Herkus Kunčius - vienas produktyviausių ir kontraversiškiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, nuosekliai atstovaujančių postmodernizmo estetikai. Prozininkas, dramaturgas, eseistas, H. Kunčius savo kūryboje nevengia įžūlios tematikos, fantasmagoriškų idėjų, šokiruojančio vaizdavimo, fragmentiškos, koliažo principu sukurtos fabulos. Jo romanuose perversiškai apverčiamos sakralios, „aukštosios“ Vakarų kultūros vertybės, nužeminami bet kokie visuomenės vertinami istoriniai, kultūriniai reliktai, laužomi moraliniai skrupulai.
Biografija ir kūrybos bruožai
Gimęs 1965 m. Vilniuje, H. Kunčius 1990 m. baigė meno istoriją ir teoriją Vilniaus dailės akademijoje. 1990-1999 m. dirbo "Literatūros ir meno" bei "Krantų" redakcijose, rengė įvairius meno projektus. Nuo 2000 m. - LRS narys, tarptautinio PEN klubo narys, Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ redakcinės kolegijos narys, Lietuvių ir Lenkų dialogo bei bendradarbiavimo Jerzy Giedroyco forumo valdybos narys. 2011-2015 m. buvo Lietuvių PEN centro prezidentas.
H. Kunčiaus kūryba versta į lenkų, rusų, švedų, vokiečių, bulgarų kalbas. Už savo kūrybą rašytojas apdovanotas Boriso Dauguviečio auskaru (1999), Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos premija (2010), Lietuvos rašytojų sąjungos premija (2016), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2016), Antano Vaičiulaičio literatūrine premija.
Kūrybos tematika ir stilius
H. Kunčius savo romanuose kuria niūrią ir pesimistinę ateities visuomenės alegoriją, kurioje išryškina ir hiperbolizuoja dabartines jos ydas - kūniškumo kultą, dvasinių vertybių degradaciją, moralinį cinizmą, populiariosios kultūros dominavimą. Kaip teigia pats autorius, už efemeriškos realybės durų visada lieka daug nesuspėtų pastebėti ir suprasti dalykų. Tekant laikui, vieni įvykiai nugrimzta užmarštin, o kiti atgimsta mitais ar legendomis.
Rašytojas nevengia praeities tematikos, jam įdomu, kokius pokyčius ji paliko žmogaus elgsenoje, mąstysenoje, kaip mutuoja prisiminimai, praeities suvokimas. Anot jo, nepriklausomoje Lietuvoje gimę vaikai net negali įsivaizduoti, kokios buvo aplinkybės.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Bibliografija
H. Kunčius yra parašęs daug knygų, tarp kurių romanai:
- Būtasis dažninis kartas (1998)
- Pelenai asilo kanopoje (2001)
- Ornamentas (2002)
- Gaidžių milžinkapis (2004)
- Nepasigailėti Dušanskio (2006)
- Pijoko chrestomatija (2009)
- Lietuvis Vilniuje (2011)
- Dervišas iš Kauno (2014)
- Lietuviškos apybraižos (2018)
- Geležinė Stalino pirštinė (2019)
Taip pat yra išleidęs esė rinkinį Pilnaties linksmybės (1999), novelių rinkinį Išduoti, išsižadėti, apšmeižti (2007), esė knygą Trys mylimos (2014), apsakymų rinkinį Pramanytos šalies pasakojimai (2015), romaną dramų rinkinį Nušviesta: Komunistinės dvasios dramos (2020). Vaikams parašė pjesę „Dviejų karalysčių kaimas“ (pastatyta 1999), pasakų rinkinį Virtuvės Tarakono nuotykiai (2008). Mini esė knyga Mano kova bambino (1999) išleista Vokietijoje. Lietuvos teatruose pastatyta jo pjesių ir operečių.
"Lietuviškos apybraižos": žvilgsnis į istoriją per ironijos prizmę
2018 metais išleistas istorijų romanas „Lietuviškos apybraižos“ buvo atrinktas į „Metų knygos“ rinkimus knygų suaugusiems kategorijoje. Romano istorijų veikėjai - puikiai mums visiems žinomos istorinės asmenybės, įvairiu metu ilgesniam ar trumpesniam laikui apsilankiusios mūsų šalyje. Lietuva, regima labai skirtingų personažų akimis, tampa gaivališko karnavalo arena. Ironiškai skamba romano pradžioje pateiktas Česlovo Milošo epigrafas, kuriame Lietuva pavadinta mitų ir poezijos žeme, šalimi, kur per šimtmečius tarpusavyje sugyveno įvairios kalbos ir religijos.
Apybraižos sudėtos chronologiškai, pradedant XVIII amžiumi ir baigiant atkurtosios mūsų nepriklausomybės aušra. Kilus Šiaurės karui, į Lietuvą pagaliau išsiruošia Rusijos caras Petras I, išsiskiriantis ne tik ūgiu bei jėga, bet ir turintis puikų humoro jausmą, mėgstantis smagiai draugijoje „pašposauti“ ir neabejingas dailiajai lyčiai. Rumšiškėse Jonines mini Prancūzijos imperatorius, karvedys Napoleonas. Gelgaudiškio vaikų namuose bręsta būsimasis pasaulinio garso psichiatras Hanibalas Lekteris. Ne pramogauti, o megzti ryšių į Vilnių atvyksta pasaulinio proletariato vadas Vladimiras Leninas. Klaipėdos kraštą prijungtus prie III-jo Reicho, mūsų uostamiestį aplanko Vokietijos fiureris Adolfas Hitleris. Minint LTSR 40-metį, mūsų šalyje vieši TSKP CK sekretorius, atsakingas už žemės ūkį, Michailas Gorbačiovas. Žlugus komunizmui, 1992 m. į Lietuvą - pamokyti, kaip vietiniams žmonėms nuo šiol elgtis ir gyventi - atvyksta Monako princesė Karolina.
Autorius, kaip jam būdinga, apybraižos žanrą taip iškreipia, kad šis įgauna visai naują matmenį - laikantis žanrinės stilistikos ir žaismingai manipuliuojant faktais sukuriama ironiška, karnavališka kvazitikrovė, kurios centrinė ašis - legendomis apipinta Lietuva.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
H. Kunčiaus požiūris į rašytojo vaidmenį visuomenėje
H. Kunčius mano, kad menininkas neturėtų likti apolitiškas, jam nepatinka infantilios, nebrandžios pozicijos. Tačiau jis pastebi, kad Lietuvoje retai matome, jog rašytojai dalyvautų politinėse diskusijose, išsakytų savo nuomonę valstybės klausimais. Pasak rašytojo, laikas pasikeitė, ir jei tave ir kviestų į politinę diskusiją, tu privalai turėti kompetenciją, sugebėti kažką atsakyti, turėti aiškias pažiūras, kriterijus.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje