Nors pasaulyje Japonija ir krepšinis dažnai nėra siejami, Tekančios Saulės šalyje ši sporto šaka yra gyva ir netgi populiari. Šiuo metu Japonijoje egzistuoja dvi, tarpusavyje nesusijusios, profesionalios krepšinio lygos: „BJ league“ (Japonijos krepšinio lyga) bei NBL (Nacionalinė krepšinio lyga). Šiame straipsnyje apžvelgsime Japonijos krepšinio lygų istoriją, jų struktūrą, žvaigždes ir įdomius faktus.
Pasaulio krepšinio čempionatas Japonijoje: neįprastas požiūris
FIBA nusprendus Japonijoje surengti pasaulio krepšinio pirmenybes, po kurio laiko ši organizacija susigriebė, jog Tekančios Saulės šalyje net nevyksta vietos krepšinio čempionatas. Tačiau tuo vizualinė informacija apie pirmenybes ir buvo baigta - japonišką beisbolą propaguojančioje šalyje krepšinis - nereikalingas. Kalbant apie Tekančios Saulės šalies televizijų transliacijas - jos neparodė nė vienų pirmenybių rungtynių - net ir finalo! Vietos spaudos požiūris į pasaulio krepšinio čempionatą taip pat nepasižymėjo originalumu - trumpos žinutės. Tačiau Tokijo „Saitama” arena, talpinanti beveik 22 tūkst. žiūrovų, per atkrintamąsias varžybas beveik visada buvo pilna. Nieko nesuprantantys apie krepšinį japonai su mielu noru ėjo žiūrėti egzotinės sporto šakos kovų. Kita vertus, sumokėję už bilietą nuo 70 iki 500 litų, vietos sirgaliai dažniausiai vangiai paplodami sirgo už pralaiminčią rinktinę ir visada - už JAV ekipą. FIBA nusprendus Japonijoje surengti pasaulio krepšinio pirmenybes, po kurio laiko ši organizacija susigriebė, jog Tekančios Saulės šalyje net nevyksta vietos krepšinio čempionatas. Tačiau japonai garantavo, kad šį nesusipratimą jie greitai išspręs.
Incidentas po rungtynių
Gana netikėtas incidentas čempionate įvyko po rungtynių dėl trečiosios vietos tarp JAV ir Argentinos rinktinių. Amerikiečiams nugalėjus varžovus ir iškovojus trečiąją vietą, NBA žvaigždės LeBronas Jamesas ir Dwyane’as Wade’as nusprendė padovanoti sirgaliams savo sportinius batelius. Abu krepšininkai greitai nusiavė apavus ir sviedė juos į tribūnas. Vienas L.Jameso batas nuskriejo iki žurnalistų ložės ir su griausmu atsitrenkęs į Čekijos spaudos atstovo nešiojamąjį kompiuterį drėbtelėjo ant žemės. Tai, kas vyko po to, sunku nupasakoti - apsikabinę batą spaudos atstovai vienas kitą kumščiavo, keikėsi ir reikalavo paleisti, kiekvieno manymu, tik jam priklausantį L.Jameso batą. Į „karą” įsitraukė ir kiti šių šalių žurnalistai. Tačiau nė viena pusė nenorėjo nusileisti. Tik po gerų dešimties minučių derybininkų pastangomis buvo surastas kompromisas, kurio esmė - du pešasi, o trečias laimi… Vokiečiui ir japonui sutikus atsisakyti bato, jis buvo nusviestas žiūrovams.
Japonijos krepšinio lygos (JKL) įkūrimas
Praėjusiais metais buvo įkurta Japonijos krepšinio lyga (JKL) ir 2005-2006 metų sezone kovėsi net šešios komandos. Pirmenybės tęsėsi vos tris mėnesius.
„BJ league“: siekis lygiuotis į NBA
„BJ league“ įkurta 2005 metų lapkričio 5 dieną. Naujai suformuota lyga turėjo tapti priešprieša tuometinei JBL (Japonijos krepšinio lygai), kuri buvo pusiau profesionali ir konservatyvi. „BJ league“ siekis - į šalies krepšinio arenas įnešti kuo daugiau greičio, šou elementų, lygiuotis į NBA. „BJ league“ iš karto po įkūrimo sulaukė nemažo žmonių susidomėjimo, kurie mieliau palaikė savo miestui atstovaujančiomis, o ne korporacijų remiamas komandas, su kuriomis jie neturėjo nieko bendro. Tačiau laikui bėgant, lyga susidūrė su finansinėmis problemomis, dėl kurių komandų sudėtys dažnai keičiasi, nėra pastovumo.
Taip pat skaitykite: Japonijos sudėtis
Struktūra ir varžybų sistema
Ateinantį sezoną lygoje žais 22 komandos, suskirstytos į dvi konferencijas (Rytų ir Vakarų). Reguliariajame sezone kiekviena komanda sužaidžia po 52 rungtynes, į atkrintamąsias varžybas patenka po 6 geriausias ekipas iš kiekvienos konferencijos. Skirtingai nei daugelyje kitų krepšinio lygų, „BJ league“ nesivadovauja tipine atkrintamųjų varžybų schema. Pirmąsias 2 vietas savo konferencijoje užėmusios ekipos iškarto patenka į konferencijos pusfinalį, kuriame susitinka su pirmajame atkrintamųjų varžybų etape pergales šventusiomis komandomis. Lygos finale susitinka stipriausios Rytų ir Vakarų ekipos.
Lygos žvaigždės
„BJ league“ didžiąją dalį žaidėjų sudaro vietiniai krepšininkai iš Japonijos, o užsieniečiai - dažniausiai žaidėjai, kuriems nepavyko įsitvirtinti JAV ar Europos čempionatuose. Taigi, tikrų žvaigždžių šiame čempionate mes nerasime, tačiau yra kelios pavardės, kurias verta paminėti:
- Richardas Roby: 28 metų 196cm ūgio amerikietis 2013-2014 metų sezone buvo vienas rezultatyviausių žaidėjų lygoje (vid. 20 taškų per rungtynes). Atakuojantis gynėjas 2008 metais baigė Kolorado universitetą, kuriame per ketverius metus pasiekė 16,8 taško per rungtynes vidurkį bei tapo visų laikų rezultatyviausių universiteto žaidėju. Garsaus krepšininko Kenyono Martino įbrolis, profesionalo karjerą pradėjo Izraelyje, taip pat rungtyniavo Graikijoje, Prancūzijoje, Venesueloje, kol, galiausiai, 2013 metais jo keliai pakrypo į Japoniją.
- Ricky Woodsas: 198 cm ūgio atakuojančio gynėjo bei lengvojo krašto puolėjo pozicijose galintis rungtyniauti amerikietis. Praeitame sezone jis buvo antras pagal rezultatyvumą visoje lygoje (vid. 21,4 tšk.). Savo sugebėjimą pelnyti taškus R.Woodsas įrodė dar mokydamasis Pietryčių Luizianos universitete, kuriame 2005-2006 metų sezone rinkdavo vidutiniškai po 17,8 taško ir atkovodavo po 10,9 kamuolio per rungtynes.
Įdomus faktas
2013-2014 metų sezono pradžioje „JB league“ vadovai uždraudė vienam didžiausių Japonijos laikraščių „Japan Times“, rašomam anglų kalba, lankytis lygos rungtynėse.
NBL: bandymas suvienyti Japonijos krepšinį
2012 metais Japonijos krepšinio asociacija įsteigė NBL, kuri turėjo suvienyti abi tuo metu Japonijoje buvusias krepšinio lygas - „BJ league“ ir JBL bei tapti vieninteliu profesionaliu šalies čempionatu. Tačiau kilus nesutarimams tarp komandų valdomų didžiųjų korporacijų („Toshiba“, „Toyota Motors“, „Mitsubishi“) ir tarp ne korporacijoms priklausančių ekipų, ši idėja liko neįgyvendinta. NBL tiesiog pakeitė prieš tai buvusią JBL, įvedė kelias naujas taisykles, padidino reguliaraus sezono rungtynių skaičių.
Struktūra ir varžybų sistema
Lygoje rungtyniauja 12 komandų : 6 Rytų konferencijoje ir 6 Vakarų. Reguliaraus sezono metu kiekviena komanda sužaidžia po 54 mačus. Atkrintamosiose varžybose konferencijų pusfinaliuose susitinka antrą ir trečią vietas reguliariajame sezone užėmusios komandos. Ekipa, po reguliaraus sezono esanti pirmoje turnyrinės lentelės vietoje, keliauja tiesiai į konferencijos finalą. Visuose atkrintamųjų varžybų etapuose žaidžiama iki dviejų pergalių. Lygos taisyklės numato, jog aikštelėje vienu metu gali būti ne daugiau nei du Japonijos pilietybės neturintys krepšininkai.
Taip pat skaitykite: Legendiniai Japonijos dailiojo čiuožimo sportininkai
Lygos žvaigždės
Pirmojo ryškumo pasaulinių žvaigždžių lygoje nerasime, tačiau, atvirkščiai nei „BJ league“, NBL yra pavardžių, kurios neblogai žinomos daugeliui krepšinio mėgėjų:
- Antanas Sireika: Taip, jūs nesuklydote. Pirmasis Japonijoje dirbančiu treneriu iš Lietuvos tapęs A. Sireika nėra nusivylęs daug ką nustebinusiu pasiryžimu dirbti šiame egzotiškame krašte ir apie grįžimą į gimtinę negalvoja.
- Nickas Fazekašas: Naudingiausiu 2013-2014 metų reguliaraus sezono krepšininku išrinktas JAV ir Graikijos pilietybes turintis aukštaūgis buvo neabejotinas savo komandos lyderis ir didžiausia čempionato žvaigždė. 211 cm. ūgio „Toshiba Brave Thunders“ vidurio puolėjas visoje lygoje pirmavo pagal pelnytus taškus (vid. 26,4) ir atkovotus kamuolius (vid. 13,5). NBA patirties turintis krepšininkas atvedė savo komandą į finalą, kuriame iki trijų pergalių „sausu“ rezultatu nugalėjo Wakayamos „Trians“ ekipą.
- Yuta Tabuse: Vienas garsiausių ir geriausių Japonijos krepšininkų, vienintelis kuriam pavyko praverti NBA duris. Tiesa, ten jam įsitvirtinti nepavyko ir po kelerių metų praleistų NBA Plėtojimosi lygoje, 2008 metais sugrįžo į tėvynę ir iki dabar rungtyniauja Točigio „Brex“ ekipoje. Praėjusiame sezone Japonas per rungtynes vidutiniškai rinkdavo po 15,5 taško, atlikdavo po 5,8 rezultatyvaus perdavimo ir buvo neabejotinas komandos lyderis.
Įdomus faktas
2013-2014 metų sezone iš visų dvylikos lygoje esančių ekipų, tik dvejoms vadovavo treneriai iš Japonijos.
Pokalbis su Taishi Ito apie Japonijos krepšinį ir Dainių Adomaitį
- Kaip prasidėjo jūsų kelias krepšinyje? Krepšinį pradėjau žaisti būdamas šešerių metų amžiaus. Turiu ketveriais metais vyresnį brolį, kuris irgi žaidė, todėl šia sporto šaka užsiiminėti pradėjau ir aš. Kai baigiau vidurinę mokyklą Japonijoje, persikėliau į JAV, Vašingtono valstiją. Ten žaidžiau kartu su Kevinu Durantu. Mes tapome gerais draugais, kartu leisdavome laiką. Vidurinėje mokykloje mes buvome tarsi broliai. Mes vis dar palaikome kontaktą su KD. Pastarąjį kartą gyvai matėmės Tokijo olimpinėse žaidynėse, kai jis čia lankėsi su JAV rinktine. Kai baigiau mokyklą JAV, persikėliau į Portlando universitetą, kuriame studijavau visus ketverius metus. Amerikoje išbuvau aštuonerius metus, o po to grįžau į Japoniją, kurioje vienuolika metų žaidžiau profesionalų krepšinį, iš kurių septynerius - Tokijo „Alvark“ komandoje.
- Teko girdėti, jog vidurinėje mokykloje žaidėte kartu su Linu Kleiza, legendiniu Lietuvos krepšininku. Taip, taip! Tai buvo pirmasis mano sezonas, Lino - paskutinis. Jis tapo pirmuoju mano kontaktu su Lietuva. Linas buvo piktas gerąja prasme. Pašėlęs vyrukas, labai aistringas žaidėjas, kuris nekentė pralaimėjimų. Jis man sudarė puikų pirmąjį įspūdį apie Lietuvą. Žinoma, aš ir taip žinojau, kad Lietuva yra puiki krepšinio šalis. Mūsų mokyklos komandoje dar žaidė Arvydas Lidžius. Tai - aukštaūgis, kuris turėjo gerą metimą iš toli. Kai šie du lietuviai baigė mokyklą, man teko žaisti su kitu lietuviu, kuris dabar teisėjauja NBA. Tai - Gediminas Petraitis, kurį vadindavome tiesiog „G“.
- Gal turite prisiminimų apie L.Kleizą? Linas buvo labai kompetentingas žaidėjas, kuris tiesiog nekentė pralaimėjimų. Pamenu, kai išvykoje žaidėme labai triukšmingoje salėje, žmonės keiksnojosi ir provokavo mus. Tai buvo įtemptos, apylygės rungtynės. Linas po pergalingų baudų metimų pridėjo pirštą prie lūpų ir vis tildė (juokiasi). Toks vyrukas buvo Linas. Jis padėdavo mums užsikurti. Pamenu ir tai, jog treniruotėse netrūkdavo peštynių. Linas buvo tikras neklaužada.
- Ką per šį laiką supratote apie D.Adomaitį? Per šį laikotarpį apie Dainių supratau daugybę dalykų, kaip ir išmokau iš jo daug. Žinoma, pirmiausia kalbant apie krepšinį, apie taktiką. Jis supranta, ką daro, visada turi idėjų, kaip pagerinti žaidimą. Svarbiausia, ką jau buvau minėjęs, kad Dainius visada yra labai stipriai pasiruošęs. Treniruotėse žaidimas yra gludinamas iki detalių, vėliau Dainius būna žaidėjams paruošęs video analizę, paremta ir statistika. Jei žaidėjai treniruotėse nedaro to, ko Dainius prašo, jis gali būti labai griežtas, bet po pratybų Dainius vėl yra draugiškas. Jis puikiai moka komunikuoti - kalbasi su žaidėjais, kalbasi su manimi, kalbasi su komandos vadove ar personalo nariais. Jis kalbasi su visais - kartais apie krepšinį, kartais apie kitus dalykus. Tai - iškalbus žmogus, tad žaidėjai jo klausosi.
- Kokius pokyčius į „Alvark“ organizaciją įnešė D.Adomaitis? Jis atnešė daugiau derinių. Nepasakyčiau, kad atnešė kažko naujo, bet derinių ir taktikos supratimas - tikrai platesnis. Kiekvienas dalykas, ką mes darome, privalo turėti prasmę. Dainius visada iki smulkmenų paaiškina, ką ir kodėl mes darome. Svarbus yra laiko valdymas. Jei darysime tai ar tai, galėsime sutaupyti laiko, kurį panaudosime kažkam kita. Kai kurie treneriai Japonijoje išvis apie tai nekalba. Kita priežastis, kodėl nusprendžiau pasirašyti sutartį su Dainiumi, yra krepšinio IQ. Nežinau, ar jūs tą pastebėjote, bet japonų krepšininkų krepšinio supratimas, lyginant su europiečiais, yra žemas. Aš, kaip komandos vadovas, noriu, jog mūsų žaidėjai imtų geriau suprasti šį žaidimą. Žaidėjas turi suprasti, ką ir kodėl kiekvienoje situacijoje mes norime padaryti. Krepšininkai yra pagrindiniai veikėjai, esantys aikštelėje, tad jie turi gerai viską suprasti, reaguoti į įvykius atitinkamai. Japonijos krepšinis pagal atletiškumą ir įgūdžius vis labiau eina į priekį, bet mums dar trūksta tinkamo IQ. Ties šia vieta Dainiaus atvykimas yra labai svarbus, nes jis mus moko ir mažiausių detalių svarbą. Tai - labai naudinga mums.
- Ties kuo „Alvark" dar galėtų patobulėti, jei nekalbėtume apie jūsų paminėtą žaidimo IQ? Mums trūksta stabilumo. Žinoma, tai labiausiai gula ant žaidėjų pečių. Treneriai būna paruošę planą rungtynėms, o žaidėjams reikia į tai reaguoti visas 40 minučių. Kol kas mes to nedarome visas 40 minučių. Tai - ir trenerių darbas. Ne tik Dainiaus, bet viso štabo. Jie turi žengti žingsnį į priekį ir vis priminti bei paaiškinti žaidėjams treniruočių metu apie įvairias detales. Tai yra priežastis, kodėl šįmet prie mūsų prisijungė Efka (Evaldas Beržininkaitis - aut. past.). Tai - labai patyręs specialistas, daugybę metų dirbęs Eurolygoje. Jis atlieka puikų darbą komunikuodamas su žaidėjais, o vėliau - su Dainiumi. Manau, kad viskas eina teisinga linkme, bet turime dirbti dar geriau.
- Kokį įspūdį spėjote susidaryti apie E.Beržininkaitį per šiuos pirmuosius jo darbo mėnesius klube? Labai patyręs treneris. Jis turi puikų supratimą apie krepšinį, tad Efkos pastebėjimai yra labai naudingi tiek treneriui, tiek žaidėjams. Tai naudinga visai organizacijai. Žinoma, pirmieji metai Japonijoje visada yra sudėtingi, nes čia viskas yra kitaip - nuo žmonių kultūros iki krepšinio. Taigi, per pirmąsias savaites, o galbūt ir mėnesius, Evaldas bando suprasti kokie yra japonų krepšininkų įgūdžiai, ką jie gali duoti aikštelėje, kaip jie mąsto. Laikui einant jis vis daugiau individualiai bendrauja su žaidėjais. Tai - labai naudinga žaidėjams.
- Ar Artūras Gudaitis išpildo klubo lūkesčius, ko tikėjotės prieš pasirašydami su juo sutartį? Manau, kad Gudai nėra lengva. Niekam nėra lengva, kai atvyksta žaisti į Japoniją, nes krepšinis čia yra kitoks, teisėjų traktavimas yra kitoks. Kartais menkiausi prisilietimai gali būti įvertinami pražanga. Reikia prie to prisitaikyti. Kitas dalykas - pagal mūsų žaidimo sistemą A.Gudaitis nerinks po 20 taškų. Mes žaidžiame komandinį krepšinį, paremtą „pikenrolu“ bei gerais metikais iš toli. Jis niekada neturės rungtynių, kai atliks 20 metimų. Aš nevertinu Gudos pagal dvigubus dublius ar 20 taškų pasirodymus. Svarbiausia, kad jis puikiai supranta krepšinį. Mes tai jaučiame statomose užtvarose, sprendimuose, gynyboje. Tai dažniausiai neatsispindi skaičiuose, bet Guda mums duoda puikių dalykų, ypač gynyboje. Tai - energija, atkovoti kamuoliai, blokuoti metimai, visokios žiūrovams nematomos smulkmenos.
- Kokį įspūdį esate susidaręs apie Lietuvos krepšinį? Žinau Kauno „Žalgirį“. Girdėjau apie šią komandą puikių dalykų iš Dainiaus, o ir pats esu stebėjęs jų rungtynes Eurolygoje. Galiu pasakyti, kad Lietuvoje žaidžiamas puikus krepšinis. Ten - geresni žaidėjai, stipresni ir greitesni, galiausiai - protingesni. Mačiau, kad sirgaliai „Žalgirio“ arenoje yra puikūs. Arena ten yra pilna, o atmosfera - fantastiška. Tikiuosi, kad kažkada galėsiu atvykti į Kauną, pajusti tą atmosferą, iš arti susipažinti su „Žalgirio“ organizacija ir išmokti naujų dalykų.
- Kiek stebite Eurolygos krepšinį? Rytais mėgstu pasižiūrėti NBA, vakarais ar naktimis - Eurolygą, kartais Europos taurę. Pernai daug stebėjau „Paris“ žaidimą, kai jie laimėjo Europos taurę. Smagu, kad jiems puikiai sekasi ir Eurolygoje. TJ Shortsas - fantastiškas žaidėjas, kuris „Paris“ komandai nustato visą toną.
- Galbūt pats turite svajonę padirbėti už Japonijos ribų? Japonijos krepšinis auga. Žinoma, aš mėgstu studijuoti kitų šalių krepšinį - ar tai būtų Europoje, ar NBA. Mano pagrindinis prioritetas - kuo įmanoma labiau sustiprinti „Alvark“ krepšinio organizaciją.
- Kiek didelis „Alvark“ žingsnis tobulėjimo kelyje bus nauja „Toyota“ arena, atversianti duris kitais metais? Tai - milžiniškas žingsnis mūsų organizacijai. Labai svarbu turėti savo areną, savo treniruočių bazę. Mes visa tai turėsime po vienu stogu. Arena nebus pernelyg didelė, talpins 10 tūkstančių žiūrovų. Svarbu tai, jog ji bus Tokijo centre. Manau, kad tokiu būdu galėsime gauti pasaulinio dėmesio, nes tai - „Toyota“ arena. Mūsų klubo tikslas - tapti geriausiu klubu ne tik Japonijoje, bet ir visoje Azijoje. Norėčiau, kad ateityje „Toyota“ arenoje galėtume žaisti prieš kitų žemynų geriausius klubus. Mūsų ilgalaikis tikslas - surinkti komandą, kuri galėtų varžytis prieš bet ką pasaulyje.
- Kiek organizacijoje juntamas Japonijos titulo alkis, kai pastarąjį kartą olimpą pasiekėte prieš penkerius metus? Penkeri metai be titulo Japonijoje yra labai ilgas laiko tarpas. Turime dominuoti Japonijoje, jei norime būti geriausi visoje Azijoje. Mes norime titulo šįmet, tuomet - kitąmet, dar po metų ir t.t. Toks turi būti mūsų mentalitetas.
- Kaip manote, kiek laiko gali užtrukti, kol „Alvark“ taps geriausia komanda Azijoje? Manau, kad turime didžiulį potencialą. Galvoju, kad galime tai pasiekti per artimiausius 3-5 metus. Turime į viską žiūrėti žingsnis po žingsnio - geriausia komanda Tokijuje, geriausia komanda Japonijoje, o tuomet - geriausia komanda Azijoje. Mūsų tikslas turėtų būti toks, jog 3-5 metų bėgyje būtume žinomi visur - Europoje, Amerikoje, Afrikoje, visur.
- Teko girdėti, jog nauja Japonijos lyga startuos po dvejų metų, kurios tikslas yra tapti antrąja pasaulyje lyga po NBA. Kaip ketinate tai pasiekti, kaip ketinate aplenkti Eurolygą? Tai nėra lengva, bet toks yra mūsų tikslas. Nemanau, kad nauja lyga viliasi tapti antrąja lyga pasaulyje po 2-3 metų. Tai - ilgalaikė projekcija, ilgalaikė siekiamybė, kuri galbūt įvyks po 10, 20 ar net 30 metų. Eurolyga turi gilią istoriją ir puikias komandas, didžiulius biudžetus ir nuostabius žaidėjus. Ten viskas yra labai aukštame lygyje. Labai gerbiu šią lygą ir puikiai suprantu, jog konkuruoti su ja ypač sunku.
Martynos Motum įspūdžiai gyvenant Japonijoje
„Aš visą laiką esu tokios nuomonės, kad kaip tėvai žiūri į tai, taip ir vaikas žiūrės ir jausis“, - apie dažną šalies keitimą su mažu vaiku kalba šiuo metu Japonijoje gyvenanti Martyna Motum. Dvejų metų jos sūnui jau teko gyventi trijose skirtingose valstybėse. Emigracija M. Motum nėra nauja patirtis - jau 15-os su tėvais išsikraustė gyventi į Daniją. Baigus mokyklą ketverius metus gyveno Londone, kur baigė sporto verslo studijas. „Dirbau „Žalgiryje“, nes ir mano mokslai, ir darbas, viskas susiję su krepšiniu. Ten susipažinau ir su savo vyru. Pokalbio metu mieste, kur gyvena M. Motum, buvo pilna sniego. Ji pasakoja, kad priešingai nei Lietuvoje, ten, galbūt dėl aplinkosauginių priežasčių, niekas nebarsto druskos ant kelių, tik pagrindiniuose sniegas būna prastumtas į gatvių šonus. Pašnekovė sako, kad važiuoti žiemą ten tenka itin lėtai, o pliko asfalto ji nemačiusi nuo Kalėdų, kai pirmą kartą pasnigo. „Kai kėlėmės į Japoniją, žinojau, kad čia viskas kitaip. Bet kad taip kitaip, man atrodo, supranti tik nuvažiavęs, kai pradedi gyvent. Jei atvyksti tik aplankyti, tai kita situacija, bet kai pradedi gyventi, tai visai kitaip. Pirmą kartą Japonijoje M. Motum apsilankė būtent atsikraustydama čia gyventi. „Kavinėse tylu, atrodo, niekas su niekuo nekalba. Restorane, jei kažkas nusijuokia, jau atrodo keistai. Traukiniuose, metro negali telefonu kalbėti, o jei kas per garsiai kalba, tai jie tik nejaukiai susižvalgo. Net krepšinio rungtynėse jie yra tokie ramūs. Ji priduria, kad taip pat Japonijoje stebina jų taisyklės. Pavyzdžiui, jei Londone yra normalu skubant nusipirkti kažko užkąsti ir einant suvalgyti, tai Japonijoje to jokiu būdu negalima daryti. Vis dėlto didžiausias iššūkis M. „Pavyzdžiui, kokioje Turkijoje kai gyvenome, net ir nemokant kalbos buvo įmanoma susikalbėti. Čia visiškai kitaip. Jei jie nekalba angliškai, tikrai ir nesusikalbėsi. Tos kalbos, kurias aš moku, yra visiškai skirtingos nuo japonams pažįstamų kalbų. „Google Translate“ geriausias draugas. Parduotuvėse pradžioje buvo labai sunku suprasti, kas kur. Moteris neslepia, kad į tokias vietas, kaip pas gydytojų, tenka eiti su vertėju. „Labai geras dalykas, kai keliauji su krepšiniu - jau butas būna surastas ir pan., pirmas žingsnis padėtas. Nors įprasta manyti, kad Japonijoje krepšinis nėra populiari sporto šaka, M. „Yra ir labai gerų žaidėjų jų lygoje, žaidusių Europoje ar net JAV. Pati M. „Mano visa šeima gana sportiška, su tėčiu visada žiūrėdavau krepšinį. Pamenu, kai pati nuėjau pirmą kartą į rungtynes Kauno sporto halėje, apvertė mano pasaulį. Man taip patiko ir tada pasakiau sau, kad aš turiu būti krepšinyje, turiu čia kažką daryti. Kai buvau maža, sakiau, kad noriu būti trenere. Todėl ir mokslai, ir vėlesni darbai ją vedė link to. Kelionės, o juo labiau kraustymaisi su mažu vaiku ne vienam kelia siaubą. Tačiau M. Motum tikina, kad tai tikrai nėra taip sudėtinga, kaip gali atrodyti. „Aš visą laiką esu tokios nuomonės, kad kaip tėvai žiūri į tai, taip ir vaikas žiūrės ir jausis. Nežinau, gal čia tik mums taip pasisekė, bet mūsų vaikas yra čempionas. Turkijoje buvo pirmi jo metai, ten išmoko ropoti tai nelabai buvo jam skirtumo, kur yra. Tada mes buvome Monake / Prancūzijoje. Jis ėjo į prancūzišką darželį ir nebuvo visiškai jokių problemų, viskas jam ten patiko, į galą jau ir prancūziškų žodžių išmoko. Nesakau, kad kalbėjo, nes jam tebuvo tik dveji metai. „Paprašiau, kad vaikas suprastų, kas vyksta, ir ką jie veiks, kad pasakytų angliškai. Tačiau M. „Mes nutarėme, kad vyras su juo kalbės angliškai, aš lietuviškai. „Lietuva visada mano šalis. Gal man lengviau išvažiuoti ir gyventi kitoje šalyje, nes esu pratusi gyventi visur, bet aš visada žinau, kad ten visada mano namai. Man ten širdis visada kaip namuose jaučiasi. To pasiilgstu. Į gimtinę grįžti ji planuoja ir gegužę, pasibaigus krepšinio sezonui Japonijoje. Čia šeima ketina praleisti visą vasarą. M. „Jis save vadina pusiau lietuviu, nes žmona lietuvė. Juokais, aišku. Jam labai patinka Kaunas. Manau, tas gyvenimas Lietuvoje, kol čia buvo, puikiai supažindino su šalimi, jos subtilybėmis. „Atrodo, turiu grįžt į Lietuvą pabūti nors truputį, man ten net kvapas kitoks, dievinu Lietuvą“, - sako M.
Taip pat skaitykite: Ueshiba: gyvenimas ir palikimas