Sportas - tai veikla, kurią vieni renkasi dėl malonumo ir sveikatos, o kiti paverčia savo profesija ir gyvenimo būdu. Vieniems užtenka sportuoti vos keletą kartų per savaitę ir jie jaučiasi puikiai, o štai kitiems reikia kur kas daugiau: alinančios treniruotės sporto klube, griežta mityba, dalyvavimas varžybose. Taip atrodo profesionaliu sportu užsiimančių sportininkų gyvenimas. Tačiau kas iš tikrųjų yra profesionalus sportas ir kuo jis skiriasi nuo mėgėjiško? Ar tai gyvenimo būdas, galintis greitai pavirsti liga?
Profesionalaus sporto apibrėžimas
Atsižvelgiant į dabartinius olimpinio sporto pokyčius, sportininkų darbo santykiai vystosi esminių pokyčių kontekste. Nors sportą tradiciškai yra mėgėjiškos prigimties veikla, pagrįsta savanoryste ir prestižu, sporto profesionalizacija ir komercializacija pakeitė tiek olimpinio sporto struktūras, tiek suvokimą. Neišvengiamai atsiranda būtinybė tobulinti sportininkų socialinės ir profesinės aplinkos sąlygas, pastaraisiais metais įsitraukiant vis daugiau suinteresuotųjų grupių.
Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) teigimu, profesionalus sportininkas yra „sportininkas, kuris gauna pajamų iš varžybinio sporto ir kurio veikla yra kontroliuojami sporto organizacijos, tokios kaip klubas ar federacija“. Šis apibrėžimas apima tuos sportininkus, „kurių vienintelė profesinė veikla yra sportas, kaip darbuotojai arba kaip sporto klubų žaidėjai pagal sutartį“, o taip pat įtraukia ir „sportininkus, kurie gali turėti kitą darbą, bet išleidžia nemažus pinigus treniruojantis ir varžantis sporto varžybose, iš kurių gauna pajamų, pavyzdžiui, sportininkai kai kuriose olimpinėse disciplinose“.
Mėgėjiškas ir profesionalus sportas: esminiai skirtumai
Mėgėjiškas ir profesionalus sportas - tai du skirtingi pasauliai, kuriuos sieja tik bendra idėja - sportas. Pirmasis propaguojamas daugelio, dar suprantamas kaip fizinis aktyvumas, kurį renkamės dėl daugybės priežasčių ir tai vis populiarėja visame pasaulyje. Mėgėjiškas sportas neįpareigoja, tai nėra esminis dalykas gyvenime. Žodis mėgėjiškas, jau leidžia suprasti, kad mėgaujamės sportuodami. Didžioji gyvenimo dalis sukasi apie kitus dalykus, ne apie sportą.
Profesionalus sportas - tai gyvenimo būdas, tai kuo sportininkas gyvena nuolatos. Pasiruošimo ciklas, varžybų etapas, atsistatymo ciklas - visa tai susideda iš labai griežtų taisyklių, kurios nulemia rezultatus. Jei sportuoji profesionaliai, tuomet tavo gyvenime sportas yra pirmoje vietoje. Gyveni sporto ritmu visas 24 valandas per parą, turi aiškius tikslus, sieki jų įdėdamas maksimalias pastangas. Treniruojasi ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Mitybos režimas yra sudėtingas ir varginantis, kuriam reikia daug valios pastangų ir laiko virtuvėje. Pasiekti rezultatai, kurie atneša pergalę, yra didžiausias atpildas už įdėtas pastangas, skirtą laiką ir tikėjimą savimi. Mėgėjiškame sporte viso to nėra.
Taip pat skaitykite: Pasiekimai ir iššūkiai profesionaliame sporte moterims
Simonas Stoškus, Didžiojoje Britanijoje dirbantis sporto treneris, teigia, kad dirbdamas sporto klube dažnai sutinka profesionalių sportininkų, kurie dalyvauja kūno rengybos varžybose. Anot jo, profesionalūs sportininkai gyvena visiškai kitu ritmu, žiūri į sportą iš profesionalios pusės, ne iš mėgėjiškos kaip dauguma sporto klubo lankytojų.
Talentas ar sunkus darbas?
Talento sportui galima kažkiek turėti: kūnas gali būti labiau tinkamas būtent pasirinktam sportui, jei buvo pradėta sportuoti tinkamu metu. Tačiau esminis dalykas yra juodas darbas, noras, tikėjimas savimi ir meilė sportui. Žinoma, labai svarbu pradėjus sportuoti, kuo anksčiau atrasti sporto šaką, kurioje gali daugiausiai realizuoti save. Tai pastebi treneriai, tačiau nereikėtų ignoruoti ir vaiko pasirinkimo renkantis sporto šaką. Atsižvelgti reikia į abu esminius dalykus, tai ką įžvelgia treneris ir į kur linksta vaikas. Jei prie viso šito dar turima ir talento, tada galima per kur kas trumpesnį laiką pasiekti labai daug, negu neturint talento. Kryptingas, protingas, reguliarus treniravimasis, tinkamas atsistatymas, noras ir tikėjimas savimi, gali atvesti į sporto aukštumas kiekvieną. Talentingas tinginys, daug blogiau už netalentingą darbštuolį.
Profesionalus sportas: gyvenimo būdas, galintis virsti liga
Yra ne vienas žymus sportininkas, kuriam sportas - tai jo gyvenimo būdas, pašaukimas. Ir nesunku suprasti, jog žmogui išties patinka tai, ką jis daro. Tačiau profesionalus sportas gali turėti ir neigiamų pasekmių.
Depresija - tai liga su kuria susiduria ne vienas žymus sportininkas. Reikalavimas iš savęs per daug, perfekcionizmas - visa tai pastūmėja į šios ligos gniaužtus. Apie tai atskleidžiama dokumentiniame filme „RŪTA“, kuriame pasakojamas nelengvas profesionalios sportininkės Rūtos Meilutytės gyvenimo kelias ir jos kova su depresija. Kitas žinomas pasaulio plaukikas - Michaelas Phelpsas taip pat ne kartą yra sakęs, jog jis sirgo depresija ir jo gyvenime yra buvę tokių momentų, kuomet galvoje nepaliaujamai sukosi mintys apie savižudybę.
Taigi, jei esate profesionalus sportininkas, ko gero, teks gerokai apriboti savo socialinį gyvenimą ir audringus vakarėlius iškeisti į ramius vakarus.
Taip pat skaitykite: Graplingo dominavimas Lietuvoje
Elitinis sportas: nuo senovės Graikijos iki šių dienų
Kasdienybėje mąstydami apie sportą, dažniausiai matome jį kaip fizinę veiklą, kurios rezultatus lemia treniruotės ir gabumai. Daugių daugiausiai įžvelgiame skirtį tarp sporto, paremto komandiniu žaidimu, ir sporto, paremto individualiais pasiekimais. Matyt, tik nedaugelis susimąstome, kad sportas nėra nei vienalytis, nei binarinis reiškinys - skirtingos ne tik naudojamos priemonės, bet ir jo sklaida bei tikslinės grupės. Nors sąvoka „elitinis sportas” nėra dažna statistinio sporto mėgėjo žodyne, socialinėje filosofijoje jai nagrinėti skiriama nemažai dėmesio.
Senovės Graikijoje egzistavęs sporto kultas teigė, kad sportas yra neatsiejamas nuo vertingo ir garbingo žmogaus gyvenimo sampratos, jo naudingumas buvo prilygintas išminties ir žinių nešamai naudai. Įžengus į modernybę pastebima tai, kad aukštoji visuomenė nusigręžia nuo sporto. Vis dėlto tikroji sporto sąvoka atsirado tada, kai liaudyje populiarūs žaidimai buvo integruoti į elitines mokyklas, kur, kaip ir liaudiškoji muzika kadaise, buvo adaptuoti aukštajai kultūrai pritaikant taisykles. Viešieji žaidimai, sietini su tam tikra švente ar proga, uždaryti mechanizuotose aukštuomenės išsilavinimo įstaigose, keičia savo paskirtį - praktikuojami kasdien ir įsprausti į taisykles, tokie žaidimai suvokiami kaip fizinis judėjimas dėl judėjimo, menas dėl meno - jų socialinė bendruomeninė paskirtis transformuojama į tik elitui prieinamą praktiką. Sportas yra priemonė ugdyti charakterį, užimti laiką, kontroliuoti asmenį; sportas - tai pedagoginis metodas.
Sportinės veiklos ir išsilavinimo sąjunga buvo visiškai priešinga darbininkų klasėje paplitusiam įsitikinimui, kad sportas - paauglių užsiėmimas, kuriuo suaugęs žmogus negali užsiimti. Matyt, varžymosi elementas, apribotas taisyklėmis, buvo ypač palankus ugdyti ateities lyderius - tokios charakterį atspindinčios savybės kaip ryžtas, drąsa buvo formuojamos sporto pagalba. Pasibaigus karų ir sukilimų erai, reikėjo dirbtinio aparato, kuris skatintų vyrams, t.y. Dar daugiau, atsirado galimybė naudoti „sąžiningo žaidimo” sąvoką, skatinusią siekti pergalės, atsižvelgiant į galimybes ir pastangas, ir, žinoma, kainą. Toks besiformuojančio kapitalizmo atspindys edukacinėje sistemoje nėra netikėtas - kol masės tikslo siekė bet kokia kaina, elitas buvo mokomas įvertinti kaštus. Tai reiškė ir kitą svarbų lūžį - būtent buržua propaguojamų vertybių kovą prieš aukštosios aristokratijos siūlomą vertybių modelį. Kitaip tariant, asmeninės kario savybės - valia, jėga, sumanumas - nustelbė mokslininko vertybes - kultūrą, išsilavinimą, žinias - pasitelkus sportą ir varžybas, vadinasi, įvedus visiškai naują kriterijų į tą sistemą, kurioje sprendžiama, kas yra viršesnis. P. Bourdieu sporto kaip mato įsigalėjimą įvardina „anti-intelektualizmu”. Kitaip tariant, jis vertina tai kaip klasių kovą - senoji aristokratija ir aukštoji kultūra kovoja su buržua pasauliu. Kovos priemonė - sutramdyti liaudies žaidimai, dabar jau vadinami sportu.
Populiarusis ir elitinis sportas
Tuo pačiu metu vyksta pasikeitimai ir masėse - buržuazija populiarina sportą. Tiesa, tai reiškia, kad tarp elito paplitę regbis ar futbolas tampa prieinami visiems, ir pagal taisyklę „laimi tas, kas gali” - sportas tampa atviru visiems visuomenės sluoksniams. Kalbant apie populiariuosius sportus reikia paminėti, kad svarbiausia jų savybė yra ta, kad varžybas gali stebėti didelis skaičius žmonių. Net pats stebėjimas neretai vadinamas sportu.
Būtina pabrėžti, kad egzistuoja aiški skirtis tarp elito sporto, t.y. puikiai apmokamų profesionalų, kurie yra stebimi daugybės sporto mėgėjų, ir elitinio sporto, kuris praktikuojamas tik nedidelės saujelės žmonių. Nenuostabu, kad elitas, t.y. valdančioji klasė, priešindamasis populiariajam sportui, brėžia aiškią liniją tarp masinio, vulgariojo sporto ir kuria elitinio sporto šakas - tenisą, buriavimą, jodinėjimą. Kodėl elitines? Todėl, kad jų taisyklės yra sukonstruotos taip, kad būtų palankios elitui - sėkmingam sporto įvaldymui reikalingos nemažos lėšos, o galimybė pašaliniams tokį sportą stebėti nėra didelė. Visų svarbiausia, kad elitinis sportas pats savaime nėra vien tik reginys - jame stengiamasi derinti žinias ir jėgą, sumanumą ir treniruotes. Elitiniuose žaidimuose pergalės nesiekiama bet kokia kaina - ji užsitarnaujama.
Taip pat skaitykite: Profesionalus ir neprofesionalus sportas: ką reikia žinoti
Matyt, reikėtų pripažinti, kad, atskyrus elitinį sportą nuo elito sporto, pastarasis galėtų būti iliustruotas Davido Beckhamo pavyzdžiu - šis futbolininkas populiariojo sporto dėka tapo elito dalimi, su jo vardu siejamos aukščiausio lygio futbolo varžybos, spaudos dėmesys. Šioje situacijoje neįsivaizduojamas yra atvirkštinis procesas - futbolas tapo populiarus, nes jį žaidė D. Beckhamas. Tokia pati situacija yra beveik su visomis plačiai žinomomis sporto garsenybėmis. Elitinis sportas garsenybių nereikalauja - nors amerikiečių golfo žaidėjas Tigeris Woodsas ir tapo pasauliniu vardu, šis populiarumas yra veikiau išimtis. Dažniausiai elitinės sporto šakos orientuotos į veiksmo malonumą, sveikas varžybas, tačiau nesiekia sukurti sportininko kulto.
Sportininkų darbo santykių gerinimas
Organizuotas sportas, žiniasklaida, tyrėjai ir ypač sportininkai turi ribotą informaciją teisinių santykių, organizacijų ir kolektyvinių interesų grupių aspektais. Todėl labai svarbu tobulinti sportininkų socialinės ir profesinės aplinkos sąlygas.
2022 m. buvo atliktas tyrimas „Geras valdymas sprendžiant olimpinių sporto šakų sportininkų darbo santykius Europoje: supratimas, vertinimas, tobulėjimas“ (EMPLOYS), kuris apėmė 29 šalis (27 ES, Norvegija ir Jungtinė Karalystė) ir 25 tūkst. elitinių olimpinių sporto šakų sportininkų, dalyvavusių paskutinėse dvejose olimpinėse žaidynėse (2022 m. žiemos ir 2021 m. Toks tyrimas leido pateikti rekomendacijas 6 svarbiais olimpinių sporto šakų sportininkų darbo santykių klausimais: sutartys, pajamos, komercinės galimybės, darbuotojų sauga ir sveikata, socialinė apsauga, dalyvavimas ir derybos.
Nacionalinė sporto agentūra kuria aukšto sporto meistriškumo sportininkų aprūpinimo modelį, todėl jai ir kitoms šalies sporto sistemos suinteresuotųjų grupėms yra ypatingai reikšmingos ir savalaikės EMPLOYS projekto išvados bei rekomendacijos. Vertinant sutarčių klausimo rekomendacijas, šalių vyriausybėms svarbu atkreipti dėmesį į kvietimą sudaryti privalomas rašytines sutartis su visais elitiniais sportininkais (pvz., teisės aktais, reglamentais arba kitu teisiškai privalomu dokumentu). Tyrimo rezultatai parodė, kad 17 (iš 29 šalių) šalių sutartys yra sudaromos tarp valdžios institucijos ir sportininko. Suomijos praktikoje sudaromos trišalės sutartys tarp sportininko, sporto šakos federacijos ir olimpinio komiteto. Rekomenduojama vengti teisės aktuose įvardinti konkrečią sutarčių kategoriją sportininkams, kurios draudžia sportininkus pripažinti darbuotojais. Ypatingai raginama priimti teisės aktus, pagal kuriuos būtų privaloma skelbti sutarčių ir elitinio sporto/karjeros paramos programų tinkamumo vertinimo kriterijus. Pastaroji praktika yra taikoma ir Lietuvoje reglamentuojant stipendijų mokėjimo tvarką aukšto meistriškumo sportininkams. Kita svarbi rekomendacijų grupė yra aukšto meistriškumo sportininkams - tai pajamų klausimas. Rekomenduojama užtikrinti vienodą požiūrį į visų lyčių ir visų olimpinių sporto šakų sportininkus, susijusius su pajamų ir (arba) finansinės paramos schemomis ir įsidarbinimo galimybėmis elitiniame sporte.
Platesniam sportininkų darbo santykių aptarimui Nacionalinė sporto agentūra planuoja organizuoti konsultacinį seminarą.
tags: #kas #yra #profesionalus #sportas