Įvadas
Lietuvos futbolo istorija yra kupina ryškių asmenybių ir įsimintinų akimirkų. Tarp jų išsiskiria Fiodoras Černychas, dabartinis Lietuvos futbolo rinktinės kapitonas, kurio istorija ir indėlis į Lietuvos futbolą yra verti išsamaus aptarimo. Šiame straipsnyje panagrinėsime F. Černycho karjerą, jo pasiekimus ir įtaką Lietuvos futbolui, taip pat prisiminsime svarbius Lietuvos futbolo istorijos momentus.
Fiodoro Černycho Karjeros Pradžia
Fiodoras Černychas geriausiai atpažįstamas Balstogės (Lenkija) gatvėse, kur trečius metus gina „Jagiellonia“ klubo garbę. Po dviejų svarbių įvarčių į slovėnų ir škotų vartus į 25-erių krašto puolėją turėjo įdėmiau įsižiūrėti ir Lietuvos sporto mėgėjai.
F. Černychas niekada nebuvo didelis krepšinio gerbėjas, tačiau prieš kelerius metus įvykusi pažintis su Kauno „Žalgirio“ kapitonu Edgaru Ulanovu pakeitė viską. Net 17 metų užsienio šalyse žaidęs F. Černychas į Lietuvą grįžo 2024-siais, kai prisijungė prie „Kauno Žalgirio“ komandos. Prie to šiek tiek prisidėjo ir E. Ulanovas. „Nebuvo kažkokio įkalbėjimo, buvo labiau juokeliai. Metai prieš man atvykstant susipažinome su juo ir pastoviai rašydavo man „kada į Kauną grįši?“, „kada į „Žalgirį“? Pajuokavome, kad dar pasižaisiu užsienyje, bet atėjo vėliau toks momentas, kai jau reikėjo grįžti. Pasirinkimas buvo tik vienas - „Kauno Žalgiris“, - laidoje „GoŽalgiris“ pasakojo futbolininkas.
Kelias į Lietuvos Rinktinę
Fiodoras Černychas dar turėjo rusiškus asmens dokumentus, bet, kaip prisimena žaidėjas, treneriai iš didžiosios rytų kaimynės jo niekada nekalbino. Nei futbolo, nei plaukimo - vaikystėje F. Tačiau spardyti kamuolį labiau pamėgę kiemo draugai F. Černychą „užkrėtė“ futbolu. „Sakė, kad norėtų matyti mane jaunimo rinktinėje, ir būtų paprasčiau, jei būčiau Lietuvos pilietis. Mamai iš pradžių nelabai patiko šita idėja, ji dvejojo, ar bus iš manęs futbolininkas. Bet aš atkakliai prašiau - tol, kol visai atsibodau, ir mama nusileido. Procesas užtruko gal dvejus metus, pilietybes pakeitėme ir aš, ir mama. Tik kažkaip toms žadėtoms jaunimo rinktinėms iš karto nepasidariau labai reikalingas. F. Kvietimo F.
Praėjusį kovą lietuviai 0:3 pralaimėjo šeimininkams. Gimtajame mieste vykusiose rungtynėse F. „Atėjo mano giminaičiai, atsivedė savo pažįstamus - susidarė iš viso gal 50 žmonių būrys. Buvo jie pasigaminę ir palaikymo plakatų, bet jų įsinešti negalėjo, kadangi bilietus turėjo į VIP ložes“, - sakė F. „Maskvoje visi mane palaiko, supranta, kad Rusijos futbolui aš nebuvau reikalingas, ir džiaugiasi, jog galiu atstovauti Lietuvos rinktinei. Nemalonių žodžių, priekaištų niekad nesu girdėjęs. Tiesa, nors nacionalinei komandai atstovauja jau ketverius metus, F.
Taip pat skaitykite: Kapitonai, vedę Lietuvos rinktinę į priekį
Pasiekimai ir Įvertinimas
Šiuo metu 300 tūkst. gyventojų turinčiame Šiaurės Rytų Lenkijos mieste tiek F. Paskaičiavus klubų piniginių turinį, Balstogės ekipa liktų antroje „Ekstraklasa“ lentelės dalyje. 4 įvarčiais ir 2 rezultatyviais perdavimais prie komandos sėkmės iki šiol prisidėjęs F. „2014-2015 metų sezone „Jagiellonia“ užėmė trečią vietą. Po gero pasirodymo iškart kilo susidomėjimas žaidėjais, klubas jų išlaikyti nepajėgė. Treneriui Michalui Probierzui - labai protingam specialistui - reikėjo lipdyti naują komandą, todėl praėjęs sezonas buvo nekoks, vos neiškritome iš lygos. Bet dabar esame susižaidę, suprantame, ko reikalauja treneris, todėl smarkiai nesistebiu mūsų rezultatais. Jo sutartis su „Jagiellonia“ galios dar pusantro sezono, ir skubintis ieškoti karjeros tęsinių didesnius finansinius resursus turinčiuose klubuose F. „Treneris ir klubo prezidentas pasakė, kad, patekus į Europos taurių turnyrus, jie žaidėjų nepaleistų - kitą sezoną bandytume kuo geriau pasirodyti ten.
Fiodoras Černychas yra Lietuvos futbolo rinktinės kapitonas, sužaidęs jau daugiau nei 100 rungtynių su nacionalinės komandos apranga. Edgaras Jankauskas neapsiriko nacionalinės komandos kapitono raištį patikėdamas Fiodorui Černychui. Penkis įvarčius į Lietuvos rinktinės varžovų vartus 2016-aisiais įmušęs puolėjas milžiniška persvara laimėjo tradicinius geriausio metų šalies futbolininko rinkimus. F. Černychas tapo ryškiausia pirmadienio vakarą Vilniuje surengtų lietuviško futbolo sezono uždarymo iškilmių žvaigžde. 25-erių Balstogės „Jagiellonia“ (Lenkija) klubo snaiperiui įteiktas geriausio metų Lietuvos futbolininko prizas. Pirmą kartą tradicinių rinkimų rezultatus lėmė vien aistruolių balsavimas, surengtas DELFI portale. Jame dalyvavo kone 6 tūkstančiai futbolo mėgėjų. Pastariesiems didelių abejonių renkant geriausią nekilo: F. Černycho kandidatūra sulaukė 3281 balso. Maskvoje (Rusija) gimęs, bet Vilniuje užaugęs futbolininkai smarkiai aplenkė artimiausią persekiotoją - šiemet rinktinės vartuose įsitvirtinusį Ernestą Šetkų. 31-erių „ADO Den Haag“ (Olandija) klubo atstovas pelnė 755 balsus. Trečią vietą užėmė 25-erių „Bochum“ (Vokietija) saugas Arvydas Novikovas (514 balsų). Žaisdamas rinktinėje, F. Černychas šiais metais pasižymėjo 5 įvarčiais ir 1 rezultatyviu perdavimu. Rezultatyviausių Senojo žemyno atrankos į 2018 pasaulio čempionatą varžybų žaidėjų sąraše lietuvis (3 įvarčiai) dalinasi 9-28 vietomis. Puikiai sekasi puolėjui atlikti savo tiesiogines pareigas ir „Jagiellonia“ gretose. F. Černychas prie klubo sėkmės šiame sezone jau prisidėjo 6 įvarčiais ir 2 rezultatyviais perdavimais. Dar vieną kartą Lietuvos rinktinės žaidėjas pasižymėjo Lenkijos taurės turnyre. Geriausio šalies futbolininko prizą F. Černychui įteikė DELFI direktorius Vytautas Benokraitis.
Ryšys su Kauno „Žalgiriu“
Kiek daugiau nei penkmetį po „Žalgirio“ skėčiu besiglaudžiantis futbolo klubas, vadovaujamas Manto Kalniečio, atrodo, atranda vis glaudesnį ryšį su krepšinio organizacija. „Ir krepšinis, ir futbolas yra komandinis žaidimas. Turime savo specifiką, jie - savo, kartais pasidaliname tam tikrais dalykais ir tai atneša vaisius“, - sakė F. Černychas. 34-erių futbolininkas stačia galva nėrė į krepšinio palaikymo sceną - jis rungtynes stebi ne tik kaip paprastas žiūrovas. Fiodorą galima išvysti ir „Green White Boys“ tribūnoje, ir net komandos išvykos rungtynėse. „Čia jau prisirišimas, - sakė F. Černychas. - Anksčiau nepasakyčiau, kad buvau didelis krepšinio mylėtojas, bet pažintis su Edgaru, „Green White Boys“ kažką pakeitė manyje. Esu laimingas stovėdamas tribūnoje su jais ar šiaip žiūrėdamas rungtynes. Visa širdimi palaikau Kauno „Žalgirį“ ir esu dėkingas Dievui, kad sujungė mane su šia bendruomene.“
Bendražygiai iš sirgalių tribūnos šį sezoną buvo dažni svečiai ir futbole. „Žinoma, lyginant su praėjusiais metais… Kalbėjome su komandos draugais, kad anksčiau tiek žmonių stadione neturėdavome. Šie metai parodė, kad žmonėms Kaune rūpi futbolas. Jie ateidavo mus palaikyti, tai irgi prisidėjo, kad taptume čempionais. Jie buvo kaip mūsų 12-tas žaidėjas. Kai būdavo „Green White Boys“ rungtynėse - buvo tikras šou“, - džiaugėsi rinktinės kapitonas. Šis sezonas buvo ypatingas „Kauno Žalgirio“ futbolininkams - jie pirmą kartą laimėjo šalies čempionų titulą. „Labai laimingi esame, kad laimėjome titulą pirmą kartą klubo istorijoje ir galime pasidžiaugti šioje puikioje arenoje“, - sakė F. Černychas. „Kažkas manęs jau klausė, kodėl rinkausi „Kauno Žalgirį“, o ne, pavyzdžiui, Vilniaus „Žalgirį“, tai atsakymas buvo toks: visada lengviau atvažiuoti į komandą, kuri daug metų yra čempionė, o padaryti kažką su komanda, kuri dar nėra to padariusi, būtų didelis pasiekimas. Tai buvo motyvacija ir esu laimingas, kad tai pavyko“, - pridūrė futbolininkas.
Lietuvos Futbolo Istorijos Puslapiai
Rinktinės Pradžia ir Dalyvavimas Olimpinėse Žaidynėse
Pirmąsias oficialias rungtynes Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė sužaidė 1923 m. birželio 24 d. su Estijos komanda ir jas pralaimėjo rezultatu 0:5. Pirmoji pergalė buvo iškovota 1924 m. rugpjūčio 24 d., kai Taline rezultatu 2:1 buvo nugalėta ta pati Estijos rinktinė. Vėliau Lietuva reguliariai žaidė tarptautines futbolo varžybas iki pat TSRS okupacijos 1940 m. Iki 1927 metų rinktinė žaidė be trenerio priežiūros. 1927 metais LFL paskyrė treneriu vengrą Ferencą Molnarą, bet po dviejų rinktinės pralaimėjimų (latviams 3:6, estams - 0:5) iš trenerio pareigų atleido. Toliau iki 1930 metų komanda vėl rungtyniavo be trenerio. Naujas treneris austras O. Ditrichas pasiekė dvi pergales ir vienos lygiasias. Tačiau 1931 m. rinktinė patyrė tris iš eilės pralaimėjimus (Rumunijai 2:4, Estijai - 0:2 ir Latvijai 0:1), ir treneris atleistas. 1932 m. LFL Centro komitetas rinktinės treneriu paskyrė komandos kapitoną Romualdą Marcinkų. Tai buvo vienintelis tarpukariu prie rinktinės vairo buvęs lietuvis, iki šiol jauniausias jos treneris (1932 metais Romualdui Marcinkui tebuvo 25 metai).
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
1924 m. gegužės 25 d. Lietuvos rinktinė dalyvavo Olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Tai yra aukščiausias tarptautinis Lietuvos rinktinės pasiekimas. Lietuva buvo viena iš 22 šalių, dalyvavusių futbolo turnyre. Lietuviai į žaidynes vyko beveik be tarptautinių rungtynių patirties - vienintelės tokios rungtynės buvo sužaistos prieš metus su Estija. Be to, dėl finansavimo nebuvo surengta nė vienos treniruotės ir tik likus kelioms dienoms pradėta ieškoti žaidėjų. Išvyka į Paryžių neapsiėjo be nuotykių - žaidėjai turėjo iškęsti alinančią 40 valandų kelionę traukinio vagone. Nuo atvykimo į olimpinį kaimelį 3 val. Tokios aplinkybės nulėmė labai prastą žaidėjų sportinę formą prieš susitikimą su Šveicarija - lietuviai pralaimėjo 0-9 ir pasitraukė iš tolesnės kovos žaidynėse. Šveicarų pajėgumą vėliau įrodė tai, kad jie tapo olimpinių žaidynių vicečempionais, tik finale nusileidę 0-3 Urugvajui. Lietuvos olimpinėje rinktinėje žaidė Valerijonas Balčiūnas, Stasys Janušauskas-Janušas, Jurgis Hardingsonas, Stasys Razma, Vincas Bartuška, Leonas Juozapaitis, Edvardas Mikučiauskas, Stasys Sabaliauskas, Stepas Garbačiauskas, Hansas Gecas, Juozas Žebrauskas, atsargoje žaidė Vladas Byla ir Juozas Žukauskas. Į žaidynes neišvyko viena reikšmingiausių XX a. Sugrįžus iš Paryžiaus futbolininkus užgriuvo kritikos lavina. Tačiau olimpinės žaidynės lietuviams tapo gera pamoka.
Baltijos Taurės Turnyras ir Atranka į Pasaulio Čempionatus
1928 m. startavo Baltijos taurės turnyras, kuriame varžėsi Lietuvos, Latvijos ir Estijos rinktinės. Turnyras tapo tradiciniu ir su retomis išimtimis (neįvyko 1934 ir 1939 m.) buvo rengiamas kasmet iki pat 1940 m. Lietuva dalyvavo ir atrankos varžybose į Tarpukariu vykusius pasaulio futbolo čempionatus. 1934 m. PČ atrankos varžybose Lietuvai teko susirungti su Švedijos ir Estijos ekipomis. 1938 m.
Laikotarpis TSRS Sudėtyje
Nuo 1940 m. iki 1990 m. Lietuvai esant TSRS sudėtyje, Lietuvos futbolo rinktinė jokiuose oficialiuose turnyruose dalyvauti negalėjo, tačiau žaidė TSRS tautų spartakiadose ir draugiškose rungtynėse. Taip pat šiuo laikotarpiu lietuviai futbolininkai rungtyniavo TSRS futbolo rinktinės sudėtyje. 1988 m. du lietuviai - Arminas Narbekovas ir Arvydas Janonis - TSRS rinktinės sudėtyje laimėjo Seulo olimpinių žaidynių aukso medalius.
Nepriklausomybės Atgavimas ir Dalyvavimas Tarptautiniuose Turnyruose
Po Nepriklausomybės atgavimo, pirmąsias rungtynes Lietuvos rinktinė sužaidė Tbilisyje 1990 m. gegužės 27 d. su Gruzija, jos baigėsi lygiosiomis 2:2. Nuo tada Lietuvos rinktinė reguliariai žaidžia oficialias ir draugiškas tarpvalstybines futbolo rungtynes. 1991 m. atgaivintas ir Baltijos taurės turnyras. Iš atskirų draugiškų rungtynių galima išskirti Lietuvos rinktinės rungtynes 1996 m. su tuometiniais pasaulio čempionais Brazilijos futbolininkais (rungtynes 3:1 laimėjo brazilai), kuriems atstovavo tokios žvaigždės, kaip Ronaldo, kuris ir įmušė visus tris brazilų įvarčius. 1999 m. Lietuvos rinktinė iki šiol 8 kartus yra bandžiusi patekti į aukščiausio lygio futbolo turnyrus (4 kartus į pasaulio čempionatus ir 4 kartus į Europos čempionatus), tačiau nė sykio neįveikė atrankos varžybų. Iš viso per šiuos bandymus (neskaičiuojant dabar vykstančių 2010 m.
Dalyvavimas Atrankos Varžybose
Pirmasis turnyras į kurį bandė patekti lietuviai - 1994 m. PČ. Pirmąsias rungtynes lietuviai 1992 m. balandžio 28 d. išvykoje žaidė su Šiaurės Airija. Lietuviai nustebino futbolo pasaulį ir pirmosiose oficialiose varžybose sugebėjo iškovoti lygiąsias 2:2. Visgi vėliau Lietuvos rinktinės rezultatai suprastėjo - per 12 atrankos ciklo rungtynių buvo iškovotos tik 2 pergalės (2:1 prieš Latviją ir 3:1 prieš Albaniją), 3 kartus sužaista lygiosiomis (be jau minėtų rungtynių su Šiaurės Airija, dar pasiektos lygiosios su latviais ir danais) ir 7 kartus pralaimėta (tarp jų - penki iš eilės pralaimėjimai penkiose paskutinėse atrankos ciklo rungtynėse).
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
Kitas oficialus Lietuvos rinktinės turnyras - atrankos varžybos į 1996 m. Europos futbolo čempionatą. Turnyras pradėtas pergale 2:0 išvykoje prieš Ukrainos komandą. Šios atrankos varžybos buvo vienos sėkmingiausių Lietuvos komandos istorijoje - per 10 mačų iškovotos 5 pergalės (prieš Ukrainą 2:0, prieš Slovėniją du kartus vienodais rezultatais 2:1 ir prieš Estiją 1:0 ir 5:0 - pastarasis rezultatas iki šiol lieka didžiausia Lietuvos komandos pergale oficialiose rungtynėse), kartą sužaista lygiosiomis (0:0 su kroatais) bei patirti 4 pralaimėjimai (0:2 - kroatams, 1:3 - ukrainiečiams ir dukart 0:1 ir 0:4 - italams).
Atrankoje į 1998 m. PČ Prancūzijoje lietuviai buvo priartėję arčiausiai tikslo - patekti į aukščiausio lygio futbolo turnyrą. Šiame atrankos cikle iki pat priešpaskutinio turo Lietuva varžėsi su Airija dėl antrosios vietos grupėje, kuri būtų suteikusi galimybę dalyvauti sekančiame atrankos varžybų etape. Tačiau 1997 m. rugsėjo 10 d. lietuviai savo aikštėje - Vilniuje - pralaimėjo lemiamas rungtynes airiams rezultatu 1:2 ir galutinėje įskaitoje surinko vienu tašku mažiau nei varžovai bei liko trečioje vietoje. Iš viso per 10 rungtynių Lietuva iškovojo 5 pergales (2:0 ir 2:1 prieš Lichtenšteiną, tokiais pat rezultatais 2;0 ir 2:1 prieš Makedoniją ir 2:0 prieš Islandiją), 2 kartus sužaidė lygiosiomis (0:0 su airiais ir 0:0 su islandais) ir tris kartus pralaimėjo (be jau minėto pralaimėjimo prieš airius dar dusyk - 0:3 ir 0:1 - nusileista grupės nugalėtojams rumunams).
Po sėkmingo pasirodymo atrankoje į 1998 m. PČ, lietuviai puoselėjo viltis pakovoti dėl patekimo į Euro 2000 čempionatą Belgijoje ir Nyderlanduose. Tačiau šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti - Lietuva atrankos cikle pasirodė vidutiniškai. Pirmajame mače iškovotos lygiosios 0:0 su gana pajėgia Škotija, tačiau vėliau tokiu pačiu rezultatu 0:0 namuose sužaista su kuklia Farerų salų vienuolike. Trečiajame mače lietuviai pasiekė puikią pergalę 4:2 prieš Bosnijos ir Hercegovinos komandą (šiame mače net tris įvarčius įmušė Valdas Ivanauskas), tačiau vėliau sekė trys pralaimėjimai iš eilės (0:2 - čekams, 1:2 - estams ir 0:2 - bosniams), kurie palaidojo Lietuvos viltis prasibrauti į Europos čempionatą. Likusiose atrankos ciklo rungtynėse Lietuva atsirevanšavo Estijai (2:1), dar kartą pralaimėjo čekams (0:4), nugalėjo Farerus (1:0) ir pralaimėjo škotams (0:3).
Atranka į 2002 m. PČ kol kas yra pats nesėkmingiausias Lietuvos rinktinės atrankos turnyras. Rinktinė startavo 3 pralaimėjimais iš eilės - 0:1 išvykoje nusileista rumunams, o vėliau namuose lietuviai buvo sutriuškinti gruzinų (0:4) ir vengrų (1:6). Po šių nesėkmių pasikeitė Lietuvos komandos treneriai (po pralaimėjimo Gruzijai Stasį Stankų laikinai pakeitė Julius Kvedaras, o po mačo su vengrais rinktinės vairą perėmė Benjaminas Zelkevičius), tačiau rezultatai nepagerėjo: šiek tiek vilčių suteikė lygiosios Vengrijoje (1:1) su šios šalies rinktine, tačiau po to vėl sekė pralaimėjimai išvykoje italams (0:4) ir namuose rumunams (1:2). Atrankos ciklo pabaigoje lietuviai dar sugebėjo namuose sužaisti nulinėmis lygiosiomis su italais (nepaisant to, jog atrankos ciklas lietuviams buvo itin nesėkmingas, šis rezultatas yra vienas didesnių Lietuvos rinktinės pasiekimų), o paskutinėse rungtynėse 0:2 pralaimėjo gruzinams.
Atrankos ciklo į 2004 m. EČ starto pirmosiose rungtynėse lietuviai pralaimėjo vokiečiams (0:2) ir įveikė Farerus (2:0), tačiau vėliau kiek netikėtai patirtas pralaimėjimas islandams (0:3). 2003 m. lietuviai pradėjo sėkmingai - iš pradžių išvykoje iškovotos lygiosios su Vokietija (1:1), o dar vėliau namuose įveikti škotai (1:0). Vėliau sekė pralaimėjimas Islandijos rinktinei, kuriai Lietuva savo aikštėje dar kartą pralaimėjo rezultatu 0:3, vėliau įveikti Farerai 3:1, tačiau pralaimėtos paskutinės ciklo rungtynės škotams (0:1).
2006 m. PČ atrankoje Lietuva žaidė vidutiniškai. Nors atrankos ciklo pradžioje buvo pademonstruoti neblogi rezultatai - lygiosios 1:1 su belgais, pergalė prieš San Mariną 4:0, lygiosios su Ispanija 0:0 ir dar viena pergalė 1:0 prieš San Mariną - tai leido Lietuvai baigti 2004 m. pirmaujant savo grupėje. Tačiau vėliau rezultatai suprastėjo: lygiosios su Bosnija ir Hercogovina 1:1 bei keturi pralaimėjimai iš eilės (0:1 išvykoje ispanams, 0:2 išvykoje serbams, 0:1 namuose bosniams ir 0:2 namuose serbams), paskutinėse rungtynėse lygiosiomis 1:1 sužaista su belgais. Per 10 rungtynių Lietuva surinko 10 taškų (2 pergalės, 4 lygiosios ir 4 pralaimėjimai) ir užėmė tradicinę penktąją vietą grupėje.
Atranką į 2008 m. EČ Lietuva pradėjo lygiosiomis su tuomečiais pasaulio čempionais italais (1:1), vėliau sekė pralaimėjimas škotams (1:2) ir pergalė prieš Farerus (1:0). Atrankos ciklo viduryje Lietuva komplikavo savo padėtį pralaimėjimais prancūzams ir ukrainiečiams vienodais rezultatais 0:1, nugalėjo gruzinus 1:0, tačiau patyrė dar du pralaimėjimus iš eilės Italijai (0:2) ir Škotijai (1:3). Vėliau sekė pergalė prieš Farerus (2:1) ir pralaimėjimas Prancūzijai (0:2). Geriausius rezultatus Lietuvos rinktinė pademonstravo atrankos ciklo pabaigoje, kai per 4 dienų laikotarpį 2007 m. lapkričio mėnesį iškovojo dvi pergales prieš Ukrainą namuose (2:0) ir Gruziją išvykoje (2:0). Iš viso lietuviai per 12 rungtynių iškovojo 5 pergales, kartą sužaidė lygiosiomis, 6 kartus pralaimėjo, surinko 16 taškų ir savo grupėje liko penkti.
Prieš 2010 m. PČ atranką Lietuvos rinktinės treneriu pirmą kartą nuo 1990 m. tapo užsienietis - portugalas Jose Couceiro. Naujojo trenerio vadovaujama komanda startavo labai sėkmingai: per pirmąsias 4 rungtynes iškovojo tris pergales prieš Rumuniją (ši pergalė rezultatu 3:0, pasiekta varžovų aikštėje yra laikoma vienu geriausiu visų laikų lietuvių rezultatų), Austriją ir Farerų salas ir pirmavo savo atrankos grupėje. Tačiau vėliau sekė 5 pralaimėjimai iš eilės (tarp jų net ir Farerų saloms) ir tik paskutinėse atrankos ciklo rungtynėse vėl iškovota pergalė prieš Serbiją. Galutinis lietuvių rezultatas - 12 taškų (10 rungtynių - 4 pergalės, 6 pralaimėjimai) ir užimta ketvirtoji vieta savo grupėje.
Atrankoje į 2012 m. Europos čempionatą Lenkijoje ir Ukrainoje Lietuvos rinktinei vadovavo Raimondas Žutautas. Ciklo pradžia kaip įprasta lietuviams susiklostė neblogai - lygiosios namie su Škotija ir pergalė prieš Čekiją išvykoje. Vėliau sekė du pralaimėjimai tuomečiams pasaulio ir Europos čempionams ispanams vienodu rezultatu 1:3. Nors lietuviai turėjo puikias galimybes kovoti dėl 2-os vietos grupėje, padėtį sukomplikavo pralaimėjimas vienai silpniausių žemyno komandų Lichtenšteinui rezultatu 2:0 ir lygiosios namie. Turnyrą lietuviai baigė pralaimėjimais Škotijai (0:1) ir Čekijai (1:4).