Įvadas
Lietuvos užsienio politika, kaip ir bet kurios kitos valstybės, nuolat kinta, siekdama prisitaikyti prie besikeičiančios tarptautinės aplinkos. Tačiau, ar visada tie pokyčiai atitinka šalies interesus ir ar pasirinkti keliai veda prie norimų rezultatų? Šiame straipsnyje panagrinėsime Lietuvos užsienio politikos raidą, jos sėkmes ir nesėkmes, bei pamėginsime atsakyti į klausimą, ar Lietuva sugeba efektyviai ginti savo interesus tarptautinėje arenoje.
Vertybinės užsienio politikos era
Tam tikru laikotarpiu Lietuvos užsienio politika buvo stipriai orientuota į vadinamąsias „vertybes“. Tokia situacija susiklostė, kai užsienio politika pradedama naudoti vidaus politikos tikslais, t. y. visuomenės sutelkimui. Ši koncepcija rėmėsi įsitikinimu, kad Lietuva turi aktyviai remti demokratiją ir žmogaus teises kitose šalyse, ypač Rytų Europoje. Tačiau, kaip parodė praktika, šis kelias ne visada buvo sėkmingas.
Deja, nei vienos, nei kitos Lietuvos užsienio politikos koncepcijos įgyvendinimas nei padidino Lietuvos saugumą, nei reikšmingai prisidėjo, užtikrinant ekonominius interesus. Pavyzdžiui, Gruzijoje ir Ukrainoje, kurias siekė demokratizuoti ir į euroatlantinę erdvę atvesti Lietuvos užsienio politikos formuotojai, save vadinę Rytų Europos „ekspertais“, kilo karai (2008 m. ir 2022 m.), šios valstybės neteko nemažos dalies savo teritorijų, reikšmingai nukentėjo ekonomiškai. Jos nė kiek nepriartėjo prie narystės NATO, o turbūt ir ES. Atsižvelgiant į tai, Gruzija šiandien pasirinko visai kitą kelią, o Ukraina moka milžinišką kainą - 2014-aisiais netekusi Krymo, kovodama su šalies rytuose įsitvirtinusiais ir Rusijos remiamais separatistais, nuo 2022 m.
Dar iki šių dramatiškų įvykių buvo aišku, kad Rusija nesėdės rankų sudėjusi, kai jos pašonėje esančios valstybės pareikš siekiančios narystės Vakarų karinėse ir ekonominėse sąjungose. Galiausiai, 2008-2009 m. šie pamokslai neliko nepastebėti Vakarų Europoje - Lietuva sulaukė griežto atsako: „regiono lyderė“ tapo izoliuota Europoje ir kandžiai praminta „vieno klausimo“ - Rusijos - valstybe. Lietuvos užsienio politikos formuotojai savo ideologines kovas dažniausiai kovojo vienui vieni, net ir nebandydami rasti sąjungininkų arba įtikinti savo pozicijos teisingumu.
Racionalumo paieškos
Atėjo naujas dešimtmetis. Lietuvos užsienio politikos tikslai iš pažiūros tapo racionalesni: energetinis saugumas, geopolitinė orientacija į Šiaurės valstybes, sąjungininkų ES ir NATO paeiška, santykių su Rytais (Rusija ir Baltarusija) normalizavimas. Atrodė, kad užsienio politika po truputį tampa instrumentu šalies saugumui ir gerovei užtikrinti. Tiesa, po neramių 2014-ųjų situacija Ukrainoje tam tikrą laiką stabilizavosi. Pirmasis pasitaikė Baltarusijoje 2020 m. pavasarį, kai prieš pat Lietuvos Seimo rinkimus kaimyninėje valstybėje kilo politinė krizė.
Taip pat skaitykite: Gimnastikos gumos nauda
Tokiame kontekste 2020 m. Pasaulį, mėgdžiodami tuometinio JAV prezidento Joe Bideno užsienio politikos viziją, Lietuvos strategai netruko padalyti į valdomą „autoritarų“ ir „demokratų“. Suprask, vienoje pusėje laisvę mylintieji, o antroje - ne. Viskas, kas vyksta pasaulyje, buvo perkošiama per šią kalkę: tą darė diplomatai, politikai, ekspertai. Tiesa, kartais reikėdavo kaip nors pateisinti Lietuvos politikų apsilankymus su jų menamomis vertybėmis nesuderinamuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Vietname ar Singapūre. Paskelbę, kad Lietuvoje duris atvers Taivaniečių atstovybė ir sulaukę Kinijos pastabos, kad tokiu būdu laužo „vienos Kinijos politikos“ principus, kuriuos patys, beje, 1991 m. įsipareigojo gerbti, Lietuvos užsienio politikos ekspertai suskubo ašaroti, esą Kinijos drakonas juos engia. Maža to, netrukus sulaukė ir praktinio atsako: Kinija ne tik diplomatiškai, bet ir ekonomiškai pademonstravo, kad netoleruos provokacijų sau jautriu klausimu.
2022 m. Paskutiniai du vinys į „vertybinės“ užsienio politikos karstą - neseniai ES atsiėmė skundą Pasaulio prekybos organizacijai dėl Kinijos įvestų apribojimų lietuviškoms prekėms. Apskritai, norime to ar ne, D. Viso pasaulio valstybės stengiasi rasti būdų, kaip kalbėtis su Amerika. Pavyzdys - Baltarusija, išnaudojanti progą diversifikuoti savo užsienio politiką.
Nauji iššūkiai ir senos problemos
2024-aisiais iš „vertybininkų“ valdžią perėmę socialdemokratai ir toliau tęsia nelogišką, neracionalią ir Lietuvos ekonominiams bei saugumo interesams prieštaraujančią politiką. Manyčiau, LSDP tiesiog neturi užsienio politikos ekspertų. Konkrečiau, žmonių, kurie gerai išmanytų šią sritį ir pateiktų alternatyvią „vertybininkams“ užsienio politikos programą. Tačiau tą anksčiau ar vėliau reikės padaryti. Nes vykstantys pokyčiai tarptautinėje sistemoje reikalauja užsienio politikos perkrovimo. JAV prioritetas - Kinija, o ne Europa. Ir, norime mes to ar nenorime, Vašingtonas priverstas bendradarbiauti su Maskva, siekiant balansuoti Kinijos galią. Tą puikiai atspindi JAV Nacionalinio saugumo strategija. Joje aiškiai pasakyta, kad pasaulis dalijamas ne į „autokratus“ ir „demokratus“, o pagal interesus į didžiąsias ekonomines-karines galias. Tad pasaulyje išvysime daug ir įvairių seno „vertybinio“ standarto neatitinkančių sąjungų ir / ar aljansų. Šioje schemoje visai nestebina JAV-Baltarusijos santykių atšilimas. Stebina neadekvati Lietuvos užsienio politikos formuotojų reakcija į tai.
Užuot bandžiusi išnaudoti šią situaciją sau naudinga linkme - atverdama pelniningą mums tranzitą per Klaipėdos uostą ir tokiu būdu perimdama pinigus, kurie šiuo metu mokami Rusijai (ekonominis interesas), išspręsdama įstrigusių lietuviškų vilkikų klausimą, atitraukdama Baltarusiją nuo Rusijos orbitos (saugumo ir geopolitinis interesai) ir paremdama sąjungininkes JAV (vėlgi, saugumo interesas), Lietuva prašo amerikiečių paramos prieš iš Baltarusijos skrendančius balionus. Dar blogiau, agituodami už tolesnę Baltarusijos izoliaciją, Lietuvos užsienio politikos scenaristai netiesiogiai talkina Maskvai: pildo pinigais rusų kišenes ir su Rusija suriša Baltarusiją.
Apibendrinant, Lietuvos užsienio politika - vieno matmens. O žaidimas, vykstantis tarptautinėje sistemoje, tampa daugiamačiu. Iš anksto atsiprašau „teisingai mąstančių” ir prašau neįsižeisti. Dar visi neseniai per Europą ritosi džiugi entuziazmo ir mielaširdystės kupina banga dėl į kontinentą plūstelėjusių imigrantų: „Atvykite, priimsime visus“, net nepasiteiravusi, ką apie tai galvoja kitų valstybių vadovai, tėškė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. „Mūsų namai - Jūsų namai“, - virš galvos plakatus kėlė gaivališkos tolerancijos savyje nebetalpinančios personos, o nuo kosmopolitinės ekstazės apspangę žmogeliai geležinkelio stotyse atvykėliams tiesė raudonus kilimus, mėtė gėles, miestų merai ir net premjerai dalino šiltus rūbus ir maistą. Tuo metu pykčio, neapykantos ir net grasinimų strėlės smigo Čekijos, Vengrijos ir kt. vyriausybėms, suabejojusioms tokios politikos protingumu bei didžiadvasingumu ir atsisakiusioms paklusti Briuselio diktatui. Ksenofobai, separatistai, nacionalistai, rasistai, Europos vienybės griovėjai! Tačiau pakako kelių mėnesių, kad tie aršūs smerkėjai ir žaibų svaidytojai net neraudonuodami pasektų „ksenofobų“, „separatistų“ ir „rasistų“ pavyzdžiu. Ką tik demonstravę tobulą klinikinę toleranciją, pradėjo patys uždarinėti valstybių sienas, statyti milžiniškas tvoras, riboti judėjimo laisvę, skelbti padidinto lygio teroro aktų pavojus. Vargu ar reikėjo tikėtis, kad bus kitaip. Juk ir be „gilios ir visapusiškos situacijos analizės“, kaip nūnai sakoma iš aukštų Briuselio tribūnų, aišku, kad nesugebėję į krikščioniškąją Europos kultūrą integruoti net trečios čia gyvenančių imigrantų iš islamiškojo pasaulio kartos (Lietuvoje - migrantų iš Rytų), dabar viską stebuklingai išspręsime. Vidurio ir Rytų Europos valstybės visa tai yra išbandžiusios savo kailiu. Gražiai tokią situaciją savo Nobelio premijos laureato paskaitoje 1982 metais apibūdino Kolumbijos rašytojas Gabrielis Garsija Markesas: „Atrodo natūralu, kad jie, reikalaudami matuoti mus pagal tą patį mastelį, kurį jie taiko sau, užmiršdami, kad ne visiems tinka vienodi gyvenimo išbandymai, kad savosios tapatybės ieškojimas mums yra lygiai toks pat sunkus ir žiaurus, koks buvo jiems. Protingų žodžių niekas negirdi. Dabar štai vėl: imigrantų kvotos, limitai, išpirkinėjimai! Tik raudonų kilimų jau nebetiesia, verčia lipti per tvoras. Sako, kad po „gilios ir visapusiškos situacijos analizės” net kalbėti lietuviškai mokys. Gaila ir skaudu, kad galvoti pradedame tada, kada gauname kuoka per galvą.
Taip pat skaitykite: Pasirengimas Rio: Lietuvos gimnastai
Taip pat skaitykite: Privalumai naudojant gimnastikos kamuolį
tags: #gimnastikos #kuoka #angliskai