Futbolas Lietuvoje yra populiari sporto šaka, kurios entuziastai noriai gainioja kamuolį ne tik šiltuoju metų laiku, bet ir žiemą. Vienas iš būdų tai įgyvendinti - dalyvauti „Snaigės“ turnyre, turinčiame gilias tradicijas ir svarbų vaidmenį Lietuvos futbolo istorijoje. Straipsnyje apžvelgsime futbolo istoriją Lietuvoje, pradedant senovės tradicijomis ir baigiant šių dienų aktualijomis.
Antikos Stadionų Įtaka Šiuolaikiniam Sportui
Olimpinės žaidynės buvo rengiamos galingiausio Olimpo dievo Dzeuso garbei nuo 776 m. prieš mūsų erą iki 394 mūsų eros metų. Žaidynėms rengti graikai pirmieji žmonijos istorijoje pradėjo statyti stadionus. Iš pradžių sporto arenos buvo statomos pailgos formos. Kai kurie antikos stadionai buvo pasagos formos. Pirmieji žiūrovai neturėjo specialiai jiems skirtų vietų ir būriuodavosi stadiono kraštuose arba ant kalvų. Pirmieji stadionai buvo skirti tik bėgikams, juose buvo sužymėti lygiagretūs bėgimo takai. Ilgainiui keitėsi stadionų forma, architektūra ir jų paskirtis. Šiuolaikinių stadionų prototipu tapo senovės graikų stadionai Olimpijoje, Atėnuose, Delfuose ir kitose vietovėse.
Pavadinimas ,,stadionas“ kilęs iš senovės graikų žodžio ,,stadijas“. Šis terminas reiškė ir ilgio matavimo vienetą bei prilygo beveik 195 metrams. Marmurinis Olimpijos stadionas - seniausia sporto arena, kurioje vyko olimpinės žaidynės. Jis pastatytas IV a. iki mūsų eros architekto Leonido. Tuo metu Olimpija buvo svarbus senovės Graikijos miestas. Čia VII-IV a. iki mūsų eros buvo pastatyti svarbiausi architektūriniai miesto paminklai, puikios šventovės ir olimpinis stadionas. Šis periodas vadinamas Olimpijos klestėjimo laikotarpiu.
Senovės Olimpijoje atsirado įvairios paskirties pastatų, skirtų atletų treniruotėms ir varžyboms. Vienas jų - palestra. Tai 66×66 m dydžio pastatas, kuriame buvo patalpos fiziniams pratimams atlikti, imtynėms, kamuolio žaidimams, atletų dvikovoms ir buities poreikiams. Kitas pastatas vadinosi gimnazionas ir buvo skirtas palestrą baigusiems diduomenės jaunuoliams, kurie, be žaidimų, gimnastikos ir atletikos, dar buvo mokomi politikos, filosofijos, literatūros. Šalia jo stovėjo namai, kuriuose gyveno atletai. Olimpijos teritorijoje buvo įrengtas hipodromas, kuriame vykdavo žirgų lenktynės.
Olimpinis stadionas buvo perstatytas kelis kartus. Bet tada, kai buvo pasiekęs patį gražumą, jame galėjo sutilpti apie 50 tūkst. žiūrovų. Fizinės kultūros ir atletinių žaidimų senovės Graikijoje plėtrai didelės įtakos turėjo stadionas Atėnuose. Jį pastatė 330 m. prieš mūsų erą. Praėjus beveik dviem šimtams metų stadionas buvo rekonstruotas, bet išlaikė pasagos formą.
Taip pat skaitykite: Sinneris – Vimbldono čempionas
1896 m. senasis Atėnų stadionas buvo perstatytas. Jo laiptai ir tribūnos buvo padengtos marmuru. Jau senovės Graikijoje stadionuose buvo įrengiamos tribūnos ne tik paprastiems žiūrovams, bet ir garbingiems svečiams. Kitaip nei senovės graikai, kurie pirmuosius stadionus statė už miesto ribų, romiečiai stadionus ir kitas žiūrovams skirtas patalpas statė miestų teritorijose. Iki šių dienų išlikęs garsusis Romos koliziejus, kurį pradėjo statyti imperatorius Vespasianas, o baigė jo sūnus Titas 80-aisiais mūsų eros metais. Grandiozinio pastato ilgis buvo 187,75 m, plotis 156,6 m. Aukštis siekė 53,6 m. Žiūrovams buvo skirtos 56 eilės ir jame tilpo 50 tūkst. žmonių.
Kitas grandiozinis pastatas senovės Romoje buvo pastatytas mūsų eros pirmojo amžiaus viduryje ir vadinosi Circus Maximus. Tai buvo ir stadionas, ir hipodromas. Jo ilgis 621 m, plotis - 118 m. Per visą gyvavimo laikotarpį patyrė kelis perstatymus, o tribūnose tilpo net iki 250 tūkst. žiūrovų. Čia daugiausia vykdavo kvadrigų - romėnų dvirãčių vežimų lenktynės. Koliziejus, Circus Maximus ir kiti Romos imperijos amfiteatrai Veronoje, Puloje yra senovės racionalios sportinių statinių statybos pavyzdžiai.
394 m. Romos imperatorius Teodosijus išleido dekretą, kuriuo uždraudė olimpines žaidynes. Kitas Romos imperatorius Teodosijus II įsakė sudeginti Olimpijos miestą ir sunaikinti viską, kas turi sąsajų su olimpinėmis žaidynėmis. Tada sustojo ir sporto arenų statybos. Prabėgo šimtmečiai, bet barbarai ne viską sunaikino. Iš senovės Graikijos civilizacijos išliko literatūros ir meno paminklų, šventovių, rūmų ir stadionų. Senovės antikos tradicijos išliko ir žmonių atmintyje. XIX a. graikai kelis kartus bandė savo jėgomis atgaivinti senovės olimpines žaidynes, bet silpna šalies ekonomika, menkas sporto lygis ir kitos objektyvios priežastys graikams tą padaryti sutrukdė.
1894 m. birželio 23 d. Paryžiuje barono Pierre‘o de Coubertino iniciatyva buvo sušauktas pirmasis Tarptautinis olimpinis kongresas. Į kongresą atvyko 13 šalių delegatai ir 21 šalies stebėtojai. Kongrese buvo nutarta atgaivinti olimpines žaidynes ir jas kas ketveri metai rengti vis kitame mieste. Buvo išrinktas Tarptautinis olimpinis komitetas. 1896 m. Susidomėjimas sportu ir ypač olimpinėmis žaidynėmis didėjo. Buvo statoma daug stadionų, sporto arenų. 1908 m. anglai specialiai Londone vykusioms olimpinėms žaidynėms pastatė 60 tūkst. vietų „White City“ stadioną, kurį sujungė su dviračių treku bei plaukimo baseinu. Nuo tada olimpinės plaukimo varžybos vyksta po stogu.
1914 m. Europoje buvo šeši stadionai, talpinantys per 50 tūkst. žiūrovų, o JAV tokių buvo aštuoniolika. Dabar Europoje yra per 60 stadionų, kuriuose gali sutilpti daugiau kaip po 50 tūkst. žiūrovų. Didžiausiame - „Camp Nou“ Barselonoje - gali susėsti beveik 100 tūkst.
Taip pat skaitykite: Jėgerių Batalionas: Sportas ir Kariuomenė
Kalendorių Įvairovė Antikinėje Graikijoje ir Olimpinių Žaidynių Laiko Skaičiavimas
Pitagoras (570-500 m. pr. Kr.) ir jo sekėjai jau kūrė heliocentrinės pasaulio sistemos modelį, Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.) įrodė, kad Žemė - ne diskas, o kamuolys, ir sukūrė visatos sandaros koncepciją, kuria remdamasis Klaudijas Ptolemajas (87-165 m.) sudarė geocentrinės pasaulio sistemos sampratą, gyvavusią beveik 1500 metų, tai yra tol, kol Nikalojus Kopernikas (1473-1543 m.), pagrindęs heliocentrinę pasaulio sandaros sistemą, paneigė Aristotelio ir Ptolemajaus koncepcijos teisingumą. Vis dėlto nė vienas jų nesugebėjo sukurti visai Graikijai bendro kalendoriaus (nesurado laiko atskaitos taško), ir Graikijoje egzistavo apie 400 skirtingų kiekvieno poliaus kalendorių.
Tikriausiai kyla klausimas, kaip, esant tokiai kalendorių įvairovei, graikai sugebėdavo laiku atvykti į olimpinės žaidynes? Jie žiūrėjo ne į kalendorių, o į dangų. Kai po keturių ilgadienių patekėdavo jaunas mėnulis, prasidėdavo „olympikoi agones“. Taigi olimpiada vadinamas olimpinis keturmetis būdavo visą laiką vienodos trukmės. Žinomas sicilietis Timajas (346-250 m. pr. Kr.), sukūręs Italijos istoriją (parašė 38 knygas), ilgą laiką gyvendamas Atėnuose pastebėjo, kad olimpiados yra pastoviausias laiko matavimo vienetas. Radęs rašytinį liudijimą, kad 776 m. pr. Kr. Olimpijoje švenčiamose žaidynėse nugalėjo bėgikas iš Elidės Koroibas, istorikas šias olimpines žaidynes pavadino pirmosiomis ir visus Graikijos istorinius įvykius sugrupavo pagal olimpiadas.
"Snaigės" Turnyras: Žiemos Futbolo Tradicija Lietuvoje
„Snaigės“ turnyras - tai senas ir tradicijas turintis žiemos futbolo turnyras, rengiamas nuo praėjusio tūkstantmečio aštuntojo dešimtmečio vidurio. Turnyras vykdavo dar sovietų laikais. Anksčiau „Snaigės“ turnyras buvo įtrauktas į profesionalių klubų tvarkaraštį ir buvo tapęs neatskiriama Lietuvos futbolo dalimi. Dabar mes jį vadiname Vilniaus „Žiemos taure“ arba „Vilnius Winter Cup“. Žaidžiama tik atvirame ore.
Žiemos turnyras yra atvirojo tipo. „Žiemą pas mus žaidžia net ir profesionalų duonos ragavę sportininkai. Čia susirenka įvairi publika: ir profesionalai, ir tie, kurie žiemos periodu ieško klubo bei ateina čia sportinei formai palaikyti. Vienos komandos šį turnyrą traktuoja kaip pasirengimą artėjančiam naujam sezonui, kitos žaidžia savo malonumui, dėl smagumo. Žiemos turnyru pasinaudojama ir tam, kad būtų galima atrinkti futbolininkus į pagrindinę sudėtį“. Taisyklės nuo didžiojo futbolo nesiskiria, tik čia galimi keitimai pirmyn atgal, o per didelius šalčius kėlinys trunka ne 45, o 40 min.
„Aikštės su dirbtiniu paklotu yra pritaikytos žiemos sąlygoms. Ant ledo žaisti tikrai netenka, todėl nesakyčiau, kad traumų tikimybė didesnė. Su aikštėmis iš tiesų sudėtinga. Turime tik kelis stadionus, kurie žiemą yra valomi ir prižiūrimi. Tai „Senvagės“ stadionas, Fabijoniškių futbolo mokyklos ir Lietuvos futbolo federacijos (LFF) stadionas. Kitos arenos žiemą nėra prižiūrimos.
Taip pat skaitykite: Sporto salės istorija VDG
Atsiminimai apie "Snaigės" Turnyrą
„Emocijos likusios labai geros, apie „Snaigės“ turnyrus - tik geriausi prisiminimai. Jie vykdavo „Marakanos“ aikštėje (buvusi „Žalgirio“ stadiono treniruočių aikštė). Kadangi varžybų trūkdavo, „Snaigės“ turnyruose dalyvaudavo labai daug komandų - per 30. Atmintyje ilgam išliko didelė talpa karštos arbatos prie aikštės“, - prisiminimais dalijosi P. Per daugybę metų „Snaigės“ turnyre dalyvavo ir garsiausi Lietuvos futbolininkai, buvę legendinio „Žalgirio“ žaidėjai Stasys Danisevičius, Stasys Baranauskas, Viačeslavas Sukristovas, Rimas Turskis ir kiti.
Lietuvos Futbolo Federacijos Veikla
Šeštadienį Vokietijos mieste Hamburge įvyko UEFA Vykdomojo komiteto posėdis, kuris buvo aktualus ir Lietuvos futbolo bendruomenei. Vienas iš posėdžio klausimų buvo 2026-ųjų UEFA Europos salės futbolo čempionato šeimininkų paskyrimas. Sprendimas buvo palankus Lietuvai ir Latvijai - būtent šių dviejų šalių bendra paraiška buvo įvertinta geriausiai ir joms atiteko šansas organizuoti vieną svarbiausių tarptautinių salės futbolo turnyrų. Planuojama, kad turnyras bus rengiamas Kauno ir Rygos arenose.
„Federacijos komanda ilgai ir nuosekliai dirbo ties paraiškos teikimu, tad labai džiugu, kad pastangos buvo įvertintos. Nors iš pradžių teikėme atskiras paraiškas su latviais, vėliau pamatėme, kad didesni šansai gauti galimybę organizuoti čempionatą bus dirbant kartu. Mūsų šalyje vykęs pasaulio salės futbolo čempionatas šiam sportui davė didelį impulsą visai šio sporto raidai Lietuvoje, tad labai smagu, kad didelį renginį savo sirgaliams ir visam Baltijos regionui pavyks atvežti dar kartą. Nors iki čempionato - dar dveji metai, tačiau pasirengimo darbai prasidės jau visai netrukus“, - kalbėjo LFF prezidentas Edgaras Stankevičius. Tarp kitų kandidatų organizuoti čempionatą buvo Prancūzija, Belgija ir Suomija. Prancūzai ir belgai iš pradžių teikė bendrą paraišką, tačiau vėliau nusprendė aplikuoti savarankiškai.
Tiek Lietuva, tiek Latvija pastaraisiais metais galėjo pasigirti dideliais salės futbolo renginiais savo šalyse - 2022-aisiais Latvijos sostinėje buvo surengtas čempionų lygos finalo ketverto turnyras, o Lietuvą 2021-ųjų rudenį drebino vienas didžiausių renginių šalies sporto istorijoje - pasaulio čempionatas. Europos čempionate dalyvauja 16 rinktinių, jos paskirstomos į keturias grupes po keturias komandas. Geriausios dvi ekipos patenka į atkrintamąsias varžybas ir varžosi ketvirtfinaliuose, pusfinaliuose ir finale. Dabartiniai Europos čempionai yra Portugalijos salės futbolininkai. Per visą istoriją daugiausiai kartų - septynis - Europos čempionate triumfavo Ispanijos futbolininkai, po dvi pergales iškovojo italai ir portugalai.
Taip pat Vokietijoje buvo patvirtintas ir kitas svarbus sprendimas - dėl Lietuvos vyrų rinktinės rungtynių kovojant dėl išlikimo UEFA tautų lygos C divizione kovo mėnesį. Pagal pirminį turnyro reglamentą, lietuviai dviejų rungtynių serijoje dėl išlikimo C divizione turėjo kovo mėnesį du kartus susitikti su Baltarusija. LFF ne kartą akcentavo, kad rungtyniauti su šios valstybės futbolininkais nenori ir su UEFA nuolat ieškojo sprendimų susidariusiai situacijai spręsti. LFF primena, kad dar iki prasidedant Rusijos sukeltam karui Ukrainoje, Rusijos futbolininkai burtų keliu buvo paskirti į vieną iš 2022-ųjų UEFA Tautų lygos B diviziono grupių. Po karo Rusijos futbolo sąjunga buvo suspenduota ir neteko galimybės varžytis tarptautinėse varžybose, tad grupėje jiems automatiškai atiteko ketvirta vieta bei iškritimas į C divizioną. Visgi, pagrindinė Rusijos futbolo organizacija ir toliau lieka suspenduota, kol kas nėra pranešimų, kad ji būtų sugrąžinta į tarptautines varžybas, o tai reiškia, kad C divizione atsilaisvina viena vieta.
Pagal keturių komandų, kurios turėjo kautis dėl išlikimo C divizione, sutarimą, dvi geriausios ketvirtas vietas savo grupėse pernai užėmusios komandos (Kipras ir Baltarusija) tokiu atveju automatiškai užsitikrina išlikimą C divizione, o dėl vienos likusios vietos susitiks Lietuvos ir Gibraltaro rinktinės. Jos kovo mėnesį namų bei išvykos rungtynėse susikaus dėl vienos likusios vietos C divizione, serijos pralaimėtojai iškris į D divizioną. Jame, tokiu atveju, vietoje septynių komandų rungtyniauti liks šešios.
Liucija Vaitukaitytė - Lietuvos Futbolo Talentas
Kamuolys jai limpa prie kojos lyg bitės prie medaus, o perdavimus ji atlieka preciziškai kaip ir spaudydama pianino klavišus. Kaip ir jos vardas (kildinamas nuo lotyniško „lux“ - šviesa), Liucija Vaitukaitytė - viena ryškiausių prošvaisčių lietuviško futbolo padangėje. Ispanijos klubo Santandero „Racing“ 20 metų saugė - vienintelė futbolininkė iš Lietuvos, ne vienerius metus tuo profesionaliai užsiimanti užsienyje. Šį futbolo fenomeną paaiškinti nėra paprasta. Jei palygintume, pavyzdžiui, su vyrų futbolo legenda Arminu Narbekovu, jis taip pat kilo iš mažo miestelio. L. Vaitukaitytės gimtasis kraštas - Dusetos - labiau žinomas dėl ežerų ir žirgų lenktynių žiemą. Futbolo pasiekimais bei tradicijomis negarsėjo ir visas Zarasų rajonas.
Akylesni Liucijos sugebėjimus galėjo pastebėti dar vaikystėje. Bet pasakyti, kad jos sėkmė - tik Dievo duotas talentas, būtų per daug paprasta, netikslu ir banalu. Kai Liucija per atostogas parvyksta į Lietuvą iš Ispanijos smagiausia jai būti savajame Šlapių kaime, medžių apsuptoje sodyboje šalia Dusetų. Čia laukia ne tik poilsis, bet ir įvairi veikla. Laisvalaikiu Liucija padeda šeimai darbuotis bityne ir sukti medų, nušienauja žolę, padėlioja malkų, atlieka kitus ūkio darbus, iškepa pyragą ar tiesiog prisėda pagroti sugroti pianinu. Vis dėlto net ir per atostogas labiausiai traukia žalia veja ir kamuolys - jis daugelį metų ridinėjasi sodybos futbolo aikštelėje. Miškininkas, futbolo entuziastas Rimas Vaitukaitis savo vaikams aikštelę su vartais įsirengė pats, o šiemet dukros prašymu sukalė dvi lentas. Dusetų futbolo stadione taip pat retokai kas įvyksta be R. Vaitukaičio pastangų. Prieš mūsų pokalbį jis atsiveža žoliapjovę ir nušienauja veją. Ne vien dėl svečių - tiesiog kitą dieną čia laukia jo organizuojamas bendruomenės futbolo turnyras.
Miškų ūkio inžinieriaus profesiją turintis, miškų urėdijoje daug metų dirbęs vyras pamoja ranka į vieną pusę - čia jo suvirinti vartai. Į kitą pusę - čia mažai aikštelei sukonstruotas apšvietimas. Rimas džiaugiasi Liucijos sugrįžimu per atostogas, bet pripažįsta - dalį laiko vėl atima futbolas, nes be jo dukra pabūna neilgai. „Namie pamiega kiek nori, stengiamės nežadinti, kad ir reikia kažką padėti. Bet vaikų neišmokėme ilsėtis, nieko neveikti, nors kartais reikia, - tarsi su apgailestavimu, bet supratingu tonu kalbėjo R. Vaitukaitis - Liucija labai greit pasiilgsta futbolo. Ilsėtis nuo to nemoka. Tuoj pat ieško su kuo pažaisti: vieną kartą su berniukais Dusetose, kitą kartą prašo paskambinti į Uteną, ar treneris priims pasitreniruoti. Štai vyksta turnyras Zarasuose - būtinai reikia nuvažiuoti. Iš pradžių sako, kad nežais, tik žiūrės.
Šiais metais atostogos gimtinėje Liucijai tapo neplanuotai ilgos dėl pasaulio sportą surakinusio karantino. Kai pandemija įsisiautėjo kovo mėnesį ir buvo sustabdyta visa sportinė veikla, futbolininkė šiaip ne taip spėjo parvykti namo iš Ispanijos prieš užsiveriant oro keliams. Grįžusi į Lietuvą L. „Net nepagalvojau apie kitas komandas. Visų pirma ėjau čia, nes iš šio rajono esu. Tai tuo pačiu ir iššūkis. Smagu buvo sugrįžti, nors sužaidžiau ir nedaug. Buvo įdomu pamatyti, kaip atrodys aikštėje tos merginos, su kuriomis žaidžiau prieš daug metų. Gera žaisti už savo komandą, ne už kitą miestą, čia visos merginos iš mano krašto. Čia viskas taip sava, gera. Įdomu buvo padirbėti su savo vaikystės treneriu Arūnu Rasteniu. Nors Liucija nedaug vyresnė už daugelį komandos draugių, jos patirtis įkvėpė, o tikslūs perdavimai - sustiprino žaidimą. Iki tol autsaideriu buvęs „Utenis“ netrukus iškovojo istorinę pirmąją pergalę moterų A lygoje. „Laimėjus pirmas rungtynes visos merginos buvo labai patenkintos, o ypač treneris. Buvo gera matyti. Sakiau merginoms - pamatysite, laimėsime. Tik nustebau, kai pamačiau, kiek tai svarbu visiems. Ispanijoje žaidžiant labiau svarbu asmeniniai dalykai, kaip pasirodė pats žaidėjas. Čia, Utenoje, - tikra komanda, laimėjo visi: ir kas buvo atsargoje, ir kas filmavo rungtynes. Nesvarbu, vis tiek laimėjo.
„Utenio“ treneris A. Rastenis teigė, jog komanda iš pradžių nepatikėjo, kad viena geriausių Lietuvos žaidėjų prisijungs prie komandos: „Netikėjau ir pats. Kai paskambino pasakė kad nori žaisti - nesupratau. Kai pasakiau komandai - taip pat nepatikėjo. Anot jo, Liucijai atėjus merginos pasitempė, nori lygiuotis į ją: „Merginoms svarbu turėti pavyzdį. Daugumai pakėlė ir dvasią, pasitikėjimą. Aš taip pat jaučiuosi dėkingas, kad padėjo man kaip treneriui, kaip komandai. Malonu, kad atsiminė savo trenerį, ir kad norėjo padėti. Utenoje moterų futbolo komanda įsikūrė neseniai. Pasak A. Rastenio, svajonės suburti tokią komandą pradžia buvo L. Vaitukaitytė. Kadaise trenerio akiratyje talentinga mergaitė atsidūrė netikėtai. „Tas entuziastas buvo Liucijos tėtis Rimas. Maža mergaitė atėjo su kamuoliu ir su juo nesiskyrė visą laiką. Būtent ją iš visų vaikų išsirinkau, nors buvo dviem metais jaunesnė už kitus, - pasakojo treneris - Ji visuomet išsiskyrė savo žaidimo intelektu, supratimu. Gerai matė aikštę, gerai valdė kamuolį. Užtruko labai neilgai kad suprastų, ką reikia daryti komandoje. Jau trečiose rungtynėse su berniukais žaidė pagrindinėje komandoje.
Nors pirmuosius žingsnius futbolo meistriškumo link Liucija žengė „Utenos vilkų“ vaikų komandoje su A. Su jo pagalba mergaitė kamuolį pradėjo spardyti vos pusantrų metų, pievoje prie namų, kartu su šeima. „Su sese ir broliu daug žaidėme kartu. Rinkdavomės mokyklos stadione, su vyresniais berniukais, brolio klasiokais. Iš manęs šaipydavosi, sakydavo: „Liucija gali pro klyną pralysti“. Buvau tokia maža. Man buvo įdomu žaisti, o gerai žaisdama kieme jaučiausi „kieta“. Anot tėčio, mergaitei labai rūpėjo atimti kamuolį iš vyresnio brolio: „Nemačiau, kad brolis būtų pasidavęs, nors tarp jų 6 metų skirtumas. Brolis fiziškai greitesnis, stipresnis, bet aikštės matymu, kamuolio valdymu Liucija niekad nenusileido. Pamenu, kaip kartą brolis įspraudė ją į kampą. Futbolo trauka dusetiškiams buvo didelė - jie rinkdavosi žaisti ir žiemą, ant sniego. „Tas man labai įstrigo iš vaikystės, nes buvo labai sunku bėgti. Netrūko ir kuriozų. R. Vaitukaitis teigia gerai pamenantis žaidimą ant sniego ir vieną atsitikimą. Kad būtų lengviau, judėti mergaitė paprašydavo mamos žaidžiant aprengti ne paltu, o lengva striuke. Be „šarvų“ mažojo futbolininkė yra nukentėjusi. „Kažkas spyrė, kamuolys rikošetu atšoko pilvui į vaiką, jis nuvirto. Žiema, sniegas, ašaros… 4 metų mergaitė nuėjo namo. Galvoju sau: sugadinau viską, daugiau futbolo nebežais, bijos kamuolio.
Mažoji Liucija visus stebino ne tik savo rajone, bet ir mokyklų žaidynėse. „Kamuolys iš „Ežiogolo“ man buvo vienas įsimintiniausių, tokių gražių gaudavome. Apskritai „Ežiogolas“ būdavo toks svarbus turnyras, pats svarbiausias kasmet. Tik prasidėdavo registracija - jau galvoji, kaip čia žaisime. Mums būtinai reikėdavo laimėti prieš Zarasų komandą, buvome didžiausi varžovai. Kelis kartus esame patekę į finalus Kaune. Man būdavo sunkoka, nes buvau mažesnė mergaitė. Bet buvo smagu, žaisti kartu su sesės klasiokais. Kartą per finalus nakvojome ir Kauno manieže, susiradome draugų. Liko geri prisiminimai. Ilgainiui, kad dukrai būtų su kuo žaisti, savamokslis futbolo treneris R. Vaitukaitis pats ėmėsi burti mergaičių futbolo komandą, su ja dalyvauti varžybose. „Visada slaptai tikėjau, kad ji gali kažką pasiekti. Tik niekada nepasakojau. Kartą, kai ji 6-7 metų nuvažiavo į turnyrą Šiauliuose, visi kolegos ėjo prie trenerio Arūno ir klausė, iš kur gavo „tą mergaitę“. Ji atsistojo į gynybą, visus kamuolius atiminėja ir skirsto į priekį. Kartą į Dusetas kažkaip užklydo užsieniečiai. Pamatę treniruotę nustebo: „Visi vaikai kaip vaikai, bet šita mergaitė ką išdarinėja.“ Tas jos intelektas futbole jautėsi, - pasakojo R. Vaitukaitis - Kartą žaidėme salės futbolo turnyre Jonavoje. Auklėtoja, nors ir nelabai supranta futbolą, man sako: „Rimule, tavo Liucija šoka, o visos kitos tai vargsta. Ji taip lengvai viską daro.“ Net nežinau, iš kur ji išmoko tos technikos. Galbūt pati sugalvojo, pamatė. Nuo mažens jai būdavo sunku kažką patarti. Kiek pamenu ir treneriai berniukus pabardavo, o Liucijai - nieko. Liucija pabrėžė - būtent tėvo indėlis į jos futbolo karjerą didžiausias. „Jis mane visur vedėsi, kartu su broliu, sese. Kiek suprantu, dėl manęs ir surinko mergaičių komandą, kad turėčiau su kuo žaisti. Su Dusetų „Ainiais“ savo amžiaus grupėje tapome Lietuvos čempionėmis. Vėliau tėtis kasdien vežiodavo į treniruotes Utenoje. Kai tik reikėdavo išsiprašydavo iš darbo, skubėdavo, per galvą versdavosi, kad galėčiau žaisti futbolą. Tas pats, buvo kai perėjau žaisti į Vilnių, Kauną. R. Vaitukaitis visuomet lydėjo dukrą į rungtynes. Paklausta, kiek reikšmingas tėčio ir šeimos palaikymas, Liucija net susigraudina. Akyse pasirodo dėkingumo kupinos ašar…