Konfliktai sporte: priežastys ir sprendimo būdai

Įvadas

Konfliktai yra neišvengiama gyvenimo dalis, o sportas, būdamas intensyvia ir konkurencinga veikla, nėra išimtis. Daugelis mano, kad geri santykiai garantuoja, jog konfliktų nebus, tačiau tai klaidingas įsitikinimas. Net ir idealioje aplinkoje, kurioje žmonės puikiai sutaria, interesų susikirtimai ir skirtingos nuomonės gali išprovokuoti nesutarimus. Šiame straipsnyje nagrinėsime konfliktų sporte priežastis, jų sprendimo būdus ir galimą teigiamą poveikį.

Konflikto samprata ir esmė

Konfliktas - tai prieštaringas, nesuderinamas požiūris, interesų, tikslų ar nuomonių susidūrimas, sukeliantis nemalonius išgyvenimus. Tai bendravimo sferos sandūra, kylanti dėl žmonių prieštaringų tikslų ir elgesio nuostatų. Konflikto kilimą lemia tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs veiksniai, priklausantys nuo išorės (aplinkos) konteksto, kuriame jis vystosi.

Įvairūs autoriai pateikia skirtingus konflikto apibrėžimus. Pavyzdžiui, R. Želvys (1995) teigia, kad konfliktas yra prieštaringas, nesuderinamas požiūris, susidūrimas, sukeliantis stiprius nemalonius išgyvenimus, o Doc. L. Jovaiša (1995) papildo, kad tai didelis įsisiautėjimas prestižui. Apibendrinant galima teigti, kad konfliktas - tai skirtingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar požiūrių susidūrimas, rimti nesutarimai, kurių metu žmogų užvaldo nemalonūs jausmai ar išgyvenimai.

Konfliktas, kai susiduria skirtingos nuomonės, yra neišvengiamas dalykas bet kokioje veikloje. Dauguma konfliktų turi ir racionalų, ir emocinį komponentą. Kiekvienam konfliktui būdinga tai, jog kiekvienas konfliktas susideda iš serijos epizodinių konfliktų, kurių kiekvienam yra būdinga tam tikra seka. Be to, konfliktas gali būti ne tik neigiamas, bet ir teigiamas reiškinys. Jo šaknys gali glūdėti individualiame ar grupės kontekste, kurio nežinant konflikto išspręsti neįmanoma.

Konfliktų signalai ir atpažinimas

Norint sėkmingai valdyti konfliktus, svarbu laiku atpažinti jų signalus. Mokytojas ar treneris turėtų būti budrus ir numatyti galimus konfliktus, kad galėtų konstruktyviai pereiti prie jų sprendimo. Apie bręstantį konfliktą informuoja tam tikri signalai:

Taip pat skaitykite: Kaip išvengti sporto traumų?

1. Diskomfortas. Tai pirmasis signalas, kurį galima pajusti (pavyzdžiui, jaučiamas diskomfortas dėl žaidimo situacijos).
2. Incidentas. Tai atsitiktinis įvykis, kuris gali būti nepastebėtas.
3. Nesusipratimas. Dažniausiai atsiranda, kai žmogus neteisingai įvertina situaciją, nemoka tiksliai išreikšti minties arba tarp dalyvių nėra abipusio supratimo.
4. Įtampa. Tai signalas, informuojantis, kad vienas žmogus skirtingai suvokia kito žmogaus poelgius. Bendravimą gali apsunkinti negatyvios nuostatos, išankstinis nuomonių susiformavimas.
5. Krizė. Tai labai akivaizdus signalas, kai įprastos bendravimo formos nustoja egzistuoti: įžeidinėjimai, emocijų kontrolės praradimas, prievarta ir pan.

Konfliktinę situaciją gali padėti atpažinti tam tikri požymiai savyje arba kitame žmoguje. Pavyzdžiui, žmogus pradeda priešiškai arba su nepasitenkinimu kalbėti apie kitą tiesiogiai arba už akių. Tokiu atveju reikėtų rasti progą paklausti, kada jam būtų patogu pasikalbėti ir išsiaiškinti, kas atsitiko ir kodėl. Jei šie požymiai pastebėti kitame žmoguje, pokalbį reikėtų pradėti nuo paaiškinimo, kas yra pastebėta, ir pasakymo, kad labai svarbu išsiaiškinti tokio elgesio priežastį.

Konfliktų tipai ir rūšys

Konfliktai gali būti skirstomi į įvairias rūšis pagal skirtingus požymius. L. Jovaiša (1993) ir R. Želvys (1995) išskiria vidinius ir išorinius konfliktus.

• Vidinis konfliktas - tai emocinė-kognityvinė prieštaravimų būsena, kylanti dėl nesugebėjimo pasirinkti priimtino sprendimo skirtingų arba net vienodų tendencijų, nors, alternatyvų konfrontacijos situacijoje.
• Išorinis konfliktas - tai laikinai neišsprendžiami prieštaravimai tarp asmens ar grupės žmonių.

Taip pat galima išskirti ir daugiau konfliktų rūšių:

• Asmeniniai konfliktai. Jie atsiranda asmenybės viduje susiderinant su įvairiais išorės poveikiais. Asmenybės vidinis konfliktas kyla dėl to, kad vadovaujamasi grynai asmeniniais motyvais, nepaisoma kitų žmonių ir visuomenės interesų.
• Tarpasmeniniai konfliktai. Jų šaltinis yra santykiai tarp dviejų ar daugiau grupės narių, kurie siekia nesuderinamų tikslų, laikosi nesuderinamų požiūrių ar vertybių bei normų. Toks konfliktas gali kilti siekiant lyderio pozicijos ir pan.
• Asmenybės ir grupės konfliktai. Jie atsiranda dėl spaudimo asmenybei ar asmenybės prieštaringos grupinei veiklos.
• Tarpgrupiniai konfliktai. Jie kyla tarp grupių, kai kiekviena grupė siekia įgyvendinti savo specifinius tikslus.
• Konfliktai grupės viduje. Net ir mažose grupėse gali kilti konfliktai tarp pogrupių dėl skirtingų požiūrių, vertybių supratimo, dėl atsiradusio naujo lyderio.

Konfliktai gali būti skirstomi į rūšis ir pagal kitus požymius: pagal vertingumą - naudingi ir žalingi, pagal kovos pobūdį - verbaliniai, agresyvūs veiksmai, socialinės distancijos siekimo ir kt.

Konflikto struktūra ir elementai

Norint suprasti konfliktą ir jį valdyti, svarbu išanalizuoti jo struktūrą, kurią sudaro šie elementai:

Taip pat skaitykite: Kodėl sportas yra svarbus

1. Konflikto dalyviai. Tai pagrindiniai konflikto dalyviai, kartais dar vadinami konkurentais, priešininkais (nors konflikto iniciatorius nebūtinai yra neteisus!). Taip pat dalyvauja konfliktą palaikantys individai ar grupės (koalicijos) ir kiti dalyviai, susiję su konfliktu, įtakojantys jį (pvz., kurstytojas, pastūmėjęs asmenį į konfliktą).
2. Konflikto objektas. Tai reali ar įsivaizduojama problema, dėl kurios kilo konfliktas, branduolys. Konflikto objektu gali būti materialinė, socialinė ar dvasinė vertybė, kurios siekia abu oponentai.
3. Aplinka. Tai sąlygos, kuriose vyksta konfliktas, kitaip tariant, tai mikroaplinka ir makroaplinka.

Kiekvienas konfliktas turi ir psichologinį turinį, kurį sudaro motyvai ir konfliktinis elgesys. Motyvai - tai vidinė paskata pradėti konfliktą, siekiant patenkinti savo poreikius. Konfliktinis elgesys yra apibūdinamas kaip konflikto dalyvių priešingos krypties veiksmai.

Konflikto eiga ir fazės

Konflikto eigą nusako dvi pagrindinės sąvokos: konflikto etapai ir konflikto fazės (Almonaitienė, 2003). Konflikto etapai parodo konflikto raidos (nuo jo kilimo iki išsprendimo) esminius momentus. Paprastai skiriami penki etapai:

1. Konfliktinės situacijos atsiradimas.
2. Konfliktinės situacijos suvokimas, įsisąmoninimas.
3. Atviros konfliktinės sąveikos pradžia.
4. Atviro konflikto plėtra.
5. Konflikto išsprendimas.

Konflikto fazės glaudžiai siejasi su konflikto etapais. Skiriamos keturios fazės, kurios konflikto metu cikliškai gali pasikartoti keletą kartų: pradinė fazė, kilimo fazė, konflikto pikas ir kritimo fazė. Didžiausia galimybė išspręsti konfliktą yra pradinėje fazėje.

Konfliktai tarp dviejų ar daugiau individų gali būti tiriami kaip konfliktiški epizodai seka. Kiekvienas epizodas turi tam tikrą konfliktišką potencialą. Todėl labai svarbu suprasti šias sąlygas, nes jų nesupratimas gali būti pagrindas atsirasti priešiškumui. Tokiu atveju konfliktiški veiksniai gali kauptis vis daugiau, konfliktas pasiekia kulminaciją ir tada dažniau pasireiškia agresija.

Skiriamos tokios konflikto stadijos:

Taip pat skaitykite: Įveikti baimę sporte

• Latentinis konfliktas. Tai pradinė konflikto stadija, kai kyla įtampa, kurią sukelia įvairūs stresoriai.
• Suprastas konfliktas. Kai latentinis konfliktas įsisąmoninamas, atsiranda ši antroji konflikto stadija. Kartais suprastas konfliktas gali atsirasti net tada, kai nebuvo latentinio konflikto.
• Jaučiamas konfliktas. Ši konflikto stadija jau sudaro emocines įtampas ir krizes.
• Išreikštas konfliktas. Taip charakterizuojamas konfliktinės elgsenos variantas ar fizinė prievarta. Šioje konflikto stadijoje visi konflikto dalyviai jau suvokia elgseną kaip konfliktišką.
• Konflikto pasekmės.

Konfliktų priežastys

Konfliktų priežastys sporte gali būti įvairios, tačiau dažniausiai jos susijusios su skirtingais norais, interesais, siekiais. Konfliktinė situacija apima konflikto subjektus ir jo objektą. Kad konfliktas imtų vystytis, paprastai reikalingas incidentas, kad viena pusė ima veikti, neatsižvelgdama į kitos pusės interesus. Tokiu atveju konfliktas iš potencialaus pereina į aktualų ir toliau vystosi įvairiais būdais: kaip konstruktyvus arba kaip nekonstruktyvus.

Svarbu pažymėti, kad konfliktus dažnai sukelia ne pati situacija, o jos suvokimas. Žmogus priima situaciją ne tokią, kokia ji yra, bet tokią, kokią jis suvokia. Konflikto priežastys gali būti įvairios:

• Sportinio meistriškumo skirtumai. Skirtingas fizinis ir techninis pasirengimas gali tapti konfliktų tarp sportininkų, tarp sportininkų ir trenerio priežastimi.
• Sportininko ūgio ir svorio duomenys. Nekontroliuodamas savo svorio sportininkas gali sukelti tiek partnerio, tiek trenerio nepasitenkinimą.
• Psichologinių savybių skirtumai. Skirtingas mąstymas, informacijos įsisavinimas, judesių atlikimo greitis gali sukelti abipusį, tiek trenerio, tiek sportininko, nepasitenkinimą, kartu ir konfliktą.
• Sąveikaujančios asmenybės savybės. Treneriams būdingos asmenybės savybės, dominuojančios formalaus bendravimo metu: nesugebėjimas sulaukti galutinio rezultato, nesugebėjimas analizuoti, drausmės stygius, reiklumo trūkumas, o sportininkams - nesugebėjimas paklusti, drausmės, rizikos, vyriškumo nebūvimas, nesugebėjimas ištverti maksimalių krūvių.

Mobingas sporte

Mobingas - tai ilgalaikis, sistemingas psichologinis teroras, kurį asmuo arba grupė taiko dažniausiai kitam asmeniui. Tai socialinis reiškinys, lemiantis neigiamas ekonomines pasekmes. Mobingo auka gali tapti bet kuris, bet kokios specialybės žmogus.

Mobingas, diskriminacija, priekabiavimas dažniausiai analizuojami atskirai, nors organizacijoje vykstančiuose procesuose yra glaudžiai susiję. Bendrasis vardiklis - santykių disfunkcija, tačiau platesnis, mobingo kaip diskriminuojančios elgsenos, diskursas gali padėti laiku atpažinti ir įvardyti gresiančius neigiamus santykių aspektus dar iki konflikto pradžios ar pradinėse konflikto fazėse.

Skiriami trys mobingo intensyvumo laipsniai (Davenport, Schwartz, Elliott, 2002):

• Pirmas mobingo laipsnis yra tas, kai individas sugeba atsispirti, darbą palieka dar ankstyvajame etape, arba visiškai reabilituojamas toje pačioje darbo vietoje.
• Antras mobingo laipsnis - tai, kai individas negali nei atsispirti, nei pasišalinti iš karto, ir kenčia laikiną arba ilgalaikę psichinę, arba fizinę negalią, sunku susigražinti darbinį pajėgumą.
• Trečias mobingo laipsnis. Paveikti asmenys tampa nedarbingi, fizinė ir psichinė trauma tokia, kad reabilitacija jau nepadeda, nebent būtų taikomas labai specializuotas gydymas.

Organizacijose, kuriose neskiriama dėmesio mobingo prevencijai, esant didesnei darbuotojų rotacijai, dažniau skundžiamasi psichosomatiniais negalavimais, mažėja darbo našumas, kokybė, lėčiau kyla darbuotojų kvalifikacijos lygis.

Konfliktų sprendimo būdai

Konfliktų sprendimo būdai priklauso nuo konflikto priežasties, dalyvių ir situacijos. Svarbu atsiminti, kad geri tarpusavio santykiai suardo ne patys konfliktai, o nemokėjimas konstruktyviai juos išspręsti.

R. Vaitkevičius (2006) išskiria keletą konfliktų sprendimo būdų:

• Vengimas. Tai bandymas ignoruoti konfliktą, nekreipti į jį dėmesio. Šis būdas gali būti tinkamas, kai konfliktas yra nereikšmingas arba kai nėra galimybių jį išspręsti. Tačiau ilgainiui vengimas gali sukelti dar didesnių problemų.
• Prisitaikymas. Tai bandymas nusileisti kitam žmogui, patenkinti jo poreikius. Šis būdas gali būti tinkamas, kai norima išsaugoti gerus santykius arba kai kitas žmogus yra svarbesnis. Tačiau nuolatinis prisitaikymas gali sukelti nepasitenkinimą ir prarasti savo identitetą.
• Kompromisas. Tai bandymas rasti abiem pusėms priimtiną sprendimą, kai abi pusės nusileidžia dalimi savo reikalavimų. Šis būdas gali būti tinkamas, kai abi pusės yra vienodai svarbios ir nori išsaugoti gerus santykius. Tačiau kompromisas ne visada gali patenkinti visus poreikius.
• Bendradarbiavimas. Tai bandymas rasti sprendimą, kuris patenkintų visų dalyvių poreikius. Šis būdas reikalauja daug laiko, pastangų ir atvirumo, tačiau jis gali būti pats efektyviausias, nes leidžia išspręsti konfliktą iš esmės ir pagerinti santykius.
• Konkurencija. Tai bandymas pasiekti savo tikslą bet kokia kaina, nepaisant kitų žmonių poreikių. Šis būdas gali būti tinkamas, kai reikia greitai priimti sprendimą arba kai kitas žmogus yra priešiškas. Tačiau konkurencija gali sugadinti santykius ir sukelti naujų konfliktų.

Psichologas Mykolas Truncė teigia, kad tarp dažnų porų konfliktų priežasčių yra tarpusavio bendravimo stoka, sekso nesuderinamumai, nesutarimai dėl vaikų priežiūros, namų, pinigų. Dažniausiai konfliktai kyla dėl to, kad kiekvieną iš išvardintų sričių abi poros pusės mato skirtingai.

Konfliktą išspręsti abipusio laimėjimo būdu galima tik tada, kai pora turi bendrą tikslą. Jeigu bendrų tikslų nėra, tai konflikto išspręsti neįmanoma.

Reikalavimai treneriui, norinčiam šalinti konfliktus

Treneris, norintis sėkmingai šalinti konfliktus, turi atitikti tam tikrus reikalavimus:

• Nuolat kontroliuoti savo dorovinį elgesį, elgtis pedagogiškai.
• Rodyti asmeninį pavyzdį, būti aukštos dvasinės kultūros.
• Gebėti dalykinių konfliktų nepainioti su asmeniniais reikalais.
• Gebėti adekvačiai vertinti savo galimybes.

Pagrindiniai konfliktų sprendimo principai:

• Atvirumas
• Konkretumas
• Atsakingumas

Kiekvieną konfliktą reikia spręsti konkrečiu atveju, o ne abstrakčiai.

Konfliktinės situacijos analizė ir preliminarus įvertinimas:

• Konfliktinės situacijos lokalizavimas.
• Konfliktinės situacijos valdymas.
• Konfliktinės situacijos sprendimas.

Konfliktų nauda ir žala

Konfliktai gali turėti tiek teigiamų, tiek neigiamų pasekmių. Neigiamas konflikto poveikis yra akivaizdus: sugadinti santykiai, sumažėjęs pasitikėjimas, padidėjusi įtampa, stresas ir pan. Tačiau konfliktai gali turėti ir teigiamų padarinių:

• Padeda išsiaiškinti problemas ir rasti geresnius sprendimus.
• Skatina kūrybiškumą ir inovacijas.
• Gerina tarpasmeninius santykius, jei konfliktas išsprendžiamas konstruktyviai.
• Sumažina įtampą ir padeda priimti tinkamiausius sprendimus.

Sportas kaip priemonė ugdyti socialinius įgūdžius

Sportas jaunų žmonių gyvenime atlieka nepaprastai svarbų vaidmenį, nes jis ne tik prisideda prie fizinės sveikatos, bet ir formuoja socialinius įgūdžius bei asmenybės bruožus. Jaunieji sportininkai dažnai susiduria su įvairiomis situacijomis, kurios reikalauja bendradarbiavimo, komunikacijos ir problemų sprendimo įgūdžių.

Sportas taip pat skatina draugystės ryšius. Jaunieji sportininkai susipažįsta su bendraamžiais, dalijasi patirtimi ir emocijomis, kas padeda formuoti tvirtus socialinius ryšius. Sportas yra puiki priemonė, leidžianti jauniesiems sportininkams ne tik tobulinti savo fizinius gebėjimus, bet ir kurti naujas draugystes.

Komandinis darbas yra dar viena neatsiejama sporto dalis, kuri padeda jauniesiems atletams išmokti bendradarbiauti ir dirbti kartu siekiant bendrų tikslų. Kiekvienas sportininkas, priklausantis komandai, turi suprasti savo vaidmenį ir atsakomybę, kad viskas veiktų sklandžiai.

Sportas taip pat moko jaunuolius apie pagarbą ir toleranciją. Kiekvienas sportininkas susiduria su įvairių kultūrų, tradicijų ir požiūrių atstovais, todėl jie ugdo atvirumą ir gebėjimą dirbti su skirtingais žmonėmis.

Sporto įtaka psichologinei ir emocinei gerovei

Sportas gali būti puiki priemonė spręsti problemas, susijusias su psichologine gerove. Fizinė veikla padeda sumažinti stresą, nerimą ir depresiją, kas ypač svarbu paauglių gyvenime. Reguliarus sportas skatina endorfinų, dar vadinamų „laimės hormonais“, išsiskyrimą, kuris gali padėti sumažinti stresą, nerimą ir depresijos simptomus. Be to, sportas skatina socialinį bendravimą.

Sportas taip pat skatina sveiką gyvenimo būdą. Jauni žmonės, aktyviai dalyvaujantys sportinėje veikloje, dažnai rūpinasi savo mityba, fiziniu aktyvumu ir bendra sveikata. Tai prisideda prie jų bendros gerovės ir gali turėti ilgalaikį poveikį jų gyvenimo kokybei.

Iššūkiai ir sprendimai: kodėl mergaitės meta sportą?

Mažos mergaitės noriai eina į sporto sales, aikšteles ir aikštynus, bet ilgą kelią iki suaugusiųjų sporto įveikia mažuma. Prie mažo mergaičių fizinio aktyvumo stipriai prisideda ir visuomenės stereotipai, kuriais, deja, kartais vadovaujasi ir tėvai. Ypač dažna priežastis, kodėl sportą meta ankstyvo amžiaus vaikai, - kantrybės stoka. Jos trūksta ir vaikams, ir tėvams.

Treneriams kartu su tėvais reikia sudaryti bendrą komandą ir visas vaiko problemas spręsti draugiškai: kalbėti, klausti, pamokyti, suprasti, paskatinti, būti artimiausiu žmogumi. Jeigu vaikas jaus ir matys glaudų tėvų, trenerių ryšį ir palaikymą, jis nebijos kalbėti, pasakyti savo baimių, problemų, kurias žinant dažniausia galima išspręsti.

Dažnai sportuojančios merginos baigusios mokyklą susiduria su klausimu: kas toliau? Jei merginos žinotų, kad jų laukia tokios sąlygos - tai pakeistų visą moterų krepšinį.

Šeimos vaidmuo skatinant sportą

Šeimos palaikymas yra ypatingai svarbus, nes tai pirminė grandis, kuri paskatina vaiką eiti sportuoti. Kuo ilgiau ši grandis nenutrūksta, tuo vaikas jaučiasi komfortabiliau komandoje, žaisdamas krepšinį, ypač kol dar tebėra mokyklinio amžiaus. Šeimos palaikymas vaikui leidžia jaustis tvirčiau ir saugesniu aikštelėje. Vaikų palaikymas rungtynese paskatina susidraugauti ir pačius tėvelius.

Sportas taip pat moko jaunus žmones disciplinos ir atkaklumo. Pasiekti gerų rezultatų reikalauja nuolatinio darbo, treniruočių ir pastangų. Jaunieji sportininkai supranta, kad sėkmė nėra pasiekiama per naktį, todėl jie išmoksta vertinti procesą ir nepasiduoti sunkumams. Dėl sporto, jaunimas taip pat išmoksta gerbti varžovus, pripažinti jų pasiekimus ir laikytis sąžiningumo principų. Tai ugdo ne tik sportinę dvasią, bet ir moralines vertybes, kurios yra svarbios socialinėje aplinkoje.

tags: #konfliktu #priezastys #sporte #ir #ju #sprendimas