Įvadas
Sportas yra neatsiejama žmonijos istorijos dalis, nuo senovės civilizacijų iki šių dienų. Nors daugelis šiuolaikinių sporto šakų turi gilias šaknis praeityje, svarbu atskirti, kurios iš jų iš tiesų egzistavo senovėje, o kurios yra palyginti naujos. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokios sporto šakos nebuvo praktikuojamos senovėje, remiantis istoriniais duomenimis ir archeologiniais radiniais.
Lengvoji Atletika: Šaknys Senovėje
Lengvoji atletika yra viena seniausių sporto šakų, kurios ištakos siekia žmogaus darbinę veiklą. Jau žiloje senovėje buvo vertinami sugebėjimai greitai vaikščioti, toli šokti ir taikliai mesti akmenį ar ietį. Ši sporto šaka suklestėjo senovės Graikijoje, kur buvo rengiamos garsiosios Olimpijos žaidynės, įtraukusios bėgimus, šuolius į aukštį, disko ir ieties metimus.
1912 m. įkurta Tarptautinė lengvosios atletikos federacija (IAAF), o 1938 m. priimti jos įstatai. Šiandien ši federacija vienija daugiau nei 200 pasaulio nacionalinių federacijų, įskaitant ir Lietuvos.
Nepriklausomoje Lietuvoje kūno kultūra ir sportas žengė tik pirmuosius žingsnius. Lietuva buvo agrarinė šalis, o jos sportinis gyvenimas buvo smarkiai atsilikęs nuo kaimyninių ir kitų šalių. Iš carinės Rusijos paveldėtas primityvus kūno kultūros supratimas.
Lietuvos sportinis gyvenimas prasidėjo su sporto organizacijų ir pirmųjų sporto klubų įkūrimu. 1920 m. rugsėjo 15 d. V. Bagdonavičiaus, V. Dineikos, S. Garbačiausko, E. Kubiliūnaitės ir P. Olekos iniciatyva įkurta Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga (LFLS), kurios tikslas buvo harmoningai lavinti sąjungos narių kūno ir sielos pajėgas, vadovaujantis principu: "Sveikame kūne - sveika siela". Iš pradžių LFLS didžiausią dėmesį skyrė lengvajai atletikai, kurioje išaugo daug gabių sportininkų, įskaitant Steponą Darių.
Taip pat skaitykite: Ląstelės ir sportiniai laimėjimai
Pirmieji Žingsniai Lietuvoje
1919 m., pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais, svarbiausia buvo supažindinti jaunimą su sportu ir parodyti, kaip reikia treniruotis. Prieš pirmąjį sportininkų pasirodymą 1919 m. liepos 13 d. dienraščio "Lietuva" steigėjas Viktoras Jasaitis paskelbė apie "sporto šventę". Tačiau, pasak S. Garbačiausko, tai tebuvo kvietimas jaunimui ir visuomenei pamatyti, kaip pirmieji Lietuvos sportininkai treniruojasi. Vytauto kalne pirmą kartą rungtyniavo lengvaatlečiai.
S. Garbačiausko vaidmuo kviečiant ir organizuojant jaunimą sportuoti buvo ypač svarbus. Jis mokė, kaip spirti kamuolį, mesti ietį, diską, stumti rutulį, kaip bėgti ir šokti. Taigi, jis buvo vienas pirmųjų trenerių ir vienas pirmųjų lengvosios atletikos rekordininkų. S. Garbačiausko iniciatyva LFLS pradėjo leisti pirmąjį Lietuvos sporto laikraštį "Lietuvos sportas".
1920 m. susiorganizavo ir mergaitės sportininkės, kurios pradėjo praktikuoti lengvąją atletiką. Už tai turime būti dėkingi Elenai Kubiliūnaitei, kuri pirmoji įstojo į Lietuvos sporto sąjungą (LSS), įkurtą 1919 m. Tai buvo moterų lengvosios atletikos užuomazga.
1920 m. norinčių sportuoti ir rungtyniauti atsirado daugiau, tačiau trūko aikščių, stadiono ir inventoriaus. Visas sportinis gyvenimas vyko Ąžuolyne ir Vytauto kalne. Sportininkai sportuodavo parkuose ir pievose, nes sporto aikščių nebuvo.
1921 Metai: Oficialios Varžybos
1921 m. ankstyvą pavasarį pradėta rūpintis lengvosios atletikos reikalais. Lietuvos lengvosios atletikos jaunių ir suaugusiųjų pirmenybės įvyko liepos 30-31 d. Kaune, Vytauto kalne. Kai kurie to meto laikraščiai šias varžybas vadino pirmąja sporto švente. Pirmąsias lengvosios atletikos pirmenybes organizavo LFLS.
Taip pat skaitykite: Išvengkite baudos už TA
S. Garbačiauskas po varžybų pažymėjo, kad Tarptautinė teisėjų komisija dirbo kantriai ir pasiaukojančiai. Varžybas įdomiai vedė ir komentavo dr. J. Eretas. Vyrų varžybų nugalėtojai buvo apdovanoti vertingomis dovanomis. Šios pirmenybės sukėlė didelį kauniečių susidomėjimą. Jose dalyvavo apie 100 lengvaatlečių.
Šios varžybos parodė, kad lengvosios atletikos populiarumas per du mėnesius labai išaugo. Svarbiu dalyku reikia laikyti moterų norą rungtyniauti lengvojoje atletikoje.
1922 Metai: Pirmasis Sporto Žurnalas
1922 m. dideliu įvykiu tapo pirmasis lietuviškas sporto žurnalas "Lietuvos sportas", redaguojamas E. Garbačiauskienės. Žurnalas teikė informaciją iš sportinio gyvenimo, taip pat specialių žinių apie treniruotes ir varžybų taisykles sportuojančiam jaunimui. "Lietuvos sportas" daug vietos skyrė lengvosios atletikos reikalams.
Garbačiauskas rašė, kad lengvaatlečių nebegali patenkinti primityvi sporto bazė ir kad būtina stadiono statyba. Eretas išspausdino bėgimo rungčių varžybų taisykles. Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga paskelbė pirmąjį 1922 m. lengvosios atletikos varžybų kalendorių.
1922 m. ketvirtajame "Lietuvos sporto" numeryje K. Bulotas pateikė žinių apie trumpų nuotolių bėgimo techniką, o kitame analizavo 1921 m. lengvosios atletikos sezono laimėjimus ir bandė prognozuoti ateitį. Birželio 4-5 d. įvyko Kauno miesto ir įgulos lengvosios atletikos pirmenybės. Vyrai pasiekė 5 rungčių rekordus.
Taip pat skaitykite: Teniso dangos greitis
Jeigu 1921 m. moterys išdrįso bėgti tik 100 m, tai šiose pirmenybėse jau dalyvavo trijų rungčių varžybose. Kadangi visos 3 rungtys vyko pirmą kartą, tai nugalėtojos tapo ir rekordininkėmis. 1922 m. lengvosios atletikos sezoną galima pavadinti galutinio lengvosios atletikos susiformavimo ir įsitvirtinimo Lietuvoje metais. 1922 m. vyrų varžybų programa praturtėjo devyniomis rungtimis, o rungtyniauta trisdešimt vienoje, moterų pasipildė net dešimčia naujų rungčių.
1922 metų pabaigoje K. Dineika ir J. Eretas išleido 110 p. Lengvosios atletikos vadovėlį. Kadangi literatūros lengvosios atletikos klausimais nebuvo, šis leidinys buvo didelė paspirtis tos šakos sportininkams, varžybų organizatoriams ir teisėjams.
1923 Metai: Plėtra Kariuomenėje ir Klaipėdos Krašto Atgavimas
1923 metais lengvoji atletika plito ir kariuomenėje. Jų leidžiamas savaitinis žurnalas "Karys" spausdino nemažai informacinės ir metodinės medžiagos lengvosios atletikos klausimais. Gegužės 31 d. lengvosios atletikos varžybos pirmą kartą buvo surengtos Panevėžyje.
Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, lengvosios atletikos perspektyva teikė gražių vilčių. Šiame krašte lengvoji atletika turėjo senas tradicijas. Buvo sukauptas neblogas varžybų vykdymo ir treniruočių patyrimas. Šiose pirmenybėse pirmą kartą skaičiuoti komandiniai rezultatai. Pastebimai išaugo sportininkų meistriškumas.
Sporto Šakos, Kurių Nebuvo Senovėje
Nors lengvoji atletika ir kai kurios kitos sporto šakos, pavyzdžiui, imtynės, boksas, ieties metimas, disko metimas ir lenktynės, buvo populiarios senovėje, daugelis šiuolaikinių sporto šakų neturėjo savo pirmtakų ar buvo visiškai nežinomos.
- Futbolas: Nors kamuolio žaidimai egzistavo įvairiose senovės kultūrose, šiuolaikinis futbolas su standartizuotomis taisyklėmis ir organizuota struktūra atsirado tik XIX amžiuje.
- Krepšinis: Šią sporto šaką 1891 m. išrado Jamesas Naismithas, todėl ji neturėjo jokių analogų senovėje.
- Tinklinis: Tinklinis taip pat yra gana jauna sporto šaka, sukurta 1895 m. Williamo G. Morgano.
- Ledo ritulys: Nors žaidimai su lazdomis ir kamuoliais ant ledo galėjo egzistuoti, šiuolaikinis ledo ritulys susiformavo XIX amžiuje Kanadoje.
- Golfas: Škotijoje XV amžiuje atsiradęs golfas neturėjo tiesioginių pirmtakų senovės pasaulyje.
- Tenisas: Šiuolaikinis tenisas atsirado XIX amžiuje Anglijoje, nors žaidimai su kamuoliu ir rakečiais egzistavo ir anksčiau.
- Automobilių sportas ir motociklų sportas: Akivaizdu, kad šios sporto šakos negalėjo egzistuoti senovėje, nes jos priklauso nuo modernių technologijų.
- Šiuolaikinė gimnastika: Nors gimnastikos elementai buvo žinomi senovės Graikijoje, šiuolaikinė gimnastika su savo specifinėmis taisyklėmis ir įranga susiformavo XIX amžiuje.
- Šuoliai su slidėmis ir biatlonas: Šios sporto šakos, reikalaujančios specialios įrangos ir sąlygų, atsirado palyginti neseniai.
- Šaudymas šautuvu ir pistoletu: Kulkinis šaudymas sportiniais ginklais į olimpinių žaidynių programą įtrauktas 1896 m., pasaulio čempionatai vyksta nuo 1897 m.
Olimpinės Žaidynės: Nuo Antikos Iki Šių Dienų
Senovės Graikijoje olimpinių žaidynių laikotarpis buvo skirtas pagerbti dievams ir neįtikėtinų jėgų turintiems atletams, kurie varžėsi įvairių sporto šakų rungtyse. Daugiau nei prieš 2500 metų (maždaug 776 m. pr. Kr.) Olimpijoje įvyko pirmosios žinomos užrašytos žaidynės. Tokia buvo ir modernių žaidynių pradininko prancūzų pedagogo ir istoriko Pierre`o de Coubertino idėja - viena didele sporto švente suvienyti visas tautas.
Vienas kertinių sporto varžybų aspektų - visi turi laikytis taisyklių. XX a. valstybės neperėmė senovės graikų palikimo - užuot per olimpiadą nutraukus karą, daroma atvirkščiai - dėl karo nerengiamos žaidynės. Taip nutiko 1916 m., vykstant Pirmajam pasauliniam karui. Tačiau, tankams sustojus ir suskaičiavus nuostolius bei aukas, konfliktai nesibaigdavo - Pirmasis pasaulinis turėjo įtakos 1920 m. Antverpene (Belgijoje) vykusioms žaidynėms.
1936 m. olimpinės žaidynės vyko Berlyne, nacistinės Vokietijos sostinėje. Adolfas Hitleris vasaros žaidynes laikė „savo paties olimpinėmis“ ir siekė jas panaudoti kaip po Pirmojo pasaulinio karo atsitiesusios Vokietijos simbolį. Daugelis tarptautinių organizacijų bei politikų ragino žaidynes boikotuoti, kiti siūlė jas perkelti kitur. Daugiausia susirūpinimo kėlė faktas, kad valdančiosios Nacionalsocialistų partijos rasistinė ir antisemitinė politika bus pritaikyta ir olimpinėms žaidynėms. Daugybė žymių sportininkų buvo pašalinti dėl antisemitinių pažiūrų. Vienintelė žydų kilmės sportininkė, įtraukta į Vokietijos rinktinę, buvo fechtuotoja Helene Mayer.
Kaip ir per Pirmąjį pasaulinį karą, Europai stengiantis atsilaikyti prieš Hitlerio ir jo sąjungininkų kariuomenę, olimpinės žaidynės nevyko tiek 1940 m., tiek 1944 m., karui besitęsiant. Tradicija buvo atnaujinta dar po ketverių metų Londone. Dviem svarbiausioms Ašies šalims - Vokietijai ir Japonijai - buvo uždrausta dalyvauti.
Šaltojo karo metais olimpinių žaidynių stadionuose, be įprastų sporto rungčių, taip pat vyko Rytų ir Vakarų galios varžybos. 1956 m. vasaros olimpiada vyko Melburne, Australijoje. Jas dėl įvairių priežasčių boikotavo septynios valstybės. Nyderlandai, Ispanija ir Šveicarija, atsisakydamos siųsti savo sportininkus, išreiškė protestą prieš ką tik įvykusią Sovietų Sąjungos invaziją į Vengriją. Šis konfliktas persikėlė ir į sportines varžybas - vykstant vandensvydžio rungtynėms tarp abiejų šalių, sportininkai nesivaržydami liejo savo įtūžį vienas kito atžvilgiu.
1972 m. vasaros žaidynės Miunchene, Vakarų Vokietijoje, tapo teroristų taikiniu. Taivano pripažinimo klausimas iškilo ir 1976 m. žaidynėse Monrealyje, Kanadoje. Kadangi valstybė šeimininkė nepripažino Taivano nepriklausomybės, jo sportininkai galėjo dalyvauti tik kokios nors kitos komandos sudėtyje.
Dviejų supervalstybių konfliktas pasireiškė 1980-1984 m. JAV prezidentas Jimmy Carteris įsakė boikotuoti žaidynes Maskvoje dėl Sovietų Sąjungos invazijos į Afganistaną. Atsakydamos į Maskvos žaidynių ignoravimą, Sovietų Sąjunga ir kitos Varšuvos pakto šalys 1984 m. atsisakė vykti į Los Andželą. Vietoj jų buvo surengtos Draugystės varžybos.
1989 m. Australijos senato pateiktoje ataskaitoje buvo pareikšta, kad olimpinės žaidynės Maskvoje gali būti vadinamos Chemikų žaidynėmis, nes vargu ar bent vienas medalį laimėjęs sportininkas nevartojo dopingo preparatų. Per šias žaidynes užfiksuoti „kraujo dopingo“ atvejai - prieš startą medalius laimėjusiems bėgikams būdavo perpilama daugiau nei litras kraujo.
Dažnos XXI a. olimpinės žaidynės taip pat neapsieidavo be dopingo skandalų - 2008 m. vasaros olimpiada Pekine, Kinijoje, tapo rekordine. Dėl neleistinų preparatų vartojimo medalių neteko 50 atletų, 14 jų - iš Rusijos. Po dvejų metų, 2014-aisiais, žiemos olimpinės žaidynės vyko dopingo skandalų krečiamoje Rusijoje, Sočio mieste. Gruzijos vyriausybė, vos sužinojusi, kad žaidynės vyks Rusijoje, paskelbė boikotuosianti renginį kaip atsaką į šalies dalyvavimą Pietų Osetijos kare 2008 m. Žaidynėms nepritarė ir daugybė tarptautinių žmogaus teisių organizacijų.
2014 m. gruodį vokiečių televizija ARD išleido dokumentinę medžiagą, kur Rusijos dopingo tinklas prilyginamas buvusios Rytų Vokietijos. Filmo herojais tapo rusų lengvaatletė Julija Stepanova ir jos vyras Vitalijus, dirbęs Rusijos antidopingo agentūroje. Jie pateikė dopingo preparatų vartojimo valstybiniu mastu įrodymų - kad atletai, norėdami uždangstyti teigiamus dopingo rezultatus, mokėdavo milžiniškas sumas, o preparatus jiems parūpindavo treneriai. Po metų, Pasaulio antidopingo agentūra išleido šiuos faktus patvirtinančią ataskaitą.
2016 m. Kanados teisininkas Richardas McLarenas paviešino dviejų dalių ataskaitą, įrodančią, kad 2011-2015 m. Paviešinti faktai turėjo įtakos ir 2016 m. vasaros žaidynėms Rio de Žaneire, Brazilijoje. Rusijos sunkumų kilnotojams buvo uždrausta dalyvauti varžybose. Pasaulio antidopingo agentūra pasiūlė neleisti dalyvauti visai Rusijos komandai. Likus dienai iki Rio de Žaneiro žaidynių, Tarptautinis olimpinis komitetas išteisino 278 atletus, bet 111 dopingo vartojimu apkaltintų atletų kelialapių į žaidynes neteko.
Dopingo skandalas lydi ir penktadienį prasidėjusias žiemos olimpines žaidynes Pjongčange, Pietų Korėjoje. Tarptautinis olimpinis komitetas uždraudė dalyvauti žaidynėse visai Rusijos delegacijai. Kadangi šių metų olimpinės žaidynės vyksta Pietų Korėjoje, šalies įtempti santykiai su Šiaurės Korėja taip pat atsidūrė dėmesio centre. Po ilgų derybų nuspręsta, kad Šiaurės Korėjos delegacija vis dėlto atvyks į Pjongčangą. Pietų Korėjos vyriausybė uždraudė 36 tūkst. užsieniečių įvažiuoti į šalį. Imtasi ir papildomų saugumo priemonių - visoje šalyje atliekamos pratybos, turinčios paruošti visiems įmanomiems scenarijams - nuo sportininkų paėmimo į nelaisvę iki cheminio ginklo panaudojimo. Ketvirtadienį Šiaurės Korėja surengė įspūdingą karinį paradą. Jis skirtas 70-osioms valstybės kariuomenės įkūrimo metinėms. Paprastai paradas vyksta balandį, bet šiemet jis buvo atkeltas į dieną prieš olimpines žaidynes. Nors pastaruoju metu įtampa padidėjusi, žaidynėse dalyvaus 22 Šiaurės Korėjos sportininkai, įskaitant ir bendrą Korėjos moterų ledo ritulio komandą.