Lietuvos ledo ritulio istorija - tai kelias, paženklintas entuziazmo, iššūkių ir pergalių. Nuo pirmųjų bandymų ant užšalusių tvenkinių iki tarptautinių arenų, ledo ritulys Lietuvoje išgyveno įvairius etapus, formavusius jo dabartinį veidą.
Ledo ritulio užuomazgos Lietuvoje
Lietuvos sporto istorija siekia senovės baltų laikus, tačiau organizuotas sportas, ypač ledo ritulys, pradėjo formuotis tik XX amžiaus pradžioje. Nors Rusijos imperijos valdymo metais sportas Lietuvoje nebuvo skatinamas, nepriklausomybės atkūrimas 1918 m. atvėrė naujas galimybes sporto plėtrai.
Pirmasis ledo ritulio čempionatas Lietuvoje sužaistas dar 1926 metais. Tarpukariu populiarios buvo įvairios sporto organizacijos, tokios kaip Lietuvos sporto lyga, Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga ir kitos, kurios rūpinosi sporto rėmimu ir populiarinimu. Kretingoje, pavyzdžiui, ant Pranciškonų vienuolyno tvenkinio ir Akmenos upės ledo jau buvo žaidžiamas ledo ritulys XX a. 4-ą dešimtmetį.
Jonas Murauskas, gimęs 1913 m. Kaune, prisiminė, kad ledo ritulį pradėjo žaisti 1927-aisiais, būdamas keturiolikos. Anot jo, taisyklės praktiškai nesiskyrė nuo šiandieninių, tačiau rungtynės būdavo rengiamos po atviru dangumi ir tik tinkamomis oro sąlygomis. J. Murausko išsaugotose nuotraukose matyti, kad ledo ritulininkai žaisdavo be apsaugos priemonių, tik vartininkas būdavo šiek tiek labiau prisidengęs. Šoniniai aikštės borteliai būdavo suręsti iš lentų.
Kęstutis Bulota - ledo ritulio pradininkas
Kaip teigia istorikas Algis Bitautas, vienas iš svarbiausių asmenų, prisidėjusių prie ledo ritulio raidos Lietuvoje, buvo generolo Jono Bulotos sūnus, statybos inžinierius Kęstutis Bulota. K. Bulota Nepriklausomybės metais pasižymėjo ne vien tuo, kad suprojektavo pirmąjį Lietuvoje Valstybinį stadioną (kuris dabar vadinasi jam talkinusio S. Dariaus ir S. Girėno vardu), kad buvo pirmasis mūsų olimpietis, atstovavęs Lietuvai 1928 metų žiemos olimpinėse žaidynėse Saint Morise, dviračių sporto, kojinio („futbolo“), greitojo čiuožimo, krepšinio („basketbolo“), ledo ritulio („hokėjaus“) ir kitų sporto šakų pradininkas Lietuvoje, bet jo iniciatyvos bei pastangų dėka kanadietiškas ledo ritulys galutinai įsitvirtino, kaip pati mėgstamiausia žiemos sporto šaka laisvoje Lietuvoje. Nors šis gražus žaidimas karo lakūno S. Dariaus iniciatyva Kaune buvo pradėtas žaisti dar 1922 metų žiemą, o pirmosios Lietuvos ledo ritulio pirmenybės prasidėjo 1926 matais, iki K. Bulotos mokslų Berlyne, daug kur Lietuvoje dar buvo žaidžiamas ir bandi - rusiškas ledo ritulys su kamuoliu. Panašiai buvo Latvijoje, Estijoje bei Suomijoje, kur bandi buvo net populiaresnis. 1926-1930 m. studijuodamas aukštojoje technikos mokykloje Šarlotenburge, Berlyne, Kęstutis Bulota aktyviai sportavo lenktyniaudamas greitojo čiuožimo rungtyse bei žaisdamas kanadietišką ledo rutulį Berlyno pačiūžų klubo (BSC - Hertha Berliner Sport-Club) komandoje.
Taip pat skaitykite: Nacionalinė Lietuvos ledo ritulio rinktinė
Kęstutis Bulota kritikavo tuometinį Lietuvos ledo ritulio žaidimą, kuriame buvo naudojamas kamuolys ir žaidžiama ne pagal galiojančias taisykles. Jis inicijavo permainas, ragindamas Lietuvą pereiti prie kanadietiškų žaidimo taisyklių. Galutinai sugrįžęs į Kauną, jis 1931 m. žaidė Kauno ASK (Akademinio sporto klubo) komandoje, o vėliau (1932-1935) įsitvirtino vieno stipriausių Kauno klubų - LFLS pagrindinėje sudėtyje, o 1932 m. vasario 27 d. Rygoje dalyvavo pirmose tarpvalstybinėse Lietuvos ledo ritulio rinktinės rungtynėse su Latvijos rinktine. 1935-1940 m. inž. K. Bulota daugiau laiko skyrė sporto organizaciniam darbui, teisėjavo, buvo LFLS Kauno klubo pirmininku. Šios permainos leido surengti pirmąsias tarpvalstybines rungtynes su Latvija, kurias Lietuva pralaimėjo rezultatu 0-3. Nepaisant pralaimėjimo, ledo ritulys Lietuvoje ėmė sparčiai populiarėti, o jo lygis - kilti.
K. Bulota taip pat pasižymėjo kaip sportininkas. Sankt Morice (Šveicarija) vykusiose varžybose jis varžėsi keturiose rungtyse, o aukščiausią - penktąją - vietą užėmė 10 000 m čiuožimo rungtyje. Įdomu tai, kad šios varžybos buvo nutrauktos dėl oro sąlygų, tačiau K. Deja, K. Bulotos likimas buvo tragiškas. 1941 m. birželio 14 d., Sovietų Sąjungai vykdant masinį lietuvių trėmimą, jis buvo išvežtas į Sibirą, kur žuvo bandydamas pabėgti iš lagerio.
Pirmosios ledo ritulio komandos ir pirmenybės
Pirmosios Lietuvoje kanadietiško ledo ritulio pirmenybės (svetimas žodis „čempionatas“ Lietuvos respublikoje visiškai nebuvo vartojamas, jis Lietuvoje atsirado tik kartu su antrąją Sovietų okupacija) prasidėjo 1926 m. sausio 30 d. Jame dalyvavo keturios Kauno komandos - LFLS, KSK, „Kovas“ ir „Makabi. Pirmaisiais Lietuvos ledo ritulio Meisteriais (jokių „čempionų“ taip pat nebuvo) tapo LFLS ledo ritulininkai. Augant ledo ritulio populiarumui Lietuvoje, augo žaidėjų meistriškumas, daugėjo klubų, ne vien Kaune, bet ir kituose miestuose, … 1938 m. Lietuvos rinktinė debiutavo Europos bei pasaulio ledo ritulio pirmenybėse tuometinėje Čekoslovakijoje. Kalnų mūsiškiai nenuvertė, tačiau ryškiai įsirašė savo vardą į istoriją. Jie netgi buvo pavadinti pirmenybių sensacija. Be istorinės šventės ant ledo, tada lietuviai dar minėjo ir Valstybės atkūrimo 20-metį. Praėjo lygiai 80 metų ir Lietuva jau švenčia 100-metį.
Lietuvoje ledo ritulys pradėtas žaisti 1922 m. Tarpukariu populiarios buvo įvairios sporto organizacijos, tokios kaip Lietuvos sporto lyga, Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga ir kitos, kurios rūpinosi sporto rėmimu ir populiarinimu.
Lietuvos ledo ritulio rinktinė ir debiutas pasaulio čempionate
Nepaisant sunkumų, ledo ritulys Lietuvoje sparčiai vystėsi, o jo kulminacija tapo Lietuvos ledo ritulio rinktinės dalyvavimas 1938 m. pasaulio ledo ritulio čempionate. Pirmasis rimtas turnyras, kuriame žaidė Lietuvos rinktinė (1938 m. Europos ir pasaulio čempionatas Prahoje), paženklintas viena pergale ir trimis pralaimėjimais. Čempionate, vykusiame Prahoje, Čekoslovakijoje, Lietuvos rinktinė užėmė 10 poziciją. Šis pasiekimas iki šiol yra nepakartotas.
Taip pat skaitykite: Rinktinės sudėtis ir analizė
12-osios pasaulio ir 23-osios Europos ledo ritulio pirmenybės vyko 1938 metų vasario 11-20 d. Čekoslovakijos sostinėje Prahoje, Štvanice žiemos stadione (Zimní stadion Štvanice), kuris turėjo dirbtinę ledo dangą. Pradžioje buvo planuota, kad pirmenybėse dalyvaus 16 rinktinių, kurios bus paskirstytos į keturias grupes. Bet prieš pat atidarymą Prancūzijai ir Olandijai atsisakius dalyvauti, organizatoriams teko skubiai perskirstyti komandas į tris grupes kuriose buvo pasklaidytos pajėgiausios komandos. Lietuva pateko į A grupę, kurioje turėjo rungtis su Rumunijos, Lenkijos, Vengrijos ir Šveicarijos rinktinėmis. Lietuva paskutinioji padavė paraišką dalyvauti šiose pirmenybėse.
Į pagrindinę Lietuvos rinktinės sudėtį buvo pakviesti 10 Kauno klubų žaidėjų: puolėjas Jurgis Grigalauskas (komandos kapitonas), puolėjas Vytautas Ilgūnas, gynėjas Antanas Kuzmickas (visi iš „Tauro“); vartininkas Antanas? (vardas dar nėra galutinai nustatytas) Mačius, puolėjas Juozas Klimas (abu iš LGSF); gynėjai Bronius Kuzmickas, Vladas Karalius (abu LFLS); puolėjai Eleuterijus Bačinskas, Alfredas Hofmanas (KVK-JSO) ir ? (vardas dar nenustatytas) Jocius (Šaulių KJK). Komandą lydėjo Lietuvos Vandens ir žiemos sporto sąjungos pirmininkas Jonas Kalvaitis ir Ledo ritulio komiteto vadovas Stasys Petokas. Pirmenybių rengėjai pilną išlaikymą garantavo 16 delegacijos nariams. Todėl keli klubai papildomai siuntė savo geresniuosius žaidėjus savomis lėšomis. Į Prahą vasario 8 d. vakare traukiniu iš Kauno dar važiavo vartininkas Alfonsas Gudaitis (iš „Tauro“), puolėjai Vladas Matulevičius, Stasys Vasaitis (iš Š. KJK) ir Vilhelmas Dornas (iš LGSF).
Pirmoji pergalė prieš Rumuniją
Lietuvos rinktinė ant Štvanice žiemos stationo ledo iščiuožė pasipuošusi geltona, žalia, raudona uniformomis. Ant geltonų lietuvių megztinių, širdies pusėje šuoliavo nedidelis Vytis. Kai kurie mūsų žaidėjai žaidė dar ir su šeimininkų visų komandų nariams dovanotomis baltomis kepuraitėmis su nedidele trispalve. Atrodė išties šauniai. Pirmosios rungtynės grupėje debiutantams išpuolė su 7 metus pirmenybėse dalyvaujančia Rumunija. "Iš lietuvių komandos silpniausia vieta buvo gynimas, kuris retai sugebėjo sukliudyti priešų puolimą. Vien tiktai puikus Mačiaus, vartininko, uolumas, ir sugebėjimas likvidavo daug pavojingų situacijų. Geriausi komandos žaidėjai buvo Ilgūnas ir Jocius, ypač paskutinysis daugelį kartų pavojingai prasiveržė prie rumunų vartų ir susilaukė publikos plojimų. Publika buvo Lietuvos pusėj ir visai ji nepataikavo, kaip tvirtino, kad Lietuva savo „ugnies bandymą“ išlaikė. Laikraščiai plačiai apie šias rungtynes rašė. „Naujokas“ patiekė sensaciją!“ „Pirmoji taunyro sensacija!“, „Studentai iš Lietuvos sumušė Rumuniją 1:0!“ Tokie buvo laikraščių pranešimai, kurie į lietuvių laimėjimą žiūrėjo kaip į sensaciją.“ Tą pirmąjį ir vienintelį pirmųjų rungtynių įvartį tada įmušė puolėjęs Vytautas Ilgūnas iš LFLS, vienas iš pripažintų mūsų komandos lyderių.
Finansiniai sunkumai ir traumos
Dar prieš išvykstant į pirmenybes Čekoslovakijoje, delegacijos vadovų buvo nuspręsta, kad Lietuvos rinktinės žaidėjai savo skirtingas, įvairiausias (pirktas ir pačių gamintas), naudotas, pirštines bei kūno apsaugas paliks namie. Buvo nutarta Prahoje įsigyti visiems vienodas žinomo prekės ženklo pirštines bei kūno apsaugų komplektus, kad komanda gražiai reprezentuotų Lietuvą. Deja, šioje vietoje buvo organizatorių labai apsiskaičiuota. Nuvykus paaiškėjo, kad pilniems komplektams neužtenka pinigų.
V. Ilgūnas, jau atkūrus nepriklausomybę, buvo spaudoje minėjęs, kad vieno pilno „šarvų“ komplekto kaina Prahoje siekė apie 250 litų, kas gerokai viršijo numatytą delegacijos biudžetą. Teko dalies apsaugų atsisakyti, ir tai turėjo lemiamos reikšmės žaidime su Lenkijos rinktine bei visuose kituose turnyro susitikimuose.
Taip pat skaitykite: Ledo ritulio apžvalga
Labai tikėtina, kad tai būtų buvęs ne vienintelis šio ledo ritulininko taškas pirmenybėse, jeigu ne lemtingi tolimesni įvykiai.
Skaudi pamoka prieš Lenkiją
Lenkija, kaip žinia, prieš pat ruošiamą ultimatumą, dar buvo Lietuvos priešu ne vien ant ledo. Šis susitikimas kelė ypač daug aistrų abiejose pusėse. Pirmenybių išvakarėse Lenkijos spaudoje buvo skleidžiami gandai ir atvirai baiminamasi, kad lietuviai čia iškrės tą patį, ką prieš metus padarė Europos krepšinio pirmenybėse, Rygoje. T.y., kad jie yra į savo komandą prisikvietę lietuvių iš Kanados, ir kad Prahoje visiems gali rimtai pasipriešinti. Pirmosios laimėtos rungtynės prieš Rumuniją tokias nuotaikas tik sustiprino. Lietuvos spaudoje taip pat buvo užuominų apie kažkokius Lenkijos komandos kanadiečius.
Rungtynės su Lenkija vyko paėjus vos 12 valandų po debiuto su Rumunija. Spauda rašė: „Deja, kitos rungtynės Lietuvai buvo tikrai juodos. Šeštadienį prieš pietus 10,5 val. lietuviai vėl turėjo žaisti. Komanda visai mažai turėjo poilsio. Pirmojoj poroj žaidė Lietuva - Lenkija 1:8 (3:0, 0:0, 5:1). Per šias rungtynes vėl aiškiai buvo matyti lietuvių gynimo klaidos. Dažnai jie vartuose palikdavo vieną Mačių. Taip pat nesisekė lietuviams šaudyti. Lenkai žaidė gerai, tačiau vis dėlto rezultatas keletu įvarčių per aukštas. Jau pirmose minutėse lenkai pradeda labai smarkiai pulti ir trečioj minutėj savo naudai jie turi du įvarčiu, tačiau lietuviai nenusimena. Jočius ir Karalius keletą kartų taip pat prasiveržia, bet įvarčio pasiekti nepasiseka. 8 min. netikėtai krenta į lietuvių vartus trečias įvartis. Dauguma buvo įsitikinę, kad rezultatas vargiai ar pakils daugiau kaip 2:0 lenkų naudai, nes po dviejų įvarčių lietuviai susigriebė ir atkakliai ginasi. Antrajam kėliny lietuvių žaidimas kartais visai buvo lygus lenkų žaidimui. Tačiau mūsų komandos šūviai buvo per silpni ir įvarčio nepasiekta. Kartą buvo tikrai garantuota proga. Klimas visai prisiveržė prie priešų vartų, tačiau kai būtinai reikėjo kad kas jį paremtų, nė vieno lietuvių žaidėjo nebuvo. Šeštoj minutėj Hofmanas paleido tikrai nuostabiai smarkų tolimą šūvį, kurį Stogovskis, lenkų vartininkas sugavo ranka. Dar keletą kartų jie prasiveržė, bet lenkų gynimas atlaiko. Nelaimingai sužeidžiamas Ilgūnas. Sulaužomas jo kairiojo peties raktakaulis. Ilgūno sužeidimas lietuvių komandai yra didelis nuostolis. Vytautas Ilgūnas vėliau prisiminė, kad kai lenkai pamatė, kad lietuviai žaidžia be kūno „šarvų“, tyčia tai išnaudojo kietesniu žaidimu.
Nėra abejonės, kad bet kokios rungtynės prieš lenkus tais laikais turėjo daug ir ne vien sportinio pykčio. Lyderio nukirtimas buvo ir tam tikras pažeminimas, kuris negalėjo neatsiliepti tolimesnėse batalijose. Kiti žaidėjai jau neišvengiamai buvo priversti save pasitaupyti. Garbės įvartį į Lenkijos vartus pavyko įmušti Jociui, kurio vardas, Lietuvos ledo ritulio gėdai, dar iki šiol nėra žinomas. Pavyko nustatyti tik tiek, kad jis pasiliko okupuotoje Lietuvoje, ir lyg iš Kauno persikėlė gyventi į Vilnių. Daugiau apie antrojo Lietuvos rinktinės įvarčio Europos bei Pasaulio pirmenybių istorijoje autorių Jocių (kai kur rašoma Jucius), nieko nėra žinoma.
Pralaimėjimai Vengrijai ir Šveicarijai
Tolimesni du lietuvių susitikimai pogrupyje, mūsų priešininkams jau didesnių keblumų nesudarė. Vengrija -Lietuva 10:1 (2:0, 4:0, 4:1). Lietuvių garbės ir Trečiojo pirmenybių istorijoje įvarčio autorius - Eleuterijus Bačinskas, Salomėjos Nėries-Bačinskaitės pusbrolis, Zigmo Varankos auklėtinis iš Vilkaviškio.
Nuo stipriausios pogrupio komandos, kaip ir reikėjo tikėtis, gavome daugiausiai ir sausai. „Lietuvos žinios“ taip aprašė šias rungtynes: „Mūsų ledo ritulio reprezentantai vakar Prahoje turėjo sunkiausias iš visų iki šiol rungtynių su Šveicarija, Europos eksmeisteriu. Šioji prieš pavargusius ir nepatyrusius mūsų ritulininkus išstatė savo stipriausios sudėties komandą ir nelygioje kovoje baigė rungtynes rekordiniu rezultatu 15:0 (9:0, 2:0, 4:0). Golai P. Carinio (4), H. Catinio ir Torianio (po 3), Keplerio ir Lecherio (po 2) ir Gerominio (1). Šis aukštas rezultatas nėra jokia sensacija. Jei mūsiškiai pralaimėjo su lenkais ir su vengrais tokiais aukštais rezultatais, tai jau su Šveicarais negalėjo būti nė kalbos, juo labiau, kad mūsiškiai išvyko be jokio pasirengimo ir juo tolyn, tuo eina silpnyn. Be to, reikia atsiminti kad Šveicarija neseniai nugalėjo Čekoslovakiją 5:0. Žodžiu, šveicarai mums sukūrė panašiai tokią pirtį, kaip 1924 m. Paryžiaus olimpiadoje buvo sukūrę mūsų futbolininkams.
Pagerbimas Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečio proga
Po paskutinių pogrupio rungtynių su Šveicarija, Lietuvos delegacija jau galėjo krautis lagaminus ir grįžti į Kauną, bet Lietuvos rinktinės Prahoje dar laukė labai malonus netikėtumas. 1938 metais Lietuvos respublika iškilmingai minėjo Nepriklausomybės akto 20-metį. Ta proga pirmenybių šeimininkai suorganizavo oficialų Lietuvos delegacijos, Lietuvos rinktinės ir visos Lietuvos pagerbimą.
Vasario 16 d., 20:00 val. vakare, vyko labai svarbios Čekoslovakijos ir JAV ketvirtfinalio rungtynės. Nors čekams tai buvo ypač svarbus mačas, tačiau jie nepagailėjo dėmesio ir parodė išskirtinę pagarbą mūsų šaliai, prieš pat rungtynių pradžią. Štvanico žiemos stadione tada buvo apie 10-12 tūkst. žiūrovų. Žiūrovams per garsiakalbius buvo pranešta, kad Lietuvos respublika šiandien švenčia savo 20-metį, ir ta proga ji bus iškilmingai pagerbta. Grojant specialiam maršui mūsų „geltoniukai“, kaip juos tada pavadino spauda, su trispalve iškilmingai įčiuožė, priekyje lydimi trijų Čekoslovakijos ledo ritulininkų su savo vėliava, ir visi apčiuožę garbės ratą išsirikiavo priešais tribūną, kurioje tarpe kitų aukštų svečių buvo ir Lietuvos Respublikos nepaprastas pasiuntinys ir įgaliotasis ministeris Čekoslovakijai Edvardas Turauskas. Čekoslovakijos ledo ritulio federacijos pirmininkas p. R. Kraffer pasakė iškilmingą sveikinimo kalbą prancūzų, o po to čekų kalba, ir draugiškumo ženklan Lietuvos komandos kapitonui Jurgiui Grigalauskui įteikė Čekoslovakijos vėliavą ir krištolinę vazą. Sugrojo abiejų tautų himnai. Lietuviai, kaip vienas, sušuko: „Čekoslovenku zdar!“ ir tuo pačiu maršu, kaip įčiuožė, buvo aplodismentais šiltai išlydėti. Lietuvos vėliavą priekyje nešė Lietuvos kariuomenės karo lakūnas, LFLS ledo ritulininkas ltn. Bronius Kuzmickas. Įdomu pastebėti, kad Prahos archyve yra saugomi unikalūs kino kadrai, kuriame nufilmuotas šis Lietuvos ledo ritulio rinktinės pagerbimas.
Rezultatai ir įvertinimas
Atsižvelgiant į to meto bendrą lygį, galutiniame rezultate Lietuvos ledo rutulio rinktinės debiutas Prahoje atrodo visai sėkmingas. Pasaulio pirmenybių rikiuotėje, Lietuva kartu su Latvija bei Austrija surinko vienodai taškų ir užėmė 10 poziciją, o Europos - atitinkamai 8, aplenkdamos Norvegiją ir Rumuniją, kurios atsidūrė abiejų lentelių gale.
Jeigu ne per šilta 1937-1938 metų žiema Lietuvoje, kuri neleido mūsų žaidėjams net minimaliai pasitreniruoti prieš išvyką, jeigu ne per kuklus delegacijos biudžetas ir apsiskaičiavimas , nelemtas raktikaulio lūžis bei nepalankus rungtynių tvarkaraštis, gal tas Lietuvos debiutas būtų dar kažkiek sėkmingesnis, ir Lietuvą būtų apėmusi visuotina kanadietiško ledo rutulio karštinė, kaip tai trumpam, prieš pat okupaciją atsitiko su krepšiniu.