Olimpinės žaidynės - tai ne tik sporto varžybos, bet ir reikšmingas kultūrinis bei istorinis reiškinys, gyvuojantis jau tūkstančius metų. Nuo senovės Graikijos iki šių dienų, olimpinės žaidynės išlieka svarbiausia tarptautine sporto švente, vienijančia atletus ir gerbėjus iš viso pasaulio.
Senovės olimpinės žaidynės: religija ir sportas
Senovės olimpinės žaidynės, prasidėjusios dar 776 m. pr. Kr., pirmiausia buvo religinės šventės, skirtos graikų dievų ir deivių tėvo Dzeuso garbei. Šventovė, kurioje vykdavo žaidynės, buvo pavadinta Olimpo kalno - aukščiausio kalno žemyninėje Graikijoje - vardu. Žaidynės Olimpijoje buvo rengiamos kas ketverius metus beveik 12-a amžių ir trukdavo iki šešių mėnesių.
Varžybose dalyvauti teisę turėjo tik laisvi, garbės nesuteršę graikų kilmės vyrai (vėliau - ir makedonai bei romėnai). Moterims stebėti varžybas buvo draudžiama. Iki 472 pr. Kr. olimpinės žaidynės vykdavo 1 dieną: rungdavosi bėgikai ir imtynininkai. Varžybas rengdavo helanodikai (olimpinių žaidynių teisėjų kolegija, renkama iš Elidės piliečių). Nuo 472 pr. Kr.
Nugalėtojai (olimpionikai) būdavo pagerbiami alyvmedžių vainikais. Pergalė olimpinėse žaidynėse laikyta didžiausiu laimėjimu; ji suteikdavo šlovę ir nugalėtojo gimtajam poliui. Olimpijoje būdavo statomos nugalėtojų statulos, jų garbei kuriami poezijos kūriniai.
393 m. Romos valdovas imperatorius Teodosijus I uždraudė Graikijos olimpines žaidynes dėl religinio šventės elemento. Po metų per bizantiečių gotų kautynes Alfėjaus krantuose Olimpija buvo sugriauta,o 426m. Teodosijus II įsakė visiškai sunaikinti pagonių šventyklų likučius.
Taip pat skaitykite: Vadovas: Ledo ritulio lazdos
Moderniųjų olimpinių žaidynių atgaivinimas
Pirmosios modernios olimpinės žaidynės surengtos 1896 m. Graikijoje. Olimpinių žaidynių tėvas - prancūzas baronas Pjeras de Kubertenas, įkūręs Tarptautinį olimpinį komitetą (TOK). Pirmosiose vasaros olimpinėse žaidynėse dalyvavo tik 14 šalių.
1793m. atgaivinti olimpines žaidynes siūlė vienas Vokietijos gimnastikos mokyklos kūrėjų J.Gutas Mutsas. Jo idėjai nepritarta. Po 59 metų kitas vokiečių gimnastas Ernstas Kurcijus Berlyne skaitė paskaitą apie ,, Olimpiją ”. 1859 metais graikų armijos majoras Evangelis Capas, energingas ir pakankamai turtingas žmogus, organizavo Pangraikijos ,, Olimpiadą ”.Tokios pat olimpiados vyko ir 1888 bei 1889 metais.
1894m. birželio mėnesį Pavyko sušaukti Paryžiuje tarptautinį olimpinių žaidynių šalininkų susitikimą, tiksliau steigiamąjį kongresą. Šiame kongrese buvo išrinktas Tarptautinis olimpinis komitetas ( TOK), kurio pirmininku tapo graikų poetas Dimetrijas Bikelas, generaliniu sekretoriumi- Pjeras de Kubertenas. TOK’as nutarė atgaivinti olimpines žaidynes. Dviejų civilizacijų- senovės graikų ir mūsų laikų- didesnei sąsajai pirmąsias naujųjų laikų olimpines žaidynes buvo nutarta surengti 1896m. Buvo aptarti pagrindiniai žaidynių principai. Olimpinės žaidynes nuspręsta kaip ir prieš tai, rengti kas ketverius metus. Jose rungtyniauti turi teisę visų šalių sportininkai mėgėjai garbingai ir lygiateisiškai.
Olimpinė simbolika ir tradicijos
Ugnis - vienas svarbiausių olimpinių atributų. Jos uždegimo ritualas žaidynes rengiančiame mieste yra tarsi šventos apeigos. Antikos laikais ugnį prieš kiekvienas žaidynes uždegdavo Olimpijoje, deivės Heros šventykloje, o tada iškilmingai pristatydavo į Atėnus. Ir dabar olimpinės ugnies uždegimo ceremonija vyksta ten pat, kur kadaise stovėjo Heros šventykla. Vienuolika aktorių, vaizduojančių vaidilutes, nukreipia į aukurą milžinišką veidrodį, fokusuojantį saulės spindulius, - tarsi olimpinę ugnį uždegtų pats dangaus šviesulys. Užgesus antikinei graikų civilizacijai, ši tradicija irgi buvo pamiršta. Prisiminė ją tik 1928 metais. Nuo to laiko olimpinė ugnis uždegama pirmąją žaidynių dieną ir liepsnoja iki pat jų pabaigos, tada taip pat iškilmingai užgesinama.
Pirmoji olimpinės ugnies nešimo estafetė surengta per 1936-ųjų vasaros žaidynes. Tąsyk 3 330 sportininkų, perduodami deglą iš rankų į rankas, nugabeno ugnį iš Graikijos į Berlyną. Tačiau pamažu žaidynes rengiančios valstybės ėmė varžytis tarpusavyje, kuri tai padarys originaliau.
Taip pat skaitykite: Išsamus futbolo vejos aprašymas
1914 m. TOK’o sesija patvirtino olimpinę vėliavą su 5 susipynusiais žiedais, kuri suplevėsavo per VII olimpines žaidynes 1920m.
Olimpinis devizas ,,CITIUS. ALTIUS.
olmpinės žaidỹnės, olimpiadà (gr. Olympias, kilm. Olympiados), svarbiausia ir didžiausia 20-21 a. pasaulio sporto šventė, individualios arba komandinės sportininkų varžybos. Dalyvauja nacionalinių olimpinių komitetų (NOK) atrinkti ir Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) patvirtinti sportininkai, varžybas vykdo atitinkamų sporto šakų tarptautinės federacijos.
Žaidynių kuriozai ir įsimintini momentai
Per tokią ilgą ir turiningą istoriją, aišku, neapsieita ir be kuriozų. 1968 m. spalio 16-ąją du juodaodžiai JAV atletai - Tomis Smitas ir Džonas Karlosas - stovėjo ant Meksikos olimpinių žaidynių nugalėtojų pakylos, nuleidę galvas. Jie mūvėjo juodas kojines be batų. Smitas ant kaklo užsirišo juodą skarelę. T. Smitas, iškovojęs auksą 200 m. Bronzos medalininkas Karlosas, dėvėjęs karoliukų vėrinį, simbolizuojantį juodaodžių amerikiečių linčiavimą, iškėlė kairį kumštį - vienybės ženklą. Mažiau žinoma, kad sidabro medalio laimėtojas tą dieną buvo baltaodis australas Peteris Normanas. Juos iš karto pasmerkė Tarptautinis olimpinis komitetas. Po protesto Smitas ir Karlosas apjuodinti didžiosios žiniasklaidos, o JAV sporto institucijos jų ėmė vengti. Atletai nustumti į paraštes. Kai Smitas turėjo būti savo karjeros viršūnėje, JAV olimpinis komitetas jam apskritai uždraudė dalyvauti nacionalinėse ir tarptautinėse varžybose. Baltaodis atletas P. Nepaisant patirtų sunkumų, T. Smitas ir toliau pasisakė už socialinį teisingumą ir lygybę. 1974 m. jis baigė sociologijos magistrantūros studijas ir ėmėsi lengvosios atletikos trenerio darbo. Gimęs skurde Teksase, septintas iš 12-os vaikų T. Nors vaikystėje sunkiai sirgo plaučių uždegimu, išaugo į talentingą sportininką ir 1968 m. jau buvo išskirtinis sprinteris San Chosė valstijos universitete Kalifornijoje. Laikotarpis iki 1968 m. olimpinių žaidynių buvo kupinas plataus masto neramumų. Visgi 2008 m. T. Smitas prezidento Barako Obamos apdovanotas pomirtiniu ordinu „Už nuopelnus“. O dar 2006 m. baltaodžio atleto P. Normano, palaikiusio juodąjį olimpinį protestą, laidotuvėse Karlosas ir Smitas nešė karstą.
Japonijos vyrų gimnastų komanda iškovojo auksą visose olimpinėse žaidynėse nuo 1960 iki 1972 metų. Deja, tokios svajonės ėmė byrėti, kai gimnastas Šunas Fudžimotas per apšilimą išgirdo pokštelėjimą. Žinodamas, jog komandai gyvybiškai svarbi kiekviena dešimtoji taško dalis, Fudžimotas lyg niekur nieko patraukė prie arklio. Nors nuo skausmo gimnastui temo akyse, teisėjai jo pasirodymą įvertino 9,5 balo. Po to sekė rungtis, kurioje Fudžimotas jautėsi stipriausias - žiedai. Gimnastas vėl pasirodė puikiai ir, po trigubo salto ore, atliko kone tobulą nusileidimą.
Taip pat skaitykite: Finansiniai aspektai Italijos futbole
Abebe Bikila net ir po mirties laikomas vienu geriausių visų laikų maratono bėgikų, tačiau 1960 m. Romos olimpinėse jis pasirodė tik dėl visiško atsitiktinumo. A. Bikila, avių ganytojo sūnus, dirbo Etiopijos karališkosios šeimos asmens sargybiniu, kai pirmą kartą pastebėtas jo sportinis potencialas. Jau netrukus treniruotėse jis pademonstravo didelį užsidegimą. Taip A. Atvykęs į Romą A. Bikila nerado tinkamų batų. Iš pradžių bandė bėgti su ne visai tinkamo dydžio avalyne, bet galiausiai jos visai atsisakė. Sporto žurnalistai netruko užsiminti, kad Etiopijos komanda yra per daug nuskurdusi, kad aprūpintų bėgikus specialiais batais. Tiesą sakant, A. Maratono dieną A. Bikilos treneris liepė jam sutelkti dėmesį į Maroko bėgiką Radį Beną Abdeselamą, kuris, jo teigimu, vilkės marškinėlius su 26 numeriu. Bet Radis pasipuošė 185 numeriu pažymėtu antkrūtiniu, o tai supainiojo Bikilą. Vis dėlto jaudulio ir dramos netrūko - basas Bikila nuo Radžio atsiplėšė tik paskutiniuose 500 metrų. Paklaustas apie savo sprendimą bėgti basomis, A. Ši A. Bikilos pergalė reiškė, kad jis tapo pirmuoju atletu iš Afrikos, laimėjusiu olimpinį aukso medalį. Po ketverių metų Tokijo olimpiadoje A.
A. Vamis Biratu vargu ar žinomas už savo tėvynės Etiopijos ribų. 1964 m. Tokijo olimpinės žaidynės. Vyksta bėgimo maratono rungtis. A. Bikila užima pirmąją vietą. Jis džiaugėsi savo triumfu Tokijuje, tačiau apgailestavo, kad nėra V. V. Biratu gimė Sulultoje, Etiopijoje, kur dabar treniruojasi daugybė etiopų ir tarptautinių bėgikų. „Vieną dieną mano močiutė atvyko iš Adiso, kur nusipirko kavos. Ji buvo suvyniota į laikraštį, - pasakojo V. Biratu. - Kai ji ruošė kavą, metė popierių į šalį ir aš pamačiau sportininko nuotrauką. Aš esu aukštas, o sportininkas buvo žemas. Po kelerių metų V. Biratu išvyko į Adis Abebą ir prisijungė prie armijos. Jis treniravosi anksti ryte. Tarp nedidelės bėgikų grupės buvo ir V. A. Bikila atrodė galingas varžovas, tačiau nuolat likdavo antras po V. Biratu. Bet aštuonios dienos iki išvykimo V. Būtent tada A. Bikila basomis kojomis nugalėjo 1960 m. Tačiau A. Bikila vėliau įvertino ir savo treniruočių partnerį. Kai žurnalistai paklausė, kaip jis jaučiasi būdamas čempionu, A. Praėjus ketveriems metams, prieš 1964 m. Tokijo olimpines žaidynes, du draugai pakviesti varžytis maratone Osakoje. Tik A. Bikila jau avėjo batus, o V. Karštas grindinys svilino V. Biratu padus. Galiausiai jis mostelėjo A. V. 1964 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse A. Vienintelis kartas, kai V. Biratu tikrai sulėtino tempą ir nustojo bėgti, buvo tada, kai būdamas 41 metų jo geriausias draugas A. Bikila mirė. Atsigavęs V. Nors yra beveik aklas ir kurčias, V. Biratu vis dar gyvas. Šiuo metu jis skaičiuoja 107 metus - dukart daugiau nei įprasta Etiopijos vyrams. Jis vis dar kartais apsivelka Etiopijos rinktinės sportinį kostiumą ir visais laimėtais medaliais, kurie sveria apie du kilogramus, apsiveja kaklą.
Olimpiada ir politika
XX a. valstybės neperėmė senovės graikų palikimo - užuot per olimpiadą nutraukus karą, daroma atvirkščiai - dėl karo nerengiamos žaidynės. Taip nutiko 1916 m., vykstant Pirmajam pasauliniam karui. Tačiau, tankams sustojus ir suskaičiavus nuostolius bei aukas, konfliktai nesibaigdavo - Pirmasis pasaulinis turėjo įtakos 1920 m. Antverpene (Belgijoje) vykusioms žaidynėms.
1936 m. olimpinės žaidynės vyko Berlyne, nacistinės Vokietijos sostinėje. Adolfas Hitleris vasaros žaidynes laikė „savo paties olimpinėmis“ ir siekė jas panaudoti kaip po Pirmojo pasaulinio karo atsitiesusios Vokietijos simbolį. Daugelis tarptautinių organizacijų bei politikų ragino žaidynes boikotuoti, kiti siūlė jas perkelti kitur. Daugiausia susirūpinimo kėlė faktas, kad valdančiosios Nacionalsocialistų partijos rasistinė ir antisemitinė politika bus pritaikyta ir olimpinėms žaidynėms. Daugybė žymių sportininkų buvo pašalinti dėl antisemitinių pažiūrų. Vienintelė žydų kilmės sportininkė, įtraukta į Vokietijos rinktinę, buvo fechtuotoja Helene Mayer.
Kaip ir per Pirmąjį pasaulinį karą, Europai stengiantis atsilaikyti prieš Hitlerio ir jo sąjungininkų kariuomenę, olimpinės žaidynės nevyko tiek 1940 m., tiek 1944 m., karui besitęsiant. Tradicija buvo atnaujinta dar po ketverių metų Londone. Dviem svarbiausioms Ašies šalims - Vokietijai ir Japonijai - buvo uždrausta dalyvauti.
1956 m. vasaros olimpiada vyko Melburne, Australijoje. Jas dėl įvairių priežasčių boikotavo septynios valstybės. Nyderlandai, Ispanija ir Šveicarija, atsisakydamos siųsti savo sportininkus, išreiškė protestą prieš ką tik įvykusią Sovietų Sąjungos invaziją į Vengriją. Šis konfliktas persikėlė ir į sportines varžybas - vykstant vandensvydžio rungtynėms tarp abiejų šalių, sportininkai nesivaržydami liejo savo įtūžį vienas kito atžvilgiu.
1972 m. vasaros žaidynės Miunchene, Vakarų Vokietijoje, tapo teroristų taikiniu. Taivano pripažinimo klausimas iškilo ir 1976 m. žaidynėse Monrealyje, Kanadoje. Kadangi valstybė šeimininkė nepripažino Taivano nepriklausomybės, jo sportininkai galėjo dalyvauti tik kokios nors kitos komandos sudėtyje.
Dviejų supervalstybių konfliktas pasireiškė 1980-1984 m. JAV prezidentas Jimmy Carteris įsakė boikotuoti žaidynes Maskvoje dėl Sovietų Sąjungos invazijos į Afganistaną. Atsakydamos į Maskvos žaidynių ignoravimą, Sovietų Sąjunga ir kitos Varšuvos pakto šalys 1984 m. atsisakė vykti į Los Andželą. Vietoj jų buvo surengtos Draugystės varžybos. 1989 m. Australijos senato pateiktoje ataskaitoje buvo pareikšta, kad olimpinės žaidynės Maskvoje gali būti vadinamos Chemikų žaidynėmis, nes vargu ar bent vienas medalį laimėjęs sportininkas nevartojo dopingo preparatų. Per šias žaidynes užfiksuoti „kraujo dopingo“ atvejai - prieš startą medalius laimėjusiems bėgikams būdavo perpilama daugiau nei litras kraujo.
Dopingo skandalai
Dažnos XXI a. olimpinės žaidynės taip pat neapsieidavo be dopingo skandalų - 2008 m. vasaros olimpiada Pekine, Kinijoje, tapo rekordine. Dėl neleistinų preparatų vartojimo medalių neteko 50 atletų, 14 jų - iš Rusijos. Po dvejų metų, 2014-aisiais, žiemos olimpinės žaidynės vyko dopingo skandalų krečiamoje Rusijoje, Sočio mieste. Gruzijos vyriausybė, vos sužinojusi, kad žaidynės vyks Rusijoje, paskelbė boikotuosianti renginį kaip atsaką į šalies dalyvavimą Pietų Osetijos kare 2008 m. Žaidynėms nepritarė ir daugybė tarptautinių žmogaus teisių organizacijų.
2014 m. gruodį vokiečių televizija ARD išleido dokumentinę medžiagą, kur Rusijos dopingo tinklas prilyginamas buvusios Rytų Vokietijos. Filmo herojais tapo rusų lengvaatletė Julija Stepanova ir jos vyras Vitalijus, dirbęs Rusijos antidopingo agentūroje. Jie pateikė dopingo preparatų vartojimo valstybiniu mastu įrodymų - kad atletai, norėdami uždangstyti teigiamus dopingo rezultatus, mokėdavo milžiniškas sumas, o preparatus jiems parūpindavo treneriai. Po metų, Pasaulio antidopingo agentūra išleido šiuos faktus patvirtinančią ataskaitą.
2016 m. Kanados teisininkas Richardas McLarenas paviešino dviejų dalių ataskaitą, įrodančią, kad 2011-2015 m. Paviešinti faktai turėjo įtakos ir 2016 m. vasaros žaidynėms Rio de Žaneire, Brazilijoje. Rusijos sunkumų kilnotojams buvo uždrausta dalyvauti varžybose. Pasaulio antidopingo agentūra pasiūlė neleisti dalyvauti visai Rusijos komandai. Likus dienai iki Rio de Žaneiro žaidynių, Tarptautinis olimpinis komitetas išteisino 278 atletus, bet 111 dopingo vartojimu apkaltintų atletų kelialapių į žaidynes neteko.
Dopingo skandalas lydi ir penktadienį prasidėjusias žiemos olimpines žaidynes Pjongčange, Pietų Korėjoje. Tarptautinis olimpinis komitetas uždraudė dalyvauti žaidynėse visai Rusijos delegacijai. Kadangi šių metų olimpinės žaidynės vyksta Pietų Korėjoje, šalies įtempti santykiai su Šiaurės Korėja taip pat atsidūrė dėmesio centre. Po ilgų derybų nuspręsta, kad Šiaurės Korėjos delegacija vis dėlto atvyks į Pjongčangą. Pietų Korėjos vyriausybė uždraudė 36 tūkst. užsieniečių įvažiuoti į šalį. Ketvirtadienį Šiaurės Korėja surengė įspūdingą karinį paradą. Jis skirtas 70-osioms valstybės kariuomenės įkūrimo metinėms. Paprastai paradas vyksta balandį, bet šiemet jis buvo atkeltas į dieną prieš olimpines žaidynes. Nors pastaruoju metu įtampa padidėjusi, žaidynėse dalyvaus 22 Šiaurės Korėjos sportininkai, įskaitant ir bendrą Korėjos moterų ledo ritulio komandą.
Žaidynių sostinės ir rekordai
Tokijuje olimpiada pirmą kartą turėjo vykti 1940 m., tačiau šios žaidynės atšauktos dėl įsiplieskusio Antrojo Pasaulinio karo. Šiame mieste olimpiada pagaliau įvyko 1964-aisiais ir buvo 18-oji istorijoje. Be to, Japonijoje yra vykusios dvejos žiemos olimpiados - 1972 m. Japonijos sostinė ilga laiką buvo laikoma favorite, tačiau kaip ir du konkurentai, turėjo savo minusų. Vis dėlto Japonijos problemos nublanko prieš Ispaniją kamuojančią finansinę krizę ir karo baimę Turkijoje. Japonija kaip saugesnis variantas pasirinktas ir po to, kai buvo nuspręsta, kad 2016-ųjų olimpiada pirmą kartą vyks Pietų Amerikoje, Rio de Žaneire, o šiuo metu miestas susiduria su daugeliu problemų. Brazilijoje per vasarą vykusį FIFA Konfederacijų taurės turnyrą žmonės masiškai išėjo į gatves, protestuodami prieš dideles išlaidas 2014 m. Pasaulio futbolo čempionatui ir 2016 m. Ispanijai atstovavo princas Felipe'as, ministras pirmininkas Mariano Rajoy, Madrido merė Ana Botella, krepšininkas Pau Gasolis. Už Japoniją agitavo šios šalies ministras pirmininkas Shinzo Abe, Tokijo gubernatorius Naoki Inese, šalies pirncesė Takamado.
- Dimitris Loundras (graikas) - jauniausias visų laikų olimpinių žaidynių medalininkas (1896 m.).
- 1928-taisiais metais Nyderlanduose vykusiose olimpinėse žaidynėse, irkluotojas Henry Pearce‘as rungtynių metu sustabdė savo baidarę, kad praleistų plaukusius ančiukus.
- 1936-taisiais metais Airija - vienintelė valstybė, kuri boikotavo Berlyno olimpinėse žaidynėse dėl A.
- 2008 žaidynės pasižymėjo tuo, kad Usainas Boltas dešimt dienų prieš suvalgydavo 100 „Chicken McNuggets“.
- Sidabras - didžioji olimpinio aukso medalio svorio dalis.
Naujausios olimpinės žaidynės ir ateities vizijos
Iki Paryžiaus olimpinių žaidynių likus kiek daugiau nei trims mėnesiams, Senovės Olimpijoje, Graikijoje antradienį buvo įžiebta olimpinė ugnis ir prasidėjo olimpinio deglo estafetė. Istorinėje vietoje, kur 776 m. pr. Kr. vyko pirmosios olimpinės žaidynės, olimpinė ugnis įžiebiama prieš kiekvienas vasaros ir žiemos žaidynės. Ji simbolizuoja taiką ir viltį. Pirmą kartą po pandemijos iškilminga ugnies įžiebimo ceremonija buvo atvira žiūrovams, joje taip pat dalyvavo keli šimtai aukšto rango pareigūnų. Tarp kurių buvo ir Graikijos prezidentė Katerina Sakellaropoulou bei Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) prezidentas Thomas Bachas.
„Olimpinės žaidynės yra unikalus renginys, suvienijantis pasaulį taikioms ir pagarbioms varžyboms. Žaidynėse dalyvaujantys sportininkai neša galingą žinutę, kad įmanoma iš visų jėgų ryžtingai kovoti arenose ir taikiai gyventi po vienu stogu“, - sakė T. Bachas. Nuo šiandien 11 dienų olimpinė ugnis keliaus po Graikijos teritoriją, o balandžio 26 dieną pasieks Atėnų Panathinaiko stadioną, kur 1896 m. vyko pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės. Pirmasis olimpinės ugnies estafetę pradėjo 2020 m. Tokijo žaidynių čempionas graikas Stefanos Douskos. Graikijos sostinėje olimpinis deglas bus perduotas žaidynių organizatoriams ir netrukus istoriniu XIX amžiaus laivu „Belem“ pradės kelionę į Prancūziją. Planuojama, kad laivas Marselį pasieks gegužės 8 dieną. Olimpinis deglas keliaus per Prancūziją daugiau nei 12 tūkst. km, o jį pasikeisdami neš per 10 tūkst. asmenų.
Lietuvos dalyvavimas olimpinėse žaidynėse
Lietuvos sportininkai vasaros olimpinėse žaidynėse pirmą kartą dalyvavo 1924 Paryžiuje (futbolininkai 0 : 9 pralaimėjo Šveicarijos rinktinei, 2 dviratininkai nebaigė 188 km lenktynių plentu). Žiemos olimpinėse žaidynėse Lietuvos čiuožėjas K. Bulota debiutavo 1928 Sankt Moritze (Šveicarija). 1928 Amsterdame Lietuvos olimpinėje rinktinėje buvo 12 atletų: 2 boksininkai, 4 dviratininkai, 5 lengvaatlečiai (iš jų pirmoji moteris olimpietė P. Radziulytė, bėgusi 800 m) ir 1 sunkumų kilnotojas. Geriausiai varžėsi pussunkio svorio boksininkas J. Vinča, pasidalinęs 5-8 vietas. Lietuvos sportininkai SSRS olimpinės rinktinės sudėtyje pirmą kartą dalyvavo 1952 XV olimpinėse žaidynėse Helsinkyje: 4 krepšininkai, boksininkas ir fechtuotojas. Krepšininkai S. Butautas, J. Lagunavičius ir K. Petkevičius parvežė į Lietuvą pirmuosius olimpinius medalius (sidabro).