Fechtavimas - tai ne tik sportas, bet ir istorija, tradicijos bei garbės kodeksas. Ši sporto šaka, turinti gilias šaknis senovėje, įtraukta į olimpinių sporto rungčių sąrašą nuo pat pirmųjų tarptautinių 1896 m. Atėnų olimpinių žaidynių. Lietuvoje fechtavimas taip pat turi savo istoriją, kurią verta prisiminti ir puoselėti.
Fechtavimo ištakos ir evoliucija
Dabartinio fechtavimo ištakų reikėtų ieškoti tūkstantmečių glūdumoje, kai atsiranda pirmieji duriamieji, kertamieji, smogiamieji ginklai. Fechtuotis mokėsi Romos gladiatoriai ir legionieriai, viduramžių riteriai ir vėlesnių laikų aukštuomenės atstovai. Treniruotėse dažnai naudotos medinės lazdos, buki ginklai ar ant geležčių užmaunamos apsaugos. Beje, su medinėmis lazdomis - kolbenais (vok. kolben) rankose kartais kautasi riterių turnyruose. Ypač tuomet, kai iš nuožmių teisminių ar garbės dvikovų išsirutulioję turnyrai virto spalvingu šou.
Švelninti turnyrų taisykles skatino didelis mirčių bei rimtų sužalojimų skaičius, todėl ilgainiui sukurta taškų ir baudų sistema, o XIII a. Taip kruvini ginkluoti susirėmimai tapo panašesni į tai, ką šiandien vadiname sportu. Šiandienos sportiniame fechtavime naudojamos špagos kilo iš klasikinės siaurageležtės špagos, o toji savo ruožtu evoliucionavo iš palengvinto, siauraašmenio kalavijo, skirto daugiau durti, nei kirsti. XV a. plokštiniai riterių šarvai pradėjo dengti beveik visą kūną, juos perkirsti buvo praktiškai neįmanoma, todėl efektyvesni pasirodė siauri, kur kas lengvesni už tradicinius kalavijai, kurių smaigaliu buvo stengiamasi pataikyti į plyšius tarp šarvinių plokščių. Taip Pietų Europoje atsirado pirmosios špagos (isp. espada, it.
Laikai ir ginkluotė pasikeitė, tačiau dvikovų tradicija liko. Iš pradžių fechtuojantis špagomis dažnai naudotas ir mažas skydelis, vėliau kairėje rankoje laikytas nedidelis pagalbinis durklas, o maždaug nuo XVII a. Špaga tapo išties masiniu ginklu: visoje Europoje kūrėsi fechtavimo mokyklos ir brolijos, atsirado pripažinti fechtavimo meistrai, leista atitinkama literatūra. Nepaisant to, kad įvairiose šalyse fechtavimo technikos skyrėsi, mokėjimas valdyti ginklą laikytas kilmingų manierų ir gero išsilavinimo dalimi.
Fechtavimas kaip sporto šaka
Grynai sportine rungtimi fechtavimas virto maždaug nuo XIX a. vidurio. Būtent tuomet pradėtos naudotis tinklinės kaukės, sukurti pirmieji dabartinių sportinių špagų bei rapyrų prototipai. Kaip jau minėta, 1896 m. Beje, daugiausia olimpinių ir pasaulio čempionatų apdovanojimų (net 39!) sportinio fechtavimo istorijoje pelnė italas Edoardo Mangiarotti (1919-2012 m.). fechtãvimas (vok. Fechten), sporto šaka, kurios pagrindas yra dvikova šaltaisiais ginklais, reglamentuojama varžybų taisyklių. Fechtavimosi varžybos t. p. Asmeninėse ir komandinėse varžybose vyrai ir moterys kovoja rapyromis, špagomis ir kardais. Fechtavimo špaga yra ir viena šiuolaikinės penkiakovės rungčių. Fechtuojantis rapyra įskaitomas dūris (daugiau kaip 500 g jėga), jei buvo kliudytas varžovo liemuo (iš nugaros pusės tik aukščiau juosmens). Tai fiksuoja rapyros gale įtaisytas mygtukas, kuris sujungia elektros grandinę ir įjungia fiksavimo aparatūrą ir lempas. Fechtuojantis špaga įskaitomas dūris (daugiau kaip 750 g jėga) į bet kurią kūno dalį. Fechtuojantis kardu įskaitomas dūris ir kirtis į bet kurią kūno dalį virš juosmens. Per dvikovą fechtuotoją nuo sužeidimų saugo standaus metalinio tinklo kaukė, odinės pirštinės, stipraus balto audinio apranga (liemenė su įaustais metaliniais siūlais). Kovojama ant metalinio 14 m ilgio ir 1,8 m pločio vientiso ar tinklinio metalinio takelio. fechtavimas špaga. Fechtavimas kaip sporto šaka susiformavo 18 a. viduryje Prancūzijoje. 1913 įkurta Tarptautinė fechtavimo federacija (Fédération Internationale d’Escrime, FIE; 2021 vienijo 157 šalių fechtavimo federacijas). 1914 Paryžiuje Nacionalinių olimpinių komitetų tarptautinis kongresas patvirtino FIE varžybų taisykles. Fechtavimas įtrauktas į visų olimpiadų (nuo 1896 Atėnuose) programą. Pirmojoje olimpiadoje vyrai kovojo rapyromis (aukso medalį iškovojo prancūzas Eugèneʼas Henris Gravelotteʼas) ir kardais (laimėjo graikas Ioannis Georgiadis), buvo atskira rungtis profesionalams (fechtavimosi rapyra čempionu tapo graikas Leonidas Pyrgos). 1904 olimpiadoje vyrai kovojo ir lazdomis (čempionas Alberstonas van Zo Postas; Jungtinės Amerikos Valstijos), vyko rapyrininkų komandinės varžybos, nuo 1908 rengiamos komandinės varžybos špaga ir kardu. Nuo 1924 olimpiadose dalyvauja ir moterys (pirmoji nugalėtoja - danė Ellen Osiier; fechtavosi rapyra). Nuo 1921 rengiami pasaulio ir Europos čempionatai. Šiuolaikinio fechtavimo technikos ir racionalios taktikos pagrindus sukūrė ir praktikoje įtvirtino Christianas d’Oriola (rapyra; Prancūzija), E. Mangiarotti (špaga; Italija), Gyözö Kulcsáras (špaga), Aladáras Gerevichius, Pálas Kovácsas, Rudolfas Kárpáti (kardas; visi Vengrija).
Taip pat skaitykite: Fechtavimo pasiekimai Lietuvoje
Fechtavimas Lietuvoje: istorinis kontekstas
Lietuvoje 1924 fechtavimas buvo įtrauktas į karių fizinio parengimo programą. 1926 J. Jungmaisteris išleido knygą Fechtavimas espadronais. Karo mokykloje buvo rengiami dvikovininkai kardais (vadinami espadronais), tai buvo viena iš karinės penkiakovės rungčių. Iki II pasaulinio karo fechtavosi tik karininkai ir studentų korporacijų nariai. 1946 Č. Stakionis (fechtavimo mokėsi Maskvoje) subūrė pirmąsias fechtavimo sekcijas. 1947 Kūno kultūros institute fechtavimas tapo privaloma disciplina. 1947 Kaune surengtos oficialios varžybos, kuriose dalyvavo 17 fechtuotojų, pirmąją vietą užėmė D. Lupeikaitė (rapyra), Č. Stakionis (rapyra), V. Cmugovas (kardas). 1949 įvyko respublikinės fechtavimo pirmenybės, čempionais tapo L. Tatarenko (rapyra), Ipolitas Kalašaitis (špaga), Vytautas Antanas Macijauskas (kardas ir karabinas su elastiniu durtuvu; šią rungtį SSRS buvo bandoma įdiegti ir tarptautiniu mastu, bet dėl dažnų traumų ji liko tik karyboje). 1950 Vilniuje įkurta Lietuvos fechtavimo sekcija. 1950 Kaune įvyko SSRS fechtavimo pirmenybės. 1951 įvyko pirmasis Lietuvos fechtavimo jaunių čempionatas, 1956 Vilniuje - Lietuvos spartakiada, 1958 - Lietuvos taurės varžybos. Daugkartiniai Lietuvos čempionai buvo V. Aleknavičius, V. Kalmanas, L. Kogutienė, V. Macijauskas, Algimantas Vincentas Pajaujis, V. Petrauskas, Juozas Subačius, J. Udras ir kiti. SSRS čempionais tapo V. Aleknavičius (1951, jaunių), G. Vaitkūnas (1953, jaunių), V. Abeltinis (1954, jaunių), J. Udras (1953-55). 1953 SSRS fechtavimo pirmenybėse Lietuvos špagininkų komanda (J. Udras, V. Macijauskas, I. Kalašaitis) tapo čempione. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pasaulio fechtavimo pirmenybėse dalyvavo Rasa Ažukienė (1993-94), A. Intaitė (1993) ir Dalius Strazdas (1994). 1991 Pasaulio lietuvių žaidynėse nugalėjo Rasa Ažukienė (rapyra) ir D. Barkauskas (špaga). 1997 Rasa Ažukienė dar tapo Skandinavijos šalių atvirojo čempionato ir Baltijos šalių sporto žaidynių čempione bei Europos čempionato vicečempione.
Fechtavimo raida po nepriklausomybės atkūrimo
Atkūrus nepriklausomybę, fechtavimas Lietuvoje išgyveno renesansą. Lietuvos sportininkai vėl galėjo dalyvauti tarptautinėse varžybose, pasaulio ir Europos čempionatuose. Kasmetinio Šiaurės šalių fechtavimo čempionato jaunimo amžiaus grupėje 3 vietą 2000 užėmė I. Rimgailaitė, 2019 - Anastasija Pylinova ir Liepa Zaronskytė (U15), 2021 Karina Prokopovič tapo čempione (U17, špaga). Komandinėse merginų varžybose (U20, špaga) bronzos medalius pelnė: 2019 - Ema Jaruševičiūtė, Aistė Seniutaitė, Patricija Ščetko ir Ivona Stavickaja, 2021 - Lurdė Grabovskytė, Elzbieta Adomaitytė, Aušrinė Šimkutė ir Anastasija Pylinova. Suaugusiųjų grupėje vicečempionėmis tapo 2021 Giedrė Razgutė (kardas), 2024 Paulina Bajorūnaitė-Stauskė (špaga). Viktė Ažukaitė, Olivija Mašalo ir Paulina Bajorūnaitė-Stauskė moterų komadinėse varžybose špaga 2023 t. p. iškovojo sidabro medalius. Rasa Rimgailienė 2008 pasaulio veteranų čempionate iškovojo 1 vietą. 2003 Lietuvoje fechtavimą kultivavo apie 100 sportininkų, dirbo 5 treneriai, 2021 fechtavimą kultivavo 203 sportininkai.
Paskutinių metų varžybų apžvalga
Paskutinėse 2021-2022 m. Fantastiškai varžybose pasirodė V. Ažukaitė. Ji pogrupyje, nusileidusi tik varžovei iš Vokietijos Alexandrai Ndolo, gavo 20-ą reitingo numerį ir praleido pirmąją atkrintamųjų rato kovą. Dvikovoje dėl patekimo į 64-uką lietuvė po dramatiškos kovos 15:14 įveikė Kazachstano sportininkę Sofija Nikolaičiuk. Patekusi tarp 64-ių geriausiųjų pasaulio sportininkų ir keletą dienų pailsėjusi, veliau V. Įtempta, taškas į tašką vykusi kova, baigėsi tada, kai Kinijos atstovės naudai buvo skirta papildoma minutė galutiniam taškui pelnyti pergale. V. Tuo metu O. Mašalo savo pogrupyje įveikė keturias varžoves iš šešių ir gavo 60-ą reitingo numerį. Pirmojoje atkrintamųjų dvikovoje 15:9 nugalėjo belgę Anne Bultynck, bet kitoje kovoje, dėl patekimo į geriausiųjų 64-uką, turėjo pripažinti švedės Emmos Fransson pranašumą 6:15. Vienintelis Lietuvos atstovas vyrų grupėje, A. Salokas, pogrupyje įveikė du varžovus iš šešių.
Fechtavimo specifika ir taisyklės
Fechtãvimas, dvikovos sporto šaka - dviejų sportininkų kova, stengiantis sportiniais fechtavimosi ginklais įdurti arba įkirsti vienas kitam taip, kaip reglamentuoja varžybų taisyklės. Individualiosiose ir komandinėse varžybose vyrai ir moterys kovoja kardais, rapyromis ir špagomis.
Kardas: Kardo ilgis iki 105 cm, geležtė specialaus plieno, 88 cm ilgio, buka, masė iki 500 g; įskaitomas dūris ir kirtis į bet kurią virš juosmens esančią kūno dalį.
Taip pat skaitykite: Fechtavimo čempionato istorija
Rapyra: Rapyrą (iki 110 cm ilgio, apie 500 g masės duriamąjį ginklą su elektroniniu įtaisu dūriams registruoti) sudaro iki 90 cm tolygiai plonėjanti plieninė keturbriaunė geležtė su 6 mm antgaliu; dūris (daugiau kaip 500 g jėga) įskaitomas, jei buvo kliudytas varžovo liemuo (iš nugaros pusės tik aukščiau juosmens).
Špaga: Špagos matmenys panašus į rapyros, masė iki 770 g, geležtė V raidės formos skerspjūvio, apsauginis skydelis iki 13,5 cm; įskaitomas dūris (daugiau kaip 750 g jėga) į bet kurią kūno dalį.
Kovojama ant metalinio 14 m ilgio ir 1,5 m pločio takelio.
Fechtavimas šiandien: iššūkiai ir perspektyvos
Lietuva turėjo vienintelį fechtavimo sporto olimpietį ir tai buvo gerokai seniau nei prieš pusę amžiaus. „Jau laikas vėl turėti olimpietį“, - sako Lietuvos fechtavimo federacijos prezidentas Vytautas Polujanskas.
Pasirengimas naujam sezonui
Karantinas baigėsi ir sportininkai grįžta į įprastą treniruočių ritmą. Treniruojasi ir fechtuotojai, bet dar ne visu tempu. „Mes labai priklausomi nuo įvairių sporto salių, kurios yra ir mokyklose. Bet prisitaikome, stovyklos vyksta, ruošiamės naujam 2020-2021 metų sezonui“, - sako V.Polujanskas. Tiesa, koks jis bus, šiandien turbūt sunku pasakyti visiems. Varžybų grafikas liepos pradžioje dar buvo skurdus ir fechtuotojai težinojo vienintelių tarptautinių varžybų datą - spalio mėnesį Suomijoje, Espo mieste, planuojamas rengti Šiaurės šalių jaunių ir jaunimo fechtavimo čempionatas. „O Europos čempionatai ir pasauliniai renginiai dar nėra žinomi. Bet artimiausiu metu vis tiek turėtume gauti žinių“, - viliasi V.Polujanskas. Koks sportininkas be varžybų, kurios būtinos norint kelti meistriškumą ir pasitikrinti savo galimybes. Tad galbūt šiuo laikotarpiu planuojamas intensyvesnis varžybų maratonas Lietuvoje? „Ieškome tokių galimybių. Rugsėjo 5-6 d. vyks Lietuvos suaugusiųjų čempionatas (individualių rungčių ir komandinis), kuris turėjo būti surengtas dar gegužę“, - atsako pašnekovas.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Olimpinės viltys
Dėl pasaulinės pandemijos sustojus sportiniam gyvenimui, neįvyko ir balandžio mėnesį planuotas olimpinės atrankos turnyras, kuriame rengėsi dalyvauti du Lietuvos fechtuotojai - Viktė Ažukaitė ir Tomas Makarovas. Kaip ir olimpinės žaidynės, šis fechtuotojų olimpinės atrankos etapas nukeltas metams. Zoniniai žemynų turnyrai - paskutinis šansas fechtuotojams prasibrauti į žaidynes. Norint keliauti į Tokiją, juose būtina užimti pirmą vietą. Kokie Lietuvos atstovų šansai? „Sporte viskas realu, - vilčių iki paskutinio atrankos momento turi federacijos prezidentas. - Žiūrint į dabartinį pasirengimą, jie nebūtų favoritai. Bet sporte gali būti tavo arba ne tavo diena. Todėl visą laiką tikimės, kad tai įvyks. Juolab kad kalbant apie mūsų sportininkų pasirengimą ir galimybes, karantinas gali išeiti mums į naudą - buvo daugiau laiko fiziniam pasirengimui. Aišku, fechtavimo praktikos mažiau, bet ir kitų šalių sportininkai rengiasi tokiomis pat sąlygomis“, - svarsto V.Polujanskas.
Jaunoji karta
V.Ažukaitė - jauna sportininkė, dar pernai startavusi jaunimo iki 23 m. varžybose, o šiemet jau perėjusi į suaugusiųjų kategoriją. T.Makarovas - buvęs penkiakovininkas, su suaugusiaisiais besivaržantis jau seniai. Beje, abu jie jau dirba treneriais: Viktė ėmė ugdyti jaunuosius fechtuotojus, Tomas dirba su penkiakovininkais. Šiems pajėgiausiems fechtuotojams į atlapus kabinasi auganti pamaina. Itin nudžiugino jauno sportininko Leonardo Kalinino pasirodymas šių metų kovą Europos čempionate, kur jis užėmė 12 vietą. „Gaila, kad dėl viruso komanda ir būtent Leonardas neišvyko į pasaulio čempionatą Solt Leik Sitį (JAV), kuris turėjo vykti praėjus mėnesiui po Europos pirmenybių. Tikėjomės, kad jis pratęs savo žygį“, - apmaudo neslepia V.Polujanskas. Ir ištaria dar vieną pavardę, kurią taip pat vertėtų įsidėmėti, - Arno Saloko, kuris pernai Europos jaunimo iki 23 m. čempionate liko šešioliktas. „Su jais siekiame perspektyvos“, - viltis į jaunuosius sportininkus deda federacijos vadovas.
Ateities vizija
Ateitis - neapibrėžtas terminas. Ji gali būti labai arti, o gali būti toli kaip pats horizontas. Tad kada realiai būtų galima tikėtis šiuolaikinių riterių Lietuvos olimpinėje rinktinėje? „Jau laikas turėti olimpietį. Jeigu olimpinė atranka būtų vykusi, atsakymas būtų aiškesnis jau šiemet. Kalbėti apie kitų metų olimpinę atranką anksti, nes dar nematėme, kaip Tomas su Vikte atrodo tarptautinėse varžybose. O jaunesni dar turi laiko“, - sako pašnekovas. Beje, gali būti, kad ateityje turėsime ne tik olimpiečių, bet ir paralimpiečių. Fechtavimas - nauja sporto šaka, kurią pradėjo kultivuoti Lietuvos neįgalieji. „Fechtavimo akademija, veikianti Vilniuje, numatė kryptį dirbti ir su neįgaliaisiais, pateikė projektą į Sporto rėmimo fondą, gavo finansavimą“, - prasitaria V.Polujanskas.
Fechtavimo populiarėjimas
Fechtavimas - gražus sportas, o baltais kostiumais vilkintys sportininkai su špagomis rankose ne vieną bent trumpam nukelia į romantiškus muškietininkų laikus. Lietuvos fechtavimo federacijos vadovas neslėpdamas pasididžiavimo ištaria, kad ši sporto šaka - viena iš penkių, kuri buvo įtraukta į šiuolaikinių olimpinių žaidynių programą pradedant 1896-aisiais. Ir tai, pasak jo, dar viena priežastis, kodėl fechtavimas turi populiarėti Lietuvoje. Nors priežasčių V.Polujanskas mato ir daugiau. „Reikalas tas, kad šis sportas, palyginti su kitais, santykinai nėra brangus. Jis gali užgimti ir komercinėmis sąlygomis, kas dabar ir vyksta. Be to, jaučiame ir gauname konkrečią finansinę ir kitokią paramą iš tarptautinės federacijos. Visi šie dalykai susideda“, - sako pašnekovas. Iš viso Lietuvoje veikia dešimt privačių fechtavimo klubų. V.Polujanskas džiaugiasi, kad per pastaruosius trejus metus privačiomis lėšomis buvo įsteigti bent keturi fechtavimo klubai. Šiauliuose fechtuotojus pradėjo ugdyti „Geležinė kaukė“, Klaipėdoje „Klaipėdos riteriai“, Vilniuje - Fechtavimo akademija ir Edvino Krungolco fechtavimo klubas. „Šiauliuose kurį laiką iš viso nebuvo fechtavimo, dabar jis čia atgimsta. Šiauliuose turime itin gerų perspektyvų. Tikimasi, kad jau šiais metais Šiaulių klubo treneriai bus priimti į savivaldybės sporto mokyklą“, - pokyčiais džiaugiasi federacijos prezidentas. Tačiau kol kas tradiciškai stipriausi fechtuotojai auga Vilniuje ir Kaune. „Vilnius pradėjo vytis Kauną, nes Kaune istoriškai turėjome stiprių fechtuotojų, ir dar prieš dešimtmetį patys stipriausi klubai buvo Kaune - „Dvikova“ ir „Floretė“. O sostinėje prieš septynerius metus ėmus veikti klubui „Gintarinė špaga“, dabar jau du šio klubo treneriai dirba ir Vilniaus sporto centre. Džiugina Šiaulių progresas ir perspektyvos“, - sako V.Polujanskas.
Iššūkiai ir problemos
Kalbėdamas apie tai, kodėl fechtavimas Lietuvoje dar nėra toks populiarus kaip kitos sporto šakos, federacijos vadovas pabrėžia trenerių trūkumą: „Reikalingi treneriai. Buvo laikotarpis, kai treneriams nebuvo patrauklu dirbti šį darbą, nebuvo geros finansinės sąlygos. Šiuo metu padėtis keičiasi, daugumoje klubų treneriais ateina dirbti specialistai, turintys ir kitas profesijas.“ Susiduria fechtuotojai ir su sporto salių stoka. „Visą laiką tą jaučiame. Naujieji Vilniuje ėmę veikti fechtavimo klubai irgi sprendžia salių bei laiko klausimą, nes mums skiriamas laikas - nuo 19 val. O mokyklinio amžiaus vaikams jau per vėlu. Taigi didžiausios bėdos - trūksta trenerių dirbti ir su jaunimu, ir su pažengusiais bei aukšto meistriškumo sportininkais, ir salių. Ieškome įvairių galimybių, tai priklauso nuo mūsų entuziazmo, energijos, gebėjimo pristatyti fechtavimą kaip mokyklai, vaikams ir tėvams naudingą sportą ir t.t. Dirbame rinkos sąlygomis ir stengiamės užimti reikšmingesnę vietą sporto rinkoje“, - kasdienes darbo detales dėsto V.Polujanskas.
Finansavimas ir parama
Prakalbus apie šios sporto šakos finansavimą, federacijos prezidentas visiškai nepuola juo skųstis. „Šiuo metu finansavimas, kurį mes gauname, ir ypač iš LTOK, mus tenkina. Ir tai, kad du sportininkai - V.Ažukaitė ir L.Kalininas jau antrus metus yra olimpinės pamainos sąrašuose, irgi didžiulė parama. Gavę šią paramą, turime parodyti progresą. Jeigu ne aukštumas pasiekti, tai bent demonstruoti progresą. Mūsų federacijos biudžetas ir lėšos, kurių skiriame rinktinės nariams pasirengti, kasmet vis didėja. Turime rėmėjų, jau ketvirtus metus mus remia „Arimex“. Tad kasmet kiekvienose varžybose lyderiai turi rodyti vis geresnius rezultatus. Dėl finansavimo neturėtume skųstis. Bet vis kalbame apie sporto bazių trūkumą. Yra daug vaikų, kurių poreikių negalime patenkinti“, - dar kartą šią problemą pabrėžia V.Polujanskas.
Bendradarbiavimas su kitomis sporto šakomis
Dėl trenerių stokos Lietuvoje kultivuojama tik špaga. „Neturime galimybių blaškytis ir perorientuoti trenerių į kitus ginklus. Yra tam tikras technikos skirtumas“, - paaiškina pašnekovas. O dėl to, kad sportuojančiųjų nėra toks gausus būrys, kokio norėtųsi, Lietuvos fechtuotojai kol kas geriausių laimėjimų pasiekia individualiose rungtyse. Komandai reikia subręsti. „Kol kas dėl nelabai didelės vidinės konkurencijos rezultatų siekiame su atskirais sportininkais. Dar negalime pasigirti, kad mūsų komanda gali būti pranašesnė už varžovus, nes vienu metu surinkti trijų keturių stiprių sportininkų į komandą dar nepavyksta“, - neslepia V.Polujanskas. Konkurenciją Lietuvoje fechtuotojams sudaro penkiakovininkai. „Dirbame ranka rankon. Mes jiems padedame, jiems patogu, kad sparingo partnerių turi Lietuvoje, o mums jų fizinis pasirengimas ir meistriškumas taip pat reikalingas“, - sako federacijos prezidentas. Todėl neatsitiktinai visų amžiaus grupių fechtavimo čempionatai yra atviri ir fechtuotojai į juos kviečia penkiakovininkus, kurie padidina sveiką konkurenciją.
Vienintelis olimpietis
Juozas Udras (1925-1991) - Lietuvos fechtavimo čempionas: špaga (1950-1953, 1955), durtuvu (1951, 1952), komandinio fechtavimo špaga (1953). Jis vienintelis lietuvių fechtuotojas, dalyvavęs olimpinėse žaidynėse: 1952 m. kaip SSRS rinktinės narys Helsinkio olimpinių žaidynių asmeninėje rungtyje užėmė 73 vietą, komandinėje - 11 vietą, 1956 m.
Lietuvos taurės varžybos
Lietuvos taurę vyrų varžybose tarp 44-ių dalyvių šiais metais iškovojo Genadijus Gusevas iš Latvijos, aplenkęs šiuolaikinės penkiakovės atstovą Justiną Kinderį, o trečias vietas pasidalino Rokas Jukna ir Dalius Strazdas. Tarp 33-ų moterų geriausia buvo Agnė Švelnienė, sidabrą iškovojo Paulina Bajorūnaitė, o bronzos medaliai atiteko Jūratei Marclay ir Aleksandrai Smetaninai iš Latvijos. Po varžybų buvo pagerbti šių metų reitingo lyderiai. Jais jaunių amžiaus grupėje tapo Olivija Mašalo ir R. Jukna, jaunimo - Viktė Ažukaitė ir Edgaras Dvariškis, suaugusiųjų - Paulina Bajorūnaitė ir Tomas Krasikovas. Jaunieji špagininkai Kaune varžėsi trijose amžiaus grupėse. Jaunučių (gimusių 2000 metais ir jaunesnių grupėje) tarp merginų nugalėjo Martirija Fominaitė, antra vieta teko Anai Aleksejevai, o trečios liko Liucija Lipavičiūtė ir Patricija Šcetko. Šios amžiaus grupės nugalėtoju tarp vaikinų tapo Tomašas Stankevičius, aplenkęs Edviną Anciutą, Vitą Brazauską ir Patriką Valiukėną. Jaunučių (gimusių 2002 metais ir jaunesnių) varžybose auksu džiaugėsi Liliana Izotova, sidabrą pelnė Lurdė Grabovskytė, bronzos medalius - Diana Jurkova ir Ema Jaruševičiūtė. Tarp vaikinų nugalėjo Demjanas Filonas, antroje vietoje buvo Jevgenijus Šapalovas, o treti liko Aronas Balčiūnas ir Ernestas Brylis. Vaikų (gimusių 2004 metais ir jaunesnių) amžiaus grupėje tarp merginų nugalėjo Anastasija Pylinova, sidabru džiaugėsi Eglė Rauktytė, o bronza - Karina Prokopovič ir Liepa Zaronskytė. Tarp vaikinų pirmas - Vladislavas Chlopinas, antrą vietą užėmė Eimantas Kiaunė, o trečias - Ilja Ivaškovas ir Klaidas Kapčiūnas.
#
tags: #fechtavimas #lietuvos #cempionats