Juozas Petkevičius, dažnai vadinamas tiesiog Juozuku, yra legenda Lietuvos krepšinyje. Per ilgametę masažuotojo karjerą jis prisidėjo prie daugybės krepšininkų bei kitų sportininkų pergalių. Jo darbas apima ne tik fizinį sportininkų paruošimą, bet ir psichologinę pagalbą - išklausymą, nuraminimą, pralinksmimą ir patarimus. Už nuopelnus Lietuvai Juozukas buvo apdovanotas net keturių prezidentų.
Karjeros Pradžia ir Kelias į Krepšinį
Juozukas karjerą pradėjo 1980 metais, turėdamas didelį norą nuvykti į olimpiadą. Nors, kaip sportininkui jam to padaryti nepavyko, jis rado kitą kelią, kaip ten pakliūti. „Pirmiausia masažuoti pradėjau nuo savo dukrytės, nes dar mokiausi. Atsimenu, labai norėjau nuvažiuoti į Maskvoje vykstančią olimpiadą. Nebuvo kaip, nes į sportininkus netikau, tai nutariau vykti kaip masažistas. Pats žaidžiau regbį penkiolika metų, užsiėmiau dziudo ir visomis kitomis sporto šakomis.
Iš tikrųjų, Juozukas yra dziudo treneris, baigęs kūno kultūros institutą. Į krepšinį pateko visiškai atsitiktinai. Kai mokėsi Biržų internate, labai norėjo žaisti krepšinį, bet treneris Vladas Garastas, kuris tuo metu dirbo tame mieste, jo nepriėmė - buvo mažiukas. Tuo metu reikėjo tik aukštų - rinko tik ąžuoliukus ir liepaites. Galvojo, kad kaip nors į tą krepšinį vis tiek pateks. Kai pamatė, kad vilčių nėra, tada Kūno kultūros institute įgijo sambo-dziudo trenerio specialybę. Masažuotojo kursus baigė Maskvoje, kai buvo trenerių seminare. Tiesą pasakius, iki tol, kol pateko į krepšinį, dirbo pačius įvairiausius darbus - dėsčiau Kūno kultūros institute, dirbo ir transporto ekspedicijos skyriaus viršininku Kaune. Tik prieš Maskvos olimpiadą pradėjo galvoti, kad būtų gerai nuvažiuoti į olimpiadą. Pradėjo dirbti masažuotoju su irkluotojais ir 1980 m. nuvažiavo į pirmą savo olimpiadą. Vėliau masažuotoju dirbo Kauno klinikose, po truputį apie jį ir jo darbus pradėjo sklisti žinia. Į jį dažniausiai kreipdavosi žmonės, kurie turėjo problemų su nugara, dažniausiai dėl išvaržų.
Kai Arvydui Saboniui prasidėjo bėdos su achilu ir stuburu, 1985 m. pakvietė jį į „Žalgirį“ ir paklausė, ar galėtų padėti Arvydui. Jis atsakė, kad mielai pabandys. Po dviejų mėnesių perėjo dirbti į šią komandą ir nuo to laiko liko masažuotoju.
Pirmasis Susitikimas su Arvydu Saboniu
Kai Juozukas atėjo į „Žalgirį“, krepšininkai tada buvo kaip dievai. Pirmas susitikimas su Arvydu įvyko Halėje, per treniruotę. Jis prie jo priėjo, padavė ranką ir sako - Sabas. Atsakė jam - Juozukas. Bet vėliau jie jį praminė „Mažas“. Tiesą sakant, daug turėjo vardų - buvo ir „Lenino anūkas“, matyt, dėl amžiaus. Su Arvydu jie visada labai gerai sutarė. Arvydas visur jį pristatydavo kaip savo tėtį. Krepšininkui Vladimirui Tkačenkai pristatė - „Это мой отец“ (rus. - „čia mano tėvas“). Atsimena, Tkačenka tada žiūri pasimetęs, sako - negali būti!
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Darbo Specifika ir Filosofija
Daugiau nei 40 metų masažuotoju dirbantis J. Petkevičius teigia, kad dabar yra viskas kur kas paprasčiau ir naujosios technologijos leidžia gauti paslaugas, už kurias anksčiau būdavo atsakingos tik jo, kaip masažuotojo rankos. „Dabar tiek rankų nereikia, pilna įvairiausių aparatų, kurie gali atstoti masažą. Anksčiau to nebuvo, todėl visas darbas atitekdavo man.
Anot jo, masažo metu žmonės neretai išsipasakoja, kas juos slegia. „Esu tarsi paslapčių taupyklė. Tuo gera taupyklė, kad pamirštu, ką žmogus kalbėjo“, - laidoje juokėsi gero humoro jausmo nestokojantis Juozas. Humoras J. Petkevičiaus darbe be galo svarbus. Tuo jis įsitikino dirbdamas klinikose ir susidurdamas su sunkiai traumuotais pacientais. „Dar dirbdamas klinikose turėjau Juozuko vardą. Kai man būdavo ne darbo diena, personalas sakydavo: „Šiandien nebus Juozuko, bus blogai“, nes ligonius ne tik pamasažuodavau, bet ir palinksmindavau. Kai žmogus guli lūžusiu sprandu ir visai nejuda, jam reikia masažo arba humoro.“
J. Petkevičius niekada nesibaidė sunkaus darbo - išbandė įvairias profesijas ir kurį laiką dirbo keliais etatais. Todėl nesureikšmina to, kad, tapus krepšininkų masažuotoju, kartais per parą miegui likdavo vos pora valandų. „Didžiausia krepšininkų masažuotojų klaida yra ta, kad jie dirba savo kabinetuose. Krepšininkai ne visada ateina - tuomet ir masažuotojas tarsi nereikalingas. Aš darydavau kitaip: palaukdavau, kol jie eis gulti, ir masažuodavau jų kambaryje. Kartais darbą baigdavau ketvirtą ryto, pamiegodavau kelias valandų ir vėl ant kojų. Kiti juokdavosi, kai per varžybas užsnūsdavau.“
Artėjant jo 80-ajam jubiliejui, Juozukas išlieka toks pat gyvybingas ir energingas, kaip ir tais laikais, kai kasdien rūpinosi Lietuvos krepšinio žvaigždėmis. Jis pats juokauja, kad neblėstančios energijos paslaptis slypi paprastuose dalykuose - judėjime, rutinoje ir gebėjime neklausyti savo paties pasiteisinimų. „Žmogus sensta nuo kojų, nes jos maitina visą mūsų antrąjį aukštą. Ir jeigu kojos juda bei yra stiprios, tada ir nuotaikos gerėja. Man atrodo, kad dauguma žmonių daugiau ir geriau žino, kaip viską daryti, bet yra momentas - kad tą reikia daryti. Negalima bijoti, jeigu nutarei, kad sportuosi - kelkis ir sportuok, nes jeigu tik pagalvosi „o gal“ - organizmas tave ir perkalbės“, - patarimu dalinasi masažuotojas.
Juozukas - Komandos Siela ir Geros Nuotaikos Užtaisas
Rungtynių metu Juozukas visada būna šalia žaidėjų. Anksčiau labai įsijausdavo, dabar gal mažiau. Jei matėte 1995 m. rungtynes Atėnuose, buvo visko - ir į teisėją kamuolį metė, ir šokinėjo. Aišku, kad taip negalima, bet nesusilaikydavo. Bet tuo pačiu visada būdavo pasiruošęs padėti ir žaidėjams - pamasažuoti, pašaldyti ar patrinti. Žaidimo metu jis tikrai būdavo karštas, dabar jau šiek tiek apsiramino, bet ir tai labai sunku suvaldyti emocijas.
Taip pat skaitykite: Krepšinio rungtynių transliacijos: vadovas
Lietuvos rinktinėje Juozukas yra geros nuotaikos užtaisas, visada su šypsena. Jam atrodo, kad kitam žmogui maloniau matyti žmogų be rūpesčių, negu einantį su „nukritusiu“ veidu. Būna ir jam pačiam liūdna, bet kitam nori parodyti, kad viskas yra gerai.
Santykiai su Žaidėjais ir Treneriais
Anot J. Petkevičiaus, pastangas atperka žinojimas, kad padarei gera ir bent šiek tiek prisidėjai prie bendro rezultato. „Džiaugiuosi, kai po masažo žmogus sako: „Jaučiuosi kaip naujai gimęs.“ Žinojimas, kad padariau gera, man suteikia energijos. Dėl to ir dirbu. Džiugu, kad dar esu reikalingas“, - sako pašnekovas.
Su Arvydu Saboniu Juozukas visada labai gerai sutarė. Arvydas visur jį pristatydavo kaip savo tėtį. Krepšininkui Vladimirui Tkačenkai pristatė - „Это мой отец“ (rus. - „čia mano tėvas“). Atsimena, Tkačenka tada žiūri pasimetęs, sako - negali būti!
Dabar dirba su Arvydo sūnumi Domantu. Savo kova ir pergalės siekimu - labai panašus. O kūno struktūra - skiriasi. Arvydą būdavo lengviau masažuoti. Nors Arvydas ir labai didelis, jis mokėdavo atsipalaiduoti. Domantas labai raumeningas ir jaučiasi, kad labai stiprus.
Kalbėdamas apie trenerius, kurie irgi nemažai nulemia komandos charakterį, kovingumą, Vladas Garastas žaidėjai vadindavo Tėvu, ar jis tikrai buvo toks tėviškas? Jis tikrai labai tolerantiškas. Turint omeny, kokie tada buvo žaidėjai, jis labiausiai tiko bendrauti su jais. Kiekvienas žaidėjas turėjo savo veidą, todėl jau jiems ten labai nenurodysi, ką ir kaip daryti. Vladas labai mokėjo prisitaikyti, palaikyti, kai kur lyg ir pabarti, bet jokiu būdu neįžeisdamas. Panašus buvo ir Antanas Sereika. Per visą gyvenimą dirbo su kokiu 60 trenerių, todėl labai greitai gali įvertinti - bus gerai, ar ne.
Taip pat skaitykite: Rekomendacijos prieš varžybas
Jaunatviškumo Paslaptis
Nors dirba su gerokai - kartais ir trigubai - jaunesniais už save, J. Petkevičius teigia didelio amžiaus skirtumo nejaučiantis. Išlaikyti gerą savijautą, energiją ir tvirtumą jam padeda sportas. Jaunystėje jis praktikavo regbį, dziudo, o dabar neįsivaizduoja gyvenimo be plaukimo, bėgiojimo ir sporto salės. Jo įsitikinimu, negalima leisti kūnui aptingti ir sportuoti reikia ne kelis kartus per savaitę, o kasdien.
„Kaip pabėgti nuo senatvės? Žmonės sako: „Galvosiu, kad esu jaunas, tai ir būsiu jaunas.“ Ne, taip nebus. Reikia įdėti daug pastangų. Pirmiausia susitvarkyti mintis - nebūti zirzliam, viskuo nepatenkintam. Šitą daug kas žino. Bet taip pat labai svarbu tinkamai rūpintis kūnu - savo futliaru. Tam turi kasdien dirbti - judėti, sportuoti. Nes jeigu nors vieną dieną to nedarai, kūnas ima tinginiauti. Aš kasdien keliuosi 7 ryto ir pusantros valandos bėgioju. Nesvarbu, ką dariau ir kaip jaučiausi iš vakaro, ar šiandien lyja, ar ne. Jau kokius 8 metus savo kūnui nepataikauju ir jis man už tai dėkingas. O aš dėkingas jam“, - laidoje patirtimi dalijasi pašnekovas.
Netikėta Svajonės Išsipildymas
Būtent „Pirmi kartai“ laidoje Juozukas įgyvendins tai, ko jam padaryti nepavyko jaunystėje. Aleksoto aerodrome, kartu su „Pilotai.lt“ pagalba, jis sės už lėktuvo vairo, išpildydamas svajonę prisiliesti prie lakūno specialybės. „Dukra klausė ar bijosiu, bet sakiau, kad neturėčiau. Esu šokęs iš parašiuto, tai aukščio nebijau. Praskridome virš Nemuno, virš senamiesčio, virš autoserviso, kur mano automobilis remontuojamas, bet dar nemačiau jo išvaryto“, - juokiasi Juozukas.
Lietuvos Krepšinio Tęstinumo Liudijimas
Juozas Petkevičius yra neatsiejama Lietuvos krepšinio dalis. Nuo 1992 m. yra Lietuvos nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės masažistas. Jis yra tarsi tiltas tarp kartų, liudijantis Lietuvos krepšinio tęstinumą. Žaidėjams, kurie patenka į jo rankas, yra svarbu, kad tose pačiose rankose buvo ir visi pirmtakai, visi legendiniai Lietuvos krepšininkai, kurie pradėjo šitą pergalių kelią. Dėl tų rankų - kai iki Pekino olimpiados dirbo vienas, tada tikrai būdavo daug darbo, dabar turim labai gerą medicinos kolektyvą, dabar labai daug nebepadeda savo rankomis, gal labiau padeda paguosdamas, apkabindamas, prisiglausdamas, draugiškai patardamas. Tai štai, kodėl Lietuvos rinktinė neturi psichologo - jis atlieka tą darbą. Kiek gali, visada stengiasi ir pralinksminti, jeigu jau liūdna, ir paguosti. Būna, kad treneriai įsijautę ir nekaltai aprėkia žaidėją, tai irgi norisi jį paguosti ar patarti. Kartais sako - kai jis rėkia, tu negirdėk jo rėkimo, geriau mintyse prisimink kokią patinkančią dainą.
Apdovanojimai ir Įvertinimas
J. Petkevičius, dažnai vadinamas tiesiog Juozuku, per ilgametę masažuotojo karjerą prisidėjo prie daugybės mūsų krepšininkų bei kitų sportininkų pergalių. Už nuopelnus Lietuvai jis buvo apdovanotas net keturių prezidentų. Jis dalyvavo aštuoniose olimpiadose - turi visus tris Europos, taip pat pasaulio čempionato bronzos medalį. Jis yra dalyvavęs visuose įvykiuose ir jau prasideda trečia žaidėjų karta su kuria dirba. Visus rinktinės iškovotus medalius turi ir Juozukas. „Tik olimpinių neduoda, bet turėčiau jų tris“, - šypsosi dabar rinktinėje techninio vadybininko pareigas einantis Juozukas. Iš Graikijos prieš 20 metų J. Petkevičiaus parsivežtas sidabro medalis jau gerokai apsitrynęs: „Toks plonas, graikiškas - negražus. Matyt, kokybė nekokia. O šitas sunkus, blizga, gal taip greitai neapsitrins“, - naujausiu laimikiu džiaugiasi masažuotojas. Vyro kolekcijoje, be trijų sidabrinių, guli ir Europos auksas su bronza bei pasaulio bronza.
tags: #krepsinio #talismanas #juozukas