Įvadas
Fechtavimas - tai ne tik sporto šaka, bet ir turtinga istorija, siekianti tūkstantmečius. Nuo gladiatorių kautynių iki šiuolaikinių olimpinių žaidynių, fechtavimas išliko populiarus ir elegantiškas sportas. Lietuvoje ši sporto šaka taip pat turi savas tradicijas ir pasiekimus, kuriuos verta prisiminti ir puoselėti. Šiame straipsnyje apžvelgsime fechtavimo istoriją Lietuvoje, svarbiausius įvykius, sportininkų pasiekimus ir ateities perspektyvas.
Fechtavimo ištakos ir raida pasaulyje
Dabartinio fechtavimo ištakų reikėtų ieškoti tūkstantmečių glūdumoje, kai atsirado pirmieji duriamieji, kertamieji, smogiamieji ginklai. Fechtuotis mokėsi Romos gladiatoriai ir legionieriai, viduramžių riteriai ir vėlesnių laikų aukštuomenės atstovai. Treniruotėse dažnai naudotos medinės lazdos, buki ginklai ar ant geležčių užmaunamos apsaugos. Beje, su medinėmis lazdomis - kolbenais (vok. kolben) rankose kartais kautasi riterių turnyruose, ypač tuomet, kai iš nuožmių teisminių ar garbės dvikovų išsirutulioję turnyrai virto spalvingu šou. Švelninti turnyrų taisykles skatino didelis mirčių bei rimtų sužalojimų skaičius, todėl ilgainiui sukurta taškų ir baudų sistema, o XIII a. kruvini ginkluoti susirėmimai tapo panašesni į tai, ką šiandien vadiname sportu.
Šiandienos sportiniame fechtavime naudojamos špagos kilo iš klasikinės siaurageležtės špagos, o toji savo ruožtu evoliucionavo iš palengvinto, siauraašmenio kalavijo, skirto daugiau durti, nei kirsti. XV a. plokštiniai riterių šarvai pradėjo dengti beveik visą kūną, juos perkirsti buvo praktiškai neįmanoma, todėl efektyvesni pasirodė siauri, kur kas lengvesni už tradicinius kalavijai, kurių smaigaliu buvo stengiamasi pataikyti į plyšius tarp šarvinių plokščių. Taip Pietų Europoje atsirado pirmosios špagos (isp. espada, it. spada).
Laikai ir ginkluotė pasikeitė, tačiau dvikovų tradicija liko. Iš pradžių fechtuojantis špagomis dažnai naudotas ir mažas skydelis, vėliau kairėje rankoje laikytas nedidelis pagalbinis durklas, o maždaug nuo XVII a. špaga tapo išties masiniu ginklu: visoje Europoje kūrėsi fechtavimo mokyklos ir brolijos, atsirado pripažinti fechtavimo meistrai, leista atitinkama literatūra. Nepaisant to, kad įvairiose šalyse fechtavimo technikos skyrėsi, mokėjimas valdyti ginklą laikytas kilmingų manierų ir gero išsilavinimo dalimi.
Fechtavimas olimpinėse žaidynėse
Į olimpinių sporto rungčių sąrašą fechtavimas (vok. fechten - kautis) įtrauktas nuo pat pirmųjų tarptautinių 1896 m. Atėnuose surengtų olimpinių žaidynių. Tiesa, tai buvo sportinis fechtavimas. Fechtavimas - viena iš penkių sporto šakų, kurios atstovai dalyvavo visose šiuolaikinėse olimpinėse žaidynėse. I olimpinėse žaidynėse (1896 Atėnai) vyrai kovojo rapyromis ir kardais; buvo atskira rungtis profesionalams - fechtavimas rapyra. Nuo 1900 kovojama ir špaga, III olimpinėse žaidynėse (1904 Saint Louisas) buvo kovota ir lazdomis, vyko komandinės rapyrininkų varžybos. Nuo 1908 rengiamos komandinės varžybos špaga ir kardu. VIII olimpinėse žaidynėse (1924 Paryžius) pradėjo fechtuotis ir moterys.
Taip pat skaitykite: Fechtavimo čempionato istorija
Beje, daugiausia olimpinių ir pasaulio čempionatų apdovanojimų (net 39!) sportinio fechtavimo istorijoje pelnė italas Edoardo Mangiarotti (1919-2012 m.).
Fechtavimas Lietuvoje: nuo ištakų iki šių dienų
Pirmieji žingsniai ir tarpukario laikotarpis
LIETUVOJE po I pasaulinio karo atsirado pramoginis fechtavimas, jokių varžybų nevyko. 1924 fechtavimas įtrauktas į karių rengimo programą. Karo mokykloje buvo rengiami dvikovininkai kardais (espadronais); išleista J. Jungmeisterio knyga Fechtavimas espadronais (1926), kariuomenės leidinys Durtynių taisyklės (1935). 1937 Briuselyje baigęs karo mokslus ir tapęs Belgijos čempionu espadronininkas kapitonas J. Vabalas pradėjo vadovauti Kūno kultūros rūmuose vykusiems karininkų ir fizinio lavinimo instruktorių fectavimo kursams; 1939 kursus baigė 24 karininkai. Iki II pasaulinio karo fechtavosi tik karininkai ir studentų korporacijų nariai.
Pokario metai ir sovietinis laikotarpis
1945 fechtavimo įgūdžių Maskvos kūno kultūros institute įgijo Č. Stakionis ir J. Udras. Č. Stakionis Vilniuje (prie Žalgirio draugijos) 1946 įkūrė fechtavimo sekciją (įvyko Vilniaus fechtavimo čempionatas), vėliau Kaune Lietuvos kūno kultūros institute subūrė dvi fechtuotojų grupes. Fechtavimo katedros vedėjo A. Jaržombeko iniciatyva 1947 Kaune surengtos pirmosios oficialios fechtavimo varžybos (17 dalyvių); nugalėtojais tapo D. Lupeikaitė ir Č. Stakionis (rapyra), V. Cmugovas (kardu). Fechtavimo treneriu 1947 Vilniuje pradėjo dirbti S. Timonovas, 1948 Kaune - I. Kalašaitis, Klaipėdoje - A. Monstavičiūtė; jaunius Vilniuje pradėjo treniruoti J. Udras. 1947 Kūno kultūros institute fechtavimas tapo privaloma disciplina.
1949 Kaune surengtas pirmasis Lietuvos fechtavimo čempionatas; čempionais tapo: I. Kalašaitis (rapyra, špaga), V. Macijauskas (kardu ir karabinu su elastiniu durtuvu), L. Tatarenko-Kogut (rapyra). 1950 įsteigta Lietuvos fechtavimo sekcija (prezidiumo pirmininkas J. Udras, 1954-1955 A. Icikavičius). 1950 Kaune įvyko SSRS fechtavimo pirmenybės. 1951 surengtas pirmasis Lietuvos jaunių čempionatas. 1956 Vilniuje - Lietuvos spartakiada, 1958 - Lietuvos taurės varžybos.
Sportininkai sėkmingai dalyvavo sąjunginėse varžybose. SSRS jaunių čempionais tapo: 1951 - V. Aleknavičius (rapyra, treneris I. Kalašaitis), 1953 - G. Vaitkūnas (špaga, treneris J. Udras), 1954 - V. Abeltinis. 1952 Pabaltijo spartakiadoje Taline Lietuvos komanda užėmė 2 vietą, V. Macijauskas (rapyra) ir J. Udras (špaga) - 1 vietą, 1954 Minske Lietuva - 3 vietą, J. Subačius, S. Narauskas ir V. Skripkauskas (visi fechtavosi kardu) - 1 vietą. 1952 SSRS čempionate J. Udras laimėjo bronzos medalį, 1953-1955 - aukso, 1953 su I. Kalašaičiu ir V. Macijausku (visi - špaga) nugalėjo SSRS čempionato komandinėse varžybose. J. Udras su SSRS rinktine dalyvavo XV olimpinėse žaidynėse (1952 Helsinkis) ir XVI olimpinėse žaidynėse (1956 Melburnas). 1955 V. Abeltinis ir A. Sidaravičius ir E. Rusteika tapo SSRS jaunučių fechtavimo kardu čempionais.
Taip pat skaitykite: Fechtavimas: istorija, čempionatai, dabartis
Nuo 1961 kasmet rengiamas I. Kalašaičio taurės (špaga) turnyras. 1969 SSRS profsąjungų pirmenybėse J. Petrauskaitė laimėjo sidabro medalį (pirmąjį Lietuvos moterų fechtuotojų SSRS medalį). 1965 LSSR nusipelniusio trenerio vardas suteiktas B. Rusteikai (1967 - A. Vainoriui, J. Subačiui, 1972 - Z. Motiekaičiui). R. Kajokaitė 1973 SSRS čempionate užėmė 8 vietą, 1974 SSRS tautų spartakiadoje - 7 vietą, 1975 SSRS profsąjungų pirmenybėse - 3 vietą ir buvo įtraukta į SSRS rinktinės kandidatų sąrašą.
Kasmet rengiami Lietuvos fechtavimo čempionatai (1949-1989). Daugiausia - 20 trenerių - dirbo 1976, buvo 356 fechtuotojai (iš jų 11 SSRS sporto meistrai). Olimpinėse žaidynėse Maskvoje (1980) teisėjavo V. Kalmantas ir A.
Nepriklausomybės laikotarpis
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę toliau rengiami Lietuvos čempionatai, fechtuotojai pradėjo aktyviai dalyvauti tarptautinėse varžybose. 1991 IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse nugalėjo R. Ažukienė (rapyra) ir D. Barkauskas (špaga). 1992 pasaulio jaunių čempionate Bonoje (Vokietija) dalyvavo A. Intaitė ir K. Pankaitė, 1993 pasaulio čempionate - A. Intaitė ir R. Ažukienė, 1994 - R. Ažukienė ir D. Strazdas.
1997 Baltijos jūros šalių sporto žaidynėse merginų komanda (A. Igarienė, R. Ažukienė, I. Rimgailaitė ir Ž. Blauzdytė) užėmė 3 vietą, R. Ažukienė (trenerė R. Rimgailienė) tapo čempione. Ji t. p. dalyvavo Europos čempionate Gdanske (Lenkija) ir buvo aštunta. Ž. Blauzdytė (trenerė R. Varneckienė) Šiaurės šalių jaunių čempionate užėmė 3 vietą, 1998 Pasaulio jaunių žaidynėse Maskvoje - 6 vietą, I. Rimgailaitė (trenerė R. Rimgailienė) 1999 Europos jaunimo čempionate - 27 vietą, Pasaulio jaunimo taurės etape Varšuvoje - 18 vietą, 2000 Šiaurės šalių jaunimo čempionate - 3 vietą, 2001 pasaulio jaunimo čempionate Gdanske - 22 vietą, T. Krasikovas (treneris J. Staškūnas) 2003 Pasaulio jaunimo taurės etape Izraelyje - 7 vietą, pasaulio jaunimo čempionate Italijoje - 18 vietą, 2004 Europos jaunimo čempionate - 8 vietą. 2003 Pasaulio jaunimo taurės etape Izraelyje dalyvavo ir S. Rimgaila (trenerė R. Rimgailienė; 11 vieta) bei V. Petraitis (treneris J. Staškūnas; 13 vieta). 2004 pasaulio jaunių čempionate A. Ažukaitė (trenerė R. Ažukienė) užėmė 7 vietą, 2005 dviejuose Pasaulio jaunimo taurės etapuose - 3 vietą, 2006 pasaulio čempionate - 25 vietą, 2007 ir 2008 Pasaulio jaunimo taurės etape - 3 vietą, 2009 Europos jaunimo (iki 23 m.) čempionate - 17 vietą, N. Puikytė (trenerė R. Ažukienė) 2004 pasaulio jaunimo čempionate - 27 vietą, A. Blažytė (trenerė R. Ažukienė) 2007 Europos jaunių čempionate - 17 vietą, 2009 Pasaulio jaunimo taurės etape - 9 vietą, P. Matlauskaitė (trenerė R. Rimgailienė) 2009 Europos jaunių čempionate - 8 vietą, R. Rimgailienė 2008 pasaulio veteranų čempionate - 1 vietą, 2009 - 9 vietą, M. Mironovas 2009 Europos veteranų čempionate - 6 vietą. 2009 M.
Kasmetinio Šiaurės šalių fechtavimo čempionato jaunimo amžiaus grupėje 3 vietą 2000 užėmė I. Rimgailaitė, 2019 - Anastasija Pylinova ir Liepa Zaronskytė (U15), 2021 Karina Prokopovič tapo čempione (U17, špaga). Komandinėse merginų varžybose (U20, špaga) bronzos medalius pelnė: 2019 - Ema Jaruševičiūtė, Aistė Seniutaitė, Patricija Ščetko ir Ivona Stavickaja, 2021 - Lurdė Grabovskytė, Elzbieta Adomaitytė, Aušrinė Šimkutė ir Anastasija Pylinova. Suaugusiųjų grupėje vicečempionėmis tapo 2021 Giedrė Razgutė (kardas), 2024 Paulina Bajorūnaitė-Stauskė (špaga). Viktė Ažukaitė, Olivija Mašalo ir Paulina Bajorūnaitė-Stauskė moterų komadinėse varžybose špaga 2023 t. p. iškovojo sidabro medalius. Rasa Rimgailienė 2008 pasaulio veteranų čempionate iškovojo 1 vietą.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Fechtavimo infrastruktūra ir organizacijos
Lietuvoje (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje) veikia 4 klubai, dirba 4 treneriai ir viena trenerė visuomenininkė, fechtavimą kultivuoja apie 150 sportininkų (2009). 2021 fechtavimą kultivavo 203 sportininkai. Lietuvos fechtavimo federacija įkurta 1959, 1992 priimta į FIE, 1995 - į Šiaurės šalių fechtavimo sąjungą. Prezidentai: V. Macijauskas (1959-1968, 1975-1987), Č. Stakionis (1968-1971), Z. Motiekaitis (1971-1974), J. Subačius (1974-1975), A. Pajaujis (1987-1993), R. Jogėla (nuo 1993). Generaliniai sekretoriai (iki 1993 - atsakingasis sekretorius): Z. Tuliševskis (1959-1968), V. Kalmantas (1968-1971, 1993-1996), A. Steponavičius (1971-1993), L. Varneckienė (1996-2001), G. Maisiejus (2001-2006 ir 2007-2008), J. Selvanaitė (2006-2007), L.
Lietuvos čempionatai: svarbiausi įvykiai ir nugalėtojai
Lietuvos čempionato prizininkai
Moterų grupės Lietuvos čempione tapo Viktė Ažukaitė. Pogrupyje laimėjusi visas kovas, atkrintamosiose startavo iš 2-os reitingo vietos bei sėkmingai nukeliavo iki finalo. Finalinės kovos pirmoje pusėje V. Ažukaitė padarė klaidų, tačiau nepasidavė, pavyjo varžovę ir galingai iškovojo čempionės taurę. Lietuvos vicečempione tapo Olivija Mašalo. Patyrusi vieną pralaimėjimą pogrupių etape ir atkrintamosiose startavusi iš 8-os reitingo, kovose iki 15-os dūrių sėkmingai nukeliavo iki finalo. Bronzos medalius laimėjo Karina Prokopovič, laimėjusi visas kovas iki pusfinalių ir Živilė Žilionė, pogrupių etape pralaimėjusi dvi kovas.
Vyrų grupės Lietuvos čempiono titulą laimėjo Leonardas Kalininas, užimantis pirmą vietą Lietuvos reitingo lentelėje. Pogrupyje pralaimėjęs vieną kovą, atkrintamosiose L. Kalininas pradėjo iš 6-os reitingo vietos ir nepaliko jokių vilčių varžovams. Vicečempionu tapo Mindaugas Tamošiūnas, pogrupyje taip pat patyręs vieną pralaimėjimą, tačiau atkrintamosiose sėkmingai nukeliavęs iki finalo. Bronzos medalius laimėjo Mindaugas Sipavičius, nepatyręs nei vieno pralaimėjimo iki pusfinalių, ir Makaras Lozenko, pogrupyje laimėjęs 5-ias kovas iš 6-ių.
Komandinės varžybos
Moterų komandinių varžybų čempionėmis po dramatiško finalo tapo SM Gaja-1 komanda (Viktė Ažukaitė, Paulina Bajorūnaitė-Stauskė, Monika Narbutaitė, Milda Kikaitė) 45:44 įveikusi SSC - Gintarinė Špaga komandą (Olivija Mašalo, Aušrinė Šimkutė, Kamila Jonynaitė, Sofija Sosna). Bronzos medaliais po įtempto susitikimo laimėjo SM Gaja-3 komanda (Beatričė Žilionytė, Patricija Vitonė, Grytė Stoškutė, Neida Maziliauskaitė).
Vyrų komandinių varžybų čempionais tapo Gaja - Floretė 1 komanda (Arnas Salokas, Rokas Jukna, Dalius Strazdas, Adomas Bielskis) finale 45:34 nugalėję SM Gaja-Dvikova 1 komandą (Mindaugas Tamošiūnas, Matas Medišauskas, Mindaugas Sipavičius, Rytis Rauktys). Bronzos medalius po labai įtempos ir dinamiškos kovos 43:42 iškovojo mišri Star komanda (Daumantas Malinauskas, Kyryl Krasnikov UKR, Mark Stasovsky UKR).
Dabartinė situacija ir iššūkiai
Olimpinės viltys ir perspektyvos
Lietuva turėjo vienintelį fechtavimo sporto olimpietį ir tai buvo gerokai seniau nei prieš pusę amžiaus. „Jau laikas vėl turėti olimpietį“, - sako Lietuvos fechtavimo federacijos prezidentas Vytautas Polujanskas.
Dėl pasaulinės pandemijos sustojus sportiniam gyvenimui, neįvyko ir balandžio mėnesį planuotas olimpinės atrankos turnyras, kuriame rengėsi dalyvauti du Lietuvos fechtuotojai - Viktė Ažukaitė ir Tomas Makarovas. Kaip ir olimpinės žaidynės, šis fechtuotojų olimpinės atrankos etapas nukeltas metams.
Zoniniai žemynų turnyrai - paskutinis šansas fechtuotojams prasibrauti į žaidynes. Norint keliauti į Tokiją, juose būtina užimti pirmą vietą. Kokie Lietuvos atstovų šansai?„Sporte viskas realu, - vilčių iki paskutinio atrankos momento turi federacijos prezidentas. - Žiūrint į dabartinį pasirengimą, jie nebūtų favoritai. Bet sporte gali būti tavo arba ne tavo diena. Todėl visą laiką tikimės, kad tai įvyks. Juolab kad kalbant apie mūsų sportininkų pasirengimą ir galimybes, karantinas gali išeiti mums į naudą - buvo daugiau laiko fiziniam pasirengimui. Aišku, fechtavimo praktikos mažiau, bet ir kitų šalių sportininkai rengiasi tokiomis pat sąlygomis“, - svarsto V.Polujanskas.
V.Ažukaitė - jauna sportininkė, dar pernai startavusi jaunimo iki 23 m. varžybose, o šiemet jau perėjusi į suaugusiųjų kategoriją. T.Makarovas - buvęs penkiakovininkas, su suaugusiaisiais besivaržantis jau seniai. Beje, abu jie jau dirba treneriais: Viktė ėmė ugdyti jaunuosius fechtuotojus, Tomas dirba su penkiakovininkais.
Šiems pajėgiausiems fechtuotojams į atlapus kabinasi auganti pamaina. Itin nudžiugino jauno sportininko Leonardo Kalinino pasirodymas šių metų kovą Europos čempionate, kur jis užėmė 12 vietą.
Ir ištaria dar vieną pavardę, kurią taip pat vertėtų įsidėmėti, - Arno Saloko, kuris pernai Europos jaunimo iki 23 m. čempionate liko šešioliktas.„Su jais siekiame perspektyvos“, - viltis į jaunuosius sportininkus deda federacijos vadovas.
Populiarumo didinimas ir plėtra
Fechtavimas - gražus sportas, o baltais kostiumais vilkintys sportininkai su špagomis rankose ne vieną bent trumpam nukelia į romantiškus muškietininkų laikus. Lietuvos fechtavimo federacijos vadovas neslėpdamas pasididžiavimo ištaria, kad ši sporto šaka - viena iš penkių, kuri buvo įtraukta į šiuolaikinių olimpinių žaidynių programą pradedant 1896-aisiais. Ir tai, pasak jo, dar viena priežastis, kodėl fechtavimas turi populiarėti Lietuvoje.
Nors priežasčių V.Polujanskas mato ir daugiau. „Reikalas tas, kad šis sportas, palyginti su kitais, santykinai nėra brangus. Jis gali užgimti ir komercinėmis sąlygomis, kas dabar ir vyksta. Be to, jaučiame ir gauname konkrečią finansinę ir kitokią paramą iš tarptautinės federacijos. Visi šie dalykai susideda“, - sako pašnekovas.
Iš viso Lietuvoje veikia dešimt privačių fechtavimo klubų. V.Polujanskas džiaugiasi, kad per pastaruosius trejus metus privačiomis lėšomis buvo įsteigti bent keturi fechtavimo klubai. Šiauliuose fechtuotojus pradėjo ugdyti „Geležinė kaukė“, Klaipėdoje „Klaipėdos riteriai“, Vilniuje - Fechtavimo akademija ir Edvino Krungolco fechtavimo klubas.
Tačiau kol kas tradiciškai stipriausi fechtuotojai auga Vilniuje ir Kaune. „Vilnius pradėjo vytis Kauną, nes Kaune istoriškai turėjome stiprių fechtuotojų, ir dar prieš dešimtmetį patys stipriausi klubai buvo Kaune - „Dvikova“ ir „Floretė“. O sostinėje prieš septynerius metus ėmus veikti klubui „Gintarinė špaga“, dabar jau du šio klubo treneriai dirba ir Vilniaus sporto centre. Džiugina Šiaulių progresas ir perspektyvos“, - sako V.Polujanskas.
Kalbėdamas apie tai, kodėl fechtavimas Lietuvoje dar nėra toks populiarus kaip kitos sporto šakos, federacijos vadovas pabrėžia trenerių trūkumą: „Reikalingi treneriai. Buvo laikotarpis, kai treneriams nebuvo patrauklu dirbti šį darbą, nebuvo geros finansinės sąlygos. Šiuo metu padėtis keičiasi, daugumoje klubų treneriais ateina dirbti specialistai, turintys ir kitas profesijas.“
Susiduria fechtuotojai ir su sporto salių stoka. „Visą laiką tą jaučiame. Naujieji Vilniuje ėmę veikti fechtavimo klubai irgi sprendžia salių bei laiko klausimą, nes mums skiriamas laikas - nuo 19 val. O mokyklinio amžiaus vaikams jau per vėlu. Taigi didžiausios bėdos - trūksta trenerių dirbti ir su jaunimu, ir su pažengusiais bei aukšto meistriškumo sportininkais, ir salių. Ieškome įvairių galimybių, tai priklauso nuo mūsų entuziazmo, energijos, gebėjimo pristatyti fechtavimą kaip mokyklai, vaikams ir tėvams naudingą sportą ir t.t. Dirbame rinkos sąlygomis ir stengiamės užimti reikšmingesnę vietą sporto rinkoje“, - kasdienes darbo detales dėsto V.Polujanskas.
Prakalbus apie šios sporto šakos finansavimą, federacijos prezidentas visiškai nepuola juo skųstis. „Šiuo metu finansavimas, kurį mes gauname, ir ypač iš LTOK, mus tenkina. Ir tai, kad du sportininkai - V.Ažukaitė ir L.Kalininas jau antrus metus yra olimpinės pamainos sąrašuose, irgi didžiulė parama. Gavę šią paramą, turime parodyti progresą. Jeigu ne aukštumas pasiekti, tai bent demonstruoti progresą. Mūsų federacijos biudžetas ir lėšos, kurių skiriame rinktinės nariams pasirengti, kasmet vis didėja. Turime rėmėjų, jau ketvirtus metus mus remia „Arimex“. Tad kasmet kiekvienose varžybose lyderiai turi rodyti vis geresnius rezultatus. Dėl finansavimo neturėtume skųstis. Bet vis kalbame apie sporto bazių trūkumą. Yra daug vaikų, kurių poreikių negalime patenkinti“, - dar kartą šią problemą pabrėžia V.Polujanskas.
Bendradarbiavimas su kitomis sporto šakomis
Konkurenciją Lietuvoje fechtuotojams sudaro penkiakovininkai. „Dirbame ranka rankon. Mes jiems padedame, jiems patogu, kad sparingo partnerių turi Lietuvoje, o mums jų fizinis pasirengimas ir meistriškumas taip pat reikalingas“, - sako federacijos prezidentas.
Todėl neatsitiktinai visų amžiaus grupių fechtavimo čempionatai yra atviri ir fechtuotojai į juos kviečia penkiakovininkus, kurie padidina sveiką konkurenciją.
Neįgaliųjų fechtavimas
Beje, gali būti, kad ateityje turėsime ne tik olimpiečių, bet ir paralimpiečių. Fechtavimas - nauja sporto šaka, kurią pradėjo kultivuoti Lietuvos neįgalieji.„Fechtavimo akademija, veikianti Vilniuje, numatė kryptį dirbti ir su neįgaliaisiais, pateikė projektą į Sporto rėmimo fondą, gavo finansavimą“, - prasitaria V.Polujanskas.
Ginklai ir taisyklės
Fechtãvimas, dvikovos sporto šaka - dviejų sportininkų kova, stengiantis sportiniais fechtavimosi ginklais įdurti arba įkirsti vienas kitam taip, kaip reglamentuoja varžybų taisyklės. Individualiosiose ir komandinėse varžybose vyrai ir moterys kovoja kardais, rapyromis ir špagomis.
Kardo ilgis iki 105 cm, geležtė specialaus plieno, 88 cm ilgio, buka, masė iki 500 g; įskaitomas dūris ir kirtis į bet kurią virš juosmens esančią kūno dalį. Rapyrą (iki 110 cm ilgio, apie 500 g masės duriamąjį ginklą su elektroniniu įtaisu dūriams registruoti) sudaro iki 90 cm tolygiai plonėjanti plieninė keturbriaunė geležtė su 6 mm antgaliu; dūris (daugiau kaip 500 g jėga) įskaitomas, jei buvo kliudytas varžovo liemuo (iš nugaros pusės tik aukščiau juosmens). Špagos matmenys panašus į rapyros, masė iki 770 g, geležtė V raidės formos skerspjūvio, apsauginis skydelis iki 13,5 cm; įskaitomas dūris (daugiau kaip 750 g jėga) į bet kurią kūno dalį. Kovojama ant metalinio 14 m ilgio ir 1,5 m pločio takelio.
Per dvikovą fechtuotoją nuo sužeidimų saugo standaus metalinio tinklo kaukė, odinės pirštinės, stipraus balto audinio apranga (liemenė su įaustais metaliniais siūlais). Kovojama ant metalinio 14 m ilgio ir 1,8 m pločio vientiso ar tinklinio metalinio takelio.
Vienintelis Lietuvos olimpietis
Juozas Udras (1925-1991) - Lietuvos fechtavimo čempionas: špaga (1950-1953, 1955), durtuvu (1951, 1952), komandinio fechtavimo špaga (1953). Jis vienintelis lietuvių fechtuotojas, dalyvavęs olimpinėse žaidynėse: 1952 m. kaip SSRS rinktinės narys Helsinkio olimpinių žaidynių asmeninėje rungtyje užėmė 73 vietą, komandinėje - 11 vietą, 1956 m.
tags: #fechtavimas #lietuvos #cempionatas