Lietuvos futbolas turi turtingą ir įvairialypę istoriją, prasidėjusią XX a. pradžioje ir besitęsiančią iki šių dienų. Šiame straipsnyje apžvelgsime svarbiausius įvykius, asmenybes ir pasiekimus, formavusius Lietuvos futbolo veidą.
Sporto Raida Lietuvoje XX A. Pradžioje
XX a. 3-4 dešimtmečiuose Lietuvoje imta suvokti sportą kaip svarbią socialinio ir kultūrinio gyvenimo dalį. Po Pirmojo pasaulinio karo į tėvynę grįžo daug po pasaulį išblaškytų žmonių, tarp kurių buvo ir sporto entuziastų, susipažinusių su įvairiomis sporto šakomis svečiose šalyse.
1919 m. gegužės 18 d. Kaune buvo įkurta pirmoji nepriklausomos Lietuvos sporto sąjunga (LSS), kurios tikslas buvo visapusiškai lavinti žmogaus kūną bei propaguoti sportą. 1919-1920 m. Stepono Garbačiausko, Viktoro Dineikos, Elenos Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės ir Petro Olekos iniciatyva įkurta viena pajėgiausių Lietuvos sporto organizacijų - Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS), išugdžiusi būrį futbolininkų, tarp kurių buvo Danielius Žilevičius, Viktoras Abramikas, Dizmanas Ilgūnas, Nikodemas Čereka, Romualdas Marcinkus, Antanas Lingys, Vladas Dzindziliauskas ir kiti.
Svarbiu įvykiu tapo ir 1923 m. kovo 22 d. Lietuvos sporto lygos (LSL) įsteigimas, kuri rūpinosi įvairių sporto šakų plėtra ir atstovavo šalies sportui tarptautinėse organizacijose. XX a. 3-iajame dešimtmetyje sportas gyvavo tik sporto sąjungų ir atskirų sportininkų iniciatyva. Tik 1932 m.
Pirmasis Lietuvos futbolo čempionatas buvo surengtas 1922 m. gegužės-rugsėjo mėnesiais, kuriame dalyvavo aštuonios kauniečių komandos.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Tarptautinėse varžybose pirmieji savo jėgas išmėgino Lietuvos futbolininkai. 1922 m. LFLS ekipa 0:4 pralaimėjo Rygos YMCA žaidėjams, o 1923 m. Lietuvos sporto lygos futbolo komitetas tapo Tarptautinės futbolo asociacijų sąjungos (FIFA) nariu.
1924 m. sausio 14 d. Kauno Žaliakalnyje esančiame Ąžuolyne buvo paskirtas sklypas įrengti stadioną, kuriame turėjo atsirasti futbolo aikštė, krepšinio ir beisbolo, dvi teniso, dviračių aikštelės ir 400 m bėgimo takas. Stadiono projektą parengė patys sporto entuziastai - LFLS nariai Steponas Darius ir Kęstutis Bulota. Rudenį įvyko LFLS stadiono atidarymo iškilmės, futbolo, krepšinio ir lengvosios atletikos varžybos.
Lietuvos Futbolo Rinktinės Debitas Olimpiadoje 1924 m.
2024 metais minime pirmųjų olimpinių žaidynių, kuriose dalyvavo ir lietuviai šimtmetį. Šiemet, kaip ir prieš 100 metų, jos vyks Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. 1924 m. VIII olimpinėse žaidynėse dalyvavo du Lietuvos dviratininkai ir futbolo rinktinė.
Olimpinės žaidynės - populiariausios pasaulyje sporto varžybos. Sportininkų rengimu būsimam iššūkiui pradėjo rūpintis LSL. Nors vyriausybė dėl sunkių politinių, ekonominių ir socialinių aplinkybių negalėjo tinkamai materialiai paremti sporto entuziastų iniciatyvos, tačiau iš esmės pritarė jų olimpiniams siekiams - Lietuvai, kaip jaunai, nedidelei valstybei, rūpėjo jos tarptautinis prestižas. Nepaisant finansinių trūkumų, tuometinis ministrų kabinetas, vadovaujamas Ernesto Galvanausko, paskutiniu momentu atsižvelgė į sporto entuziastų prašymus ir Lietuvos sportininkų dalyvavimui olimpinėse žaidynėse skyrė apie 12 tūkst.
Likus pusantrų metų iki Paryžiaus olimpiados, pradėta diskutuoti, ar verta joje dalyvauti. LSL Centro komitetas priėjo prie išvados, kad gali dalyvauti futbolininkai, kurie galbūt negautų „sausai“. Buvo nuspręsta prašyti Vyriausybę, Kauno savivaldybę ir inteligentiją paremti sportininkų kelionę į Paryžių, tačiau visa tai buvo pamiršta.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
1924 m. balandžio 6 d. LFL suvažiavime, dalyvaujant Kauno ir Klaipėdos futbolo apygardų atstovams, buvo pranešta, kad Lietuvos reprezentacinė komanda jau įregistruota dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Buvo paskelbtas ir kandidatų sąrašas. 1924 m. balandžio 8 d. įvyko LSL skubus posėdis (likus pusantro mėnesio iki olimpiados atidarymo). Dalyvaujant CK pirmininkui Jonui Bulotai, prof. Juozui Eretui, Jurgiui Šulginui ir Stasiui Razmai, buvo nuspręsta į olimpiadą siųsti 14 futbolininkų - 8 iš Kauno, 6 iš Klaipėdos, 4 lengvaatlečius, 2 moteris, 10 kitų sporto šakų atstovų. Iš viso - 30 sportininkų. Preliminari išlaidų suma siekė 20 tūkst.
Olimpinėje paraiškoje Lietuva buvo įrašiusi septynias sporto šakas: boksą, dviračių sportą, fechtavimąsi, futbolą, imtynes, gimnastiką ir šaudymą. Iš viso olimpinių kandidatų sąraše buvo 33 pavardės. Tačiau dėl nenuoseklaus Lietuvos sporto vadovybės požiūrio į dalyvavimą žaidynėse, lėšų stokos bei kitų aplinkybių po didelių ginčų į Paryžių buvo išsiųsta tik futbolo komanda, du dviratininkai ir imtynininkas.
1924 m. balandžio 17 d. Olimpinio komiteto būstinėje Paryžiuje vykusioje burtų traukimo ceremonijoje dalyvaujant S. Garbačiauskui, Prancūzijos futbolo lygos pirmininkui Ž. Rime 18.00 val. buvo nulemtas Lietuvos futbolo rinktinės varžovė - Šveicarija. Apie olimpiadą buvo prisiminta visiškai atsitiktinai, paskutinę akimirką. Gegužės 19-22 d. Kaune vyko Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų konferencija Baltijos sąjungai įkurti. Lietuvių klube per surengtą pokylį svečiams pagerbti premjero E. Galvanausko buvo paklausta, ar daug lietuvių vyksta į olimpiadą. Tik tada buvo sureaguota. Jau kitą dieną jis įpareigojo LSL pirmininką gen. J. Bulotą išsiųsti Lietuvos futbolo rinktinę į olimpiadą. Futbolo rinktinei, dviratininkams ir imtynininkui greitai buvo surinkti 15 tūkst. litų.
Žinia, kad sportininkai važiuoja į olimpiadą, apskriejo visą Kauną. Į Paryžių buvo išsiųsta telegrama, kurioje rašyta, jog Lietuvos sportininkai atvyksta tik gegužės 26 dieną, ir prašyta rungtynes atidėti bent tris dienas. Tačiau olimpinis komitetas atsakė, kad atvykti į Paryžių reikia vėliausiai 24 dieną. Iš Kauno išvažiuoti reikėjo jau gegužės 22 dieną. Klaipėdos sportininkai šią žinią gavo tik gegužės 22 d. 21.00 val. ir vakariniu traukiniu išvykti nespėjo. Greitai buvo nuspręsta sudaryti kauniečių komandą iš 16 žaidėjų. Sportininkai buvo renkami tiesiog gatvėse, kad laiku galėtų išvykti į žaidynes. Surinkti pavyko tik 12.
Lietuvos olimpinei futbolo komandai atstovavo Hansas Gecas, Stasys Sabaliauskas, Stasys Razma, Juozas Žebrauskas, Leonardas Juozapaitis, Steponas Garbačiauskas, Georgas Hardingsonas, Vincas Bartuška, Stasys Janušauskas, Valerijonas Balčiūnas, Eduardas Mikučiauskas.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
Į stotį išlydėti futbolininkų susirinko nemažas sportininkų skaičius. 4 val. 55 min. atsisveikinimui garsus pasilikusių „Valio! Tuo pačiu traukiniu važiavo ir Latvijos komanda. Latviai atrodė kiek kitaip nei lietuviai. Jie buvo pasipuošę specialiai šiam renginiui padaryta metaline tautine vėliavėle, pasiėmę daug maisto. Latviai buvo geriau fiziškai pasirengę - kaip rinktinė buvo treniravusis nuo ankstyvo pavasario. Drauge važiavo treneriai, masažistai. O paskubomis surinkti lietuviai nebuvo nei karto žaidę kaip komanda ir dėl aikščių stokos apskritai mažai treniravęsi. Retas kuris kelionei buvo įsidėjęs duonos kąsnį, jie neturėjo nei trenerio, nei masažisto, netgi pamiršo pasiimti kamuolį. Į olimpinį miestelį futbolininkai atvyko apie pirmą valandą nakties. Atsigulė tik apie trečią valandą. Prie pusryčių stalo išrinkta komisija (S. Garbačiauskas, V. Balčiūnas ir S. Razma) sudarė startinę vienuolikę. Taigi 1924 m. gegužės 25 diena - Lietuvos sportininkų olimpinio debiuto diena ir olimpinio judėjimo pradžia.
1924 m. gegužės 25 dieną lietuviai su šveicarais 14 val. 30 min. vietos laiku susitiko „Peršingo“ stadione. Rungtynės, galima sakyti, vyko į vienus vartus. Jau trečią minutę šveicarai „įvarė pirmą golą“. Aštuntą minutę sekė antras įvartis. Pirmojo kėlinio pabaigoje šveicarai pirmavo 4:0. Antrasis kėlinys buvo ne ką sėkmingesnis Lietuvos rinktinei - į jų vartus įkrito dar 5 įvarčiai. Pirmajame kėlinyje lietuviai dar nebuvo visiškai bejėgiai ir 10 bei 35 minutę turėjo progą pelnyti įvartį. Be šių rungtynių Lietuvos rinktinė, Egipto vadovų delegacijos paprašyta, sužaidė treniruočių pobūdžio rungtynes, kurios vėliau buvo įvardytos kaip oficialios. Tačiau ir vėl laukė pralaimėjimas. Negana to, kad lietuviai patyrė du skaudžius pralaimėjimus, dar ir pritrūko pinigų sugrįžti namo. Jų pasiskolino Lietuvos atstovybėje ir birželio 5 d. 18 val. 25 min.
Visuomenės reakcija į pralaimėjimą skyrėsi. Futbolo šalininkai ir optimistai lietuvių rinktinę guodė, ramino, primindami jiems kitų šalių pralaimėjimus. Štai prancūzų spauda lietuvių negailėjo. Rašė, jog lietuviai atletai yra rambūs bei tingūs, kad krašto futbolas dar vystykluose (Jūlys 1924, 4). S. Garbačiauskas taip apibendrino olimpinį krikštą: „Paryžiuje mes turėjome garbingą priešą - Šveicariją. Pasaulio futbolo turnyro finalistą ir Europos čempioną. Olimpinių žaidynių futbolo čempionais tapo Urugvajaus sportininkai.
Po olimpinių žaidynių, rudeniop, Organizacinis komitetas įteikė Lietuvos atstovybei Paryžiuje žaidynėms atminti komplektą diplomų ir medalių, kuri juos persiuntė LSL su tokiu lydraščiu: „Atstovybė turi garbės persiųsti dalyvavusiems Paryžiaus VIII Olimpiados atletams ir prie jų priskirtam attache p. Jurgiui Dobkevičiui, 19 diplomų ir tiek pat medalių, kurių gavimą prašo pakvituoti prie šio pridedamo rašto.
Žinant futbolininkų rezultatus, 1924 m. gegužės 27 d. LSL CK, norėdamas geriau paruošti sportininkus, nusprendė surengti priešolimpines rungtynes. Paskelbta, kad nugalėtojai kiekvienoje šakoje bus pasiųsti į Pasaulinę olimpiadą dalyvauti Lietuvos vardu. Tačiau įvyko ne visos varžybos. Birželio 21 d. buvo surengtos graikų-romėnų imtynės, o birželio 22 d. - Lietuvos pirmenybės dėl Lietuvos dviračių sąjungos prezidento J. Dviračių lenktynėse dalyvavo 15 sportininkų. Prizininkais tapo I. Kremeris, E. Malcanas ir J. Vilpišauskas. Šių lenktynių metu buvo užfiksuotas pirmasis dviračių sporto rekordas: vidutinis važiavimo greitis - 23-24 km per valandą. Tačiau LSL vadovai suabejojo, ar jas laimėjo patys geriausi, ir liepos 13 d. pakartotinai surengė varžybas. Kitos priešolimpinės varžybos neįvyko.
Panašiai kaip ir futbolininkai, dviratininkai į olimpines žaidynes buvo sukviesti kelionės išvakarėse, telegramomis. Taigi liepos 19 d. 4 val. 55 min į Paryžių išvyko J. Vilpišauskas ir I. Anolikas. Jiems paskirtas finansavimas buvo tikrai menkas. Birželio 21 d., vos tik atvykę į Paryžių, dviratininkai nuskubėjo į dviračiais prekiavusią firmą „Peugeot“.
Dviračių lenktynėse dalyvavo 77 dviratininkai iš 20 šalių. Sportininkai į startą stojo birželio 23 d. 8.00 val. ryto. Reikėjo įveikti daug kliūčių, tiesa, nei vienas iš jų varžybų taip ir nebaigė. I. Anolikui padangos prakiuro net septynis kartus, o po septintojo jis dar ir pasiklydo trasoje. Kritusiam J. Vilpišauskui pro šalį automobiliu važiavę švedai padėjo pasiekti stadioną ir suteikė medicininę pagalbą. Nesėkmės dviratininkus lydėjo ir po varžybų - pritrūko lėšų kelionei atgal į Lietuvą, todėl juodu nutarė grįžti dviračiais, bet, pasiskolinę pinigų iš Lietuvos atstovybės, šios minties atsisakė.
1924 m. birželio 21 d. vyko priešolimpinės graikų-romėnų imtynių varžybos. Olimpiniu kandidatu tapo Petras Požėla, nugalėjęs savo varžovus. „Klaipėdos žinios“ ir „Karys“ pranešė, kad varžybų nugalėtojas birželio 28 d. P. Požėla liepos 1 d. turėjo dalyvauti rungtynėse, tačiau iki nustatyto laiko jis neatvažiavo ir nežinia kur dingo kelionėje. Pagaliau atsiradęs P. Požėla, pasirodo, net nebandė keliauti į žaidynes, o vietoj Paryžiaus nuvyko į savo tėviškę.
„Snaigės“ Turnyras: Lietuvos Futbolo Tradicija
Lietuvoje futbolas yra populiari sporto šaka, kurios entuziastai noriai gainioja kamuolį ne tik šiltuoju metų laiku, bet ir žiemą. Futbolo kamuolį norisi gainioti ne tik šiltuoju laiku, bet visus metus. Vienas iš būdų tai įgyvendinti - dalyvauti „Snaigės“ turnyre, turinčiame gilias tradicijas ir svarbų vaidmenį Lietuvos futbolo istorijoje.
„Snaigės“ turnyras - tai senas ir tradicijas turintis žiemos futbolo turnyras, rengiamas nuo praėjusio tūkstantmečio aštuntojo dešimtmečio vidurio. Turnyras vykdavo dar sovietų laikais. Anksčiau „Snaigės“ turnyras buvo įtrauktas į profesionalių klubų tvarkaraštį ir buvo tapęs neatskiriama Lietuvos futbolo dalimi. Dabar mes jį vadiname Vilniaus „Žiemos taure“ arba „Vilnius Winter Cup“. Žaidžiama tik atvirame ore.
Žiemos turnyras yra atvirojo tipo. „Žiemą pas mus žaidžia net ir profesionalų duonos ragavę sportininkai. Čia susirenka įvairi publika: ir profesionalai, ir tie, kurie žiemos periodu ieško klubo bei ateina čia sportinei formai palaikyti. Vienos komandos šį turnyrą traktuoja kaip pasirengimą artėjančiam naujam sezonui, kitos žaidžia savo malonumui, dėl smagumo. Žiemos turnyru pasinaudojama ir tam, kad būtų galima atrinkti futbolininkus į pagrindinę sudėtį.
Taisyklės nuo didžiojo futbolo nesiskiria, tik čia galimi keitimai pirmyn atgal, o per didelius šalčius kėlinys trunka ne 45, o 40 min. „Aikštės su dirbtiniu paklotu yra pritaikytos žiemos sąlygoms. Ant ledo žaisti tikrai netenka, todėl nesakyčiau, kad traumų tikimybė didesnė. Su aikštėmis iš tiesų sudėtinga. Turime tik kelis stadionus, kurie žiemą yra valomi ir prižiūrimi. Tai „Senvagės“ stadionas, Fabijoniškių futbolo mokyklos ir Lietuvos futbolo federacijos (LFF) stadionas. Kitos arenos žiemą nėra prižiūrimos.
Per daugybę metų „Snaigės“ turnyre dalyvavo ir garsiausi Lietuvos futbolininkai, buvę legendinio „Žalgirio“ žaidėjai Stasys Danisevičius, Stasys Baranauskas, Viačeslavas Sukristovas, Rimas Turskis ir kiti.
Lietuvos Futbolo Federacijos Veikla
Šeštadienį Vokietijos mieste Hamburge įvyko UEFA Vykdomojo komiteto posėdis, kuris buvo aktualus ir Lietuvos futbolo bendruomenei. Vienas iš posėdžio klausimų buvo 2026-ųjų UEFA Europos salės futbolo čempionato šeimininkų paskyrimas. Sprendimas buvo palankus Lietuvai ir Latvijai - būtent šių dviejų šalių bendra paraiška buvo įvertinta geriausiai ir joms atiteko šansas organizuoti vieną svarbiausių tarptautinių salės futbolo turnyrų. Planuojama, kad turnyras bus rengiamas Kauno ir Rygos arenose.
„Federacijos komanda ilgai ir nuosekliai dirbo ties paraiškos teikimu, tad labai džiugu, kad pastangos buvo įvertintos. Nors iš pradžių teikėme atskiras paraiškas su latviais, vėliau pamatėme, kad didesni šansai gauti galimybę organizuoti čempionatą bus dirbant kartu. Mūsų šalyje vykęs pasaulio salės futbolo čempionatas šiam sportui davė didelį impulsą visai šio sporto raidai Lietuvoje, tad labai smagu, kad didelį renginį savo sirgaliams ir visam Baltijos regionui pavyks atvežti dar kartą. Nors iki čempionato - dar dveji metai, tačiau pasirengimo darbai prasidės jau visai netrukus“, - kalbėjo LFF prezidentas Edgaras Stankevičius.
Tarp kitų kandidatų organizuoti čempionatą buvo Prancūzija, Belgija ir Suomija.
Tiek Lietuva, tiek Latvija pastaraisiais metais galėjo pasigirti dideliais salės futbolo renginiais savo šalyse - 2022-aisiais Latvijos sostinėje buvo surengtas čempionų lygos finalo ketverto turnyras, o Lietuvą 2021-ųjų rudenį drebino vienas didžiausių renginių šalies sporto istorijoje - pasaulio čempionatas.
Europoje čempionate dalyvauja 16 rinktinių, jos paskirstomos į keturias grupes po keturias komandas. Geriausios dvi ekipos patenka į atkrintamąsias varžybas ir varžosi ketvirtfinaliuose, pusfinaliuose ir finale. Dabartiniai Europos čempionai yra Portugalijos salės futbolininkai. Per visą istoriją daugiausiai kartų - septynis - Europos čempionate triumfavo Ispanijos futbolininkai, po dvi pergales iškovojo italai ir portugalai.
Taip pat Vokietijoje buvo patvirtintas ir kitas svarbus sprendimas - dėl Lietuvos vyrų rinktinės rungtynių kovojant dėl išlikimo UEFA tautų lygos C divizione kovo mėnesį. Pagal pirminį turnyro reglamentą, lietuviai dviejų rungtynių serijoje dėl išlikimo C divizione turėjo kovo mėnesį du kartus susitikti su Baltarusija. LFF ne kartą akcentavo, kad rungtyniauti su šios valstybės futbolininkais nenori ir su UEFA nuolat ieškojo sprendimų susidariusiai situacijai spręsti.
LFF primena, kad dar iki prasidedant Rusijos sukeltam karui Ukrainoje, Rusijos futbolininkai burtų keliu buvo paskirti į vieną iš 2022-ųjų UEFA Tautų lygos B diviziono grupių. Po karo Rusijos futbolo sąjunga buvo suspenduota ir neteko galimybės varžytis tarptautinėse varžybose, tad grupėje jiems automatiškai atiteko ketvirta vieta bei iškritimas į C divizioną. Visgi, pagrindinė Rusijos futbolo organizacija ir toliau lieka suspenduota, kol kas nėra pranešimų, kad ji būtų sugrąžinta į tarptautines varžybas, o tai reiškia, kad C divizione atsilaisvina viena vieta. Pagal keturių komandų, kurios turėjo kautis dėl išlikimo C divizione, sutarimą, dvi geriausios ketvirtas vietas savo grupėse pernai užėmusios komandos (Kipras ir Baltarusija) tokiu atveju automatiškai užsitikrina išlikimą C divizione, o dėl vienos likusios vietos susitiks Lietuvos ir Gibraltaro rinktinės. Jos kovo mėnesį namų bei išvykos rungtynėse susikaus dėl vienos likusios vietos C divizione, serijos pralaimėtojai iškris į D divizioną. Jame, tokiu atveju, vietoje septynių komandų rungtyniauti liks šešios.