Adomas Mickevičius (1798-1855) - iškiliausia XIX a. Lietuvos poetas, lenkų literatūros klasikas ir reikšminga Europos romantizmo figūra, palikęs gilų pėdsaką tiek literatūroje, tiek tautos kovose už laisvę. Jo kūryba, aprėpianti įvairius žanrus - nuo baladžių ir romansų iki dramų ir poemų, atspindi platų temų spektrą: tėvynės ilgesį, žmogaus ryšį su gamta, dvasinius ieškojimus, tautos likimą ir asmenybės laisvės idealus. Šiame straipsnyje panagrinėsime pagrindinius Adomo Mickevičiaus kūrybos aspektus, atskleidžiančius jo indėlį į lenkų ir lietuvių literatūras bei kultūrą.
Biografijos bruožai ir įtaka kūrybai
Adomas Mickevičius gimė Naugarduke (dab. vakarų Baltarusija, Gardino sritis), smulkiųjų bajorų šeimoje. Tėvas Mikalojus Mickevičius, Naugarduko advokatas, buvęs Tado Kosciuškos sukilimo dalyvis, namuose palaikė senosios Respublikos patriotinę dvasią. 1807-1815 m. Adomas Mickevičius mokėsi Naugarduko apskritinėje mokykloje, vadovaujamoje vienuolių dominikonų, ją baigęs įstojo į Vilniaus universitetą, kur studijavo iš pradžių Fizikos ir matematikos, vėliau perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Universitete susitiko bičiulių ir bendraminčių iš istorinės Lietuvos bajorų šeimų (Tomas Zanas, Jonas Čečiotas, Juozapas Ježovskis, Pranciškus Malevskis, Anupras Petraškevičius). 1817 m. rudenį šie studentai įkūrė Filomatų, „mokslo bičiulių“, draugiją, kurioje siekė intelektualinio bei moralinio tobulėjimo, vėliau svarbi tapo ir patriotinė veikla.
1819 m. baigęs studijas, Mickevičius buvo paskirtas mokytoju į Kauno apskritinę mokyklą. Vedė lotynų literatūros, lenkų retorikos, istorijos ir teisės pamokas. Pradėjo rašyti romantinės stilistikos ir žanrų eiles - jos sudarė 1822 m. Vilniuje išleistą debiutinį rinkinį Poezija (I t.) Pagrindinė jo dalis - ciklas „Baladės ir romansai“ - laikomas Romantizmo epochos pradžia Lenkijos ir Lietuvos literatūrose.
Karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę. Istorinės poemos skatino lietuvių tautinį judėjimą.
Ankstyvoji kūryba: nuo klasicizmo prie romantizmo
Filomatų draugija studentams buvo savitos kūrybinės dirbtuvės, kuriose trys jos poetai - Mickevičius, Zanas ir Čečiotas - skaitydavo eiles, vykdavo poetų turnyrai. Filomatų kūryboje iš pradžių dominavo Apšvietos literatūriniai orientyrai. Ypač populiari buvo Voltero kūryba: Mickevičius sukūrė ir filomatų susirinkimuose skaitė jo poemų perdirbinius „Mieško, Naugarduko kunigaikštis“, „Ponia Anelė“. 1818 m. debiutavo Vilniaus spaudoje meistrišku klasicistinės stilistikos eilėraščiu „Miesto žiema“.
Taip pat skaitykite: Mickevičiaus sonetų lyginamoji analizė
Tačiau į filomatų akiratį pateko ir Romantizmo judėjimą skirtingose šalyse įžiebę autoriai - Žanas Žakas Ruso, Johanas Volfgangas Gėtė, Frydrichas Šileris, Džordžas Baironas. Ryškėjančią naują Mickevičiaus kūrybos linkmę žymėjo 1819 m. žiemą Vilniaus spaudoje paskelbta stilizuota sakmė „Živilė“, išspausdinta anonimiškai, kaip senų kronikų ištrauka. Jos siužetą vėliau Mickevičius perkūrė poemoje Gražina, o šį pasakojimą apie „garbingą karienę“ pastebėjo ir į savo pirmąją Lietuvos istoriją 1822 m. įtraukė buvęs Mickevičiaus bendrakursis Simonas Daukantas.
„Baladės ir romansai“: romantizmo epochos pradžia
1822 m. Mickevičius išleido debiutinį rinkinį „Poezija“ (I t.), kurio pagrindinė dalis - ciklas „Baladės ir romansai“ - laikomas Romantizmo epochos pradžia Lenkijos ir Lietuvos literatūrose. Mickevičius šiame cikle perkūrė viduramžių žanrines formas - epinę-draminę baladę ir lyrinį romansą. Baladė buvo patraukli romantikams dėl savo formos laisvumo, stebuklinio prado, liaudiškos poetikos panaudojimo galimybių (balades yra rašę Frydrichas Šileris, Johanas Volfgangas Gėtė, Aleksandras Puškinas, Maironis).
Pagrindinė poetinio ciklo tema - nematomos, paslaptingos, grėsmingos pasaulio pusės apraiškos. Žmogus pasirodo daugeriopais, slaptais ryšiais susisaistęs su anapusybe, su kosminėmis (pasaulio tvarką palaikančiomis) gamtos galiomis. Gamta ir žmogus iškyla kaip vieno gyvybingo organizmo dalys. Nauja buvo ir tai, kad susidūrimai su antgamtine paslaptimi baladėse įkomponuoti į atpažįstamą, geografiškai konkretų istorinės Lietuvos peizažą, susieti su Lietuvos istorinėmis, kultūrinėmis detalėmis (pvz., „Svitezis“).
Programinis ciklo eilėraštis „Romantika“ sukomponuotas kaip nedidelis draminis vaizdelis, kuriame iškyla pasaulio pažinimo problema. Kelių veikėjų dialogais atskleidžiama Romantizmo epochai būdinga skirtingų pasaulėvaizdžių sandūra. Vienas jų - racionalistinis, švietėjiškas, pagrįstas moksliniu pažinimu, protu, dėsniais ir normomis. Kitas pasaulėvaizdis - romantinis, paremtas empatija ir vaizduote, jausmu ir tikėjimu, atviras anapusybės nuojautoms, religiniam patyrimui. Kaip alternatyva technologizuotam mokslininko žvilgsniui („stiklui“), iškeliama kita pasaulio pažinimo galimybė - tiesioginis „širdies žvilgsnis“ (emocinis susitapatinimas, intuityvi įžvalga, vaizduotė). Teorinis mokslininko mąstymas skirtas pasauliui tirti iš šalies, iš atstumo, o „širdies žvilgsnis“ padeda įsitraukti į tarpasmeninius ryšius su žmonėmis, juos suprasti ir su jais gyventi. Toks santykis atveria „gyvąją tiesą“ - tokią, kuri skatina suvokti žmogaus gyvenimo prasmę, žmogiškų ryšių paslaptį, patirti pasaulio šventumą.
„Vėlinės“ ir „Gražina“: istorinė atmintis ir moraliniai idealai
Po metų, 1823-iaisiais, II Poezijos tome Mickevičius paskelbė dramos Vėlinės II ir IV dalis bei poetinę apysaką Gražina. Apysakoje sukurtas Viduramžių Lietuvos moters karžygės, Naugarduko kunigaikštienės paveikslas. Vienas svarbiausių jo bruožų - Gražina veikia vadovaudamasi moraline intuicija, ne racionaliu išskaičiavimu, kitaip nei jos vyras kunigaikštis Liutauras. Gražina lenkų ir lietuvių kultūroms davė naują, poeto sukurtą moters vardą lietuviška šaknimi, įkvėpė moterims herojišką idealą, kuris, kaip būdinga Romantizmo epochai, buvo suprastas ir įgyvendintas tiesiogiai. Lietuvių grafaitė Emilija Pliaterytė, dalyvavusi 1831 m. sukilime, greičiausiai buvo paveikta ir Mickevičiaus literatūrinio vaizdinio. Pliaterytės, moters karžygės, legendą pats Mickevičius įtvirtino, po sukilimo parašęs jai skirtą eilėraštį „Pulkininko mirtis“, baigiamą tokiomis eilutėmis: „…tai buvo mergina, / Tai lietuvė, mergina karžygė, / Sukilėlių vadė - Emilija Pliater!“ Dar po dešimtmečio Emiliją Pliaterytę minėjo kaip naujos, „moterų išsilaisvinimo epochos“ pirmąjį ženklą.
Taip pat skaitykite: Kelionė į Gozo sala
Pagrindinė dramos Vėlinės tema - gyvųjų ir mirusiųjų, regimojo ir neregimojo pasaulių, žmogaus išorinės ir vidinės dvasinės egzistencijos santykiai. II dalyje imituojamos archajiškos Vėlinių apeigos: burtininko iškviestos vėlės liudija „gyvąsias tiesas“, susijusias su pagrindiniais žmogaus egzistencijos klausimais - kančios ir kaltės, žmogiškų ryšių ir gyvenimo vertės. Savitai parafrazuojami Evangelijos, Antikos mitologijos motyvai. IV dalyje sukurtas pirmasis Lietuvos literatūroje romantinio individo paveikslas, artimas Gėtės romano Jaunojo Verterio kančios veikėjui. Tai individualistas, pasinėręs į savo jausmų pasaulį, skausmingai išgyvenantis atotrūkį tarp aukštų sielos polėkių ir tikrovės, neišsprendžiamą žmogaus likimo, kančios paslaptį. Vėlinėmis Mickevičius siekė sukurti naują dramos formą, pasižyminčią realistinės ir simbolistinės poetikos jungtimis, fragmentiškumu. Tokia forma leidžia apčiuopti tai, ko žmogaus pasaulyje neįmanoma išsakyti tiesiogiai. Mickevičius, ne kartą iš pagrindų abejojęs savo kūrybos prasmingumu, Vėlines laikė geriausiu, bent „labiausiai vertu skaityti“ savo kūriniu.
Tremtis Rusijoje ir „Krymo sonetai“: tėvynės ilgesys ir gamtos grožis
1823 m. Lietuvoje prasidėjo Rusijos valdžios vykdomi jaunimo slaptųjų organizacijų išaiškinimo ir teismo procesai. Rudenį buvo suimti filomatai, tarp jų ir Adomas Mickevičius, persekioti moksleiviai iš Kėdainių, Kražių mokyklų. Šių įvykių patirtimi Mickevičius vėliau pasirėmė kurdamas Vėlinių III dalies siužetą. Nuosprendis poetui, palyginti su kitais, buvo gana švelnus - tremtis į Rusiją. Per šį procesą buvo išblaškyta aktyvi, kūrybinga istorinės Lietuvos jaunuomenės karta. Mickevičius iš Lietuvos išvyko 1824 m. spalio 25 d. - kaip pasirodys, visam laikui.
Iš pradžių nukeliavo į imperijos sostinę, kartu su Malevskiu ir Ježovskiu gavo paskyrimą į Odesos licėjų. Neradęs tarnybos Odesoje pragyveno keletą mėnesių, aplankė Krymą. Su šia kelione, egzotiško krašto, jo kultūros patirtimi, keliautojo, piligrimo nuotaikomis susijęs Mickevičiaus ciklas „Krymo sonetai“, paskelbtas 1826 m. Maskvoje publikuotame rinkinyje Sonetai.
Ciklas pradedamas sonetu „Akermano stepės“, įvedančiu į naują gamtos vaizdavimą. Tai Romantizmo epochoje susiformavusi peizažo kaip subjekto vidinių būsenų atitikmens poetika (būdinga, pvz., anglų romantikams, ypač Viljamui Vordsvortui). Jutimiškai konkretūs, tikroviški vaizdiniai kuriami taupiomis, bet taikliomis detalėmis. Kartu jie atveria tiesiogiai neišsakomą potekstę, egzistencinius eilėraščio motyvus: gyvenimas kaip kelionė ar klaidžiojimas, tikrų orientyrų, suvaldančių kelionės atsitiktinumą, ieškojimas, dvasinio centro (namų, tėvynės) ilgesys ir atmintis, gyvenimo ribos ir už jos plytinčios nežinomybės pojūtis, tos ribos peržengimo būtinybė, atsigręžimas atgal prieš lemtingą žingsnį. Griežta klasikine soneto forma atskleidžiamas išorinio ir vidinio, žmogaus sąmonės peizažo susipynimas - nauja Mickevičiaus poetinės meistrystės išraiška.
Šiame ,,Krymo sonete“ yra aprašomas keliavimas stepe. Keliavimas žolynais, jų bangavimas ir bekraštės tolumos kelionę paverčia tarsi plaukimu. Kartais grįžtama prie realistiško vaizdo ir minimos kalvos. Šiame sonete galima pastebėti, kad keliavimas sausuma ir jūra beveik visada būna greta. Trečioje strofoje norima įsiklausyti į tylą stepėje. Čia Lietuvą primena gervių balsai, iš kurių tikimasi išgirsti kvietimą, šauksmą iš tėviškės.
Taip pat skaitykite: Gamtos perlai Aukštaitijos parke
Nuo 1825 m. pabaigos Mickevičius apsistojo Maskvoje, įsitraukė į rusų aristokratinio, kūrybinio elito gyvenimą, tapo laukiamu svečiu žymiausiuose Maskvos salonuose. Ypač išgarsėjo kaip neprilygstamas improvizatorius (kuriantis eiles lenkų kalba ar prozą prancūzų kalba spontaniškai, pagal duotą temą, lydimą muzikinio akompanimento). Susipažino ir bendravo su poetu Aleksandru Puškinu. Mickevičiaus kūryba tuo metu pradėta versti į rusų ir vokiečių kalbas, poeto šlovė ėmė sklisti Europoje.
„Konradas Valenrodas“: politinis angažavimas ir mesianizmas
Tremtyje išryškėjo naujos Mickevičiaus kūrybos tendencijos - siekis literatūrine kūryba tiesiogiai veikti skaitytojų politines nuotaikas (poema Konradas Valenrodas, Peterburgas, 1828). Poemoje Konradas Valenrodas pasinaudota istorinės kaukės poetika - jos siužetas paremtas Viduramžių Lietuvos kovų su kryžiuočiais realijomis, o iš tiesų keliama aktuali, į dabartį nukreipta slaptai ruošiamo maišto prieš politinę priespaudą idėja. Ją poetas traktavo romantinio mesianizmo dvasia kaip teisingą kovą ne tik prieš imperijos agresiją, bet ir metafizinį blogį, kurį galima įveikti ir neteisėtais būdais. Amžininkai šioje poemoje įžvelgė sukilimo prieš Rusijos imperiją moralinę motyvaciją.
Emigracija ir „Ponas Tadas“: tautinio epo sukūrimas
Palankiai susiklosčius aplinkybėms, Mickevičius 1829 m. vasarą galėjo palikti Rusiją. Laivu pasiekė Vokietiją, Veimare aplankė Šilerio kapą, susitiko su Gėte. Toliau keliavo į Šveicariją, Italiją. Romoje apsistojo ilgiau, tyrinėjo senovės paminklus - antikinės ir krikščioniškosios kultūros pėdsakus. Aplankė Neapolį, Siciliją, didelį įspūdį padarė Pompėja. Poeto likimą nauja vaga pakreipė 1830 m. lapkritį prasidėjęs sukilimas Lenkijoje, vėliau Lietuvoje. Pats ketino prie kovotojų prisijungti, tačiau kažkodėl delsė, galiausiai su padirbtu pasu iškeliavo į Lenkiją. Ten praleido kelis mėnesius, bet sukilimui akivaizdžiai pralaimint kovos lauko taip ir nepasiekė. Dėl to buvo dalies amžininkų smerkiamas.
Šis metas laikomas nauju Mickevičiaus biografijos etapu, kuriame jis prisiėmė tautinio poeto vaidmenį - savo kūryba palaikyti istorijoje nukentėjusios lenkų tautos dvasią, savo raštais tarnauti tautai, atverti jai naują, moralinę-religinę misiją Europoje - „skleisti patriotizmo evangeliją“. 1832 m. atvyko į Drezdeną ir per trumpą laiką sukūrė Vėlinių III dalį, kurioje siekiama įprasminti žmogaus ir tautos istorijoje patiriamą kančią - kaip atpirkimą, dalyvaujant Dievo numatytame žmonijos išganymo plane. Konkretus istorinis-politinis siužeto lygmuo glaudžiai susipynęs su religiniu-metafiziniu: vaizduojama, kaip Rusijos valdžios vykdytose Vilniaus studentų represijose dalyvauja kosminės gėrio ir blogio jėgos. Tais pačiais metais apsistojo Paryžiuje, parašė ir išleido Lenkų tautos ir piligrimystės knygas - evangeliniu stiliumi sukurtą „patriotinį katekizmą“, skirtą Lenkijos ir Lietuvos emigrantams, užplūdusiems Europą. Knygose keliamas buvusios Lenkijos-Lietuvos Respublikos pavyzdys kaip galimas būsimos Europos tautų konfederacijos provaizdis. Šio laikotarpio lyrikoje vis labiau ryškėjo religinės temos, vėl iškilusi proto ir tikėjimo dilema, puikybės ir nuolankumo etinė įtampa, ezoterinės minties atgarsiai. Įsitraukė į prancūzų ir vokiečių mistinę filosofiją, studijavo Liudviko Klaudijaus de Sen-Marteno, Jakobo Biomės veikalus. 1833 m. ėmėsi poemos Ponas Tadas, kurią pabaigė per beveik vienerius metus (išėjo 1834 Paryžiuje).
Ponas Tadas - poema, tapusi lenkų tautiniu epu, turėjusi didelį poveikį lietuvių Romantizmo literatūrinei vaizduotei ir XIX a. lietuvių tautinei savimonei. Jos veiksmas vyksta 1812 m. Napoleono karo su Rusija išvakarėse buvusios LDK teritorijoje, šiaurės Gudijoje, turtingo bajoro dvare. Poema meniškai įamžino Respublikos ir konkrečiai LDK bajoriškosios kultūros realijas, papročius, daiktus, žmonių tipus, jų gyvenimo būdą, pasaulėjautą, kalbą. Šis pasaulis vaizduojamas kaip gyvybingas, jaukus, palankus ir pakankamas žmogui, nors nėra uždaras nuo istorinių epochos įvykių, jis atsidūręs ant esminių permainų slenksčio. Senojo pasaulio keitimasis į naują - viena iš pagrindinių poemos temų. Šis pokytis paveikia ir bendruomenę (bajorų kova nuo privataus kivirčo iki išsivaduojamosios tautinės kovos), ir asmenį, jo atskirą gyvenimą (pagrindinio veikėjo Jackaus Soplicos istorija nuo puikybės kupino šaunaus šlėktos iki konspiratoriaus, siekiančio išpirkti kaltę dėl padaryto nusikaltimo). Poema yra ir vienas pirmųjų „prarasto laiko ieškojimo“ temos kūrinių - praeities, paliktos tėvynės pasaulis, jo patirtis sugrįžta atmintyje ir vaizduotėje, meninė išraiška jam teikia tvarumo.
Poemoje Lietuvos gamta apibūdinama itin vaizdžiai.
Vėlyvoji kūryba ir gyvenimo peripetijos
Po didžiulio kūrybinio pakilimo rašant Vėlinių III dalį ir Poną Tadą poetas patyrė kūrybinį atoslūgį. Tuo laikotarpiu parašė vieną paskutinių didesnių savo kūrinių - ciklą „Nuomonės ir pastabos“ (1834-1835), kuriame glaustu aforistiniu stiliumi perteikiamos studijuotų mistinių filosofų įkvėptos mintys. Vis didesnę reikšmę teikė ne žodžiui, o veiksmui.
1834 m. Mickevičius vedė Celiną Šimanovską, dar Maskvoje pažintos Europos muzikinio pasaulio įžymybės lenkų pianistės Marijos Šimanovskos dukterį. Su ja sulaukė šešių vaikų (dviejų dukterų Marijos ir Elenos bei keturių sūnų: Vladislovo, Aleksandro, Jono, Juozapo). Šeimyninį gyvenimą apsunkino po poros metų prasidėjusi žmonos psichinė liga. Siekdamas užsitikrinti nuolatines šeimos pajamas ir stabilesnį gyvenimą, 1839-1840 m. Mickevičius dėstė romėnų literatūrą Lozanos universitete Šveicarijoje. Čia parašė keletą nedidelių eilėraščių, kurie literatūros istorijoje vadinami Lozanos lyrika - tai iš esmės paskutiniai Mickevičiaus poetiniai kūriniai, šedevrai, savotiškas atsisveikinimas su poezija („Virš didžių, skaidrių vandenų“, „Pasruvo ašaros“, „Suverpti meilę“ ir kt.).
„Plaukimas“ ir „Audra“: žmogaus laikysena grėsmės akivaizdoje
Sonetai „Plaukimas“ ir „Audra“ puikiai atspindi Mickevičiaus romantinį žmogaus paveikslą, ypatingai jo laikyseną grėsmės akivaizdoje. Šiuose sonetuose poetas vaizduoja žmogų, kuris susiduria su gamtos jėgomis - tai jūra ir audra, simbolizuojančios didžiausius gyvenimo iššūkius ir egzistencines grėsmes. Šie sonetai ne tik aprašo pavojingą kelionę per jūrą, bet ir gilina žmogaus ryšį su gamta, likimu, prigimtimi ir jo paties dvasine stiprybe.
Adomas Mickevičius lenkų kalba rašęs, ryškiausias lenkų romantizmo poetas, dramaturgas. Studijavo VU, taip pat mokytojavo Kaune. Baigęs studijas išgyveno nelaimingos meilės istoriją, kai jo mylimoji Marilė, susigundžiusi turtais, ištekėjo už grafo. Tačiau tai tik sustiprino poeto romaninę pasaulėjautą, kurią jis atskleidė savo kūriniuose. 1822m. už aktyvią veiklą Filomatų draugijoje Mickevičius buvo suimtas ir priverstas išvykti iš Lietuvos, dėl patirtų nusivylimų poetas išgyveno dar vieną kūrybinio pakilimo laikotarpį.
1826 m. pasirodė į dienoraštį panašus ,,Sonetų" rinkinys, kuriame esama daugiau nei dvidešimt sonetų meilės tema, kuriuose galima jausti Mickevičiaus meilę Marilei. Viena pagrindinių ,,Krymo sonetų" temų yra jūra, plaukiojimas, kelionė į nežinią; juose ryški gamtos tema, jos grožis, ne mažiau svarbus ir tėvynės ilgesys. Tai vienintelis džiaugsmingas sonetas cikle.
Šiame sonete įkvėpimu tapo autentiška A. Mickevičiaus patirtis kelionėje į Krymą autorius patyrė jūros audrą. Pirmajame ketureilyje Keliautojas stebi laivo įgulos kovą su audra, antrajame vaizdas tampa netikras, jūros bangos virsta kalnais, kurių viršūnės priartėja prie neišvengiamos mirties, o trečiajame iš pradžių tikroviškas audros aprašymas tampa netikras.
Mickevičiaus įtaka Lietuvai
Adomas Mickevičius išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais.
Adomas Mickevičius, būdamas vienas iškiliausių romantizmo epochos poetų, paliko gilų pėdsaką ne tik lenkų, bet ir lietuvių literatūroje bei kultūroje. Jo kūryba, įkvėpta Lietuvos istorijos, gamtos ir tautos dvasios, turėjo didelį poveikį lietuvių tautiniam sąmoningumui ir literatūrinei raidai. Mickevičius, nors ir rašęs lenkiškai, visada pabrėžė savo ryšį su Lietuva, vaizdavo jos gamtą, idealizavo praeitį ir skatino patriotines nuotaikas. Jo kūriniai, tokie kaip „Gražina“ ir „Ponas Tadas“, tapo lietuvių tautinės savimonės stiprinimo įrankiais, o jo poezija įkvėpė daugelį lietuvių rašytojų kurti savitą nacionalinę literatūrą.
tags: #mickevicius #plaukimas #analize