Lietuvos futbolo rinktinės gynėjai - tai ne tik žaidėjai, ginantys vartus nuo priešininkų atakų, bet ir asmenybės, įrašiusios savo vardus į šalies futbolo istoriją. Šiame straipsnyje apžvelgsime gynėjų vaidmenį rinktinėje, prisiminsime ryškiausias asmenybes ir svarbiausius įvykius.
Netektis futbolo pasaulyje
Lietuvos futbolo bendruomenę 2020 m. spalio 31 d. sukrėtė skaudi žinia - mirė buvęs Lietuvos futbolo rinktinės gynėjas Marius Žaliūkas. Buvusiam futbolininkui buvo 36 metai. M. Žaliūkas savo karjerą pradėjo 2002 m. Kauno „Inkaro“ klube, vėliau žaidė „FBK Kaunas“, „Šilutės“, Edinburgo „Hearts“, „Leeds United“, Glazgo „Rangers“ komandose ir karjerą baigė Vilniaus „Žalgiryje“ 2016 m. Jis buvo „Hearts“ ekipos kapitonas, kai ši 2012 m. laimėjo Škotijos taurę. Nacionalinėje komandoje M. Žaliūkas žaidė 2005-2016 m., per tą laiką vilkėjo rinktinės marškinėlius 25 mačuose ir pelnė įvartį. Pastaraisiais metais M. Žaliūkas kovojo su liga.
Gynėjų svarba futbole
Susižaidimas yra labai svarbus aspektas futbole, ypač centro gynėjų porai. Galbūt todėl centro gynėjo pozicijoje žaidžiančių žaidėjų kaita yra pati mažiausia.
Rekordininkai ir lyderiai
Andrius Skerla yra daugiausiai rungtynių (85) ir daugiausiai minučių (6863) Lietuvos rinktinėje sužaidęs žaidėjas. 2006 m. spalio 7 d. rungtynėse išvykoje su Farerų salų ekipa jis pelnė vienintelį įvartį vilkėdamas Lietuvos rinktinės marškinėliais. Rinktinės gynėju lyderiu galima vadinti Kijanską vien dėl to, kad paskutinį kartą oficialiose rungtynėse rinktinės kapitono sudėtyje jo nebuvo 2012 m. rugsėjo 11 d. susitikime su Graikijos rinktine. Nuo to laiko Tadas 12 rungtynių iš eilės sužaidė visas 90 minučių.
Dabartinė situacija
Karjeros pradžioje krašto gynėju žaidęs Georgas šiemet galutinai buvo perstatytas į centro gynėjo vietą. Ten jis žaidė tiek „Žalgirio“, tiek Lietuvos rinktinės gretose. Ilgametis rinktinės gynėjas atrado save Kazachstane. Sausį pakeitęs komandą, šiemet pradės penktąjį savo sezoną šios šalies lygoje. Paskutinį kartą su rinktinės marškinėliais Klimavičius rungtyniavo dar 2012 m. spalio 16 d. nesėkmingose rungtynėse su Bosnija ir Hercogovina. Arūno karjerai artėjant prie pabaigos, pamatyti jį rinktinėje galimybių vis mažėja. Šiemet įsitvirtinęs Trakų sudėtyje, Justinas atkreipė ir rinktinės trenerių dėmesį. Nors nacionalinėje rinktinėje debiutuoti dar nespėjo, treniruotės su geriausiais šalies futbolininkais gynėjui turėtų praversti ginant Lietuvos garbę U-21 jaunimo rinktinėje. Jeigu Tadas bus sveikas, jis rungtynes su Anglija pradės startinėje sudėtyje. Kijanskas nesiskundžia nei praktikos stoka, nei traumomis, su kuriomis kartas nuo karto susiduria kiti žaidėjai.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Traumos ir formos išlaikymas
Po 2013 m. vasario 9 d. vykusių Škotijos pirmenybių rungtynių su Dundee United klubu patirtos sunkios traumos Mariaus karjera tapo labai banguota. Po ilgo laikotarpio be klubo pirma karjeros dalis Anglijos Championship pirmenybėse buvo labai sėkminga - Žaliūkas ne tik buvo tvirtas pagrindinės sudėties žaidėjas, bet ir buvo nuolatos giriamas Didžiosios Britanijos žiniasklaidoje. Tiesa, sezono pabaigoje gynėjas iš 21 klubo rungtynių progą pasireikšti gavo vos trejose. Šiemet Marius sezoną taip pat pradėjo pagrindinėje sudėtyje, bet dėl patirtos traumos paskutinį kartą rungtyniavo tik spalio 4 dieną.
Galimi kandidatai
2013 m. pabaigoje Marius demonstravo tokią formą su kuria jis neturėtų didelių problemų pakliūti tarp dviejų centro gynėjų rungtynėms su Anglija. Puikus žaidimas prieš Ediną Džeko bei sėkmingas pasirodymas Anglijos Championship lygoje, dėl kurio sulaukė pagyrų Didžiosios Britanijos žiniasklaidoje ir ilgalaikio kontrakto su klubu, aiškiai parodė aukštą Žaliūko žaidimo lygį. Tiesa, šansų pamatyti gynėją geros sportinės formos vis mažėja - jau praėjo beveik keturi mėnesiai nuo to laiko, kai Marius paskutinį kartą žaidė už „Rangers“ ekipą. Georgas turi daugiausiai šansų atsidurti greta Tado Kijansko centro gynėjų grandyje. Žaidėjas sugeba išlaikyti panašią žaidybinę formą, dėl retai patiriamų traumų. Nors dar nėra tikras centro gynėjas, laikui bėgant patirtis žaidžiant šioje pozicijoje tik didės. Turėjęs galimybę sudaryti centro gynėjų porą tiek treniruotėse, tiek paskutinėse ketveriose rungtynėse su Kijansku, Georgas galimai yra geriau susižaidęs su juo nei Žaliūkas, kadangi pastarajam dėl traumos teko praleisti paskutines rinktinės stovyklas.
Trenerių štabas
Jonavoje gimęs specialistas dar paauglystėje mąstė ne apie futbolininko kelią, o kaip tapti treneriu. Lietuvos sporto universitete baigė futbolo trenerio specialybės bakalaurą, o vėliau įgijo ir sporto psichologijos krypties magistro laipsnį. Tačiau, nematęs perspektyvų likti Lietuvoje, jis išvyko ieškoti laimės į Angliją, kurioje viskas pasirodė ne taip paprasta, kaip galbūt galėjo atrodyti iš pradžių. „Būdamas Lietuvoje galvojau, kad viską žinau apie futbolą ir daug suprantu. Atvažiavęs į Angliją, supratau, kad nieko nemoku. Pirmi metai buvo labai sunkūs, nepavyko net paprastos praktikos susirasti. Londone atsirado pinigų stygius, teko susirasti paprastą darbą - pilsčiau kavas, parke už dyką treniravau vaikus“, - pasakojo apie pirmuosius žingsnius britų salyne J. Gasiūnas. Išsilavinęs vyras atskleidė, kad viskas pakrypo į kitą pusę, kai atsitiktinumo dėka jis sutiko Lietuvos trenerį Valdą Dambrauską, treniravusį vaikų komandas Anglijoje. „Jis man padėjo suprasti sistemą Anglijoje, kaip pradėti lankyti kvalifikaciją keliančius trenerių kursus. Taip atsirado ir daugiau pažinčių, o pirmųjų metų gale sulaukiau pasiūlymo prisijungti prie antrajame divizione žaidžiančios „Brentford“ komandos ir treniruoti jaunus vartininkus“. Greitai įsitvirtinęs Londono klube, jis vėliau kuravo visą vartininkų rengimo procesą jaunimo komandose. J. Gasiūnas „Brentford“ klube praleido ketverius metus ir vėliau nedvejojo sulaukęs „Brighton“ klubo pasiūlymo tapti akademijos vartininkų treneriu. Čia jis treniruoja U-18 amžiaus grupės žaidėjus ir kuruoja vartininkų rengimo programą. Visgi lietuvis neslepia, jog turi svajonių pakilti į aukščiausią komandą ir tam ėmėsi priemonių: „Kiekvieno trenerio tikslas kilti kuo aukščiau ir reprezentuoti vyrų komandą. Aš nuosekliai dirbu, kad pasiekčiau tą tikslą. Dabar įgijau UEFA B vartininkų trenerio licenciją, kurią užtruko gauti aštuonerius metus - turi išsilaikyti daugybę kursų ir licencijų, o į šią programą patenka tik 16 žmonių per metus“. Dar prieš kelis mėnesius J. Gasiūnas įprastai darbavosi Braitone, kol nesulaukė skambučio iš Lietuvos rinktinės trenerio Valdo Urbono. „Su juo palaikėme tam tikrą ryšį nuo to laiko, kai prieš du metus į „Brighton“ persikėlė Nacionalinės futbolo akademijos gynėjas Kipras Kažukolovas. Tuo metu Valdas buvo akademijos direktoriumi. Palaikėme tam tikrą ryšį, tačiau skambutis buvo netikėtas. Pabendravome, mūsų mintys dėl rinktinės sutapo ir kvietimo negalėjau atsisakyti - tai didelė garbė ir malonumas“, - teigė J. Gasiūnas. „Jeigu prieš septynis metus, kai dar buvau „Brentford“ klube ir laisvalaikiu pilsčiau kavą „Starbucks“ kavinėje, kažkam pasakyčiau, jog dabar dirbsiu Lietuvos rinktinėje, jie nepatikėtų. Nuoseklus darbas ir tikėjimas tuo, kad kažką gali pasiekti, ankščiau ar vėliau priveda prie galutinio tikslo. Tikrai tuo didžiuojuosi. Tikiuosi, kad ateityje mes, kaip komanda ir treneriai, priversime žiūrovus didžiuotis Lietuvos rinktinės pasiekimais“, - sakė vartininkų treneris. 33-ejų metų vyras yra tokio pat amžiaus, kaip Lietuvos rinktinės pagrindinis vartų sargas Ernestas Šetkus. Visgi, anot J. Gasiūno, jaunas amžius nesukelia kliūčių tvarkingai darbuotis: „Kol kas problemų jokių neiškilo, tiek Ernestas, tiek kiti vartininkai yra labai atvirai nusiteikę. Jie galbūt yra kiek daugiau patyrę, kaip žaidėjai, bet aš turiu dešimties metų treniravimo patirtį ir, manau, į jų žaidimą žiūriu iš kiek kitokios perspektyvos. Taip pat manau, kad treneris neturi turėti ego, to paties reikalauju ir iš vartininkų. Nėra taip, kad kažkieno nuomonė tvirtesnė už kito, aš skatinu atvirą diskusiją, kuri padeda pasiekti geriausią įmanomą rezultatą“. „Visi trys mūsų vartininkai yra svarbūs. Neatsižvelgiant į amžių, ar patirtį, Lietuvos rinktinei turi atstovauti šiuo metu pajėgiausi žaidėjai. Jeigu kalbame apie tris vartininkus, jie užima svarbias pareigas tiek treniruotėse, tiek pasirengime rungtynėms. Niekada negali žinoti, kada pirmasis, ar antrasis vartininkas gaus traumą. Tu niekada negali būti atsipalaidavęs, nes vieną sekundę esi ant suolo, o kitą gali būti aikštėje“, - pasakojo specialistas. J. Gasiūnas atskleidė, jog rinktinės vartų sargų atranka ir monitoringas vyksta atsakingai, kol galų gale pasirenkami trys geriausi kandidatai: „Jau po pirmojo kontakto su Valdu Urbonu, pradėjome rinkti informaciją apie vartininkus: kiek jie rungtyniauja, kokiuose klubuose rungtyniauja. Vėliau susidarėme trumpesnius sąrašus žaidėjų, kurie, mūsų nuomone, yra optimaliausios formos. Tuomet stengėmės kaip įmanoma daugiau stebėti jų rungtynes nacionaliniuose čempionatuose, buvo sudaryti vartininkų profiliai - stipriosios savybės ir kt. Tuomet su trenerių štabu pasirenkame tris kandidatus ir jau stovykloje galutinai įvertiname, kas žais. Kol nepamatai žmogaus treniruotėse, negali priimti išankstinių sprendimų“. Vienas įdomiausių futbolo žaidimo elementų - vienuolikos metrų baudiniai, kuriems vartininkų treneriai turi atitinkamus paruošimo metodus. J. Gasiūnas paprieštaravo populiariam teiginiui, kad baudinių serija nėra loterija. „Galbūt prieš daug metų tai buvo loterija, bet, manau, kad galime tam pasiruošti, kai turime modernias technologijas - atliekame statistinę ir vaizdo analizę. Pavyzdžiui, buvome išanalizavę tris pagrindinius Liuksemburgo rinktinės baudinių mušėjus. Galime analizuoti žaidėjo kūno judėjimą, į kurią pusę žaidėjas muš. Visgi galutinis sprendimas lieka vartininkui, kuris tuo metu žaidžia rungtynėse“, - kalbėjo jonavietis.
Kretingos "Minija"
Sužibus vilčiai, kad Kretinga neužilgo gali turėti naujai rekonstruotą stadioną, prisiminkime tuos legendinės „Minijos“ futbolininkus, kurių žaidimas XX a. Guvus berniukas nuo pat mažens pamėgo ne tik gainioti su draugais futbolo kamuolį, bet mokykloje dalyvaudavo ir užklasinėje veikloje. Šiuo metu Kretingoje gyvenanti iš Linkuvos kilusi pedagogė Stasė Rutkevičiūtė Slušnienė (gim. 1940 m.) savo archyve saugo P. Maliarevskio pjesės „Ropelė“ knygelę, kurioje ranka rašalu įrašyta, kad apie 1952 m. šios mokykloje suvaidintos pjesės vieną herojų šunelį sargį įkūnijo VI b klasės mokinys R. Trumpenskų šeimos archyve saugomas Linkuvos rajono Žeimelio žemės ūkio mechanizatorių mokyklos baigimo atestatas Nr. 1170, kuriame rusų kalba parašyta, kad Ramutis Liudvikas Trumpenskas, Broniaus nuo 1957 m. vasario 28 d. iki 1958 m. sausio 14 d. Žeimelio miestelis iki karo Šiaurės Lietuvoje garsėjo savo futbolo tradicijomis, kurios buvo tęsiamos ir pokario metais, tad, besimokydamas šioje mokykloje, R. Po tarnybos 1961 m. rudenį sugrįžęs į Lietuvą netrukus, 1962 m. pradžioje, R. Gilias futbolo tradicijas nuo 1923 m. puoselėjusioje Kretingoje futbolo atgimimo pradžia sietina su į Kretingą po Panevėžio hidromelioracijos technikumo baigimo 1958 m. Jis tuo metu buvo žinomas visoje Lietuvoje puolėjas-snaiperis, 1956 m. Lietuvos A klasės futbolo pirmenybėse atstovaudamas Panevėžio MSK komandai, per 22 rungtynes įmušęs 28 įvarčius, ir šis pirmenybių rekordas buvo pagerintas tik 2012 m. 1958 m. „Tiesos“ taurės skandalingame finale Kretingoje, rungtynes stebint 7 tūkst. A. Lučinavičius šiose rungtynėse įmušė 2 įvarčius, kai 1960-1961 m. Tvirtai sudėtas, turėjęs nepaprastą „uoslę“ įvarčiams puolėjas savo rezultatyviu žaidimu paskatino Kretingoje futbolą pradėti žaisti ne vieną vaiką ar jaunuolį. XX a. 7-o deš. pradžioje Kretingos rajono valdžia, įmonių vadovai ir pavieniai futbolo entuziastai dėjo daug pastangų, kad čia atsirastų pajėgi futbolo komanda, nes 1961-1962 m. R. Trumpensko vyresnės sesers Bronės teigimu, jos brolį, neseniai sukūrusį šeimą, kaip perspektyvų futbolininką Kretingos rajono sporto vadovams rekomendavo 1962 m. į Kretingą atvykęs iš Linkuvos kilęs futbolo vartininkas Algis Badaras, su R. Po treniruotės galima ir pašėlioti. Iš kairės A. Badaras, R. Trumpenskas, R. Skurvydas. Už jų su „Minijos“ komandos dovana popierinėje dėžėje išlydimas į Panevėžį A. Lučinavičius. 1962 m. Netrukus čia įsikūrė ir į Kretingą pagal R. Tų pačių metų rudenį į Kretingą pagal paskyrimą atvykus dirbti treneriu ir žaisti futbolą Kauno kūno kultūros instituto absolventui diplomuotam treneriui, 1962 m. Vietos valdžios rūpesčiu R. Trumpenskas buvo įdarbintas Kretingos statybos-remonto valdyboje meistru, o S. Bajelis tapo Kretingos rajono vykdomojo komiteto pirmininko futbolo entuziasto Leono Grigaliaus asmeniniu vairuotoju. 1962-1963 m. sezoną Kretingos „Minija“ A lygoje užėmė garbingą IV vietą, į priekį praleidusi tik šalies čempione tapusią Panevėžio „Statybą“, kurioje rezultatyviu žaidimu žibėjo į savo gimtąjį miestą iš Kretingos sugrįžęs A. Lučinavičius ir 2 Kauno komandas - „Politechniką“ ir „Inkarą“. 1964 m. 1964 m. rugsėjo 13 d. Rungtynes stebint 5 tūkst. žiūrovų, kai Kretingoje gyventojų buvo apie 10 tūkst., „Minijos“ komanda pasirinko gynybinę taktiką, pirmiausia pasirūpindama savo vartų saugumu. Jos ginklas - greitos kontratakos, kurių smaigalyje buvo greitasis centro puolėjas R. Kaip rašė „Tiesos“ spec. korespondentas Mindaugas Barysas, „R. Kadangi klaipėdiečiai lengvai nepasidavė, rungtynės buvo atkaklios iki pat rungtynių pabaigos, jiems pelnius 2 įvarčius, o kretingiškiams atsakius 3-iuoju, apie kurį M. Barysas rašė: „S. Po atkaklių rungtynių, pasibaigusių rezultatu 3:2 „Minijos“ naudai, visi jos žaidėjai buvo apdovanoti ąžuolo vainikais ir garbės raštais, o komandos kapitonas R. Šią „Minijos“ pergalę šventė visa Kretinga, kai netrukus ji šalies A klasės pirmenybėse iškovojo III vietą, per 30 rungtynių įmušusi 59 įvarčius, iš kurių 25 pelnė R. Trumpenskas, tik vienu įvarčiu nusileidęs rezultatyviausiam pirmenybių žaidėjui. Ypač artima draugystė R. Trumpenską siejo su A. Badaru. Deja, tuo metu, kai Kretingos „Minija“ skynė pergales, jis, buvęs šios komandos vartininkas, tarnavo sovietinės armijos dalinyje tolimojoje Kuboje, kur taip pat aktyviai žaidė futbolą, mokydamas vietos futbolininkus futbolo gudrybių. Iš ten į Kretingą ir atgal skriedavo laiškai ir nuotraukos. R. Trumpensko vaikai duktė Esmeralda (gim. 1963) ir sūnus Rytis (gim. 1967 m.) prisimena to meto gyvenimą Kretingoje, kai žmonės gyveno kukliai, bet draugiškai. Jų šeimai vienai pirmųjų mieste įsigijus televizorių, nes mama dirbo universalinėje parduotuvėje, jų bute žiūrėti transliuojamų futbolo rungtynių rinkdavosi kiti komandos nariai, čia vykdavo draugiški pasisėdėjimai, diskusijos ir rungtynių aptarimai. Jo sėkminga futbolininko karjera nutrūko po 1971 metų futbolo sezono, kai per rungtynes gauta sunki kojos trauma privertė tai padaryti, nors jam tada buvo tik 32-eji metai ir jis buvo dar pilnas jėgų ir noro žaisti futbolą. R. 1977 m. „Aš pats žaidžiau „Minijoje“ nuo 1962 iki 1971 metų. Tuo metu mūsų komanda buvo viena stipriausių respublikoje. Prisimenu, beveik nė viena komanda, kovojusi su mumis, nesitikėdavo lengvos pergalės. Ir mums nebuvo lengva. Dirbdavome, kiek galėdavome. Treniruotės vykdavo kone kiekvieną dieną. Nežiūrėdavome, vasara ar žiema, kuo daugiau laiko stengdavomės praleisti lauke. Ir tie apšilimai būdavo panašūs į tikrų sportininkų apšilimą. Nuveš, būdavo, iki Palangos, o iš ten - bėgte į namus. Žinojome kiekvieną kalvą, kiekvieną takelį. Nors savo 1964 m. pasiekimų „Minija“ daugiau nebepakartojo, ji 1967 m. šalies čempionate užėmė V vietą,1970 m. žaidė „Tiesos“ taurės finale, kur po 2 rungtynių nusileido Kėdainių „Nevėžiui“, o 1971 m. Iš komandos pasitraukus R. Trumpenskui, „Minija“ jau niekada nepasiekė buvusių aukštumų, o vėliau, iškritus iš aukščiausiosios lygos, žaidė įvairiose žemesnėse lygose. R. Deja, iki šiol legendinės „Minijos“ reikšmė Kretingai ir jos žmonėms nėra deramai įvertinta, o prie futbolo prisišlieję veikėjai norėjo net ir „Minijos“ pavadinimą pelningai parduoti, nors jis visiems laikams priklauso neseniai mus palikusiam šviesaus atminimo futbolininkui kretingiškiui Romualdui Skurvydui (1942-2021), 1962 m. O „Miniją“ jis atsimena kaip savitą stilių ir braižą bei kietą žemaitišką charakterį turėjusią komandą, jos trenerį ir žaidėją Algirdą Andriuškevičių, jos lyderius puolėjus snaiperius R. Rekonstravus šiandien apleistą Kretingos gėda vadinamą stadioną, jame turėtų būti įamžintas legendinės Kretingos „Minijos“ komandos atminimas ir jos pasiekimai, o bevardė šalia naujosios dirbtinės dangos futbolo aikštės esanti gatvelė - pavadinta R.
Jaunoji karta
Klaipėdoje užaugęs gynėjas praėjusiais metais atkreipė į save dėmesį. Tarp jaunųjų futbolininkų „Palangos“ klubo marškinėlius vilkėjęs žaidėjas buvo antras pagal sužaistas minutes (2213) Lietuvos A lygoje. 27 rungtynės A lygoje ir tris mačus LFF taurėje sužaidęs R. Šveikauskas taip pat tapo tvirtu Lietuvos U-21 rinktinės startinės sudėties nariu. R. „Galima sakyti, tėtis atliko pirmąjį žingsnį ir atvedė mane į futbolą. Tik pradėjęs lankyti futbolo treniruotes, iš karto jį pamilau. Patekau pas nuostabų trenerį Praną Ivaškevičių, kuris suteikė puikius futbolo pradmenis ir taip prasidėjo mano kelias šioje sporto šakoje“, - teigė R. Tvirtai sudėtas ir aukštas futbolininkas tvirtino, jog ilgai gynėjo pozicija jam nebuvo natūrali, tačiau persikėlus žaisti į didesnes aikštes, jis pasislinko į aikštės vidurį ir tapo centro saugu: „Treneris paaiškino, jog turiu gerą aikštės matymą ir pabrėžė mano stiprybę „laužyti“ varžovus savo perdavimais ir tolimais smūgiais. „Būtent tais metais išvykome į Kazachstaną, kur žaidėme prezidento taurės turnyre. Jame traumą gavo mūsų komandos centro gynėjas, o daugiau jo pozicijoje žaidėjų nebuvo, tad teko žengti į jo vietą. Pasirodo, rungtyniauti sekėsi puikiai ir gavau geriausio turnyro gynėjo apdovanojimą. Po to likau žaisti šioje pozicijoje ir pats jaučiausi puikiai“, - pasako R. Po vienerių metų Panevėžyje, R. Šveikauskas sugrįžo į uostamiestį ir prisijungė prie „Atlanto“ klubo. „2015 metų pradžioje žengiau pirmus rimtus žingsnius vyrų futbole, treneris Sarsanija manimi pasitikėjo ir suteikė šansą. Sužaidžiau ne per daugiausiai rungtynių, bet debiutavau ir Europos lygos rungtynėse bei, manau, galbūt tai atkreipė „Lille“ dėmesį. R. Šveikauskas buvo sužavėtas puikiomis sąlygomis Prancūzijos klube ir dar negalėjo įsivaizduoti, jog ten sutiks būsimąjį 2018 m. pasaulio futbolo čempionato nugalėtoją: „Viskas čia sukosi apie futbolą ir klubo žaidėjus, labai gaila, kad viskas nepavyko taip, kaip norėjau, bet man tai buvo labai puiki pamoka, pamačiau aukščiausio lygio Europinio lygio žaidėjus, su jais kartu rungtyniavau. Teko treniruotis su gynėju Benjaminu Pavardu, kuris praėjusiais metais tapo pasaulio čempionu. Gynėjas grįžo į „Atlantą“ 2017 metų pradžioje, bet vėliau buvo išnuomotas „Palangos“ komandai. Jai jis padėjo iškovoti Pirmos lygos nugalėtojų titulą. Valdo Trakio treniruojamoje ekipoje R. Šveikauskas buvo vienas svarbiausių gynybos ramsčių ir, jo teigimu, tai nutiesė kelią į reguliarų žaidimą 2018 metais. „Manau, pirmajame sezone pavyko treneriui įrodyti savo galimybes, o praėjęs sezonas buvo labai sunkus. Nors mūsų komanda nebuvo stipriausia „ant popieriaus“, bet savo kovingumu ir atsidavimu stengėmės tai kompensuoti. Įgyvendinome savo tikslą išlikti A lygoje, bet tai nėra rezultatas, kuriuo norėtųsi girtis. Pačiam tai buvo naudingi metai - komandoje turėjau svarbesnę rolę, tobulėjau, turėjau daug žaidybinio laiko aikštėje. Pradėjau labiau pastebėti tiek savo, tiek kitų klaidas, tad, manau, tai išėjo į naudą“, - teigė R. Visose Lietuvos jaunimo rinktinių amžiaus grupėse žaidęs klaipėdietis 2018 metais nuolat žaidė Lietuvos U-21 rinktinės startinėje sudėtyje ir su Rimvydu Sadausku sudarė tvirtą centro gynėjų tandemą, kuris leido komandai iškovoti Baltijos taurę Gargžduose. „Laimėti Baltijos taurę buvo principo reikalas - norėjome įrodyti, kad esame geriausi Baltijoje. Rungtynėse su latviais žaidėme akiai patrauklų futbolą, kontroliavome mačo eigą ir mūsų sunkus darbas atsipirko. Rinktinėje turėjome gerą taktinį pasirengimą, bet Europos čempionato atrankoje mums dažnai nepavyko surinkti viso komandos branduolio, kartais pritrūkdavo sėkmės. Anot R. Šveikausko, U-21 rinktinėje jis nemažai pasisėmė iš patyrusių trenerių: „Džiaugiuosi, kad teko žaisti U-21 rinktinėje. Nuo metų pradžios R.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
Salės futbolas
Įspūdingi Kauno „Vyčio“ pasiekimai UEFA salės futbolo Čempionų lygoje neliko nepastebėti. Geriausias 2018-ųjų Kauno apskrities salės futbolininkas - „Vyčio“ kapitonas Justinas Zagurskas, klubo vadovai - taip pat tarp geriausiųjų šalyje. Tokių įvertinimų kauniečiai sulaukė tradiciniame Kauno apskrities futbolo federacijos (KAFF) surengtame metų laureatų pagerbimo renginyje. „Vytis“ šiemet ne tik apgynė Lietuvos čempiono titulą, bet ir pirmą sykį pasiekė Čempionų lygos grupių etapą, patekdamas tarp 16-os pajėgiausių Europos komandų. Nuotaikingame vakare Nacionalinėje futbolo akademijoje be dėmesio neliko nei profesionalai, nei mėgėjai. Geriausia futbolininke išrinkta Lietuvos rinktinės ir „Kauno Žalgirio“ puolėja Kamilė Vaičiulaitytė. Prizas, skirtas jaunajam (iki 19 metų) futbolininkui, atiteko „Kauno Žalgirio“ gynėjui Ernestui Mockui. Analogišką apdovanojimą perspektyviausiai žaidėjai atsiėmė to paties klubo moterų ekipos atstovė Judita Sabatauskaitė. Pasak KAFF generalinio sekretoriaus Valdo Knyzelio, renkant geriausią vyrų žaidėją buvo vertinamas tiek individualus meistriškumas, tiek komandos pasiekimai. 22 metų Rimvydas Sadauskas šį sezoną buvo kertinis „Stumbro“ klubo narys, prisidėjo prie pergalingo komandos debiuto UEFA Europos lygos turnyre akistatoje su Nikosijos „Apollon“ (Kipras) klubu. Pernai analogiško įvertinimo sulaukė kitas tuometis „Stumbro“ saugas Vilius Armanavičius, o užpernai saugas Dominykas Galkevičius, neseniai papildęs „Kauno Žalgirio“ komandos gretas. Geriausiu Lietuvos studentų lygos futbolininku iš Kauno apskrities išrinktas Marius Miškinis, šiemet su Kauno Technologijos universiteto (KTU) ekipa tapęs lygos čempionu. Veteranų savo amžiaus grupėse pirmąsias vietas užėmė Jonavos „Klevo“ lyderis Ruslanas Fiodorovas (vyresni nei 35 metų) ir „Kauno“ žaidėjas, buvęs Lietuvos nacionalinės rinktinės gynėjas Naglis Miknevičius (per 50 metų). Atskirai apdovanoti ir KAFF trečiosios lygos prizininkai: „Kėdainiai“ (treneris Donatas Jodenis), Jonavos „Lietava“ (Aurimas Mockus), „Prienai“ (Kęstutis Deltuva). Specialiais prizais paskatinti ir futbolo teisėjai, klubų vadovai ir atstovai, vaikų, jaunimo treneriai bei visuomenininkai. Aktyviausiu arbitru pripažintas Saulius Karka, o aktyviausia teisėjo asistente - Ugnė Elena Uršulė Šmitaitė.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje