Įvadas
Lietuvos irklavimo sportas turi gilias tradicijas ir turtingą istoriją, kupiną įspūdingų pasiekimų bei iškilių asmenybių. Ši sporto šaka Lietuvoje gyvuoja jau daugiau nei pusę amžiaus, o jos tradicijos ypač stiprios Trakuose, kurie dažnai vadinami Lietuvos irklavimo sostine. Šiame straipsnyje apžvelgsime Lietuvos irklavimo rinktinės istoriją, pradedant nuo ištakų, pirmųjų reikšmingų pergalių, iki dabartinės situacijos ir perspektyvų.
Pirmieji Žingsniai ir Ištakos
Irklavimas, kaip sporto šaka, atsirado Didžiojoje Britanijoje. 1715 m. čia surengtos pirmosios lenktynės, o nuo 1829 m. organizuojamos tradicinės regatos. XIX a. viduryje irklavimas jau buvo kultivuojamas daugelyje Europos šalių, Šiaurės Amerikoje ir Australijoje. 1892 m. įkurta Tarptautinė irklavimo federacija (FISA), vienijanti daugybę šalių.
Lietuvoje pirmasis irklavimo sporto klubas įkurtas 1885 m. Klaipėdoje, kuri tuo metu priklausė Prūsijai. Klubas vadinosi „Neptūnas“ ir kelis dešimtmečius sėkmingai varžėsi Prūsijos čempionatuose bei kitose regatose. 1908 m. įkurta irklavimo sekcija Vilniuje, o 1912 m. - Kauno „Sakalo“ sporto organizacijoje. Tais pačiais metais surengta irkluotojų išvyka iš Vilniaus į Kauną, vyko regatos Verkiai-Vilniaus centras. 1913 m. Nemune atidaryta valčių prieplauka.
Tarpukario Lietuva: Pirmieji Čempionatai ir Bazės
1920 m. įsteigtai Vilniaus irklavimo draugijai priklausė ir irklavimo klubai. 1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, „Neptūnas“ į Lietuvos sporto lygą neįstojo ir toliau dalyvavo Prūsijos čempionatuose. 1931 m. Kaune prie Lietuvos jachtklubo įsteigta irklavimo sekcija.
1936 m. Kaune surengtas pirmasis Lietuvos čempionatas, kuriame valtimis su vairininku vyrai varžėsi 2000 m nuotolyje. 1937 m. pradėjo irkluoti ir moterys, kurios dalyvavo 1938 m. Lietuvos čempionate. Irklavimas buvo įtrauktas į pirmosios Lietuvos tautinės olimpiados programą. Vilniuje ir Kaune buvo pastatytos irklavimo bazės.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Sovietinis Laikotarpis: Ugdymas ir Dalyvavimas SSRS Rinktinėje
Per II pasaulinį karą irklavimo inventorius buvo išgrobstytas, o irklavimo bazės sunaikintos. 1945 m. įkurta Lietuvos irklavimo federacija (LIF), Vilniuje pradėjo veikti „Lokomotyvo“ draugijos irklavimo bazė. 1946 m. surengtos pirmosios po karo irklavimo varžybos - Vilniaus čempionatas.
Lietuvos irkluotojai 1952 m. pradėjo dalyvauti SSRS čempionatuose, o 1956 m. - SSRS tautų spartakiadose. 1954 m. įvyko pirmasis Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų irklavimo čempionatas, turėjęs lemiamą įtaką irklavimo plėtotei Lietuvoje.
Romos Olimpiada ir Pirmasis Olimpinis Medalis
Galima tik įsivaizduoti, koks Lietuvoje buvo sujudimas, kai 1960 m. per Romos olimpines žaidynes irklavimo dviviečių su vairininku valčių varžybose sidabro medalius pelnė lietuviška įgula - Antanas Bagdonavičius ir Zigmas Jukna. Jie buvo pirmieji Lietuvos irkluotojai, olimpinėse žaidynėse iškovoję medalius.
Niekam nežinomi vilniečiai, pradėję irkluoti gana vėlai, viesulu įsiveržė į Sovietų Sąjungos rinktinę. Pergalė atrankos varžybose jiems atvėrė kelią tapti rinktinės kandidatais.
„Tačiau rinktinės treneriai mumis nepasitikėjo, neskubėjo duoti olimpinės aprangos. Siūlė išbandyti jėgas stambioje tarptautinėje regatoje Vakarų Vokietijoje ir norėjo įsitikinti, ko mes iš tikrųjų verti. Tačiau vokiečiai atsisakė mums duoti vizas… Olimpinė apranga mums vis dėlto buvo pasiūta. Tačiau per palydas į Romą, Sovietų Sąjungos rinktinės treneriai akcentavo, kad viena silpniausių komandos grandžių - dvivietė su vairininku, iš kurios nesitikima medalių. Mes net negalėjome turėti savojo vairininko, nes kažkodėl buvo manoma, kad iš tolesnės kovos iškrisime jau po paguodos plaukimo ir atsidursime žiūrovų tribūnoje“, - prisimena A. Bagdonavičius.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
Irklavimo legenda priduria, kad po finišo jam norėjosi verkti, nes iš rankų išsprūdo aukso medalis. Medalis, kurio taip trūksta gausioje Lietuvos irklavimo šeimoje iki šių dienų. Olimpinis vicečempionas pyko ant visų, bet labiausiai ant tų, kurie jų įgulą laikė beviltiška ir neskatino kovoti dėl aukštos vietos.
Tačiau dabar Antanas pripažįsta, kad tada nereikėjo taip labai išgyventi, nes jie dar nebuvo tapę nei Lietuvos, nei Sovietų Sąjungos čempionais. Mūsų irkluotojus ramino tai, kad jie išjudino Lietuvos jaunimą, kuris pradėjo domėtis irklavimu. O netrukus prasidėjo ir Lietuvos irkluotojų era.
Sugrįžtančių Romos olimpinių žaidynių didvyrių nekantriai laukė visa Lietuva. Tikras iškilmių ceremonialas įvyko dar skrendant į Lietuvą lėktuvu Maskva-Vilnius. Lietuva mūsų laukė su gėlėmis, vainikais, ordinais ir medaliais. Sporto mėgėjai pagal seną graikų paprotį mus nešė ant rankų. Tačiau gerai žinojome, kad tie sirgaliai mūsų pergalių bei medalių lauks ir ateityje. Užgriuvo sveikinimų lavina, kiekvienas norėjo su mumis ilgėliau pabūti, išgirsti įspūdžių gyvu žodžiu.
Kiti Žymūs Pasiekimai Sovietmečiu
- 1962 m.: Vyrų aštuonvietė, kurios didžiąją daugumą sudarė Vilniaus „Žalgirio“ irkluotojai (A. Bagdonavičius, V. Briedis, J. Jagelavičius, Z. Jukna, P. Karia, R. Vaitkevičius, tr. R. Vaitkevičius), pasaulio čempionate Liucernoje (Šveicarija) pelnė sidabro medalius, tradicinėje Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės sukakties iškilmių regatoje Filadelfijoje įveikė Jungtinių Amerikos Valstijų aštuonvietę, 1963 m. tapo Europos vicečempione.
- 1964 m.: Lietuvos aštuonvietė (A. Bagdonanvičius, V. Briedis, J. Jagelavičius, Z. Jukna, P. Karia, R. Vaitkevičius, treneris R. Vaitkevičius) laimėjo Henlio (Henley) regatos Grand Challenge Cup taurę.
- 1968 m.: A. Bagdonavičius, V. Briedis, J. Jagelavičius, Z. Jukna (8+, treneris R. Vaitkevičius) laimėjo bronzos medalius XIX olimpinėse žaidynėse Meksike.
- 1976 m.: V. Butkus (4×; treneris A. Arelis), K. Koženkova (8+, treneris E. Vaitkevičius) tapo vicečempionais XXI olimpinėse žaidynėse Monrealyje. G. Šidagytė-Ramoškienė ir E. Kaminskaitė (2−, treneriai E. Vaitkevičius ir J. Aleksandravičienė) pelnė bronzos medalius.
- 1980 m.: J. Narmontas ir I. Pinskus (8+, treneriai R. Rudžionis, G. Koršikovas) iškovojo bronzos medalius XXII olimpinėse žaidynėse Maskvoje.
Antanas Bagdonavičius: Legenda Gyva
A. Bagdonavičius apie savo karjerą papasakojo svetainei LTOK.LT. Sportininkas prisiminė, kad stovėjo vos ne ant pačio aukščiausiojo laiptelio. Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Avery Brundage‘as jiems įteikė sidabro medalius. Sidabro, bet, ko gero, su didele aukso priemaiša. Pasiekėme daugumai sunkiai įsivaizduojamą pergalę, kadangi buvome olimpinių žaidynių debiutantai, niekam nežinomi.
Kai medalis papuošė mano krūtinę, mintimis dar kartą įveikiau olimpinę distanciją. Buvau šimtu procentų įsitikinęs, kad mums neteisingai buvo priteistas „falšstartas“, kurį padarė amerikiečiai.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
Ir antrą kartą, net užsisėdėję starte, pirmavome tris ketvirčius distancijos, bet gaila dėl savo nepatyrimo pražiopsojome vokiečių įgulos spurtą. Susigriebėme finišuoti, bet jau buvo per vėlu. Akimirksniu greitesni buvo vokiečiai. Pritrūkome taktinio pasirengimo, ištvermės, bet labiausiai - patyrimo.
Tris kartus stovėjau ant aukščiausiosios pakylos laiptelio per Europos čempionatus, dukart tapau pasaulio vicečempionu, tačiau olimpinis sidabro medalis, laimėtas būnant „naujoku“ taip ir liko didžiausiu mano karjeros laimėjimu.
2010-aisiais, minint Romos olimpinių žaidynių 50-metį, Italijoje buvo surengtos didelės iškilmės. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas man ir ieties metikei Birutei Kalėdienei sudarė galimybę nuvykti į Romą. Tris dienas buvome vežiojame po miesto įžymybes, tačiau į olimpinį irklavimo kanalą nebuvome nuvežti, italų programa buvo kita. 1961-aisiais su Zigmu Jukna dar tapote Europos čempionais, o nuo 1962-ųjų kartu su juo bei komandos draugais jau pradėjote irkluoti aštuonvietę. Kodėl pakeitėte valtį, gal pradėjote nepasitikėti legendiniu žemaičiu Zigmu?
Ne, buvo kitaip. SSRS irklavimo federacijai pradėjus vesti derybas su amerikiečiais dėl aštuonviečių mačų atgaivinimo, 1958-aisiais jų aštuonvietės įgula viešėjo Maskvoje ir nugalėjo tuomečius SSRS čempionus leningradiečius. Tačiau tokių susitikimų vėliau buvo atsisakyta, jie netapo tradiciniais.
Buvo imtasi priemonių geriausiai Sovietų Sąjungos aštuonvietei sudaryti. Pasiūlymą gavo ir Lietuva. Mūsų trenerį Ričardą Vaitkevičių, o ir mus pačius, suintrigavo kelionė į Ameriką, kur ne taip lengva sovietmečiu buvo patekti. O tada atsirado puiki proga: amerikiečiai laukė atvykstančios Sovietų Sąjungos aštuonvietės.
Per SSRS čempionatą su Zigmu laimėjome pavienių dviviečių, o kiek vėliau su Zigmu ir komandos draugais Povilu Liutkaičiu, Celestinu Juciu, Vytautu Briedžiu, Petru Karla, Alfonsu Mikšiu, savo treneriu Ričardu Vaitkevičiumi ir vairininku Gerdu Morkumi - ir aštuonviečių varžybas. Mums 1962-aisiais buvo patikėta vykti į Ameriką ir Filadelfijoje nacionalinės JAV šventės proga dalyvauti JAV- Sovietų Sąjungos aštuonviečių mače. Mūsų komandą, kurioje buvo šeši žalgiriečiai, sustiprino dar trys irkluotojai iš kitų SSRS miestų. Aidint daugiatūkstantinės žiūrovų minios plojimams, mes pirmi pasiekėme finišą.
JAV laikraščiai ypač pabrėžė svarų Lietuvos irkluotojų indėlį į šią pergalę. Amerikiečių pralaimėjimas buvo lyginamas su pralaimėjimu prie Perl-Harboro, kada antrojo pasaulinio karo metais japonų laivynas sutriuškino amerikiečius.
Lankantis Filadelfijos irklavimo klube didelį įspūdį paliko jų muziejus, kuriame pamačiau net 40 aštuonviečių ir ten sugulusią visą šios prestižinės valčių klasės istoriją. Tai buvo mano vienintelė kelionė į Ameriką, ten per savo karjerą daugiau neteko pabuvoti. Po pergalės Filadelfijoje mūsų irkluotojams iš karto buvo išdalinti butai Antakalnio mikrorajone. Tiesa, mums su Zigmu jų neparūpino, nes prieš metus jau buvome gavę kuklesnius Smolenkso gatvėje.
Tuomet prasidėjo Vilniaus „Žalgirio“ aštuonvietės, sustiprintos Jurijumi Suslinu, Vladimiru Sterliku ir vairininku Jurijumi Lorenconu triumfas įvairiuose vandenyse. Medaliai pasaulio ir Europos čempionatuose, Tokijo olimpinėse žaidynėse užėmėte penktą vietą, o Meksike laimėjote bronzos medalius. Kiek į šias pergales įdėjote darbo?
Atstovaujant Sovietų Sąjungos rinktinei, krūviai buvo nežmoniški, neįsivaizduoju, kaip juos pakėlėme. Visą sezoną treniravomės triskart per dieną. Žiemą daug slidinėjome, o vasarą - irklavome, stiprėjome fiziškai. Per metus kone vienuolika mėnesių nebūdavome namie.
Treniruočių stovyklos vykdavo toli nuo Lietuvos. Pasitaikydavo dienų, kad būdavome tiek nuvarginti, jog vos užlipdavome laiptais, rankose negalėdavome išlaikyti sportinių krepšių. Stebėjausi, kaip mano ilgametis komandos draugas Zigmutis Jukna vakarais, prieš guldamas į lovą, dar surasdavo jėgų rašyti atsiminimus.
Rinktinėje mano starto yris buvo pats stipriausias, buvau ir fiziškai stipriausiais. Manau, kad buvau elitinis irkluotojas, kur mane sodindavo, - ten tikdavau. Iš tos aštuonvietės, kurią irklavome, gyvi kol kas esame tik aš ir vairininkas Gerdas Morkus. Tiesa, nežinau koks ukrainiečio Vladimiro Sterliko likimas.
Kodėl dar ir šiandien vaikštau žeme? Todėl, kad per rinktinės treniruočių stovyklas jausdavau, jog man jau ateina galas, neištversiu, reikia sustoti. Išsisukinėdavau įvairiausiais būdais, daug ką sau galėjau leisti, nes rinktinės treneriai žinojo, jog be manęs komanda nebe ta. Buvau labai gyvybingas, per tas porą-trejetų „nusuktų“ dienų atsigaudavau ir vėl galėdavau treniruotis. Kai mes važinėdavome po tarptautines regatas, mums daug kas pavydėdavo išvykų į užsienį. Tačiau kai apmąstau savo gyvenimą, tai nerandu pasitenkinimo akimirkos. Treniravomės per jėgą, alindavome savo organizmą. Toks buvo Sovietų Sąjungos rinktinės trenerių muštras - trokšdami pergalių, jie nesaugojo mūsų sveikatos.
Jūsų karjeroje netrūko ir nuotykių. Ne paslaptis, sovietmečio laikais išvykus į užsienį kišenėse švilpdavo vėjai. Kaip išgyvendavote? Veždavote kažką parduoti?
Dažniausiai ieškodavome JAV dolerių, kuriuos tais laikais ne taip paprastai būdavo rasti. Juos įklijuodavome į knygos puslapius ir taip prasiveždavome. Prieš išvykstant į Tokijo olimpines žaidynes dolerių per pažįstamus suradau pas vieną močiutę, gyvenančią Kretingoje. Iš jos gan didokos dėžutės pabiro apie 8 tūkst. dolerių, tačiau kone visi jie buvo sudūlėję, likę tik skutukai. Šiaip ne taip susirinkau apie 100 dolerių po dvidešimt kupiūrų, kurie buvo mažiausiai sudūlėję. Nuvykus į žaidynes, pradėjau ieškotis JAV banko, kad galėčiau juos išsikeisti į Japonijos jenas.
Tačiau bankas mano dolerių nepriėmė. Zigmo Juknos geras draugas amerikiečių dvivietės vairininkas Kentas Mitčelas sutiko man tuos dolerius iškeisti. Po daugelio metų, 2002-aiais per pasaulio veteranų čempionatą Melburne jį vėl sutikau. Amerikietis pradėjo girtis, kokį jis biznį padarė su tais senais mano doleriais. Mat, tas senienas graibstyte išgraibė kolekcionieriai.
Veždavomės parduoti ir fotoaparatus, ypač „Zenit“, tačiau už juos gaudavome kapeikas. Vienais metais Didžiojoje Britanijoje prieš prestižinę karališkąją Henlėjaus regatą užsukome į kavinę pavalgyti. Apsukrūs padavėjai pamatę, jog nesame vietiniai, iš karto paklausė, ką atsivežėme parduoti. Atsakėme, kad dvi dėžes (4 kg) juodųjų ikrų.
Tačiau anglai jų nepirko. Viešėdami pas lietuvius, tuos ikrus pradėjome valgyti šaukštais. Lietuviai pašiurpo ir pasisiūlė mums padėti parduoti. Už dvi dėžes ikrų gavome 20 tuo metu madingų baloninių lietpalčių, kurie mūsų lagaminuose užėmė nedaug vietos ir Lietuvoje buvo labai vertinga dovana. Kai vykdavome į tarptautines regatas mūsų paprastai netikrindavo, sunkiau būdavau tuos užsienietiškus pirkinius parsivežti.
Lietuvos irkluotojai olimpinėse žaidynėse
Lietuvos sportininkai pirmą kartą TSRS sudėtyje pasirodė 1952 m. Tais pačiais metais pirmieji Lietuvos sportininkai laimi olimpinius medalius. Per visą istoriją Lietuvai, kaip nepriklausomai valstybei, vasaros olimpinėse žaidynėse atstovavo 222 sportininkai 18-oje sporto šakų ir 27 sportininkai 6-iose sporto šakose žiemos olimpinėse žaidynėse. Daugiausiai medalių pelnė Virgilijus Alekna ir Gintaras Einikis (po 3 medalius).
Nepriklausomybės Laikotarpis: Naujos Galimybės ir Iššūkiai
1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir 1991 m. Lietuvos irklavimo federaciją priėmus į Tarptautinę irklavimo federaciją (FISA), irkluotojams atsirado daugiau galimybių dalyvauti Europos, pasaulio čempionatuose, tarptautinėse regatose ir kitose varžybose.
XXV olimpinėse žaidynėse (1992 Barselona) dalyvavo 8 irkluotojai (E. Petkus, J. Bagdonas, vairininkas V. Mačiulskis, 2+; treneris K. Bartkus, užėmė 9 vietą), XXVI olimpinėse žaidynėse (1996 Atlanta) - 3 irkluotojai. 1997 m. E. Petkus ir J. Bagdonas (2−; treneris K. Bartkus) laimėjo Pasaulio taurę, B. Šakickienė ir K. Paplavskaja (2×; treneris A. Volungevičius) - Europos čempionatą.
1995 m. Birštone pradėtos rengti A. Kikilo taurės, Trakuose - Lietuvos sporto klubų taurės regata. 1999 m. įvyko oficialus uždarų patalpų žiemos čempionatas Concept II treniruokliais, 2001 m. - pirmasis Lietuvos irklavimo federacijos žiemos turnyras.
Dabartinė Situacija ir Perspektyvos
Lietuvos irklavimo sportas šiuo metu išgyvena pakilimą. Lietuvos irkluotojai nuolat dalyvauja ir sėkmingai pasirodo tarptautinėse varžybose, Europos ir pasaulio čempionatuose bei olimpinėse žaidynėse.
Lietuvos irklavimo federacijos veikla
Lietuvos irklavimo federacija (LIF) yra pagrindinė organizacija, atsakinga už irklavimo sporto plėtrą ir valdymą Lietuvoje. LIF organizuoja nacionalinius čempionatus, taurės varžybas, rengia sportininkus tarptautinėms varžyboms, įskaitant olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus.
LIF prezidentai:
- J. Obelienius (1946-1951)
- J. Pavilionis (1951-1957)
- A. Slanksnys (1957-1977)
- S. Rudžionis (1977-1985)
- B. Zaikauskas (1985-1989)
- E. Savickas (1989-1997)
- A. Volungevičius (1997-2009)
- Dainius Pavilionis
Žymūs Lietuvos irkluotojai
Per ilgą Lietuvos irklavimo istoriją iškilo daug žymių sportininkų, kurie garsino Lietuvą tarptautinėse varžybose. Tarp jų:
- Antanas Bagdonavičius
- Zigmas Jukna
- Birutė Zalagaitytė-Kalėdienė
- Genovaitė Šidagytė-Ramoškienė
- Rolandas Maščinskas
- Saulius Ritteris
- Mindaugas Griškonis
- Armandas Kelmelis
Irklavimo bazės Lietuvoje
Lietuvos irkluotojai turi galimybę treniruotis įvairiose bazėse, įskaitant Trakų bazę, „Nemuno“ bazę Kaune ir Šiaulių irklavimo bazę. Trakų bazė laikoma viena geriausių irklavimo bazių pasaulyje, turinti puikią akvatoriją ir gerą infrastruktūrą.
Jaunimo ugdymas ir perspektyvos
Lietuvoje daug dėmesio skiriama jaunųjų irkluotojų ugdymui. Europos jaunių čempionatas, vykęs Trakuose, parodė, kad Lietuva turi stiprių komandų ir gali pasidžiaugti medaliais. Svarbu, kad būtų skatinami centralizuoti užsiėmimai vidurinėse mokyklose, ne tik irklavimo, bet ir kitų sporto šakų.
Iššūkiai ir problemos
Nepaisant pasiekimų, Lietuvos irklavimo sportas susiduria su iššūkiais. Vienas iš jų - finansavimo trūkumas. Nors pinigų niekada nebus per daug, svarbiausia yra sukurti gerą sistemą ir skatinti jaunimą sportuoti. Kita problema - brangstantis viešasis transportas, kuris gali būti kliūtis jaunimui iš tolimesnių miestelių atvykti į treniruotes.
LIF Garbės Ženklo Apdovanotieji
LIF Garbės ženklu apdovanoti asmenys:
- Nr. 001 - Vytautas Julius Briedis
- Nr. 002 - Werner Zwimpfer
- Nr. 003 - Algirdas Kazimieras Arelis
- Nr. 004 - Zygfryd Żurawski
- Nr. 005 - Eugenijus Levickas
- Nr. 006 - Antanas Bagdonavičius
- Nr. 007 - Stasys Karolis Nutautas
- Nr. 008 - Alvydas Varnas
- Nr. 009 - Sofija Grucova
- Nr. 010 - Ryszard Stadniuk
- Nr. 011 - Liudvikas Albertas Mileška