Įvadas
Dopingas sporte išlieka aktuali ir kontroversiška tema, nuolat reikalaujanti dėmesio tiek iš sporto organizacijų, tiek iš mokslininkų. Šiame straipsnyje apžvelgiamos dopingo vartojimo problemos, remiantis moksliniais tyrimais ir konkrečiais atvejais, siekiant atskleisti šio reiškinio mastą ir pasekmes. Straipsnyje nagrinėjami dopingo atvejai sunkiojoje atletikoje, populiariausios dopingo medžiagos ir labiausiai dopingu susitepusios sporto šakos.
Dopingo atvejai sunkiojoje atletikoje
Sunkioji atletika, kaip ir daugelis kitų sporto šakų, susiduria su dopingo vartojimo problema. Dopingo vartojimas sunkiojoje atletikoje ypač žalingas, nes anaboliniai steroidai ir kiti preparatai gali padidinti raumenų masę ir jėgą, tačiau kartu sukelia rimtų sveikatos problemų. Vienas iš tokių atvejų - sportininko A. Didžbalio dopingo skandalas.
A. Didžbalio dopingo atvejis
A. Didžbalio atvejis iliustruoja dopingo vartojimo mastą ir pasekmes. 2012 m. birželį buvo patvirtinta, kad A. Didžbalis čempionato metu vartojo draudžiamus preparatus (nustatyta medžiaga − dehidrochlormetiltestosteronas). Jo rezultatas buvo anuliuotas, o sportininkas prarado teisę dalyvauti 2012 m. olimpinėse žaidynėse Londone. 2018 m. sausio 23 d. paskelbta, kad A. Didžbalio dopingo testas čempionato metu buvo teigiamas. Jo medalių likimas buvo sprendžiamas po „B“ testo rezultatų. 2019 m. paskelbta, kad A. Didžbalis diskvalifikuotas iš varžybų 8 metams ir jo pasiektas rezultatas anuliuotas dėl jo organizme rastos selektyvaus androgeno receptoriaus moduliatoriaus S-22 medžiagos. (BUVO PAIMTAS ŠLAPIMO IR KRAUJO MĖGINYS, TAČIAU MEDŽIAGOS RASTA TIK ŠLAPIME). Šis atvejis parodo, kad net ir po diskvalifikacijos sportininkai gali būti linkę vėl vartoti dopingą.
Dehidrochlormetiltestosteronas
Dehidrochlormetiltestosteronas - anabolinis steroidas. Tai yra natūralūs ar sintetiniai steroidiniai hormonai, spartinantys anabolinius procesus (ląstelių augimą, dalijimąsi, baltymų sintezę), kurie ypač pasireiškia raumeniniame ir kauliniame audiniuose. Dehidrochlormetiltestosteroną sukūrė ir platino Rytų Vokietijos kompanija "Jenapharm". Medikamentas užpatentuotas 1961 m. Nuo 1965 m. produktas pradėtas tiekti klinikiniam vartojimui. Šis preparatas, žinomas kaip oralinis Turinabolis, buvo plačiai naudojamas Rytų Vokietijos sportininkų.
Selektyvūs androgeno receptorių moduliatoriai (SARM)
Selektyvūs androgeno receptorių moduliatoriai (SARM) yra nauja rūšis prie androgenų receptorių besijungiančių molekulių. SARM - tai selektyvūs androgeninių receptorių moduliatoriai. S-22 yra darbinis pavadinimas, nes kuriant vaistus iškart pavadinimas nėra sukuriamas, tiesiog priskiriamas kodas. Mokslinio straipsnio teigimu, sarm s-22 medžiagos naudojimas galimas kaip gydymo vėžio prevencijai.
Taip pat skaitykite: Dopingo istorija dviračių sporte
Labiausiai dopingu susitepusios sporto šakos
Nustatyti, kurios sporto šakos yra labiausiai "susitepusios" dopingu, nėra lengva, tačiau kai kurios sporto šakos dažniau patenka į skandalus dėl dopingo vartojimo. Tarp tokių sporto šakų dažnai minimos:
- Sunkioji atletika: Dėl didelio jėgos ir raumenų masės poreikio, sportininkai dažnai griebiasi anabolinių steroidų ir kitų jėgą didinančių preparatų.
- Lengvoji atletika: Ypač ištvermės reikalaujančios rungtys, tokios kaip bėgimas maratonas, dažnai susiduria su dopingo vartojimu, siekiant padidinti deguonies tiekimą raumenims.
- Dviračių sportas: Dėl didelio ištvermės ir jėgos poreikio, dviratininkai dažnai vartoja eritropoetiną (EPO) ir kitus kraują skatinančius preparatus.
- Kultūrizmas: Šioje sporto šakoje anaboliniai steroidai yra plačiai paplitę, siekiant padidinti raumenų masę ir sumažinti riebalų kiekį.
Tarptautinė Kovos su Dopingu Teisinė Bazė
UNESCO Konvencija Prieš Dopingo Vartojimą Sporte
2003 metais UNESCO Ministrų ir aukšto rango pareigūnų, atsakingų už kūno kultūrą ir sportą, apvalaus stalo susitikime, kuriame dalyvavo 103 valstybės bei 20 vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų, beveik visi dalyviai sutiko, kad dopingas yra grėsmė sportiniam aktyvumui ir fiziniam sportininko integralumui. WADA paruoštą Antidopingo kodeksą pripažino tik 40 šalių. Be to, WADA įsteigta pagal privatinę Šveicarijos teisę TOK iniciatyva, ir nors jos valdyme lygiomis dalimis dalyvauja vyriausybiniai ir sporto organizacijų atstovai, WADA priimti dokumentai negalėjo būti naudojami viešojoje teisėje. Tai vedė prie išvados, kad reikia ruošti tarptautinį viešosios teisės instrumentą.
2003 metų birželio 24-25 dienomis buvo sušauktas UNESCO ekspertų grupės susitikimas. Ekspertų grupė nurodė, kad būsimos tarptautinės konvencijos projektas turi remtis šiais dokumentais: 1989 metų ET Antidopingo konvencija, jos papildomais protokolais, Kopenhagos deklaracija, Antidopingo Kodeksu, bei 2002 metų „Pasaulinės konvencijos prieš dopingą“ projektu, kurį parengė CIGEPS, UNESCO ir ET. 2004 metų birželio 3 dieną šalys turėjo pateikti savo pasikėslinimus rengiamam tarptautinės antidopingo konvencijos projektui, o UNESCO prašoma koordinuoti šią veiklą, bendradarbiaujant su atitinkamomis tarptautinėmis ir regioninėmis organizacijomis.
2005 metų spalio 19 dieną UNESCO Generalinės konferencijos metu 191 valstybė vienbalsiai priėmė Tarptautinę konvenciją prieš dopingo vartojimą sporte. 2006 metų gruodžio mėnesio 11 dieną trisdešimta valstybė - Liuksemburgas - ratifikavo šią konvenciją. Pirma pasaulinė sutartis prieš dopingo vartojimą sporte įsigaliojo 2007 metų vasario mėnesio 1 dieną. Konvencijos įsigaliojimas - tai ženklas, kad valstybių vyriausybės rimtai įsipareigoja kovoti su dopingo vartojimu sporte. Konvencijos reikšmė yra ta, kad ji padeda formalizuoti pasaulines antidopingo taisykles, politiką ir gaires, tokiu būdu užtikrindama sąžiningas ir lygiateises sporto varžybas. Ji taip pat siekia užtikrinti Antidopingo kodekso efektyvumą tarptautiniu mastu, sukurdama prievolę šalims veikti remiantis kodekso principais.
Svarbus konvencijos 4 straipsnis, kurio 2 punkte sakoma, kad ,,Kodeksas ir paskutinės 2 ir 3 priedėlių redakcijos pridedamos informacijos tikslais ir nėra sudedamosios šios Konvencijos dalys. Priedėliai nesukuria privalomos pareigos valstybėms& Taigi, apie kodeksą galima kalbėti, kaip apie papildomą, konvenciją aiškinantį instrumentą. Konvencijos tekste ne kartą minima, kad šalys turi laikytis kodekso nuostatų šiuo dopingo kontrolę, formuojant antidopingo politiką ir administracinę praktiką. 12 straipsnyje nurodoma laikytis kodekso atliekant dopingo kontrolę, testavimą. Ši konvencija sustiprina WADA įtaką dopingo kontrolės reguliavime. Pagal 14 straipsnio nuostatas ,,valstybės, šios Konvencijos narės, įsipareigoja remti svarbią WADA tarptautinės kovos su dopingo vartojimu misiją , o 15 straipsnyje nurodoma, kad ,,valstybės& remia vienodą valdžios institucijos ir Olimpinio judėjimo patvirtinto pagrindinio WADA metinio biudžeto finansavimą . Ši konvencija sustiprina WADA įtaką dopingo kontrolės reguliavime. Ši konvencija turi tokią teisinę galią kaip pati konvencija, taigi - sukuria privalomas pareigas valstybėms, šios konvencijos šalims. Nors ir leidžiamas tam tikras lankstumas įgyvendinant UNESCO Tarptautinę konvenciją prieš dopingo vartojimą sporte, vyriausybės visgi privalo veikti apibrėžtai.
Taip pat skaitykite: Dopingas ir krepšinis
Apibendrinant, galime pasakyti, kad UNESCO įneša svarų indėlį į dopingo kontrolės teisinį reglamentavimą tuo, kad nuolatos domėjosi dopingo problema sporte ir sukauptą patirtį bei savo, kaip tarpvyriausybinės organizacijos, įtaką bei teisines galias panaudojo sukurdama tarptautinį teisinį instrumentą - Tarptautinę konvenciją prieš dopingo vartojimą sporte.
Tarptautinis Sporto Arbitražo Teismas (SAT)
Kalbant apie dopingo kontrolės teisinį reglamentavimą, kuris apima ne tik dopingo vartojimo prevenciją, kontrolę, bet ir sankcijas skyrimą, būtina paminėti dar vieną organizaciją - Tarptautinį sporto arbitražo teismą (SAT). Šis teismas nagrinėja sporto organizacijų aktų pažeidimus. SAT yra aukščiausios nagrinėjimo instancijos įgaliojimus. Jei sportininkas nesutinka su sporto organizacijos sprendimu, jis gali pateikti apeliacinį skundą dėl to sprendimo teisėtumo Tarptautiniam sporto arbitražo teismui. Šis teismas įkurtas 1984 metais kaip TOK dalis. Dėl tamprių ryšių su TOK arbitražas buvo apkaltintas šališkumu, todėl jo administravimą ir finansavimą perėmė nuo TOK nepriklausoma Tarptautinė sporto arbitražo taryba. Ji buvo įkurta 1994 metais Paryžiaus sutartimi, kurią pasirašė TOK, Vasaros ir Žiemos Olimpinių žaidynių tarptautinės federacijos asociacijos bei Nacionalinis olimpinis komitetas asociacijos prezidentai.
SAT sudaro aukščiausios kvalifikacijos teisininkai, sporto teisės specialistai. Priimami arbitražo sprendimai turi tokią galią, kaip ir paprasto teismo sprendimai. SAT gali padėti šalims išspręsti problemą taikiai - per tarpininkavimą, taip pat teikia konsultacijas teisiniais klausimais, susijusiais su sportu. SAT steigia nenuolatinius tribunolus - per Olimpiadas, Pasaulines žaidynes ir kitus panašaus masto sporto renginius, kuriuose svarbu priimti sprendimus itin greitai - pvz. dėl diskvalifikacijos ar laimėtojo paskelbimo dopingo aptikimo atveju. Pagrindiniai klausimai kuriuos nagrinėja SAT yra dvejopos prigimties: komerciniai (pvz. kontraktai) bei drausminiai (pvz. dopingo atvejai).
Dopingo Kontrolės Teisinis Reglamentavimas Lietuvoje
Pirmasis teisės aktas reglamentavęs kūno kultūros ir sporto sritį Lietuvoje buvo 1932 metų Kūno kultūros įstatymas, pasirašytas tuometinio Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos ir Ministerio pirmininko Juozo Tūbelio. Tuometiniame Kūno kultūros įstatyme trumpai ir lakoniškai buvo išdėstyti svarbiausi dalykai: nustatyta valstybinė sporto organizavimo sistema, įkurti Kūno kultūros rūmai, buvę švietimo ministro žinioje, numatyta skirti kūno kultūrai ir sportui lėšas iš valstybės biudžeto, akcentuota sporto bazės svarba, jos išlaikymas ir plėtra, pasirūpinta sporto specialistų kvalifikacija ir kt. Dopingo sporte tema nebuvo paliesta.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę pirmąsyk dopingo problema susirūpinta 1992 metais, kai Vyriausybės potvarkiu buvo įkurta Lietuvos Respublikos Antidopingo komisija. Šiuo aktu jai buvo suteikti platūs įgaliojimai: teisė organizuoti dopingo kontrolę ir priimti sprendimus visais antidopingo klausimais. Be to, pagal šį potvarkį, TOK ir TSF galėjo atlikti dopingo kontrolę, iš anksto pranešus LR Antidopingo komisijai.
Taip pat skaitykite: Papildų vartojimas sporte: ką reikia žinoti?
Situacija pradėjo keistis 1992 metais priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją. Pagrindinio šalies įstatymo 53 straipsnyje teigiama, kad ,,& Valstybė skatina visuomenės kūno kultūrą ir remia sportą& Šios nuostatos įtraukimas į Konstituciją parodė kūno kultūros ir sporto srities svarbą Lietuvos visuomenės gyvenime. 1994 metų spalio 3 dieną pirmajame Lietuvos sporto kongrese, kurį inicijavo Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, visos sporto organizacijos atstovai patvirtino Lietuvos Respublikos Sporto chartiją. Joje buvo nustatyta kūno kultūros ir sporto plėtotės Lietuvoje sistema. Chartija tapo pamatiniu dokumentu rengiant 1995 metų LR Kūno kultūros ir sporto įstatymą, kuriame pirmąsyk teisiškai reglamentuota dopingo kontrolė. 1995 metų liepos 7 dieną Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Europos Tarybos Antidopingo konvenciją. 1995 metų vasario 20 dieną šiuo antidopingo veiklos sferą Lietuvoje. 1996 metų vasario 1 dieną šiuo metu pradėjo veikti du teisės aktai, reglamentuojantys dopingo kontrolę. Antidopingo konvencija nagrinėta šio darbo 1.3.1 skyriuje.
Šia dopingo temą. Netiesiogiai dopingo vartojimą sporte reglamentuoja 7 ir 8 straipsniai 7-ame straipsnyje pabrėžiamas draudimas kūno kultūros ir sporto valdymo institucijoms, sporto organizacijoms propaguoti ,,sveikatai žalingų metodikų ir uždraustų preparatų naudojimą . šiam personalui. Šis asmens sveikatai ar pažeistų moralės normas. Šis asmens sveikatai , sąvokos apima ir dopingą. Svarbu tai, kad reikalavimai nustatomi tiek institucijoms ir organizacijoms, tiek fiziniams asmenims. 8 straipsnyje teigiama, kad pažeidus nurodytus reikalavimus, gresia atsakomybė įstatymais nustatyta tvarka. T.y. Tuo tarpu 46 straipsnis Draudimas vartoti dopingą jau konkretesnis: jame aiškiai formuluojamas draudimas sportininkams vartoti dopingą, draudimas gydytojams, treneriams, kitiems asmenims- skirti, skatinti, versti vartoti dopingą ar naudoti jo metodus… Antidopingo konvencijoje dopingas apibrėžiamas kaip dopingo preparatų ar dopingo metodų vartojimas ar davimas sportininkui. Šiuo įstatyme paminėti draudimai atspindi konvencijoje apibrėžtos dopingo sąvokos turinį. Šiame straipsnyje pripažįstamas Tarptautinio olimpinio komiteto medicinos komisijos sudarytas dopingo preparatų ir metodų sąrašas, kuris yra Antidopingo konvencijos priedas, t.y. turi tokią pat galią, kaip ir pati konvencija. Be to pripažįstami ir analogiški tarptautinės sporto federacijos dokumentai. (Kaip minėta šio darbo 1.3.2 skyriuje, iki WADA sukūrimo TOK sudarytas sąrašas galiodavo Olimpinės žaidynės, o tarptautinės sporto federacijos sudarytas sąrašas - neolimpinės žaidynės metu). Šios tarptautinės organizacijos. Taigi, yra įgyvendinamas Antidopingo konvencijos 3 straipsnis, skirtas praktinio konvencijos taikymo užtikrinimui, paskiriant už dopingo kontrolę atsakingą organą ar organizaciją. LR Kūno kultūros ir sporto įstatyme numatoma, kad asmenims, pažeidusiems 46 straipsnio nuostatas bus taikomos ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinės sporto organizacijos numatytos sankcijos. Ši nuostata įgyvendina Antidopingo konvencijos 7 straipsnio 2 punktą dėl kitos, ne nacionalinės, sporto organizacijos paskirtos nuobaudos pripažinimo.
Šioms organizacijoms suteikiami pirminės neteisminės institucijos įgaliojimai. Šiuo, tokią sankcijų taikymo sistemą iki šiol praktikuoja daugelis šalių. LR Kūno kultūros ir sporto įstatyme nustatyta ir valstybinės institucijos bei sporto organizacijos kompetencija sporto srityje. Šis kūno kultūros ir sporto srityje vykdymu. - taigi, ET Antidopingo konvencijos bei vėliau priimtų tarptautinių dokumentų įgyvendinimu. 1996 metais patvirtintuose departamento nuostatuose konkretizuojami šios institucijos įgaliojimai dopingo kontrolės srityje. 5 straipsnio 11 punkte pažymima, kad departamentas ,,rūpinasi ir kontroliuoja….kad nebūtų vartojamas dopingas ir jo metodai… .
2004 metų rugsėjo 28 dieną LR Seimas ratifikavo Europos Tarybos Antidopingo Konvencijos Papildomą Protokolą dėl antidopingo kontrolės savitarpio pripažinimo. 2004 metų liepos 10 dieną Lietuvos Respublikos Vyriausybė pasirašė Kopenhagos deklaraciją dėl antidopingo sporte, kuria Lietuva įsipareigojo įgyvendinti Pasaulinį antidopingo kodeksą. Pasaulinės antidopingo programos, tame tarpe ir Antidopingo kodekso, vykdymui 2005 metų liepos mėn. 27 dieną LR Kūno kultūros ir sporto departamentas įkūrė viešąją įstaigą - Nacionalinę antidopingo agentūrą. Nacionalinė antidopingo agentūra siekia apginti pagrindinę sportininkų teisę dalyvauti sporte be dopingo ir tokiu būdu visoje Lietuvoje kovoja už sportininkų sveikatą, teisingumą ir lygybę.
2006 metų gegužės mėn. 2 dieną LR Seimas ratifikavo svarbiausią tarptautinį teisinį instrumentą - Tarptautinę konvenciją prieš dopingo vartojimą sporte. 5 straipsnyje nurodoma, kad laikydamosis įsipareigojimų Konvencijos šalys patvirtins tam tikras priemones - įstatymus, teisės aktus, politiką, administracinę praktiką. Pirmieji Konvencijos įgyvendinimo žingsniai atsispindi 2006 metų liepos 1 dieną Seimui pateiktame LR Kūno kultūros ir sporto įstatymo projekte. 2 straipsnyje pateikiamos pagrindinės įstatymo sąvokos, tame tarpe ir dopingo apibrėžimas. 3 straipsnis skiriamas kūno kultūros ir sporto principams. Jame įtvirtinami dopingo naudojimo būdų ir priemonių draudimo, lygiateisiškumo, kilnaus elgesio principai. Tuo tarpu šiuo metu galiojantis įstatymas sąvokų neaiškina ir principų neįvardija. 8 straipsnyje į institucijų, kompetentingų kūno kultūros ir sporto srityje, sąrašą įtraukiama ir sveikatos apsaugos ministerija. Greta kitų uždavinių, jai pavedama dalyvauti sprendžiant kovos su dopingu klausimus. 13 straipsnyje, kuriame nustatoma sporto federacijos veikla, joms paskiriama organizuoti dopingo vartojimo kontrolę. Projekto 27 straipsnis numato sportininko teises ir pareigas. Viena tokios pareigos - nenaudoti dopingo preparatų ir metodų, uždraustų tarptautinės ir nacionalinės sporto organizacijos. Be to, sportininkams nustatoma pareiga varžytis garbingai, laikytis visuotinai priimtų elgesio taisyklių. Šio įstatymo to paties pavadinimo 46 straipsnio nuostatos. Straipsnio pakeitimuose atsispindi ratifikuotų tarptautinių dokumentų įtaka. Pridedamos papildomos nuostatos dėl dopingo kontrolės vykdymo tvarkos, kontrolės, sportininko apeliacijos galimybės. -projekte pažymima, kad vykdant dopingo kontrolę turėtų būti vadovaujamasi ratifikuotuose tarptautiniuose dokumentuose nustatytais testavimo standartais, t.y. pripažįstama vieninga testavimo sistema. -nurodoma institucija, koordinuosianti kovos su dopingo vartojimu sporte programos vykdymą- LR Vyriausybės patvirtinta taryba.
Manytume, kad šis straipsnis reikalauja patikslinimo: 6 projekto straipsnyje yra paminėta Nacionalinė kūno kultūros ir sporto taryba, kurią turėtų sudaryti Vyriausybė ir kuriai suteikiamas patariamosios institucijos statusas. Todėl tampa neaišku, ar 44 straipsnyje turima omenyje būtent ši, ar kokia kita taryba. II skyrius, kuris skirtas antidopingo veiklai nacionaliniu lygmeniu, galima būtų pateikti šiuos pastebėjimus. Pirma, projekte į dopingo apibrėžimą patenka tik dopingo preparatai. Šiuo. . Į jį patenka ne tik preparatai, bet ir metodai, o taip pat visi kiti antidopingo taisyklių pažeidimai: atsisakymas dalyvauti dopingo kontrolėje, mėginių sukeitimas, draudžiamų medžiagų platinimas, neteisėta prekyba draudžiamomis medžiagomis ir kt. Šia, projekte nekalbama apie tokius kovos būdus, kaip priemones, skirtas kontroliuoti gamybą, vežimą, importą, platinimą ir pardavimą.
tags: #dopingas #sporte #moksliniai #straipsniai