Markas Spitzas - legendinis JAV plaukikas, devynis kartus tapęs olimpiniu čempionu. Jo dominavimas plaukimo baseine buvo neabejotinas, o jo technika įkvėpė trenerius ir sportininkus visame pasaulyje. Tačiau aplink šį sportininką sklandė ne tik sportiniai pasiekimai, bet ir savotiškas mitas, susijęs su jo vešliais ūsais.
Ūsai - ne tik stilius, bet ir pranašumas?
Prisimenant M. Spitzo pergales, žiniasklaida dažnai akcentuodavo jo ūsus, taip tarsi sumažindama įtampą dėl rezultatų baseine. Pats sportininkas nevengdavo pajuokauti šia tema. Į klausimą, ar ūsai jam netrukdo plaukti, jis atsakė, kad atvirkščiai - jie jam padeda, nustumdamas vandenį nuo jo kūno ir taip pagerindami kūno padėtį vandenyje.
Šis pokštas turėjo įtakos. Kitais metais vykusiame pasaulio čempionate beveik visa Sovietų Sąjungos vyrų plaukimo rinktinė pasirodė ūsuota. Ar tai buvo tik sutapimas, ar bandymas perimti tariamą M. Spitzo pranašumą?
Mokslinis žvilgsnis į ūsų efektą
Praėjus daugiau nei 40 metų po šio atvejo, Ženevos mokslininkai pabandė išsiaiškinti, ar ūsų efektas iš tiesų yra tik pokštas. Spektro stratosferinių simbiozinių interreiškinių laboratorijoje dirbantis biometafizikos chemijos aspirantas Robertas Jacques'as Turgo aiškina, kad plaukiką vandenyje veikia įvairios jėgos, o ūsų forma ir plauko savybės (propioretekcinės, invekcinės ir baroterminės) gali lemti laminarinės ir turbulentinės srovės susidarymą.
Pasak mokslininko, manipuliuojant šiomis savybėmis, galima pasiekti stulbinančių rezultatų. Tyrimai rodo, kad vien „teisingų“ ūsų dėka vidutinį plaukimo greitį galima pagerinti net 0,18 m/sek., o tai plaukiant 100 metrų suteiktų 3,6 - 3,8 sek. pranašumą. Teigiama, kad didžiausią efektą gali pajusti peteliške plaukiantys plaukikai, o mažiausias - plaukiantys nugara.
Taip pat skaitykite: Čempionai ir talentai Lietuvos plaukime
R. Jacques'as Turgo teigia, kad dėl beta dalelių oksidantų dominantės rūgštingumo peptidės blokatorių sąjungos stebimas taip vadinamas „vandens stūmimo efektas“.
Gamtos įkvėpimas ir Lietuvos rinktinės eksperimentai
Ūsų pranašumą patvirtinančių faktų galima rasti ir gamtoje. Pavyzdžiui, bebro ar ūdros kūnas beveik 100 proc. padengtas plaukais, o jų aptakumo koeficientai yra vieni geriausių.
Šiuo metu Ispanijos aukštikalnėse besitreniruojanti Lietuvos plaukimo rinktinė bando teorinę medžiagą pritaikyti praktikoje. Vyriausio rinktinės trenerio Žilvino Ovsiuko teigimu, apčiuopiamų rezultatų pasiekti kol kas pavyko tik Vytautui Janušaičiui, kurio ūsai itin vešlūs. Jei tyrimų rezultatai pasitvirtins, treneris neatmeta organoidinio megatroninio skysčio injekcijų galimybės Giedriui Titeniui, kurio ūsai nenori augti „taisyklinga“ forma.
Kiti Lietuvos sportininkai olimpinėse žaidynėse
Nors šis straipsnis daugiausia dėmesio skiria plaukimui ir potencialiam ūsų poveikiui, verta prisiminti ir kitus Lietuvos sportininkus, pasižymėjusius olimpinėse žaidynėse:
- 1912 m. Stokholmo olimpinės žaidynės: Leonardas Syttin (šaulys) ir Nikolajus Voronkovas (plaukikas).
- 1924 m. Paryžiaus olimpinės žaidynės: Lietuvos futbolo rinktinė ir dviratininkai Juozas Vilpišauskas ir Isakas Anolikas.
- 1928 m. Amsterdamo olimpinės žaidynės: Boksininkai Juozas Vinča ir Kazys Markevičius, dviratininkai Tanchumas Murnikas, Jurgis Gedminas, Isakas Anolikas ir Vladas Jankauskas, sunkiaatletis Pranas Vitonis, lengvaatlečiai Paulina Radziulytė, Haris Šveminas, Julius Petraitis, Adolfas Akelaitis ir Viktoras Ražaitis. Taip pat Albina Osipavičiūtė (plaukimas), laimėjusi du aukso medalius, atstovaudama JAV.
- 1928 m. Sankt Morico žiemos olimpinės žaidynės: Kęstutis Bulota (greitasis čiuožimas).
- 1936 m. Berlyno olimpinės žaidynės: Pranas Lubinas (krepšinis), atstovavęs JAV.
- 1948 m. Sankt Morico žiemos olimpinės žaidynės: Edas Rimkus (bobslėjus), atstovavęs JAV.
- 1952 m. Helsinkio vasaros olimpinės žaidynės: Stepas Butautas, Kazimieras Petkevičius ir Justinas Lagunavičius (krepšinis), Algirdas Šocikas (boksas) ir Juozas Ūdras (fechtavimas).
- 1956 m. Melburno vasaros olimpinės žaidynės: Kazimieras Petkevičius, Stanislovas Stonkus ir Algirdas Lauritėnas (krepšinis), Romualdas Murauskas (boksas), Juozas Ūdras (fechtavimas), Jonas Pipynė (bėgimas) ir Antanas Mikėnas (sportinis ėjimas).
- 1960 m. Romos vasaros olimpinės žaidynės: Zigmas Jukna ir Antanas Bagdonavičius (irklavimas), Birutė Zalagaitytė-Kalėdienė (ieties metimas) ir Mykolas Rudzinskas (baidarės).
- 1964 m. Tokijo vasaros olimpinės žaidynės: Ričardas Tamulis (boksas).
Šie sportininkai, atstovavę Lietuvai įvairiais laikotarpiais, prisidėjo prie šalies sporto istorijos ir įkvėpė naujas kartas siekti aukštumų.
Taip pat skaitykite: Žulpo kelias į viršūnę
Taip pat skaitykite: Žymiausi Lietuvos olimpiečiai