Šis straipsnis skirtas apžvelgti dziudo sporto šaką Elektrėnuose, jos raidą, tradicijas ir svarbiausius asmenis, prisidėjusius prie šio sporto populiarinimo. Straipsnyje remiamasi Elektrėnuose gyvenusio ir augusio daugkartinio Lietuvos dziudo čempiono ir prizininko Eriko Cchovrebovo patirtimi, taip pat apžvelgiama Elektrėnų dziudo klubo "Draugystė" veikla ir kitų dziudo entuziastų indėlis.
Pradžia Elektrėnuose: Gintauto Akelio Indėlis
Dziudo istorija Elektrėnuose prasidėjo 1979 metais, kai Gintautas Akelis buvo paskirtas dziudo treneriu. Pats Erikas Cchovrebovas, kaip ir jo tėtis, savo pirmuosius žingsnius dziudo sporte žengė būtent pas Gintautą Akelį. E. Cchovrebovas prisimena, kad G. Akelis buvo griežtas, bet teisingas treneris, kurio treniruotės buvo labai sustyguotos. Treneris turėdavo sąsiuvinį, kuriame būdavo surašyta, ką sportininkai turės daryti kiekvieną dieną, taip pat tikrindavo jų fizinį pasirengimą įvairiais testais.
Kęstas Vitkauskas, Elektrėnų sporto, turizmo ir pramogų centro direktorius, taip pat buvo vienas pirmųjų, pradėjusių lankyti dziudo treniruotes Elektrėnuose. Anot K. Vitkausko, pradžia nebuvo lengva, nes treniruotės vyko jachtų klubo "Poseidonas" patalpose ant minkštų mokyklinių čiužinių. Tačiau ilgainiui dziudo išpopuliarėjo, pratybas lankė apie 80-100 įvairaus amžiaus entuziastų.
Erikas Cchovrebovas: Nuo Elektrėnų Iki Pajūrio
Erikas Cchovrebovas - Elektrėnuose užaugęs ir karjeros aukštumų pasiekęs dziudo sportininkas. Jis daugkartinis Lietuvos dziudo čempionas ir prizininkas, atstovavęs Lietuvai Europos ir pasaulio čempionatuose. E. Cchovrebovas save vadina "meilės emigrantu", nes dėl meilės persikėlė gyventi į pajūrį.
Nors didžiąją sportinės karjeros dalį praleido Elektrėnuose, vėliau E. Cchovrebovas tapo dziudo sporto pradininku Kretingoje, įkūrė ten dziudo klubą. Šiuo metu jis treniruoja vaikus ir suaugusiuosius Palangoje ir Klaipėdoje, dalindamasis savo sukauptomis žiniomis.
Taip pat skaitykite: Kreditingumo informacija
E. Cchovrebovas teigia, kad didžiausią įtaką jo pasirinkimui sportuoti dziudo padarė tėtis, kuris pats paauglystėje lankė dziudo treniruotes Elektrėnuose pas trenerį Gintautą Akelį. E. Cchovrebovas prisimena, kad būdamas šešerių ar septynerių metų, tėtis atvedė jį išbandyti šios sporto šakos.
Sportininkas prisimena, kad paauglystėje jam, kaip ir daugeliui vaikų, kildavo minčių mesti sportą. Tačiau laimėtos pergalės, mamos šypsena ir užimtos prizinės vietos skatino jį judėti į priekį. Vis dėlto, atėjus pralaimėjimų laikotarpiui, kartais pagalvodavo, kad viso to nebereikia.
E. Cchovrebovas visada galvojo, kad treniruodamasis dziudo Elektrėnuose, galės pasiekti ir kitas sporto šakas. Stebėdamas savo trenerius Ramūną Žemaitaitį, Kęstą Vitkauską ir Gintautą Akelį, žaidžiančius krepšinį, futbolą, stalo tenisą, regbį ir kitas sporto šakas, jis stebėdavosi, iš kur jie taip viską moka ir sugeba. Dziudo jam buvo vienintelė sporto šaka, kurioje save realizavo, tačiau kitose sporto šakose taip pat jautėsi puikiai.
Treniruočių Specifika ir Sunkumai
E. Cchovrebovas prisimena šaltus žiemos rytus, kai prieš pamokas treneris Ramūnas Žemaitaitis pasiimdavo jį iš namų ir važiuodavo treniruotis į dziudo salę arba plaukioti baseine. Po treniruotės sportininkas eidavo į pamokas mokykloje, o po pamokų vėl lėkdavo į treniruotes. Taip intensyviai buvo ruošiamasi varžyboms. Taip pat jis puikiai prisimena karštas vasaros dienas, kai matydavo pro langus poilsiaujančius žmones, o jis kartu su savo draugu Kęstučiu Vitkausku ir treneriu Kęstu Vitkausku sportuodavo.
Sportininkas teigia, kad jei jo rezultatai mokykloje nukentėdavo, tai tikrai ne dėl sportinio užimtumo, o tik dėl jo paties kaltės. Jam buvo svarbu, kad sporto rezultatai nenukentėtų dėl mokslų. Visi jo mokytojai mokykloje ir klasės auklėtoja žinojo, kad sportas jam yra numeris vienas. Todėl jis džiaugiasi, kad mokytojai jį suprato, palaikė ir didelio spaudimo iš jų negaudavo. E. Cchovrebovas mano, kad tiek mokyklą, tiek sporto užsiėmimus puikiai galima suderinti.
Taip pat skaitykite: Pramogos Elektrėnuose
Pasak E. Cchovrebovo, kai įdedi nemažai pastangų siekdamas savo tikslų, tai visi laimėjimai pasidaro labai svarbūs, nes žinai jų vertę. Nors jis yra daugkartinis Lietuvos čempionas ir prizininkas, ne vieną kartą atstovavęs šaliai Europos ir pasaulio čempionatuose, geriausiai jo atmintyje yra išlikusios varžybos, kurios vyko Vokietijoje. Tų varžybų metu jį smaugimo veiksmu užmigdė ir kovos jis jau negalėjo tęsti.
Meilės Emigracija ir Dziudo Pajūryje
E. Cchovrebovas save vadina "meilės emigrantu", nes su savo žmona skaičiuoja jau vienuoliktus draugystės metus. Kai jie pradėjo draugauti, jam buvo vos penkiolika metų, o dabar jau trejus metus jie yra susituokę. Jo žmona yra kilusi iš pajūrio krašto, todėl jie planavo gyventi Palangoje.
Po Elektrėnuose vykusios dziudo stovyklos, kurios metu patyrė pėdos traumą, E. Cchovrebovas nusprendė nutraukti profesionalaus sportininko karjerą ir vykti į pajūrį, kur jo jau laukė dziudo trenerio darbas.
Pajūryje jį supa žmonės, kurie jį palaiko, padeda ir motyvuoja. Palangoje jo jau laukė A. Rasimas ir Ž. Drazdas, kurie buvo įkūrę dziudo klubą. Ž. Drazdas, kilęs iš Kretingos, pasiūlė įkurti dziudo klubą ir ten.
E. Cchovrebovas prisimena, kad vienas iš didžiausių sunkumų buvo patalpos, kuriose galėtų pasikloti tatamį ir nevaržomai treniruotis. Patalpų nuoma pajūryje yra brangi, tad pirmaisiais metais jis treniravo vaikus tik tam, kad jie turėtų galimybę treniruotis. Dziudo treniruotes Palangoje jis pradėjo 2017 metų rugsėjo 4 dieną, o Kretingoje - tų pačių metų rugsėjo 18 dieną.
Taip pat skaitykite: Apžvalga: Elektrėnų sportas
Norėdamas pritraukti mokinius, E. Cchovrebovas vaikščiojo po mokyklas, apsivilkęs dziudo aprangą (dziudogi), ir stengėsi juos sudominti. Jis rodė veiksmus su šešėliu, darydavo atbulinį salto ir sakydavo, kad atėję į jo treniruotes jie irgi to išmoks. Dabar jam jau nebereikia vaikščioti po mokyklas, nes sportininkų yra užtektinai.
Trenerio Darbas ir Vaikų Ugdymas
E. Cchovrebovas teigia, kad jei vaikas yra sportavęs kitur ir ateina išbandyti dziudo sporto šakos, dažniausiai jam dziudo patinka, nes turi su kuo palyginti. Dziudo sportininkui neužtenka būti greitam ir stipriam, daug kas priklauso ir nuo sportininko charakterio. Ši sporto šaka yra skirta ne kiekvienam.
Treneris pasakoja, kad kai tėvai atveda vaikus į dziudo treniruotes, jis visada pažiūri į vaiko akis ir pastebi, kad kai kurie vaikai yra baikštūs. Tačiau dažnai apsigauna manydamas, kad tam vaikui nepatiks, nes jis galbūt per švelnus ar prisirišęs prie mamos. Todėl yra labai sunku suprasti, koks vaikas yra būsimas čempionas.
Kaip ir visur, ne visi atėję į treniruotes toliau ir lieka veikloje. Pradžioje treniruotės dažnai vyksta žaidimo forma, bet ateina laikas, kai reikia mokytis technikos, tada pradedami daryti metimai, kritimai, vaikams pradeda skaudėti kojas, rankas, galvą ir jie nebenori kristi, nes jiems skauda. Tačiau šiame sporte kitaip nieko neišmoksi.
E. Cchovrebovas mano, kad treneris vaikui turi būti visų pirma mokytojas, tačiau ir draugas. Jis stengiasi, kad vaikai jaustųsi laisvai, kad nebūtų suvaržyti, nori su jais kuo daugiau bendrauti, pažinti ir suprasti. Jei jis nesupras savo mokinių, jie jo tuo labiau nesupras. Jo auklėtiniai laikosi dziudo moralės kodekso ir stengiasi tokie būti ne tik sporto salėje, bet ir už jos ribų.
Treneris aktyviai sportuoja ne tik su vaikais, bet ir su suaugusiais. Jis veda ne tik dziudo treniruotes, bet ir džiudžitsu treniruotes - tai yra giminingos sporto šakos. Vienas iš jo sportininkų tapo Europos brazilų džiudžitsu čempionu.
Palangoje E. Cchovrebovas turi tris grupes: pažengusių vaikų grupė treniruojasi kiekvieną dieną, jauniausių ir naujokų grupė treniruojasi du kartus per savaitę, vyresnių vaikų (11-14 metų) grupė treniruojasi du kartus per savaitę. Kretingoje jis turi dvi grupes: pirmoje grupėje vaikai nuo šešerių iki trylikos metų, jie treniruojasi tris kartus per savaitę, suaugusiųjų grupė taip pat treniruojasi tris kartus. Visose šiose grupėse sportuoja ir dešimt mergaičių.
E. Cchovrebovas vaikams dažnai primena, kad tai, ką jie išmoksta treniruočių metu, galime naudoti tik per treniruotes arba varžybų metu. Jis pats, būdamas vaikas, kiekvieną savaitgalį dalyvaudavo varžybose, tiek prisikovodavo, tiek jėgų ir energijos atiduodavo, kad jam net minčių nekildavo, jog prieš kažką kitą galėtų panaudoti tą savo jėgą.
Dziudo Moralės Kodeksas ir Vertybės
Dziudo moralės kodeksas moko mandagumo, drąsos, nuoširdumo, savitvardos, garbės, kuklumo, draugystės ir pagarbos. E. Cchovrebovas stengiasi diegti šias vertybes savo auklėtiniams. Jis ne kartą yra sakęs vaikams, kad dziudo techniką galima naudoti tik sporto salėje. Treniruotėse yra aiškinama, kad dziudo sporto šakos idėja ̶ ne žaloti priešininką, o jį gerbti.
E. Cchovrebovas teigia, kad vaikas, užsiimdamas sportine veikla, nuo pat mažumės turi tikslą: sportuoti, dalyvauti, laimėti, susibendrauti su bendraminčiais vaikais, atrasti save. Tai yra svarbu besiformuojančiai asmenybei. Kadangi jis pats nuo vaikystės pradėjo lankyti dziudo, puikiai žino, ką reiškia būti sportininku. Jo tikslas buvo tapti treneriu, ir jis jį pasiekė.
Dziudo Lietuvoje: Istorija ir Dabartis
Dziudo Lietuvoje pradėjo populiarėti po 1969 metų, kai Vingio parke vykusios dainų šventės metu buvo parodyta dziudo parodomoji programa. Naują sporto šaką pademonstravo Viktoras Kairys, kuris buvo pirmasis lietuvis, tapęs Sovietų Sąjungos dziudo čempionu.
Olimpine sporto šaka dziudo buvo pradėta laikyti po Tokijo olimpinių žaidynių 1964-aisiais, bet prireikė dar penkerių metų, kol šis sportas atkeliavo į Tarybų Sąjungą ir į Lietuvą. Ši sporto šaka labai greitai išpopuliarėjo. Ji turi rytietiško žavesio, tai - šimtametis sportas, kurio šaknys siekia 1882-uosius. Dziudo įkūrėjas - japonas Jigoro Kano.
Pasak Lietuvos dziudo federacijos (LDF) prezidento Vigmanto Sinkevičiaus, laikotarpį galima skirti į iki nepriklausomybės atgavimo ir po jo. Kol buvome Sovietų Sąjungos sudėtyje, negalėjome garsinti Lietuvos. Visi ryškiausi laimėjimai prasidėjo po nepriklausomybės atkūrimo, kai nuo 1992 m. lietuviai galėjo startuoti olimpinėse žaidynėse.
Šiuo metu Lietuvoje yra apie 5 tūkst. dziudo imtynininkų ir apie 200 trenerių. Oficialių dziudo klubų, federacijos narių, yra 33. Dar apie 20 klubų nėra federacijos nariai.