Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama Lietuvos sporto lygos (LSL) istorija, pradedant neformaliais sporto užsiėmimais iki jos pripažinimo valstybiniu lygiu. Aptariami svarbiausi įvykiai, asmenybės ir iššūkiai, su kuriais susidūrė Lietuvos sportas XX amžiaus 3-4 dešimtmečiuose.
Sporto ištakos Lietuvoje
Iki XIX a. pabaigos sportas Lietuvoje buvo traktuojamas kaip neformalus laisvalaikio praleidimo būdas, dažnai netgi kaip tuščias laiko švaistymas. Kūno kultūra ir fizinis lavinimas buvo siejami tik su kariniu vyrų parengimu. Padėtis ėmė keistis XX a. 3-ojo dešimtmečio pradžioje, kai aktyvesnis sportavimas įgavo pagreitį.
Sporto entuziastai ir pirmieji klubai
Po 1918 m. vasario 16 d. paskelbtos nepriklausomybės, jaunuoliai, grįžę į tėvynę iš emigracijos, tapo didžiausiais Lietuvos sporto entuziastais. Būtent jie, jau susipažinę su sportu svetur, ėmėsi iniciatyvos. Kaunui tapus laikinąja sostine 1919 m., čia koncentravosi sporto klubai ir plito kūno kultūros idėjos. Tarp sporto klubų steigėjų buvo tokios asmenybės kaip Stepas Garbačiauskas, Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, Karolis ir Viktoras Dineikos, Jonas ir Kęstutis Bulotos, Pranas Sližys ir kiti. 1920 m. Lietuvos sportinis gyvenimas ypač pagyvėjo.
Sporto pripažinimo iššūkiai
Visuomenėje prireikė laiko ir pastangų, kol sportas buvo įvertintas kaip visuomenės kultūros turtas. Net 3-ojo dešimtmečio pradžioje dalis inteligentų kultūrą suprato tik dvasine prasme, o fizinių jėgų gėrėjimasis jiems atrodė priešingas kultūrai. Nepaisant to, nuo 1921 m. rengtuose populiarių sporto šakų (lengvosios atletikos, krepšinio, futbolo, šaudymo, stalo teniso, teniso, plaukimo) Lietuvos čempionatuose, sporto šventėse ir tarptautinėse varžybose ėmė dalyvauti vis daugiau sportuojančių vyrų ir moterų. Tuo metu Kaune gyvenę šviesuoliai Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Antanas Jurgelionis ir kiti stengėsi atskleisti Lietuvos visuomenei fizinio auklėjimo naudą.
Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga ir sporto lygos įkūrimas
1920 m. rugsėjo 15 d. Kaune buvo įkurta Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga, o vėliau įsteigta ir daugiau sporto klubų. 1922 m. buvo įsteigta Lietuvos sporto lyga, imta rengti daugiau varžybų. Tačiau 3-ame dešimtmetyje trūko sporto aikštynų ir inventoriaus, nes valstybė nesuteikė tinkamos paramos. Lietuviai sportininkai su pavydu žvelgė į kaimyninę Latviją, kurioje sportą valstybė rėmė nuo 1919 metų, o sporto reikšmė latviams buvo akivaizdi dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Finansiniai sunkumai ir visuomenės požiūris
Nors nuo 1920 m. sporto entuziastų gretos gausėjo, Lietuvos sporto gyvenime netrūko nesklandumų. 3-o dešimtmečio viduryje sportininkai juto ne tik aikštynų, sporto literatūros bei inventoriaus trūkumą, bet ir žeminantį visuomenės bei vyriausybės požiūrį į sportą. Tai iliustruoja kurioziniai nutikimai, susiję su lietuvių sportininkų dalyvavimu Paryžiaus vasaros olimpinėse žaidynėse 1924 metais.
Dalyvavimas Paryžiaus olimpinėse žaidynėse
Į Paryžiaus žaidynes lietuviai pateko tik atsitiktinumo dėka. Seimas iš pradžių atmetė prašymą skirti finansavimą komandos išvykai, tačiau vėliau pakeitė sprendimą. Apie tai sužinome iš periodikos: per Kaune vykusio Pabaltijo atstovų suvažiavimo priėmimą Lietuvos užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas atsakė, kad lietuvių sportininkai vyks į olimpiadą, nors iš pradžių taip nebuvo planuota. Futbolininkų komandai buvo skirta nedidelė pinigų suma, kurios užteko tik traukinio bilietui ir prasimaitinimui.
Pirmojo stadiono statyba Kaune
Vangų politinio elito dalyvavimą sporto infrastruktūros kūrime iliustruoja ir pirmojo stadiono Kaune statyba. 1924 m. sausio 14 d. stadionui buvo paskirtas sklypas po ilgų derybų su Kauno miesto taryba ir sulaukus burmistro Jono Vileišio paramos. Nei miesto, nei centrinė valdžia neparodė didelio susidomėjimo šia iniciatyva, todėl Stepono Dariaus suburtiems sporto entuziastams teko tikėtis visuomenės palaikymo ir aukų.
Sporto finansavimas privačių rėmėjų dėka
Sportas XX a. 3-ame dešimtmetyje gyvavo daugiausia privačių rėmėjų dėka. Tai įrodo valstybės skiriamos sporto dotacijos dydis. 1926 m. sporto organizacijos iš švietimo ministerijos 1927 m. sportinių organizacijų veiklai prašė 220 tūkst. litų, bet gavo tik 10 tūkst. litų. Sportas Lietuvos prezidentams ir vyriausybei ilgai nebuvo prioritetine sritimi, nes jaunai valstybei pirmiausia reikėjo rūpintis šalies nepriklausomybės gynimu bei gerovės kūrimu.
Prezidentų vaidmuo sporto rėmime
Iki 1926 m. vasaros prezidento pareigas ėjęs Aleksandras Stulginskis netapo entuziastingu sporto rėmėju. Daugiau vilties sportininkams suteikė 1926 m. birželį Lietuvos prezidentu tapęs Kazys Grinius. Būdamas gydytoju, rašęs straipsnius visuomenės sveikatos gerinimo klausimais, jis atkreipė dėmesį į sporto ir kūno kultūros reikšmę žmogaus sveikatai.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
Kazys Grinius - sporto reikšmės pabrėžimas
1926 m. liepos 3 d. K. Grinius stebėjo futbolo varžybas Kaune ir pasakytoje kalboje sportą įvardijo kaip valstybinės reikšmės dalyką. Jis kalbėjo: „Sportas turi valstybinės reikšmės šių dienų gyvenime. Visos tautos suprato tai, suprato, kad kūno kultūra turi atsiliepti į tautos gyvenimą. Kitos tautos nužengė toliau už mus šiuo atžvilgiu. Mes dar nepasiekėme to, ką galėtume pasiekti. Nepamirškite, kad mūsų raumenys - mūsų turtas <…> Amerikoje kiekvienas pilietis sportininkas ir mes prie to turėtume eiti. Tik kūno pajėgos gali padėti mums darbe ir gyvenime.“ K. Grinius dar būdamas Ministru pirmininku tapo Ministrų kabineto prizo lengvosios atletikos pirmenybių olimpinės estafetės rungties nugalėtojui įsteigėju. Vėliau Ministrais pirmininkais tapę Leonas Bistras, Mykolas Sleževičius, Augustinas Voldemaras, Juozas Tūbelis, Vladas Mironas ir kiti taip pat teikė šią taurę. K. Grinius pirmasis sutiko globoti Lietuvos Automobilių klubo veiklą.
Antanas Smetona - sporto populiarinimas
Aktyvaus sporto globėjo vaidmens sutiko imtis ir prezidentu tapęs Antanas Smetona. Po karinio valstybės perversmo atėjus į valdžią, jam teko ieškoti būdų, kaip save tinkamai pateikti visuomenei, todėl ilgainiui sporto varžybos tapo jo mėgstama viešų pasirodymų vieta. 1927 m. liepos 7 d. prezidentas A. Smetona lankėsi pirmojoje sporto šventėje. Tačiau supratimo, jog sportas reikalauja didelių finansinių investicijų, prezidentui A. Smetonai ir A. Voldemaro vadovaujamai vyriausybei dar trūko.
Pasirengimas Amsterdamo olimpiadai
Besirengiant 1928 m. vasaros olimpiadai Amsterdame, Lietuvos sporto lygai ir vėl teko ilgai įtikinėti valdžios atstovus dėl Lietuvos sportininkų delegacijos dalyvavimo svarbos. Lietuvos sporto lygos atstovai viešai guodėsi: „Kai kurie aukšti asmens net yra pareiškę, kad jie sporto nepripažįstą.“
Sporto politizavimas ir valstybinė politika
Valdančiosios Lietuvių tautininkų sąjungos ideologai, matydami kitų Europos valstybių pavyzdį, kur sportas tapo viena iš tautinės propagandos priemonių, gana greitai sportą bei kūno kultūrą panaudojo politiniams tikslams. Sportas valdantiesiems sluoksniams tapo nauja sritimi stiprinant visuomenės patriotizmą, ugdant jaunuomenės pasirengimą ginti šalį, todėl nauja sporto politika sutapo su autoritarizmo stiprinimu šalyje. Su prezidento A. Smetonos pritarimu 1932 m. sportas tapo valstybės politikos dalimi. Kryptingam sporto politikos vykdymui buvo įsteigti Kūno kultūros rūmai Kaune.
Prezidentienės vaidmuo moterų sporte
Moterų sportui nuo 1931 m. vis daugiau dėmesio rodė ir prezidento žmona. Prezidentienė Sofija Smetonienė, palaikydama vyro iniciatyvą remti sportą bei būdama aktyvi visuomeninių moterų organizacijų narė, oficialiai rėmė moterų sportą. Ji kartu su seserimi Ministro pirmininko žmona Jadvyga Tūbeliene dalyvaudavo ne tik svarbiausių moterų organizacijų susirinkimuose, bet ir nepraleisdavo moterų sporto švenčių.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
Sportininko įvaizdžio transformacija
Visuomenėje palengva gerėjo ir sportininko įvaizdis. Jeigu 3-o dešimtmečio pradžioje sportuojantys asmenys buvo laikyti dykaduoniais, tai jau 4-ojo dešimtmečio pabaigoje žymiausi sportininkai, pelnę tarptautinių laimėjimų, buvo tapatinami su nacionaliniais herojais. Geriausias to įrodymas - 1937 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės sutikimas Kaune. Mūsų krepšininkams tapus Europos čempionais, traukiniu iš Rygos grįžtančius nugalėtojus nuo pat Latvijos sienos iki Kauno sutiko džiūgaujančios minios. Krepšininkus Kaune pasitiko Ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, įvairių organizacijų atstovai, gausybė miestiečių. Sportininkams buvo teikiamos dovanos, prezidentas A. Smetona išimties tvarka 1937 m.
Sporto įtvirtinimas Konstitucijoje
Dar vienas žingsnis pajungti sportą valstybės reikalams įvyko 1938 m., kada Prezidentas A. Smetona patvirtino naują Lietuvos Konstituciją, kurioje buvo įstatymiškai įtvirtinta kūno kultūros reikšmė.
Tautinė olimpiada Kaune
Sėkmingai plėtojamo sporto dėka Kaune tarpukariu įvyko didžiausi sporto renginiai: 1938 m., minint dvidešimtąsias nepriklausomybės metines, Kaunas sukvietė visus pasaulio lietuvius į Lietuvių tautinę olimpiadą, kurioje dalyvavo daugiau nei 2000 sportininkų iš Lietuvos, Brazilijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Latvijos ir Vilniaus krašto. Kaune vyko aviacijos pasirodymai, bokso, futbolo, krepšinio, tinklinio, lengvosios atletikos, plaukimo, lauko ir stalo teniso, dviračių, žirgų sporto, šaudymo ir kitos varžybos. Oficialiu olimpiados globėju tapo prezidentas A. Smetona.
Prezidento A. Smetonos vaidmuo sporto renginiuose
4-ame dešimtmetyje prezidentas A. Smetona buvo dažnas įvairių sporto renginių garbės svečias. Pirmiausia dalyvaudavo tuose renginiuose, kuriems buvo įsteigęs vardinius prizus ir pats juos įteikdavo.
Europos krepšinio čempionatas Kaune
Lietuvos krepšinio istorijoje ypač svarbus vaidmuo prezidentui A. Smetonai teko 1939 m., kada Lietuvai teko garbė ir atsakomybė Kaune surengti III Europos vyrų krepšinio čempionatą, pastatyti krepšinio areną bei prezidentui asmeniškai įsteigti pagrindinį čempionato prizą. Prezidentas ir Lietuvos vyriausybė tinkamai pasirengė šiam tarptautiniams sporto renginiui: arena buvo pastatyta, o prezidentas ir vėl galėjo pasididžiuoti įsteigęs solidų ir menišką pagrindinį čempionato trofėjų - dailininko Jono Juozo Burbos sukurtą sidabrinę, gintaru inkrustuotą dėžutę, vaizduojančią lietuvaitės kraičio skrynią.
Kauno burmistro ir kitų rėmėjų indėlis
Kadangi dauguma sporto įvykių vyko Kaune, miesto burmistras buvo kviečiamas stebėti varžybas. Ilgametis Kauno burmistras Jonas Vileišis (1921-1931 m.) buvo aktyvus sporto rėmėjas ir Lietuvos sporto lygos narys, todėl varžybose dalyvaudavo ne tik kaip miesto šeimininkas, bet ir kaip prizų steigėjas. Pavyzdžiui, J. Vileišis 1927 m. įsteigė prizą Lietuvos lengvosios atletikos pirmenybėms. Sekdami Kauno burmistro pavyzdžiu, mieste vykstančioms lengvosios atletikos varžyboms paramą skyrė ar prizus įsteigė daugelis valstybės įmonių: Valstybės draudimo įmonė, bendrovės „Parama“, „Dirva“, „Sandėlis“, bet ir stambesni pramonininkai ar žinomi verslininkai: alaus bravoras „I. B. Volfas-Engelman“.
Valstybinių institucijų ir kultūros darbuotojų parama
Prizus įsteigė ir valstybinės institucijos: Ministrų kabinetas, Valstybės kontrolierius, Savivaldybių departamentas ir kitos. Vardinius sporto prizus steigė ir kultūros bei mokslo darbuotojai. Antai Lietuvos lygos pirmininkas, sporto ideologas dr. Antanas Jurgelionis įsteigė prizą bėgikams. Lietuvos boksininkus ir sunkumų kilnotojus rėmė Lietuvos ūkio bankas bei inžinierius, belgų akcinės bendrovės Kauno miestui apšviesti direktorius Artūras Langė, notaras Kazimieras Škėma ir kiti rėmėjai.
Politinio elito dėmesys sportui
Iki 1926 m. sportą Lietuvoje daugiausiai propagavo sporto organizacijų lyderiai bei entuziastai, investavę savo asmenines lėšas sporto spaudos bei literatūros leidybai, sporto inventoriaus įsigijimui. Lietuvos politinis elitas daugiau dėmesio sportui skirti pradėjo tik nuo 3-o dešimtmečio vidurio. Pirmasis valstybės vadovas ėmęs aktyviai propaguoti sportą buvo 1926 m. birželį prezidentu tapęs gydytojas Kazys Grinius. Po karinio valstybės perversmo 1926 m. pabaigoje į valdžią atėjęs prezidentas Antanas Smetona taip pat suprato sporto svarbą ir ėmėsi sporto mecenavimo. Nuo 1932 m. autoritarinis prezidento A. Smetonos režimas sportą pavertė valstybinės politikos dalimi.
Futbolo raida Lietuvoje
Lietuvos futbolas ir jo istorija neatsiejama nuo Lietuvos vyrų futbolo rinktinės, kuri savo pirmąsias rungtynes sužaidė dar tarpukaryje. Besikeičiančios politinės aktualijos turėjo įtakos ir Lietuvos futbolui. Tarpukariu Lietuvos rinktinė dalyvavo Olimpinėse žaidynėse ir Europos čempionatuose, tačiau didžiausias dėmesys buvo skiriamas Baltijos taurės turnyrams, kuriuose Lietuva sėkmingai varžėsi su Latvija ir Estija.
Lietuvos futbolo lygos priėmimas į FIFA
FIFA kongrese Ženevoje (Šveicarija), Lietuvos Sporto lyga buvo priimta į tarptautinę futbolo organizaciją. Tais pačiais metais pasirodė S. Garbačiausko parengtos 20 puslapių „Oficialios futbolo taisyklės“.
Futbolo čempionatai ir rinktinės pasiekimai
1924 m. Lietuvos čempionate finalą pasiekė Pagėgių „Sportverein“ ir Kauno LFLS, tačiau dėl anksti prasidėjusios žiemos, finalas įvyko 1928 m., kuriame kauniečiai laimėjo 3:1. 1928 m. dėl lėšų stokos buvo atsisakyta siųsti rinktinę į Amsterdamo Olimpiadą. 1929 m. rinktinė pralaimėjo abejas Pabaltijo turnyro rungtynes Rygoje: 1:3 Latvijai ir 2:5 Estijai. Lietuvos čempione tapo Klaipėdos KSS, kuris vėliau laimėjo ir 1930 m. Žaidėjai imami šalinti iš aikštelės už pažeidimus.
Pokyčiai futbolo sistemoje
1931 m. čempionais tapo Klaipėdos KSS, o 1932 m. šalies pirmenybės pradėtos su aštuoniomis komandomis, tačiau mėnesio pabaigoje jos sustabdytos. 1933 m. rinktinė pirmą kartą dalyvauja pasaulio čempionato atrankoje, pralaimėdama Švedijai 0:2. 1935 m. grįžta prie apygardinės pirmenybių vykdymo tvarkos. 1936 m. Lietuvos lygoje varžosi aštuonios pajėgiausios komandos, o pirmenybės pasibaigia liepos 5 d., kai pirmą kartą buvo pereita prie rudens-pavasario varžybų vykdymo tvarkos.
Futbolo populiarumas
1937 m. šalyje suskaičiuojama 15 000 futbolininkų. Per šiuos metus Lietuvos rinktinė du kartus pralaimi Latvijai ir Estijai, taip pat Rumunijai rezultatu 0:2. 1938 m. Lietuvos rinktinė sužaidžia septynis susitikimus. Pirmą kartą Kauno Valstybiniame stadione varžosi Lietuvos ir Latvijos jaunių rinktinės, kuriose mūsiškiai pralaimi 1:2. 1939 m. čempionės vardą pirmą kartą iškovoja Kauno LFS LGSF komanda, kuri vėliau dominuoja ir 1939-1940 m. pirmenybėse, laimėdama pirmąjį ratą. Šalies rinktinės treneriu tampa V. Hanas iš okupuotos Austrijos.
Futbolas sovietmečiu
Pagerėjus santykiams su Lenkija, gegužės 14 d. Kauno rinktinė vieši Varšuvoje, kur pralaimi šio miesto rinktinei 2:5. Be to, šiuo periodu keli Lietuvos futbolininkai atstovavo TSRS komandai. 1941 m. pavasarį didžiuosiuose miestuose surengiami „Žaibo“ turnyrai ir draugiškos varžybos. Gegužės 25 d. Lietuvos futbolo čempionatą pradeda aštuonios komandos: keturios iš Kauno, trys iš Vilniaus ir viena iš Šiaulių.
Pokario futbolas
Lietuvos čempionate varžosi jau dešimt komandų. Kauno jauniai, atstovaudami pirmąją gimnaziją, parsiveža TSRS taurę, nors tam pasiekti buvo suklastoti kai kurių žaidėjų dokumentai. Rygoje Lietuvos rinktinė pirmą kartą po karo laimi Pabaltijo čempionatą. TSRS jaunių pirmenybėse Saratove Lietuvos komanda užima antrąją vietą, finale pralaimėjusi Maskvos rinktinei 0:3. Vilniuje pradėti statyti Centrinis (dabar „Žalgirio“) ir Jaunimo stadionai, kuriuos statė vokiečių belaisviai.
Tolesnė futbolo raida
Lietuvos pirmenybėse varžosi dvylika komandų. Stipriausia iš jų vėl tampa Kauno „Inkaras“. Vilniaus „Spartako“ meistrai „B“ klasės pirmosios zonos varžybose užima tik devintą vietą. Tais pačiais metais Vilniuje apsilanko Kinijos rinktinė, kuri 1:0 įveikia Lietuvos vienuolikę. Futbolo mėgėjų dėmesį prikausto Vilniaus „Spartako“ meistrų komanda, žaidusi TSRS „A“ klasės pirmenybėse. Deja, tarp 22 komandų mūsų futbolininkai užima tik dvidešimtąją vietą. 1982 m. „Žalgiris“ triumfuoja TSRS pirmosios lygos čempionate ir pakyla į aukščiausiąją lygą.
Nepriklausomybės laikotarpis
Lietuvos komandos atsisako dalyvauti TSRS pirmenybėse. „Žalgiris“ ir „Atlantas“, kuris pasivadino „Sirijumi“, varžosi Baltijos čempionate. Lietuvos lygoje varžosi 16 komandų. Nemaža dalis Lietuvos futbolininkų išvyksta rungtyniauti į Gruziją, Uzbekistaną ir Rusiją. V. Ivanauskas, A. Narbekovas ir V. Sukristovas žaidžia Maskvos „Lokomotyvo“ klube. Nuo 1990-ųjų Lietuvos futbolo rinktinės veikla tapo itin aktyvi, dalyvaujant įvairiuose Europos ir pasaulio čempionatų atrankos turnyruose. Tokie žaidėjai kaip Tomas Danilevičius ir Edgaras Jankauskas, kurie žaidė užsienio klubuose ir tapo rekordininkais nacionalinėje rinktinėje, prisidėjo prie Lietuvos futbolo populiarumo.
Reformos ir tarptautinis pripažinimas
1991 m. atsisakius Baltijos čempionato, nuspręsta reformuoti šalies pirmenybių sistemą ir pereiti prie rudens-pavasario sezono. Po 42 metų pertraukos vėl rengiamas Baltijos šalių turnyras. 1991 m. gruodžio 9 d., po 51 metų priverstinės pertraukos, LFF sugrąžinta į Tarptautinę Futbolo Federaciją (FIFA). Šis sprendimas priimamas Niujorko FIFA posėdyje. 1992 m. balandžio 23 d. UEFA pripažįsta Lietuvos futbolo federacijos narystę. Per metus rinktinė sužaidžia 13 rungtynių. Vilniuje Europos čempionato atrankos rungtynėse su Kroatija pasiekiamos lygiosios 0:0, o pasaulio čempionams italams pralaimėta minimaliu skirtumu 0:1. Pagal FIFA reitingą, Lietuva 1995 m. Lietuvos rinktinė Buenos Airėse sužaidžia lygiosiomis 0:0 su Argentina.
Futbolo svarba Lietuvai
Visų pirma, Lietuvos futbolo istorija - tai istorija apie atkaklumą ir meilę sportui, kuris, nepaisant sunkumų, išlieka viena populiariausių sporto šakų šalyje.
Lietuvos sporto lyga (LSL)
Lietuvõs spòrto lýga, LSL, sporto organizacija. Įkurta 1922 03 22 Kaune. Iniciatoriai ir Lietuvos sporto lygos statuto autoriai - Jonas Jurgis Bulota, Jurgis Bulota, Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, Stepas Garbačiauskas, A. Karnauskaitė-Ingelevičienė.
LSL tikslai ir valdymo struktūra
Statute buvo rašoma: Lietuvos sporto lyga yra aukščiausioji fizinio lavinimosi institucija, kuri atstovauja Lietuvos fizinį lavinimą prieš visas Tarptautines lygas, Lietuvos visuomenę ir valstybines bei privačias Įstaigas… […] Bendras lygos tikslas - rūpintis visų fizinio lavinimosi šakų plėtojimu Lietuvoje, sekti jų veikimą ir kelti Lietuvos visuomenės fizines jėgas… Aukščiausioji Lietuvos sporto lygos valdžia - suvažiavimas, vadovaujanti - kasmet renkamas 5 asmenų Centro komitetas (CK).
Sporto šakų komitetai
Atskirų sporto šakų veiklai vadovauti renkami sporto šakos komitetai: Futbolo (1922-1923 skyrius, 1923 - komitetas, metų pabaigoje atsiskyrė ir įsteigė nepriklausomą Lietuvos futbolo lygą, LFL), Lengvosios atletikos (nuo 1923), Žaidimų (krepšinis; nuo 1923), Vandens sporto (1923-1928, po panaikinimo funkcijos perduotos Kauno jachtklubui; Kauno jachtų klubai), Moterų sporto (nuo 1923), Gimnastikos (1923-1924, panaikintas), Žiemos sporto (nuo 1923), Dviratininkų (nuo 1923, 1928 04 15-05 20 vadinosi Dviratininkų ir motociklininkų komitetas), Sunkiosios atletikos (sunkumų kilnojimas, boksas, imtynės; nuo 1923), Fizinio auklėjimo (1926-1930, perorganizuotas į Fizinio auklėjimo draugiją), Stalo teniso (nuo 1927).
Olimpinio komiteto formavimas
1923 12 02 nepaprastajame suvažiavime, kuriame dalyvavo 51 delegatas, atstovaujantis 11 organizacijų, Lietuvos sporto lygos statutas buvo papildytas dar viena prievole - organizuoti olimpinį sąjūdį Lietuvoje, į Centro komiteto funkcijas įrašytas naujas įpareigojimas (9 straipsnis): Lietuvos sporto lygos Centro komitetas šaukia nuo visų organizacijų, įeinančių į Lietuvos sporto lygą, po vieną atstovą į susirinkimą sudaryti „Olimpinį komitetą“, kuris turi susirinkti anksčiau metais prieš Lietuvos ar Pasaulio olimpiadai vykstant (Lietuvos tautinis olimpinis komitetas).
LSL vaidmuo olimpiniame judėjime
Lietuvos sporto lygos juridinio asmens statusą turinčios ir visą šalies sporto sąjūdį aprėpiančios organizacijos struktūra ir nuostatos visiškai atitiko Olimpinės chartijos (Chartija) reikalavimus. Lietuvos sporto lygos, savo kompetencija Tarptautinio olimpinio komiteto (angl. International Olympic Committee, IOC) prilyginta nacionaliniam olimpiniam komitetui, 1924 Stepo Garbačiausko rūpesčiu gavo kvietimą Lietuvos sportininkams dalyvauti VIII olimpiados žaidynėse Paryžiuje. Centro komitetui (pirmininkas Jonas Jurgis Bulota) pavesta spręsti visus olimpinio sąjūdžio klausimus ir organizuoti pirmąją Lietuvos olimpinės delegacijos išvyką į olimpines žaidynes.
Pasirengimas olimpiadai Amsterdame
1926 01 09-10 vykęs Lietuvos sporto lygos suvažiavimas svarstė, kaip geriau pasirengti IX olimpinėms žaidynėms Amsterdame, ir priėmė nutarimą surengti Lietuvos tautinę olimpiadą bei įkurti olimpinį komitetą. Centro komitetas, vadovaujamas Antano Jurgelionio, ėmėsi organizuoti pasirengimą 1928 olimpinėms žaidynėms. 1926 08 21-24 Kaune surengta sporto šventė - prieš olimpiada, kurioje dalyvavo 380 atletų. Pateikta paraiška vyriausybei iš valstybės biudžeto Lietuvos sporto lygos veiklai skirti 120 000 litų olimpinėms žaidynėms Amsterdame pasirengti.
Nesėkmingi bandymai įkurti olimpinį komitetą
1927 04 30 raštu kreiptasi į Švietimo ir Užsienio reikalų ministerijas, Šaulių sąjungą ir kitas svarbias institucijas nurodant būtinybę įkurti olimpinį komitetą, kuris rūpintųsi sportininkų rengimu žaidynėms. Nepasisekus šiems planams, nuspręsta atskiro olimpinio komiteto nekurti, o jo funkcijas pavesti jau 1924 Tarptautinio olimpinio komiteto pripažintos organizacijos - Lietuvos sporto lygos Centro komitetui.
Dalyvavimas olimpinėse žaidynėse Amsterdame
1927 kovo mėnesį iš Olandijos olimpinio komiteto buvo gautas oficialus kvietimas 1928 07 28-08 12 dalyvauti IX olimpinėse žaidynėse Amsterdame. Šiose žaidynėse dalyvavo 12 Lietuvos sportininkų - 5 lengvaatlečiai, 4 dviratininkai, 2 boksininkai ir 1 sunkiaatletis.
Kvietimai į žiemos ir vasaros olimpines žaidynes
1930 vasario mėnesį Lietuvos sporto lyga gavo oficialius kvietimus 1932 dalyvauti III žiemos olimpinėse žaidynėse Leik Plaside (Lake Placid, Jungtinės Amerikos Valstijos) ir X olimpinėse žaidynėse Los Andžele (Los Angeles, Jungtinės Amerikos Valstijos).
LSL Centro komiteto pirmininkai
Lietuvos sporto lygos Centro komiteto pirmininkai: J. Šodė (1922-1923), V. Nagevičius (1923), Jonas Jurgis Bulota (1923-1924, nuo 1925 garbės pirmininkas), K. Prielgauskas (1925-1926), Antanas Jurgelionis (1926-1929), M. Kavolis (1929-1930), J.