1992 m. Barselonos olimpinės žaidynės Lietuvos sportui tapo ypatingu įvykiu. Tai buvo pirmosios vasaros žaidynės, kuriose Lietuva dalyvavo kaip nepriklausoma valstybė po ilgo sovietinės okupacijos laikotarpio. Šios žaidynės ne tik sugrąžino Lietuvą į olimpinę šeimą, bet ir padovanojo šalies sporto gerbėjams neišdildomų emocijų bei įsimintinų pergalių.
Olimpiados kontekstas
1992 m. Barselonos olimpinės žaidynės išsiskyrė savo mastu ir reikšme. Jose dalyvavo 9356 sportininkai iš 169 šalių. Dėl globalių politinių permainų pirmą kartą nuo 1972 m. olimpinių žaidynių neboikotavo nė viena šalis. Į olimpinę šeimą po 32 metų pertraukos sugrįžo iš apartheido sistemos išsivadavusi Pietų Afrikos Respublika, o į olimpinių žaidynių programą oficialiai įtraukti beisbolas, badmintonas ir moterų dziudo.
Šiose žaidynėse pirmą kartą oficialiai leista dalyvauti visiems profesionaliems sportininkams, todėl JAV subūrė legendinę „Svajonių komandą“, kuriai atstovavo ryškiausios NBA žvaigždės. Daugiausia medalių Barselonoje iškovojo Jungtinė komanda (sudaryta iš buvusios Sovietų Sąjungos respublikų) - 112, JAV - 108 ir Vokietija - 82. Iš viso medalius pelnė 64 rinktinių sportininkai.
Lietuvos rinktinė: sudėtis ir pasirengimas
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse dalyvavo 47 lietuviai. Rinktinę sudarė:
- Baidarių ir kanojų irkluotojas: Artūras Vieta
- Boksininkai: Gytis Juškevičius, Vitalijus Karpačiauskas, Leonidas Maleckis, Vidas Markevičius
- Buriuotojai: Valdas Balčiūnas, Raimondas Šiugždinis
- Dviratininkai: Daiva Čepelienė, Rita Razmaitė, Saulius Šarkauskas, Aiga Zagorska, Laima Zilporytė
- Dziudo imtynininkas: Vladas Burba
- Imtynininkas: Remigijus Šukevičius
- Irkluotojai: Juozas Bagdonas, Violeta Bernotaitė, Ričardas Bukys, Zigmas Gudauskas, Violeta Lastakauskaitė, Voldemaras Mačiulskis, Einius Petkus, Kristina Poplavskaja
- Krepšininkai: Romanas Brazdauskis, Valdemaras Chomičius, Darius Dimavičius, Gintaras Einikis, Sergejus Jovaiša, Artūras Karnišovas, Gintaras Krapikas, Rimas Kurtinaitis, Šarūnas Marčiulionis, Alvydas Pazdrazdis, Arvydas Sabonis, Arūnas Visockas
- Lengvaatlečiai: Vaclovas Kidykas, Nijolė Bluškytė, Viktoras Meškauskas, Remigija Nazarovienė, Teresė Nenkrošaitė, Romas Ubartas, Benjaminas Viluckis, Nelė Žilinskienė
- Plaukikai: Nerijus Beiga, Raimundas Mažuolis
- Šiuolaikinės penkiakovės sportininkai: Gintaras Staškevičius, Vladimiras Močialovas, Tomas Narkus
Pasak Šarūno Marčiulionio, "Su kuo bekalbėtume, visiems atrodo, kad mums tiesiog įdavė vėliavą į rankas ir išleido į olimpines žaidynes. Reikėjo nueiti ilgą kelią iki jų. Žaidėme sunkų atrankinį turnyrą ir laimėjome 11-a rungtynių iš eilės. Šlavėme visus, prieš tą pačią rusų komandą laimėjome 34 taškais, nugalėjome Kroatiją su Draženu Petrovičium ir Tony Kukočiumi, italus. Mus vedė idealizmas, bet dabar kiti laikai ir nieko negalima smerkti. Mes buvome auklėjami kitaip".
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Vladas Garastas prisiminė, jog pasiruošimo atrankos turnyrui metu Druskininkuose metu salės grindys buvo išklerusios, kamuolys nešokinėdavo, žaidėjai gyveno sanatorijoje su ligoniais. Maistas nebuvo geras, tačiau rinktinė laimėjo 18 rungtynių iš 19.
Medaliai ir pasiekimai
Pirmasis jaunos šalies vasaros žaidynių laimikis - disko metiko Romo Ubarto auksas ir šalį į ilgą euforiją nugramzdinusi Lietuvos krepšininkų bronza.
Romo Ubarto triumfas
Disko metikas Romas Ubartas Barselonoje iškovojo aukso medalį, kuris tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos olimpiniu auksu vasaros žaidynėse. Jo rezultatas - 65 metrai ir 12 centimetrų.
Romas Ubartas prisiminė: "Atsakomybę jutau didesnę nei prieš kitas varžybas. Žinojau, kad galiu kažką padaryti, nes pagrindinis mano konkurentas vokietis Larsas Riedelis, kuris šiam startui buvo gerai pasirengęs, nepateko į finalą. Jo greita technika, o buvo paliję, kažko nepataikė vis. Užtat į finalą pateko kitas stiprus varžovas - Jürgenas Schultas. Jis man artimesnis, nes mudu - vienmečiai, Riedelis jaunesnis. Man šiuo atžvilgiu, manau, pasisekė, nes laimėjau tikrai ne aukščiausiu rezultatu, buvau pasirengęs parodyti jį daug geresnį. Gal tą lėmė jaudulys, gal - prastesnė savijauta tą rytą, - kažkas numušė mano formą, nes kai pradėjau mėtyti - 61, 62 metrai… Pats išsigandau: kas darosi? Buvau nusiteikęs mesti bent 67-68 metrus, o čia? Po tuputį rezultatas didėjo, bet - tik iki 65 metrų. Kaip nebūtų keista, visiems - taip pat. Buvo karšta ir labai drėgna, oras tiesiog spaudė viską prie žemės. Labiausiai, žinoma, spaudė atsakomybė."
"Olimpinėse žaidynėse jau vien pasirodyti yra gražu, bet pasirodyti labai gerai, būti prizuose - dar kas kita. Po penkto metimo, kai nuėjau ir pagaliau švystelėjau, jau buvo džiaugsmas. Bet dar metė Schultas - mačiau, kažkur visai arti manęs. Kai sulaukiau jo rezultato - nesiekė 65 metrų, kūnu perbėgo šiurpuliukas, palengvėjimo bangelė. Mačiau, kad laimėjau, šeštojo bandymo man praktiškai nebereikėjo. Buvau laimingas, nes jaučiau, kad padariau, ko gyvenime labiausiai norėjau."
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
Krepšininkų bronza
Lietuvos krepšinio rinktinė, kuriai pakeliui į Barseloną teko įveikti atrankos varžybų barjerą, jame laimėjo visas 11 žaistų rungtynių. Vyrų krepšinio rinktinė olimpiniame turnyre žaidė aštuonerias rungtynes ir iškovojo šešias pergales. Lietuviai grupės varžybose nugalėjo Kiniją (112:75), Venesuelą (97:79), Puerto Riką (104:91) ir Australiją (98:87), pralaimėjo (80:92) Jungtinei komandai (sudaryta iš Rusijos, Ukrainos, Latvijos, Kazachstano ir Azerbaidžano krepšininkų; NVS) ir užėmė antrą vietą. Ketvirtfinalyje Lietuvos komanda įveikė brazilus (114:96), pusfinalyje nusileido Jungtinių Amerikos Valstijų krepšinio rinktinei (76:127).
Lietuvos krepšininkai iškovojo bronzos medalius, mažajame finale įveikę Jungtinę komandą rezultatu 82:78. Ši pergalė tapo ne tik sportiniu pasiekimu, bet ir simboliniu įvykiu, įrodžiusiu Lietuvos sugrįžimą į pasaulio areną.
Arvydas Sabonis sakė: „Buvo geras kolektyvas, visada malonu prisiminti tą rinktinę. Buvome kaip kumštis. Nuo trenerio iki žaidėjų ir aptarnaujančio personalo. Visi siekėme vieno tikslo, o jis atėjo labai netikėtai. Prieš kelis metus negalvojome, kad galėsime žaisti už Lietuvą, ginti trispalvę“.
Gintaras Einikis prisiminė: „Dabar labai smagu pažiūrėti tų laikų įrašus. Mūsų stiprybė buvo komandinė dvasia. Pirmą kartą žaidėme už Lietuvą, visi buvome nusiteikę kažką įrodyti, laimėti. Aš tada mažai žaisdavau. Kiek išleisdavo, tiek džiaugdavausi. Epizodiškai pasirodydavau. Visos rungtynės man tada buvo svarbios. Jei laimėjome, vadinasi buvome išskirtinė komanda. Turėjome Sabą, vien tai ką reiškia. Su juo galima bet ką pasiekti“.
Rimas Kurtinaitis teigė: „Buvome pionieriai. Labai džiaugiuosi, kad mums tada pasisekė ir iškovojome bronzą. Pamenu kaip mums lietuviškus pasus įteikė. Tuo metu viskas susidėjo: įvykiai prie seimo, Baltijos kelias. Viskas buvo pakilime. Buvome kaip vienas, žinojome ko siekiame ir norėjome įrodyti, kad galime tai padaryti. Daug laiko visi žaidėme kartu, dabar yra kitaip, visi žaidėjai išsibarstę po pasaulį, susirenka mėnesiui ir vėl išsiskirsto. Buvome sulipdyti į krūvą, sąlygos buvo kitos. Labai stengėmės, nes nežinojome savo pajėgumo. Prieš olimpiadą dalyvavome Akropolio taurės turnyre Graikijoje, kur triuškinome varžovus. Tada supratome, kad su savo krepšiniu galime dominuoti pasaulyje".
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
Vladas Garastas įsitikinęs, kad didžiausia komandos stiprybė buvo aukštas meistriškumas. „Juk norint laimėti reikia būti geresniam už kitą. Vyrai buvo labai kovingi, susitelkę, kaip tvirtas vienetas. Buvo padaryta labai gera pradžia, galima sakyti agitacija jauniems žmonėms. Jaunimas visada eis ten, kur yra pergalės. Lietuvai ši pergalė buvo taip pat labai svarbi. Iki to laiko niekas nežinojo kur Lietuva yra, mums net vertėją davė rusą, nes galvojo, kad esame iš Rusijos. Jau vien iš to buvo galima spręsti ką apie mus galvoja. Tačiau, kai stovėjome ant apdovanojimų pakylos visi žinojo, kad esame lietuviai. Amerikos svajonių komanda fotografavosi tik su Lietuvos rinktine, su kitomis atsisakė. Tai savotiškas įvertinimas“, - kalbėjo V. Garastas.
Kiti pasiekimai
Nijolė Medvedeva šuolių į tolį varžybose užėmė ketvirtąją vietą.
Ketvirtąją vietą šuolių į tolį varžybose užėmė Nijolė Medvedeva.
Barselonoje penktąsias vietas užėmę 56-erių Vitalijus Karpačiauskas (svorio kategorijoje iki 67 kg) ir Gitas Juškevičius (per 91kg) šiandien - jau Lietuvos bokso legendos.
Lietuvos pavienės dvivietės su vairininku irkluotojai Juozas Bagdonas, Einius Petkus, Voldemaras Mačiulskis iškovojo 9 vietą. Pavienės dvivietės be vairininko irkluotojos Violeta Bernotaitė ir Violeta Lastakauskaitė nusileido Bulgarijos irkluotojoms, į finalinį plaukimą nepateko ir užėmė 10 vietą. Baidarininkas Artūras Vieta olimpinių žaidynių vienviečių baidarių varžybose lenktyniavo 500 m ir 1000 m nuotolio rungtyse. Plaukikas Raimundas Mažuolis dalyvavo 50 m ir 100 m laisvu stiliumi plaukimo rungtyse, kuriose užėmė 10 vietas. Dviratininkė Aiga Zagorska 81 km plento lenktynėse pasiekė geriausią rezultatą (13 vieta) tarp Lietuvos dviratininkių, 3 km persekiojimo lenktynėse iš 58 dalyvių užėmė 14 vietą. Dviračių treko sprinto rungtyje dalyvavusi Rita Razmaitė kovas baigė aštunfinalyje ir dalijosi 9-12 vietą. Laima Zilporytė 81 km grupinėse plento lenktynėse užėmė 18 vietą, Daiva Čepelienė toje pačioje rungtyje - 20 vietą. Sėkmingiausiai iš šiuolaikinės penkiakovės atstovų pasirodė Gintaras Staškevičius - individualioje įskaitoje ir komandinėse varžybose užėmė 15 vietas, Vladimiras Močialovas - 51 (individualioje įskaitoje) ir 15 komandinėse varžybose. Lengvaatletė septynkovininkė Remigija Nazarovienė iškovojo 14 vietą, taip pat disko metikas Vaclovas Kidykas, numetęs diską 59,96 m, užėmė 15 vietą. Ieties metikė Teresė Nekrošaitė, numetusi ietį 58,28 m, tarp 24 dalyvių liko 18 vietoje.
Boksininkų prisiminimai
Barselonos olimpinėse žaidynėse Lietuva turėjo palyginti daug boksininkų - net keturis. Du jų - iš Rokiškio kilęs Gitas Juškevičius ir panevėžietis Vitalijus Karpačiauskas per plauką arba - vieną kovą - liko be medalių.
Vitalijus Karpačiauskas: "Puikus. Viskas įvyko labai greitai - atkurta nepriklausomybė, o jau po poros metų - olimpinės žaidynės, kur mes su savo vėliava ir himnu".
Gitas Juškevičius: "Žinoma, smagu, kad pagaliau kaip laisvi žmonės dalyvavome žaidynėse su savo šalies vėliava. Kol atstovavau SSSR rintinei, išvažiuodavome iki Lenkijos, tuometės Vokietijos Demokratinės respublikos, kur kitur - gal pora sykių. Kartą, prieš išvykstant į Suomiją, net į komjaunimą buvau priverstas įstoti, nes nemokėjau nario mokesčio, su kažkuo susimušiau ir iš organizacijos buvau pašalintas. Kai išėjome iš to socialistinio lagerio, Barselonos žaidynės atrodė lyg kokia pasaka. Atvažiuoji nieko nematęs ir patenki į kitą pasaulį. Tarkim, buvome ragavę kokakolos, bet masiškai pas mus dar jos tikrai nebuvo, o ten - imk kiek nori, nemokami visokių gėrimų automatai: paspaudi mygtuką, skardinė išrieda ir net ačiū niekam nereikia sakyti (juokiasi). Maisto - kiek nori ir kokio širdis geidžia, valgyklos - didžiulės".
Vitalijus Karpačiauskas: "Man labai patiko, kad olimpinis kaimelis įkurtas tokioje gražioje vietoje, prie jūros, pakrante prasibėgdavau. Po ketverių metų Atlantoje jau viskas buvo kitaip, gyvenome studentų miestelyje, o Barselonoje man viskas atrodė nuostabu. Ir pats miestas išpuoštas, visur jautėsi olimpinė nuotaika. Atrodė, judėjimas, vaidinimai, koncertai visose aikštėse vyksta dieną naktį. Mes atvažiavome gal matę kiek mažiau nei kitų šalių atstovai, bet buvome viskuo aprūpinti - LTOK pasistengė, kad nieko nepritrūktume. Žinoma, akį traukė suvenyrų, spalvų, renginių gausa, net ir tie anais laikais mums dar mažiau matyti gėrimų, žaidimų automatai, kompiuteriai. Barselonoje, galima sakyti, visur ėjome lengvai nustebę, patekę į kitą pasaulį su šou ir sporto žvaigždėmis (šypsosi)".
Gitas Juškevičius: "Visų sportininkų tikslas - kuo geriau pasirodyti, bet kai jau kovą praloši, stengiesi kuo daugiau pamatyti. Pati žaidynių atmosfera, olimpinė dvasia - toks nepaprastas dalykas, kurį šiandien neįsivaizduoju, kaip ir persakyti".
Gitas Juškevičius: "Ką galėjau, tą padariau, bet sportininkai - tokie žmonės, jei ne aukščiausios vietos, jiems vis negerai. Laimėti norisi visada, bet to siekia visi. Iki medalio trūko vienos kovos - neatsilaikiau prieš varžovą iš Nigerijos Richardą Igbineghu, kuris tapo olimpiniu vicečempionu. Jis labai stiprus. Šitą ketvirtfinalio kovą taip gerai įsiminiau, nes tada, kai laimi, viskas greičiau užsimiršta, o pralaimėjimai lieka ilgam. Čia juk ne šaškėmis žaisti".
Vitalijus Karpačiauskas: "Silpnų varžovų ten nebuvo. Burtai krito taip, kad pirmas mano priešininkas - rusas Andrejus Pestriajevas, atstovavęs Jungtinei komandai. Rusai buvo laikomi vienais lyderių Europoje. Po to laukė amerikietis Pepe Riley - irgi stiprus varžovas. Dėl medalio koviausi su tailandiečiu Arkomu Chenglai. Jaučiau, kad pirmą raundą laimėjau, antrame dar ir į nokdauną pasiunčiau, labiau pranašumą užsitikrindamas. Kova kaip ir įveikta, per pertaukėlę iškėliau sau tikslą išlaikyti turimą persvarą ir pergalė bus mano. Per labai sunkią pirmą kovą su rusu po pirmo raundo buvau labiau pavargęs nei po trijų su tailandiečiu. Dar nežinojau rezultato, kai užmečiau akį į žiūrovų tribūną, o ten - rankas iškėlę džiaugiasi tailandiečiai. Sakau treneriui: „Viskas, pralošiau.“ „Kaip pralošei?“ - dar ir jis nesigaudė iš pradžių. Jaučiausi, lyg kas kilimėlį iš po kojų būtų ištraukęs. Kaltinu tik save - čia olimpiada, reikėjo kovoti iš visų jėgų iki galo, nepaleisti, negalvoti, kad jau laimėjau, pakaks persvarą išlaikyti. Nepakako. Ir dabar, prabėgus šitiek metų, žiūrėdamas olimpinių žaidynių transliacijas, per apdovanojimus pagalvoju, kad galėjau ir aš ten būti. Atrodo, buvau taip arti, bet pats iš rankų paleidau. Net jutau savotišką kaltę prieš rusą ir amerikietį, jie buvo tikrai stipresni už Tailando boksininką, jie gal būtų silpnesnio į priekį nepaleidę, kaip padariau aš… Paskui stebėjau mano svorio kategorijoje nugalėjusio airio Michaelo Carrutho kovą - jį, mačiau, irgi būčiau galėjęs įveikti lengviau nei rusą ir amerikietį, man jos stilius parankus. Barselonos nuoskauda liko, save tebegraužiu, nors po žaidynių buvau pasaulio čempionato prizininku, laimėjau auksą Europoje".
Vitalijus Karpačiauskas: "Prie mūsų korpuso olimpiniame kaimelyje gyveno Afrikos komandos. Jie kiekvieną vakarą mušdavo būgnus ir šokdavo tradicinius šokius. Būdavo įdomu pažiūrėti. Bet po to, kai mūsų krepšininkai užėmė trečią vietą ir mes pradėjome švęsti, žiūriu, kad jų korpusuose - tyla, jokių „bum-bum“. Krepšinio turnyro favoritė amerikiečių „Svajonių komanda“ gyveno kažkur prabangiame viešbutyje mieste, bet aš, pagalvojau, net ir turėdamas jų galimybes, pasiūlymą įsikurti kur nors kitur, nebūčiau to norėjęs. Kai gyveni su visais kaimelyje, jauti tą tikrą atmosferą, olimpinę dvasią, žaidynių ritmą. Tas jausmas - nuostabus. Barselonoje teko sutikti, pamatyti daug buvusių bokso žvaigždžių, savo dievaičių, legendinių kitų šakų sportininkų".
Gitas Juškevičius: "Po olimpiados keletą kartų teko Barselonoje lankytis, aukštyn į kalną, ant kurio yra olimpinis stadionas, kopiau pasišokinėdamas, užtat atgal ėjau jau vos kojas vilkdamas. Net nesmagu pasidarė, kad jėgos nebe tos (šypsosi)".
Vitalijus Karpačiauskas: "Pereinamuoju laikotarpiu, iki Barselonos, buvau susiruošęs mesti didįjį sportą. Tuo laiku viskas keitėsi, nebuvo nei varžybų, nei aiškumo dėl ateities, turėjau pašalinių versliukų. Bet sulaikė lenkai - pakvietė atstovauti savo šalies klubams. Baigti karjerą nusprendžiau po Atlantos žaidynių, kokius devynerius metus užsiėmiau kitokiais darbais, paskui ėmiausi treniravimo. Iš pradžių daugiau padėdavau savo buvusiam treneriui Juliui Kibui. Matydavau, kad palydėjęs vaiką į ringą pats jaudinuosi labiau už jį. Paskui nurimau. Nors ir dabar auklėtiniams esu tiesmukas, trūksta mano autoritetų - Algirdo Šociko, kuris labai padėjo studijuojant tuomečiame Kūno kultūros institute, ir Juliaus Kibo diplomatijos".
Gitas Juškevičius: "Kai pralošdavau, norėdavau laimėti, kai laimėdavau, siekdavau eiti toliau. Tai tapo gyvenimo būdu. Dėl sporto tapau tvirtas ir fiziškai, ir morališkai. Po Barselonos sportavau dar ketverius metus - iš viso aštuoniolika. Galvojau patekti į 1996-ųjų Atlantos olimpines žaidynes, bet neiškovojau kelialapio, tad nusprendžiau pabaigti karjerą. Pirmąsyk - gal palankęs metus, nes mažiukas pavargdavau, buvo sunku. Treneris liepė grąžinti pirštines, kurias buvo davęs. Atėjau, žiūriu, žaidžia kiti vaikinai iš bokso futbolą, pastovėjau, kol baigė. Priėjo treneris: „Tai gal dar lankysi?“ Mane tokia nostalgija apėmė - grįžau. Antrąsyk mečiau po sovietinės armijos, nes ten mane siųsdavo į visas įmanomas karių ir civilių varžybas. Buvau pervargęs, antrąkart pasakiau: „Metu“. Bet po mėnesio pajutau, kad kažko stinga, vėl grįžau. Trečią kartą mečiau jau visiems laikams. Man buvo trisdešimt. Po pusmečio dar perklausė, ar nesudalyvausiu Lietuvos čempionate. Ne, jaučiau, kad jau visko pakanka, aštuoniolika metų buvau boksavęsis. Baigęs sportuoti verslų neišvysčiau - man nepasisekė, į banditavimą, kuris klestėjo mano karjeros laikais, nenuėjau. Tokie dalykai - ne man. Man labiau patiko Algirdo Šociko garbingo sporto principai ir gyvenimo kredo. Dabar dirbu lietuvių įmonėje, daug tenka važinėti užsienyje".
Žvilgsnis iš šalies
Linas Kunigėlis mano, kad 1992 m. pergalė Barselonoje Lietuvos krepšiniui ir visai šaliai buvo ypatinga. „Manau, kad ta rinktinė labai aiškiai visam pasauliui pasakė - Lietuva sugrįžo. Sugrįžo į civilizuotą pasaulį, nepaisant 50-ies okupacijos metų“, - sakė jis.
Vladas Janiūnas prisimena, jog emocijos tuo metu buvo itin stiprios. „Buvo juntama politinė įtampa, krepšininkai jautė didelę atsakomybę. Juk dėl trečios vietos Lietuva žaidė su Rusija - prieš šalį, kuri mus laikė priespaudoje daug metų. Tie iškovoti bronzos medaliai buvo lygiaverčiai amerikiečių „Svajonių komandos“ aukso medaliams“, - teigė V. Janiūnas. Ilgametis sporto komentatorius mano, jog mūsų komandai 1992 metais Barselonos olimpiadoje padėjo didžiulis noras laimėti ir patriotizmo, noro pasididžiuoti savo šalimi jausmas.
tags: #lietuvos #atletas #barselonos #1992 #vasaros #olimpiniu