuo metu sunkusis krašto puolėjas lūkuriuoja ties tritaškio linija ir, kartu su įžaidėju, atakuojančiu gynėju bei lengvuoju krašto puolėju, sudaro keturių žaidėjų perimetro liniją. Tuo pačiu situacijose, kai P. Jankūnas arba D. Sabonis atsiduria prieš ūgiu nusileidžiantį varžovą ir mėgina išnaudoti pranašumą žaisdami „ant ūso“, vidurio puolėjas pasislenka toliau iš baudos aikštelės, suteikdamas erdvės. Kitaip tariant, J. Kazlauskas nori, kad Lietuvos rinktinė puolime žaistų plačiai - aukštaūgiai turi neužgrūsti prieigų prie krepšio.
Atakuoti krepšį - tik išskirtinėmis progomis
P. Jankūnas ir D. Sabonis pasižymi gebėjimais žaisti toliau nuo krepšio. Jie puikiai tinka puolimui, kuriame ketvirtasis numeris yra įpareigotas žaisti ties tritaškio linija. Lietuvos rinktinėje sunkieji krašto puolėjai atakuoti krepšį gali tik susiklosčius tam tikroms aplinkybėms: kai tiesioginiai oponentai skiria per daug erdvės ties tritaškio linija, kai po varžovų išsikeitimų gynyboje prieš „ketvirtąjį numerį“ atsiduria ūgiu gerokai nusileidžiantis tiesioginis oponentas arba žaisdami pikenpopą. Jeigu vidurio puolėjai Lietuvos rinktinėje dažniausiai pildo pikenrolą („du prieš du“, kai užtvarą pastatęs aukštaūgis kerta į baudos aikštelę), tai P. Jankūnas ir D. Sabonis žaidžia išskirtinai vien pikenpopą. Šis elementas yra svarbi keleto Lietuvos rinktinės derinių dalis, kai ties tritaškio linija kamuolį priėmęs sunkusis krašto puolėjas, perduoda jį į kraštą perimetro žaidėjui ir iškart juda statyti jam užtvaros. Tada žaidžiamas pikenpopas, kai „ketvirtasis numeris“, užuot kirtęs į baudos aikštelę, atsitraukia ties perimetro linija ir dažnai pasinaudoja susidariusia erdve.
Sunkiųjų krašto puolėjų svarba puolime
Sunkiųjų krašto puolėjų svarbą puolime iliustruoja metimų skaičius ir tai, kokiose situacijose buvo atakuotas krepšys. Per 40 žaidimo minučių abejose pirmosiose Lietuvos rinktinės kontrolinėse rungtynėse P. Jankūnas į krepšį metė 12 kartų ir įmetė 9 taškus „iš žaidimo“ (3/8 dvit., 1/4 trit.). Visi keturi tolimi metimai buvo atakuoti situacijose, kai varžovas palikdavo P. Jankūną be priežiūros ties tritaškio linija. Tuo tarpu D. Sabonis per 45 žaidimo minutes abejuose mačuose į krepšį „iš žaidimo“ metė 10 kartų ir surinko 10 taškų (5/10 dvit.). Skirtingai nei P. Jankūnas, D. Sabonis nesiryžo atakuoti iš toli.
Kodėl A. Gudaitis negali žaisti sunkiuoju kraštu Lietuvos rinktinėje?
A. Gudaitis yra kitoks krepšininkas nei D. Sabonis ar P. Jankūnas. Labiausiai iš žaidimo rėmų A. Gudaitis iškristų pildant pikenpopą. Šis elementas jam yra svetimas. Aukštaūgis sunkiai galėtų būti naudingas, nes paprasčiausiai neturi patikimo metimo iš vidutinio nuotolio. A. Gudaitį taip pat sunkoka įsivaizduoti nuolatos lūkuriuojantį ties tritaškio linija. Eilėje situacijų jam tektų valdyti kamuolį, tiksliai jį perduoti patogioje padėtyje atsidūrusiam perimetro žaidėjui. Galiausiai, jam reikėtų nemažai mobilumo, nes rinktinės puolimo schemose, kuriose vyrauja gana didelis judėjimas, „ketvirtasis numeris“ puolime dažnai keičia savo pozicijas.
„Ketvirtieji numeriai“ - svarbesni gynyboje
Apibendrinant sunkiųjų krašto puolėjų vaidmenį Lietuvos rinktinės puolime, galima drąsiai prognozuoti, kad nei P. Jankūnas, nei D. Sabonis toli gražu nebus svarbiausios figūros Europos čempionate. J. Kazlausko žaidimo schemose „ketvirtieji numeriai“ atlieka labiau pagalbinių vaidmenį, o progas atakuoti krepšį įgyja tik išskirtinėmis situacijomis. Kur kas svarbesnis sunkiųjų krašto puolėjų vaidmuo gynyboje. Sutaupę nemažai jėgų puolime, jie gali kompensuoti kitų komandos žaidėjų indėlį aktyviais pagalbos veiksmais. D. Sabonis, dėka greitų kojų, yra naudingas pagalbos situacijose, kai staigiai gali keisti savo pozicijas aikštelėje. Nors daryti kardinalių išvadų iš dviejų pirmųjų Lietuvos rinktinės kontrolinių rungtynių nereikėtų, panašu, kad A. Gudaitis tikrai neužims P. Jankūno dublerio pozicijos. J. Kazlauskas iš sunkiųjų krašto puolėjų didelio indėlio puolime nereikalauja, tad D. Saboniui gali būti dar lengviau išsaugoti užsitarnautą trenerių štabo pasitikėjimą. Jeigu jis pateisins tuos nedidelius keliamus reikalavimus, jis ir taps P. Jankūno dubleriu. Tada visų akys kryps į A. Gudaitį ir jo galimybes vykti į Europos čempionatą. Vidurio puolėjo pozicijoje konkurencija - kur kas didesnė.
Taip pat skaitykite: Krepšinio meistriškumo paslaptys
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis