Įvadas
Olimpinės žaidynės - tai ne tik didžiausias sporto renginys pasaulyje, bet ir turtingą istoriją bei tradicijas turintis reiškinys. Šiame straipsnyje panagrinėsime olimpinių žaidynių ištakas, raidą nuo senovės Graikijos iki šių dienų, bei aptarsime svarbiausius principus ir simbolius, kurie lydi šią šventę.
Senovės olimpinių žaidynių ištakos
Olimpinių žaidynių istorija siekia 776 m. pr. Kr., kuomet Elidės karalius Ifitas, siekdamas sutaikyti kariaujančias graikų valstybes, inicijavo atletų varžybas Olimpijoje. Iš pradžių jose dalyvavo tik Peloponeso dorėnai, bet vėliau prisijungė ir kitos Graikijos sritys, Kretos, Rodo salos, Mažosios Azijos Lidijos ir net Juodosios jūros pakrantėse gyvenę graikų kolonistai.
776 m. pr. Kr. žaidynės jau buvo pripažintos visoje Graikijoje, o olimpinių nugalėtojų - olimpiokų - vardai buvo išgraviruojami marmuro kolonose, pastatytose Alfėjaus upės pakrantėje.
Varžybų programa ir taisyklės
Iš pradžių žaidynės trukdavo vieną dieną, bet nuo 472 m. pr. Kr. - jau 3 dienas, o kartu su šventėmis - 5 dienas. Varžybos vykdavo pusiau ovaliniame stadione, kurio ilgis siekė 215 m, o plotis - 30 m. Žaidynių metu būdavo nutraukiami karai, draudžiama užpulti į Olimpiadą vykstančius atletus.
Žaidynėse galėjo dalyvauti tik laisvas pilietis, nepadaręs jokio nusikaltimo, šventvagystės, neburnojęs prieš dievą. Prieš pristatydamas atletus, informatorius klausdavo žiūrovų, ar kas nors žino atleto nedorų darbų, ar jis doras ir garbingas pilietis.
Taip pat skaitykite: Žaidynių istorija ir atgimimas
724 m. pr. Kr. į olimpines žaidynes įtrauktas dviejų stadijų bėgimas (384 m), po ketverių metų - dolikodromas, 24 stadijų (4714 m) bėgimas. 708 m. pr. Kr. atsirado pentatlonas (penkiakovė: stadijos bėgimas, šuolis į tolį, disko, ieties metimas, imtynės), 668 m. buvo prijungtos muštynės, o 680 m. - vežimų lenktynės.
Žaidynių ceremonijos
Pirmoji diena būdavo skirta Olimpijos žaidynių atidarymui. Ceremonija būdavo paprasta, bet didinga. Saulei tekant keturis kartus nuaidėdavo dūdų fanfaros, pranešdamos apie žaidynių atidarymo pradžią. Tikrindavo, kas kurioje rungtyje dalyvauja. Jis garsiai skelbdavo kiekvieno dalyvio vardą, tėvo vardą, gimtąjį miestą ir klausdavo žiūrovų, ar kas nors žino atleto nedorą darbą.
Paskui visi pasuka prie Dzeuso šventyklos. Atletai ir teisėjai sustoja aplink didžiulį aukuro akmenį, žynys užkuria ant jo ugnį. Žynių padėjėjai atitempia pagautą gyvą šerną, apjuosia jį šventais kaspinais. Vyriausiasis žynys išpjauna šerno širdį, kepenis, atrėžia gabalą odos, viską į ją suvynioja ir kaip auką galingajam Dzeusui deda ant aukuro ugnies. Aukai degant prisiekiama. Visų pirma prisiekia atletai, po to teisėjai. Priesaikos tęsiasi iki vidurdienio, per karštymetį visi ilsisi. Vakare prasidėdavo lenktynės su deglais.
Antroji diena būdavo skirta Olimpijos berniukų varžyboms. Dalyvauja berniukai iki 18 metų. Iš pradžių jie galynėjosi vienos stadijos bėgimo ir imtynių varžybose.
Trečioji diena - tai Didžioji žaidynių diena. Tą dieną vykdavo pagrindinės pajėgiausių atletų varžybos. Pirmoji rungtis - bėgimas (atstumas 1 stadija, apie 600 pėdų).
Taip pat skaitykite: Olimpinės žaidynės ir Lietuvos komanda
Ketvirtoji diena - Olimpijos žaidynių diena.
Penktoji diena - Olimpijos žaidynių uždarymas. Apdovanojami nugalėtojai, jų garbei dainuojamos dainos, rengiamos eitynės. Nugalėtojams įteikiami alyvų vainikai. Olimpijos šventė baigiasi iškilminga eisena. Priekyje žengia teisėjai, už jų nugarų - nugalėtojai, paskui žyniai, miestų atstovai.
Moterų varžybos
Pasak padavimo, mergaičių varžybas ėmė rengti Graikijos valdovo Oinomajo gražuolė dukra Hipodamėja dievų valdovės Heros garbei. Mergaitės suskirstytos į tris amžiaus grupes, varžėsi vienoje rungtyje: bėgo šeštadaliu sutrumpintą distanciją (160,22 m). Bėgdavo po 116 dalyvių. Bėgikės vilkėdavo tunika ligi kelių, būdavo palaidais plaukais ir apnuogintu dešiniu petimi. Nugalėtojos būdavo apdovanojamos alyvų šakele ir gaudavo dalį karvės, kurią paaukodavo deivei Herai.
Žaidynių pabaiga
394 m. „Rytų ir Vakarų imperatorius“ Teodosijus I, arkivyskupo Ambruazo įtikintas, kad žaidynės yra pagrindinis pagonybės šaltinis, trukdantis plisti krikščionybei, uždraudė olimpiadas. Po metų per bizantiečių gotų kautynes Alfėjaus krantuose Olimpija buvo sugriauta, o 426 m. Teodosijus II įsakė visiškai sunaikinti pagonių šventyklų likučius.
Naujųjų laikų olimpinių žaidynių atgaivinimas
1793 m. atgaivinti olimpines žaidynes siūlė vienas Vokietijos gimnastikos mokyklos kūrėjų J. Gutas Mutsas. Jo idėjai nepritarta. Po 59 metų kitas vokiečių gimnastas Ernstas Kurcijus Berlyne skaitė paskaitą apie „Olimpiją“. 1859 metais graikų armijos majoras Evangelis Capas, energingas ir pakankamai turtingas žmogus, organizavo Pangraikijos „Olimpiadą“. Tokios pat olimpiados vyko ir 1888 bei 1889 metais.
Taip pat skaitykite: Sporto ir gyvenimo akimirkos olimpiadoje
Tačiau tikruoju olimpinių žaidynių atgaivintoju laikomas prancūzas Pjeras de Kubertenas, veiklus organizatorius, pedagogas ir visuomenės veikėjas.
1894 m. birželio mėnesį Paryžiuje pavyko sušaukti tarptautinį olimpinių žaidynių šalininkų susitikimą, steigiamąjį kongresą. Šiame kongrese buvo išrinktas Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK), kurio pirmininku tapo graikų poetas Dimetrijas Bikelas, generaliniu sekretoriumi - Pjeras de Kubertenas. TOK nutarė atgaivinti olimpines žaidynes.
Pirmosios naujųjų laikų olimpinės žaidynės
Siekiant didesnės dviejų civilizacijų - senovės graikų ir mūsų laikų - sąsajos, pirmąsias naujųjų laikų olimpines žaidynes buvo nutarta surengti 1896 m. Atėnuose. Buvo aptarti pagrindiniai žaidynių principai. Nuspręsta, kaip ir anksčiau, rengti olimpines žaidynes kas ketverius metus. Jose rungtyniauti turi teisę visų šalių sportininkai mėgėjai garbingai ir lygiateisiškai.
1896 m. balandžio 6 d. prasidėjo I olimpinės žaidynės. Pilnutėlis (80 tūkst. vietų) stadionas pasveikino sportininkus, atvykusius į olimpiadą parungtyniauti dviračių, fechtavimo, gimnastikos, klasikinių imtynių, lengvosios atletikos, plaukimo, sunkiosios atletikos, šaudymo ir teniso sporto šakose. Šios rungtys skyrėsi nuo senovės Graikijos olimpinių žaidynių rungčių.
Žaidynės buvo atidarytos, atliktas specialiai joms graikų kompozitoriaus S. Pagal antikinę tradiciją varžybas pradėjo lengvaatlečiai. Neveltui dabar lengvoji atletika yra sporto karalienė ir taip jau nuo Graikijos laikų.
Maratono atgaivinimo idėja priklauso prancūzų filologui Mišeliui Brealiui. Jis pasiuntė Kubertenui laišką, kuriame siūlė įtraukti į programą bėgimą, skirtą atminti senovės graikų kario žygdarbiui. Graikų karvedys Miltiadas, įveikęs persus prie Maratono 490 m. pr. Kr., pasiuntė į Atėnus žygūną, kad praneštų šią džiugią žinia. Balandžio 10 dieną iš 59 lengvaatlečių 24 stojo į bėgimo Maratonas-Atėnai startą.
Antrą valandą po pietų startininkas pulkininkas G. Papadiamamtopulas pistoleto šūviu davė startą. Bėgikai pasileido į kelią. Per didžiulį karštį sportininkus lydėjo dviratininkai, raiti kareiviai, dviviečiai vežimukai su gydytojais. Pakermyje buvo kontrolinis punktas, kur bėgikai galėjo atsigerti vandens ir vyno. Neišlaikę karščio ir sunkumų apalpo du dalyviai. Dešimtame kilometre į priekį įsiveržė prancūzas Alminas Lermiuzjo, nuo jo 30 metrų atsilikinėjo australas Flekas, dar atokiau bėgo vengras Kelneris ir amerikietis Blekas. Geriausias iš graikų bėgo atsilikęs 3 kilometrais.
Lermiuzjo po 30 km pasitraukė iš varžybų, tada Flekas įsiveržė į priekį. Tačiau netrukus jį pasivijo graikas Spiras Luisas ir bėgo kartu. 37-ajame kilometre graikas ilgais žingsniais aplenkė australą ir tapo lyderiu. Jam įbėgus į stadioną, pradėjo gausti 80 tūkstančių žiūrovų. Po finišo nugalėtoją žiūrovai nunešė prie karaliaus ložės. 23 metų laiškanešys iš Amarusi kaimo tapo Graikijos nacionaliniu didvyriu. S. Luisas daugiau nebedalyvavo varžybose. Jis nusipirko namelį, sukūrė šeimą ir kukliai ūkininkavo.
Olimpinių žaidynių simboliai ir idealai
Olimpinės žaidynės turi savo simbolius ir idealus, kurie atspindi jų dvasią ir vertybes:
- Olimpinis devizas: „Citius, Altius, Fortius“ (Greičiau, Aukščiau, Stipriau). Šį šūkį sugalvojo ir pasiūlė Pierre de Coubertin.
- Olimpinė vėliava: Penki susipynę žiedai, simbolizuojantys penkis žemynus ir jų vienybę. Pirmą kartą olimpinė vėliava buvo iškelta per 1920 m. olimpines žaidynes Antverpe, Belgijoje.
- Olimpinė priesaika: Sportininkų ir teisėjų priesaika, įsipareigojant garbingai ir sąžiningai dalyvauti žaidynėse. Pirmoji priesaika buvo priimta 1920 m. olimpinių žaidynių metu.
- Olimpinė ugnis: Ugnis, uždegama Olimpijoje ir nešama į žaidynių vietą. Olimpinė ugnis pirmą kartą pasirodė 1928 m. Amsterdame.
- Olimpinis talismanas: Simbolis, pagal prietarus teikiantis žmogui laimę, pasisekimą, saugo nuo nelaimės, priešo kėslų.
Žymiausios olimpinės žaidynės
Per daugiau nei šimtą metų nuo naujųjų laikų olimpinių žaidynių atgaivinimo, įvyko daugybė įsimintinų žaidynių. Štai keletas iš jų:
- 1896 m. Atėnai: Pirmosios naujųjų laikų olimpinės žaidynės, simbolizuojančios senovės ir šiuolaikinio pasaulio susijungimą.
- 1900 m. Paryžius: Žaidynės, kuriose pirmą kartą dalyvavo moterys.
- 1924 m. Paryžius: Paskutinės žaidynės, kurias organizavo Pjeras de Kubertenas.
- 1936 m. Berlynas: Žaidynės, kurias nacistinė Vokietija panaudojo propagandos tikslais.
- 1980 m. Maskva: Pirmosios olimpinės žaidynės, surengtos socialistinėje šalyje.
- 2008 m. Pekinas: Žaidynės, kuriose Kinija pademonstravo savo ekonominę galią ir ambicijas.
- 2020 m. Tokijas: Žaidynės, kurios dėl COVID-19 pandemijos buvo atidėtos metams ir vyko be žiūrovų.
Lietuva olimpinėse žaidynėse
Lietuva pirmą kartą dalyvavo olimpinėse žaidynėse 1924 m. Paryžiuje. Šaliai atstovavo futbolo rinktinė ir du dviratininkai. Tiesa, debiutas nebuvo sėkmingas - futbolininkai pralaimėjo Šveicarijai rezultatu 0:9, o dviratininkai nepasiekė finišo dėl techninių problemų ir traumos.
Nepaisant to, šis pirmasis bandymas įsilieti į olimpinę šventę tapo svarbiu žingsniu Lietuvos sporto istorijoje. 1928 m. Amsterdame Lietuvai atstovavo jau 12 sportininkų, o vėliau, atgavus nepriklausomybę, Lietuvos sportininkai nuolat dalyvauja olimpinėse žaidynėse ir iškovoja medalius.