Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) - organizacija, atsakinga už Lietuvos dalyvavimą olimpinėse žaidynėse, atlieka svarbų vaidmenį šalies sporto istorijoje. Šiame straipsnyje apžvelgiama LTOK istorija, nuo pat ištakų iki šių dienų, atkreipiant dėmesį į svarbiausius įvykius, asmenybes ir iššūkius, su kuriais susidūrė organizacija.
Olimpinio judėjimo Lietuvoje ištakos
Lietuvos dalyvavimas olimpinėse žaidynėse prasidėjo 1924 m. Paryžiuje. Tai buvo reikšmingas įvykis jaunos valstybės istorijoje. Lietuvos sporto lyga, išsiuntusi į Paryžių sportininkus, tapo Tarptautinio olimpinio komiteto pripažintu nacionaliniu olimpiniu komitetu. Paryžiuje šalia kitų dalyvavusių valstybių vėliavų plevėsavo ir Lietuvos trispalvė, paminėtas Lietuvos vardas.
Pirmieji olimpiečiai
Į pirmąją olimpiadą buvo išsiųsta futbolo komanda ir du dviratininkai - Isakas Anolikas ir J. Vilpišauskas.
Dviratininkas Isakas Anolikas olimpinėse žaidynėse dalyvavo dukart - 1924 m. Paryžiuje ir 1928 m. Amsterdame. Kelias iki žaidynių Prancūzijos sostinėje buvo nelengvas. Į pirmąją olimpiadą atstovai buvo atrenkami kontrolinėse 115 kilometrų lenktynėse Kaunas-Marijampolė-Kaunas, kuriose varžėsi 17 sportininkų. Likus 26 km iki finišo, visas rungtynes pirmavusiam I. Anolikui, sulūžo dviračio balnelis, dėl ko jis negalėjo baigti distancijos. Dėl nesusipratimų stipriausiais pretendentais laikyti sportininkai nepasiekė gerų rezultatų, tad buvo surengtos analogiškos varžybos, kuriose pirmieji finišą pasiekė I. Anolikas bei J. Vilpišauskas.
Tačiau Paryžiuje sunkumai nesibaigė. I. Anoliko ,,Brennabor“ ir J. Vilpišausko ,,Peugeot“ dviračių būklė dar iki atvykimo buvo prasta, tad jie kreipėsi į ,,Peugeot“ atstovybę. Ši pataisė J. Vilpišausko dviratį, o vokiškam Anoliko dviračiui detalių neturėjo. Sportininkai spėjo: J. Vilpišauskas gavo 8 numerį, o I. Liepos 23 dieną 8 valandą ryte startavo 77 dviratininkai. Nors varžybų trasa buvusi labai gera, tačiau akmenys pradūrė I. Anoliko dviračio padangas. I. Anolikui teko išleisti paskutinius pinigus tam, kad įsigytų naują dviratį. I. Anoliko trasos olimpinėse žaidynėse nebaigė.
Taip pat skaitykite: LTOK: dabartinė situacija
1924 m. leidžiamas žurnalas ,,Sportas“ pakankamai išsamiai aprašė dviratininkų atranką į žaidynes, o straipsnyje ,,Mūsų dviratininkai VIII Pasaulinėj Olimpiadoj“ išsamiai pasakojo apie dalyvavimą olimpinėse žaidynėse. Publikacijoje paminėta, kad dviratininkai liepos 21 d. naktį atvyko į Paryžių, o ryte jau pradėjo ruoštis rungtynėms. Paaiškėjo, jog ,,dviračiai tokioj tvarkoj, kad važiuoti su jais negalima. I. Anolikas jau vykdamas iš stoties, gailiai į savo ,,Brenabor“ žiūrėdamas, skundėsi, kad jis esąs sulūžęs ir net paprastą važiavimą vargu ar išlaikysiąs“. Vis dėlto dviratininkai nuvyko į ,,Peugeot“ firmą, kurioje J. Vilpišausko dviratis buvo pataisytas, o I. „Sportas“ toliau rašė, kad iš ,,Peugeot“ jie ,,automobiliu skriste skrenda į Kolumbą, kad suspėtų paimti numerį ir užplombuotų dviratį, nes jau yra visa valanda vėliau nuskirto Olimpinio Komiteto laiko“.
Nors Lietuvos sportininkų debiutas žaidynėse nebuvo itin sėkmingas, tačiau jų dalyvavimas reikšmingas. Apie olimpiadą futbolininkas, lengvaatletis Stepas Garbačiauskas rašė: ,,1924 m. olimpiniai žaidimai Paryžiuje buvo ne tik sportininkų šventė, bet ir atsistačiusių ir naujai įkurtų valstybių pasirodymas“.
Isakas Anolikas: dviračių sporto pradininkas
I. Anolikas pirmasis Lietuvos sportininkas, kuris du kartus iš eilės dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Nepaisant sunkumų, patirtų Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, po ketverių metų jis vėl atstovavo Lietuvai Amsterdame.
I. Anolikas buvo žydas, priklausė šios bendruomenės sporto klubui „Makabi“. Tarpukario Lietuvoje apie dešimtadalį gyventojų sudarė žydai. Jie aktyviai dalyvavo Lietuvos sporte. Iš tuometinės spaudos publikacijų galima daryti išvadą, kad tautinės nesantaikos tarp lietuvių ir žydų nebuvo arba labai retai įvykdavo kažkokie maži nesusipratimai.
Naciams okupavus Lietuvą, 1943 m. I. Anolikas sušaudytas Kauno IX forte. Dviratininkui bus įdėtas ,,Atminimo akmuo“ - memorialinė plytelė gatvės grindinyje, montuojama šalia Holokausto aukų namų ar vietų, kuriose šie žmonės mokėsi ar dirbo. Memorialinė plytelė I. Anolikui atminti atsiras Kaune, ties Laisvės al. 3 ir Krėvos g. kampu, kur 1925 m., atidarius velodromą, I. Anolikas ruošdavosi olimpinėms žaidynėms ir nacionalinėms varžyboms.
Taip pat skaitykite: TOK struktūra ir veikla
LTOK įkūrimas ir veikla
LTOK įkurtas 1924 m. gegužės 25 d. Lietuva olimpinėse žaidynėse debiutavo 1924-aisiais Paryžiuje, tad būtent šiais metais minimasis garbingas Olimpinio judėjimo Lietuvoje.
Sovietinės okupacijos ir aneksijos metu LTOK veikla buvo sustabdyta. LTOK atkurtas 1988 m. gruodžio 11 d.
LTOK atkūrimo reikšmė
Lietuvos žygis į Nepriklausomybės atkūrimą kupinas reikšmingų apsisprendimų. Vienas tokių - sprendimas 1988 m. gruodžio 11 d. atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą. Pirmos nacionalinės organizacijos nepriklausomybės atkūrimas buvo įkvepiantis pavyzdys kitoms istorinėms visuomenės raiškos sferoms, kėlęs išsivaduojamojo judėjimo dvasią ir tvirtinęs ryžtą atkurti Valstybę.
2013 m. gruodžio 11 d. istorinėje Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje įvyko iškilmingas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimo 25-mečio minėjimas, kuriame pagrindinį pranešimą padarė ilgametis Komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas.
To meto Lietuvos spauda rašė: „Tą 1988 m. gruodžio 11 d. vakarą džiaugsmo banga nusirito Lietuvos lygumom, kalvom, miškeliais, neaplenkdama nė vieno lietuvio širdies. Tą vakarą kas televizijos ekranuose, kas per radiją, kas pats savo akimis pamatė, kad olimpiniame suvažiavime atkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas. Atkurtas Lietuvos pasididžiavimas ir viltis.“ Turėjome žengti iš tiesų drąsų ir rizikingą žingsnį, atlaikyti Maskvos spaudimą ir įveikti daugelį kliūčių, peržengti psichologinius barjerus. Supratome elementarią tiesą: pirmiausia, be šio sprendimo negalėsime žengti ir kito svarbaus žingsnio, siekti svarbiausio tikslo - visų mūsų teisių atkūrimo Tarptautiniame olimpiniame komitete. Kaip vienas iš suvažiavimo Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui atkurti organizatorių ir pirmasis atkurto Olimpinio komiteto vadovas sukakties proga noriu padėkoti tiems, kurie nebijodami dar tuo metu gręsiančių didelių, švelniai tariant, nemalonumų, degė idėja turėti savo olimpinę organizaciją, kuri suteiktų galimybę Lietuvos sportininkams dalyvauti olimpinėse žaidynėse su Lietuvos trispalve.
Taip pat skaitykite: Sporto komitetų raida
Mūsų siekį palaikė visa Lietuva. Į tuometinę „Sporto“ laikraščio redakciją ir mūsų atkūrimo darbo grupę plaukė laiškai su žmonių parašais, kuriuos suskaičiavo tuometinis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimo darbo grupės narys Vytautas Kukarskas, kuris žinomas šiandien kaip tarptautinės kategorijos krepšinio teisėjas. Ir žinote, kiek buvo surinkta? - 122 410 parašų! Tada tokiu rezultatu niekas negalėjo pasigirti.
Kelias į Tarptautinį olimpinį komitetą
Vis dėlto mūsų kelias į oficialų Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pripažinimą buvo ilgas ir vingiuotas. Praėjo daugiau kaip metai, kol gavome teisę įžengti į Tarptautinio olimpinio komiteto rūmus Lozanoje. Tai įvyko 1990 m. vasario 15 d. Trijų atstovų delegaciją iš Lietuvos - dukart olimpinį čempioną Gintautą Umarą, spaudos atstovę Romą Grinbergienę ir mane -priėmė Tarptautinio olimpinio komiteto generalinis direktorius Fransua Karardas ir ryšių su nacionaliniais olimpiniais komitetais direktore Ana Bedou. Tai buvo pažintinis susitikimas, kuris nieko nesprendė, tačiau generalinis direktorius suprato, jog Baltijos šalys turi svarų ir pagrįstą argumentą - Tarptautinio olimpinio komiteto kaltę, kad 1951 m. jis pripažino TSRS olimpinį komitetą nepašalindamas iš jo Baltijos šalių olimpinių komitetų. Kartu su mumis buvo kolegos iš Latvijos ir Estijos, kurie ir šiandien yra mūsų svečiai.
1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, po kelių dienų, kovo 14-ąją, Lietuvos sporto komiteto kolegija ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vykdomasis komitetas priėmė kreipimąsi į sporto organizacijas, mūsų šalies sportininkus, trenerius ragindamas nedalyvauti TSRS rinktinėse bei TSRS čempionatuose kaip kitos šalies varžybose, jeigu jie nėra atviri. Ir tai buvo padaryta. Reikia pasidžiaugti mūsų sportininkų pilietine pozicija - žengę tokį žingsnį jie parodė, kad Nepriklausomybė jiems brangesnė už sportinę karjerą, nes tarptautinė Lietuvos sporto izoliacija truko daugiau kaip metus. Kolaborantų tarp Lietuvos sportininkų nebuvo. Man tai buvo didžiausias džiaugsmas, bet kartu ir tam tikra neviltis, kad daugelis jų, Lietuvai pasaulyje pačiu aukščiausiu lygiu galinčių atstovauti sportininkų, iš tiesų paaukojo savo karjerą dėl Lietuvos nepriklausomybės. Tačiau šiuo atveju aš didžiuojuosi Lietuvos sportininkais.
Mes vėl siekėme susitikimo su Tarptautinio olimpinio komiteto vadovais, ir liepos 30 d. Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Chuanas Antonijas Samarančas priėmė mūsų keturių - Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Tarybų Sąjungos - nacionalinių olimpinių komitetų vadovus. Lietuvos delegacijoje buvo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka, Olimpinio komiteto vykdomojo komiteto nariai, olimpinis čempionas Arvydas Sabonis, spaudos atstovė Roma Grinbergienė ir aš, kaip Lietuvos olimpinio komiteto vadovas. Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas perskaitė mūsų atvežtą trijų Baltijos šalių vadovų Vytauto Landsbergio, Aanatolijaus Gorbunovo ir Arnoldo Riuitelio laišką, kuriame Tarptautinio olimpinio komiteto prezidento prašoma atstatyti mūsų nacionalinių olimpinių komitetų teises tarptautiniame sąjūdyje. Prezidentas J. A. Samarančas priėmė sprendimą sudaryti specialią komisiją Baltijos šalių problemoms spręsti. Ypatingą įspūdį jam paliko pokalbis su olimpiniu čempionu Arvydu Saboniu. Tuo metu jis žaidė Ispanijos Valjadolido „Forumo“ komandoje, gerai kalbėjo ispaniškai. Pokalbis vyko pietų metu, ir Arvydas pasakė, kad mūsų šalies sportininkai nori dalyvauti olimpinėse žaidynėse ir atstovauti tik savo šaliai, o TSRS rinktinėse jie tikrai nedalyvaus. Manyčiau, tie žodžiai jam paliko didžiausią įspūdį.
1991 m. sausis, kruvinieji Sausio 13-osios įvykiai pašiurpino visą pasaulį. Iškilo pavojus ir mūsų Olimpiniam komitetui. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas priėmė nutarimą, kad kilus Lietuvos tautinio olimpinio komiteto sunaikinimo grėsmei jo veiklai tęsti sudaromas įgaliotasis Olimpinis komitetas užsienyje. Šio komiteto nariais buvo patvirtinti Valdas Adamkus, mūsų Prezidentas (tuo metu jis dar nebuvo Prezidentas), - Jungtinėse Amerikos Valstijose, Valdemaras Chomičius - Italijoje, Jurgis Jonavičius - Australijoje, Šarūnas Marčiulionis - Jungtinėse Amerikos Valstijose, Arvydas Sabonis - Ispanijoje. Dabartinis „Olifėjos“ generalinis direktorius Antanas Muraška visus Lietuvos tautinio olimpinio komiteto archyvus vežė slėpti į savo gimtinę Žiežmariuose. Laimei, tokio komiteto veiklos neprireikė.
1991 m. liepos 9 d. mes, trijų Baltijos šalių olimpinių komitetų vadovai (aš buvau kartu su Kazimieru Motieka), buvome pakviesti į Tarptautinio olimpinio komiteto būstinę. Savo tikslą pasiekėme. Mūsų atkaklumas Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentą paveikė taip, kad jis pasakė: „Sprendimas turi būti priimtas ir sportininkai neturi nukentėti.“ Prezidentas J. A. Samarančas tada pareiškė, kad netgi jeigu ateityje ir nebus politinių sprendimų, tiek Lietuvos, tiek Latvijos, tiek Estijos sportininkai olimpinėse žaidynėse dalyvaus su Tarptautinio olimpinio komiteto vėliava.
Po rugpjūčio pučo žlugus sovietų imperijai, Tarptautinis olimpinis komitetas jau buvo parengęs visus dokumentus, kad prezidento pažadas būtų įvykdytas. Rugsėjo 18 d. buvome pakviesti į Tarptautinio olimpinio komiteto posėdį Berlyne. Kartu su savo kolegomis iš Latvijos, Estijos kalbėjomės, kad griuvo antroji Berlyno siena. Mes buvom pakviesti į Tarptautinio olimpinio komiteto šeimą ir prezidentas J. A. Samaranchas pasakė, kad pripažinti trijų Baltijos šalių nacionalinius olimpinius komitetus ir grąžinti juos į tarptautinį olimpinį sąjūdį kliūčių nėra.
Lapkričio 11 d. po Tarptautinio olimpinio komiteto balsavimo paštu teigiamų rezultatų mes buvome jau ir de jure tarp…
Dabartinė LTOK veikla
LTOK veikia pagal Olimpinę chartiją - Tarptautinio olimpinio komiteto priimtų pagrindinių principų, taisyklių ir jų oficialių išaiškinimų bendrą kodeksą.
LTOK rūpinasi ne tik sportininkų dalyvavimu olimpinėse žaidynėse, bet ir olimpinių vertybių puoselėjimu, sporto populiarinimu Lietuvoje.
Lietuvos sportininkų pasiekimai olimpinėse žaidynėse
Per 100 metų Lietuvos sportininkai olimpinėse žaidynėse iš viso varžėsi 27 sporto šakų varžybose - 22 vasaros ir 5 žiemos.
Lietuva gali didžiuotis šios sporto šakos istorija. Dar 1984 metais Sarajevo olimpinėse žaidynėse ant auksinės pakylos lipo Algimantas Šalna. Apie olimpinį čempioną pasakojama ir iškiliausias Lietuvos olimpinio sporto asmenybes įamžinančiame dokumentiniame filme „Jau 100 metų nenuleidžiame rankų“. Sunku būtų surasti sportininką, kuris geriau už A.Šalną žinotų, kiek daug gali reikšti vienas šūvis. Viena pro šalį praskriejusi kulka iš geriausio Lietuvos istorijoje biatlonininko atėmė svajonę iškovoti auksą asmeninėse lenktynėse. Tačiau iš Sarajavo be medalio 25-erių A.Šalna negrįžo. „Mūsų galvose tuo metu nebuvo abejonių. Istorinis A.Šalnos pasiekimas tikrai nebuvo koks nors atsitiktinumas. Jo kelias iki garbės pakylos buvo ilgas ir kryptingas. Ypač sėkmingi jam buvo 1983 m. nuotr. Sarajeve A.Šalna taip pat norėjo medalio siekti savo pamėgtoje 20 km distancijoje. Tačiau, nepaisant to, kad jis buvo šios rungties SSRS čempionas, rinktinės treneriai, net nepaaiškinę motyvų, to daryti neleido. „Didžiausias nusivylimas mane kankina net ne dėl nelaimėto asmeninio medalio, o dėl netinkamo pasiruošimo. Būtent šis aspektas sutrukdė man pasiekti tai, ko norėjau ir galėjau. Juk būčiau turėjęs du šansus startuoti. Vieną iš jų atėmus, liko tik viena galimybė: gerai pasirodyti 10 km sprinto rungtyje. A.Šalna neslepia, kad nors ant jo krūtinės galiausiai ir sužibo estafetėje laimėtas auksas, tai vis tiek nenumalšino kartėlio dėl neišnaudotos galimybės laimėti medalį asmeninėse varžybose. Sprinto rungtyje iki aukso jam pritrūko vos vieno šūvio. Tai reiškė, kad sportininkui reikėjo įveikti papildomą baudos ratą, kuris tapo lemiamu.
„Tais laikais už sportinius pasiekimus būdavai apdovanojamas butu ar galimybe pigiau įsigyti gerą mašiną. Parduotuvių lentynose prekių trūkdavo, tad norėdamas sasyskų, po laimėjimo, galėdavau tiesiog užeiti pro sandėlio duris ir jų gauti. Tuo metu tai atrodė kaip tikra prabanga. Pabaigęs savo sportinę karjerą A.Šalna pasirinko trenerio darbą JAV, kur su šeima gyvena nuo 1991-ųjų. „Trenerio darbas buvo kitas mano gyvenimo puslapis. nelaimėjau asmeninio olimpinio medalio, svajojau išugdyti olimpinį čempioną. Deja, per 15 metų man taip ir nepavyko to padaryti. Artėjant Pjongčango žiemos olimpinėms žaidynėms, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto iniciatyva kuriamas trumpametražis dokumentinis filmas „100 metų nenuleidžiam rankų“. Penkių dalių istorija pasakos apie iškiliausias šalies žiemos sporto asmenybes. 2018 m. vasario mėnesį Pjongčange, Pietų Korėjoje, vyksiančiose žiemos olimpinėse, turėtų varžytis apie 5 tūkstančiai sportininkų iš daugiau nei 100 šalių. Jiems bus išdalinti 102 medalių komplektai.
V. Česiūnas taip pat yra laimėjęs net 4 pasaulio čempionato aukso medalius, dukart iš eilės buvo pripažintas Lietuvos metų sportininku, V. Vis tik Jonavos rajone gimusio V. 1979 m. „KGB jį parskraidino, įsodino į sunkvežimį ir demonstratyviai vežė Vilniaus Gedimino prospektu. Mums, sportininkams, iš parodomosios „ nusikaltėlio“ sugrąžinimo akcijos reikėjo suprasti: talentas ir laimėjimai, kokie dideli jie bebūtų, neapsaugos nuo sovietų režimo susidorojimo. Mažai rastume sportininkų, kurie būtų tiek pasiekę ir tiek kentėję“, - dramatiškus 1979 m. įvykius dokumentiniame filme „Vladas Česiūnas. Iš sportininko tuometinė valdžia atėmė viską - šlovę, turėtą karinį laipsnį, pragyvenimo šaltinį. Vaikų treneriu įsidarbinęs V. „Buvo sugalvota versija, jog viską išsivežiau į Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR) ir ten pardaviau. Saugumo komiteto darbuotojai, tardę mane, paklausė, ar pripažįstu, jog esu tėvynės išdavikas. Atsakiau, kad jeigu esu išdavikas, tai jūs vagys, apiplėšėte mane. Nuo manęs tada nusisuko artimi žmonės, žurnalistai, negynė nė vienas advokatas. Ir tik prasidėjus pertvarkai, vėl pasijutau žmogus: niekas manęs nepersekiojo ir slapta nebesiklausė“, - Sportas.info portalui apie to meto įvykius yra pasakojęs V. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, olimpinis čempionas tapo savanoriu ir tarnavo besikuriančioje Lietuvos muitinėje, kur nuo jėgos struktūrų nukentėjo antrąkart. 1991 m. gegužės 29-osios naktį Lavoriškių pasienio postą užpuolė OMON smogikai. Jie sudegino muitininkų vagonėlius, pareigūnus smarkiai sumušė, o V. 1991 m. olimpiniam čempionui suteiktas buvo Vyčio Kryžiaus ordinas, 2000 m. V. Anapilin iškeliavusio olimpinio čempiono gyvenimą kviečiame prisiminti dokumentiniame filme „Vladas Česiūnas. „Olimpinio čempiono V. Česiūno istorija - išskirtinė ir sunkiai įsivaizduojama dabartinėje profesionalių sportininkų aplinkoje. Niekur nepublikuoti archyviniai kadrai, atviri filmo herojaus ir artimiausių jo bičiulių komentarai leido sukonstruoti vientisą pasakojimą, kuris pasitarnaus kaip istorinis šaltinis, atliks edukacinę funkciją bei, tikiuosi, įkvėps jaunąją kartą“, - sakė vienas iš dokumentinio filmo autorių S.