Šeškinėje, Vilniuje, stūksantis nepabaigtas Nacionalinės futbolo akademijos stadionas - tai ne tik betono konstrukcija, bet ir atspindys Lietuvos sporto istorijos vingių, politinių permainų ir neįgyvendintų ambicijų. Šiame straipsnyje panagrinėsime stadiono atsiradimo istoriją, jo statybos etapus, susidūrusius sunkumus ir dabartinę situaciją.
Stadiono Idėjos Gimimas ir Pirmieji Žingsniai
Mintis apie naują, modernų stadioną Vilniuje gimė dar sovietmečiu, 1984 metais, kuomet buvo paskelbtas konkursas stadiono projektui sukurti. Naujasis stadionas turėjo pakeisti senstantį centrinį „Žalgirio“ stadioną, kuris, anot to meto liudininkų, nebegalėjo būti rekonstruotas ir išplėstas esamoje vietoje dėl apstatytos aplinkos.
9-ame dešimtmetyje prasidėję Vilniaus ir Kauno „Žalgirių“ žygiai Sovietų Sąjungos turnyruose atskleidė prastą stadionų ir arenų būklę. Kauno sporto halė skaičiavo savo penkiasdešimtmetį, o Vilniaus centrinis stadionas - dar ankstyvuosius pokario, 1950 metus. Apie 15 tūkstančių žmonių talpinęs stadionas reikalavo rekonstrukcijos. Tada buvo priimtas sprendimas skelbti naujo stadiono konkursą, kuris atitiktų olimpinio stadiono reikalavimus.
Visuomenėje nuomonės dėl stadiono statybos išsiskyrė. Kol vieni kritikavo prastą sporto renginių lankomumą, kiti siūlė pinigus skirti gyvenamųjų namų renovacijai. Sklandė ir sąmokslo teorijos, esą stadioną toliau nuo centro buvo siūloma iškelti dėl saugumo, siekiant išvengti neramumų po sporto renginių.
Konkurencija su Kaunu ir Finansavimo Iššūkiai
1987 metais spaudoje pasirodė pranešimai apie planuojamus stambius sporto objektus Vilniuje ir Kaune. Vilniuje turėjo iškilti stadionas Šeškinėje, o Kaune - sporto arena vietoje, kurioje dabar yra Nacionalinė futbolo akademija.
Taip pat skaitykite: Lietuvos krepšinio ateitis: NKL
Iš konkursus laimėjusių projektų didesne ambicija išsiskyrė būtent stadionas Vilniuje. Iš objektus projektavusių asmenų kalbų nesunku suprasti, kad būta tam tikro chaoso. Pavyzdžiui, Kaune planuota sporto arena turėjo talpinti viso labo 4500 žmonių. Tai tebuvo vos 500 vietų daugiau už senutę Kauno sporto halę. Išgirdusi apie planuojamus rūmus su 5000 ar 7000 vietų, visuomenė savo pasipiktinimą perkėlė į laikraščių puslapius, siūlydama rinkti aukas šiam projektui. Buvo net raginimų į apyvartą paleisti specialius loterijos bilietus ir taip rinkti lėšas, kurių dėka esamą projektą būtų galima plėsti iki 15 tūkstančių vietų. Pasiūlymus didinti pristatytą projektą gana skeptiškai vertino „Žalgirio“ sporto rūmų vyriausiasis architektas Algirdas Zeidotas, kuris situaciją vaizdžiai palygino sakydamas, kad „iš tos pačios karvės turime gauti ir pieną, ir bifšteksą“. Arenos projektas turėjo kainuoti 11,5 mln. rublių, tačiau architektas tuo pačiu nuogastavo, kad net ir su tokia suma be talkų išsiversti bus labai sunku. „Projektą reikia padėti ant stalo šių metų [1987 m.] gruodžio mėnesį. Pasakysiu atvirai, tai beveik tas pats, kas peršokti Nemuną. […] Pradėti statybas numatyta 1989 metais, o baigti 1992 metais. Tačiau tai įgyvendinama tik su sąlyga, jeigu statybininkai dirbs rekordiniais greičiais, o tiekėjai - taip pat“, - optimizmo stokodamas sakė A. Zeidotas.
Didžiuliai projektai Kaune ir Vilniuje ilgainiui ėmė konkuruoti dėl finansavimo ir svarbos. Tiesa buvo ta, kad merdinti valstybė neturėjo lėšų nė vienam iš objektų, tačiau apetitas augo ir projekto Kaune dydis prieš statybų pradžią buvo išplėstas iki 8900 vietų. Pagrindinis finansavimo šaltinis - 8,5 milijonus rublių turėjusi skirti TSRS Visasąjunginė profesinių sąjungų centro taryba (VPSCT) - tolygiai mažino finansavimą, kol galiausiai eilutėse 1989 metų birželio mėnesį paliko visišką nulį. Žurnalistai spėliojo, kad tai yra savotiškas VPSCT kerštas už LTSR sekcijos atsiskyrimą nuo centro.
Politinė ir ekonominė krizė šalyje dar labiau apsunkino situaciją. Nors bet koks stambus projektas turėjo būti atidedamas neribotam laikui, vietinė valdžia nusprendė pradėti statybas.
Statybos Pradžia ir Lėtas Progresas
1989 metų vasarą Šeškinėje oficialiai prasidėjo centrinio stadiono statybos darbai. Nors pinigų trūko nuo pat pradžių, o spauda vis kėlė klausimus apie stadiono reikalingumą, Vilniaus valdininkai nepaisydami niūrių prognozių stūmė būsimą šalies „pasididžiavimą“. „Vargo su įvairiausiais derinimais bei finansavimu ir mes turėjome pakankamai“, - dar 1987 metais pristatydamas projektą kalbėjo vienas iš autorių Algimantas Nasvytis. Architekto žodžiai pranašingai bylojo apie situaciją būsimus 32 metus.
Konkursą (konkurse dalyvavo 5 projektai) laimėjusios architektų grupės su A. Nasvyčiu, Robertu Stasėnu, Ričardu Krištapavičiumi, konstruktoriumi Jonu Rusteika ir Augiu Guču projektas turėjo kainuoti 14 mln. rublių. Dar 7 mln. buvo numatyti komplekso aplink stadioną statybai su daugiafunkcine erdve. Tačiau projekto sąmata augo beveik dienomis.
Taip pat skaitykite: Futbolo talentai Lietuvoje
Pirmaisiais statybos metais darbų buvo atlikta vos už 200 tūkstančių rublių. Dar apie milijoną išleista 1989 metais, kai planuota skirti buvo beveik 2 milijonai rublių. 1990 metų pradžioje stadiono darbams išleista vos 80 tūkstančių rublių. „Galėtumėm dirbti našiau, tačiau stokojame statybinių medžiagų. Tiesa, šiemet betono gauname užtektinai. Blogiau su armatūros gaminiais. Juos tiekia Sniečkus. Ačiū Dievui, laiku buvo sustabdyta atominės elektrinės trečiojo bloko statyba, tad metalo gaminiai dabar persiunčiami mums“, - apie sunkumus kalbėjo brigadininkas Vaclovas Jankauskas. „Nesunku suskaičiuoti, kad taip dirbdami anksčiau kaip per dešimt metų mes jo nepastatysime“, - apie lėtai vykstančius darbus kalbėjo darbų vykdytojas Janas Gaiževskis.
Statybų Nutraukimas ir Pamirštas Projektas
Įstrigusias statybas iš kuklių lėšų buvo stengiamasi vykdyti iki pat 1993 metų, tačiau nuo 1989-ųjų į priekį pažengta buvo nedaug. Tada buvo pastatyta stadiono arenos požeminė dalis, išbetonuoti pilonai ir pradėta lieti dalis arenos viršutinės dalies konstrukcijų. Lėšos išseko, viltys taip pat. Šeškinėje liko būsimojo tūkstantmečio vieną pagrindinių Vilniaus problemų, apie kurios egzistavimą prisiminta vos vieną kitą kartą.
Bandymai Atgaivinti Projektą
2007 metais stadiono projektas vėl buvo ištrauktas iš stalčiaus. Šį kartą jam jau suteiktas nacionalinės svarbos statusas, o pavadinimas iš centrinio stadiono pasikeistas į Tūkstantmečio. Senas projektas buvo prisimintas artėjančio Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga 2009 metais, o būsimieji šventiniai renginiai reikalavo naujo stadiono.
Savivaldybė, įvertinusi padarytų darbų būklę, palaimino prieš beveik ketvirtį amžiaus ruoštą Algimanto Nasvyčio projektą su tam tikromis korekcijomis. Architektas teigė, kad projektas neprarado savo aktualumo ir padarius keletą korekcijų statybas galima tęsti.
2007 metų pabaigoje Vyriausybė nutarė skirti 200 mln. litų, kuriuos statyti įpareigota „Veikmė“ skirs stadiono statybų pirmajam etapui - vien stadionui be papildomos infrastruktūros. Planas užbaigti stadioną per 2 metus vėl lipo ant to paties grėblio kaip ir pirmąjį kartą.
Taip pat skaitykite: Kapitonai, vedę Lietuvos rinktinę į priekį
Tačiau Vyriausybei pažadėjus finansavimą, problemos tik prasidėjo. Pasigirdo kalbų esą projekto sąmata sieks ne žadėtus 200 mln., o išaugs keleriopai - iki 500 mln. litų. Tokią informaciją tuometinis ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas pavadino „būrimu iš kavos tirščių“.
2008 m. pradžioje tuometinis meras Juozas Imbrasas jau kalbėjo apie 370 mln. litų sumą vien stadiono užbaigimui. Metų pradžioje ėmė vėluoti ir Vyriausybės žadėti milijonai, kurie įklampino statybas. Vasario mėnesį vos prasidėjusios dar kartą stojo amžiaus projekto statybos.
2008 m. gegužės mėnesį jau buvo aišku, kad stadiono Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečio renginiams užbaigti nepavyks, o jam skirtus pinigus Vyriausybė skyrė mokytojų atlyginimų didinimui. Byla dėl stadiono pasiekė ir Vilniaus apygardos teismą, tačiau šis įpareigojo tęsti statybų darbus ir nematė pagrindo nutraukti statybas.
Vasaros pabaigoje į statybos aikštelę vėl susirinko darbininkai, tačiau šie geromis nuotaikomis netryško ir abejojo, ar iš tiesų ilgam grįžo prie darbų. Minima suma iki metų galo pasibaigė. Nė metų neužsibuvę kranai vėl paliko statybų aikštelę, o politikai dar kartelį prakalbo apie konservavimą. Stadionas buvo paliktas toks, kokį šiandien jį ir matome.
Teisminiai Ginčai ir Nauji Lūkesčiai
Paskutinį smūgį stadiono statyboms sudavė Aukščiausiasis Teismas 2009 metų lapkričio mėnesį, kuomet sutartį su statybas vykdžiusia „Veikme“ pripažino negaliojančia. Iki sprendimo statyboms jau buvo panaudota maždaug 120 mln. litų.
Naujajam miesto merui Vilui Navickui beliko ieškoti investuotojų užsienyje, kurie padengtų apie 200 mln. litų sumą reikalingą stadiono užbaigimui. Tačiau net ir šie skaičiai buvo tik preliminarūs - tiksli statybų sąmata skendėjo migloje. Krizės laikotarpiu tokie lūkesčiai buvo bevaisiai.
Palyginimas su Kauno Sporto Objektų Istorija
Kauno sporto objektų istorija taip pat kupina iššūkių ir diskusijų. Tarpukariu, sovietų okupacijos metais ir pastarąjį ketvirtį amžiaus laisvės apie juos ir jų vietos parinkimą buvo itin daug diskutuojama, sprendimai kritikuojami, procesai atidėliojami, o prasidėjusios statybos ar rekonstrukcijos patirdavo rūpesčių.
Pavyzdžiui, dar iki I-ojo pasaulinio karo Lietuvoje sporto buvo tik tam tikros užuomazgos: pavyzdžiui, pirmieji futbolo mačai Kaune buvo sužaisti likus vos keleriems metams iki carinės valdžios pabaigos. Būtent ši organizacija Ąžuolyno pievose netrukus įsirengė ir improvizuotą sporto aikštę, tuo duodama pradžią šiandieniam Kauno sportiniam branduoliui.
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje susidomėjimas sportu ypač išaugo; nenuostabu, kad netrukus spaudoje pasirodė ne viena nuomonė dėl „žmoniško stadiono, kuriame žaidžiant nebūtų gėda prieš svečius ir pačius save“ poreikio.
1969-aisiais pradėta rekonstrukcija dėl tarpinstitucinio nesusišnekėjimo ir statybinių medžiagų trūkumo užsitęsė dešimt metų: kauniečius glumindavo vienoje ar kitoje statybų fazėje vis įstringantis naujasis gelžbetoninis stadiono karkasas, o pats atvejis susilaukė ir nemažo rezonanso to meto spaudoje.
Vis dėlto, Kaunui pavyko įgyvendinti kai kuriuos svarbius sporto infrastruktūros projektus, tokius kaip „Žalgirio“ arena ir S. Dariaus ir S. Girėno stadionas, nors ir su dideliais iššūkiais.
Nacionalinė Futbolo Akademija Kaune
2006 metais Kaune duris atvėrė Nacionalinė futbolo akademija. Akademijos dirbtinės dangos stadionas-aikštė atitinka visus tarptautinius reikalavimus. Aikštė, kurios statyba finansavo FIFA iš „Goal” paramos fondo yra gausiai užimta viso futbolo sezono metu. Čia vyksta Lietuvos futbolo federacijos II lygos pietų zonos ir III lygos Kauno apskrities pirmenybės, kiekvieną dieną treniruojasi NFA auklėtiniai, vyksta „Ežiogolo” turnyrai ir organizuojami kasmetiniai šeimų futbolo turnyrai. Stadionas yra kruopščiai prižiūrimas ir tvarkomas, keičiama dirbtinė danga.
tags: #nacionalines #futbolo #akademijos #stadionas