Lietuvos sportas turi gilias tradicijas, siekiančias senovės baltų laikus, kai sporto apraiškos buvo neatsiejamos nuo buities ir darbo. Tačiau tik atkūrus nepriklausomybę 1918 m., sportinė veikla pradėta organizuotai plėtoti. Šiame straipsnyje apžvelgsime nepriklausomos Lietuvos sporto raidą ir išskirsime svarbiausius sporto veikėjus, prisidėjusius prie sporto populiarinimo ir organizavimo šalyje.
Sporto organizacijų kūrimosi pradžia
Rusijos imperijos valdomoje Lietuvoje sportas nebuvo populiarus. Pirmoji sporto organizacija Lietuvos teritorijoje buvo įkurta 1885 m. Klaipėdoje - tai buvo irklavimo klubas „Neptūnas“. Tačiau tik po nepriklausomybės atkūrimo sportas tapo svarbia tautinio atgimimo dalimi.
1918 m. atkūrus nepriklausomybę, sportinę veiklą Lietuvoje pradėjo organizuoti iš Rusijos, Latvijos, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) grįžę ir vietiniai lietuviai. Tai buvo S. Garbačiauskas, E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, P. Oleka, K. Dineika, Pranas Šližys, J. J. Bulota, S. Darius, J. Eretas ir kiti entuziastai. Jų iniciatyva pradėtos steigti sporto organizacijos (sąjungos, klubus).
1919 m. Kaune įkurta pirmoji nepriklausomos Lietuvos sporto organizacija - Lietuvos sporto sąjunga (LSS), kurios pirmininku tapo Pranas Šližys. 1920 m. įkurta Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS), kuri kultivavo beveik visas to meto populiarias sporto šakas. Šiai sąjungai vadovavo S. Garbačiauskas.
1922 m. Kaune įsteigta Lietuvos sporto lyga (LSL) - aukščiausioji sporto institucija, kuri vadovavo visam sporto sąjūdžiui ir tvarkė jo veiklą, atstovavo Lietuvai tarptautiniu lygiu. Kūrėsi ir kitos sporto organizacijos:
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
- 1922 - Lietuvos gimnastikos ir sporto federacija (LGSF)
- 1923 - Lietuvos dviratininkų sąjunga (LDS)
- 1923 - Lietuvos futbolo lyga (LFL)
- 1924 - Kauno teniso klubas (KTK)
- 1926 - Klaipėdos įgulos ir krašto sporto sąjunga (KSS)
- 1930 - Akademinis sporto klubas (ASK)
- 1931 - Jaunalietuvių sporto organizacija (JSO)
1922 m. pasirodė pirmasis Lietuvoje sporto žurnalas „Lietuvos sportas“, kurio redaktorė buvo E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė.
Valstybinis dėmesys sportui
1932 m. įsteigta valstybinė institucija - Kūno kultūros rūmai, kurių vadovais buvo A. Jurgelionis (1932-34), V. Augustauskas (1934-40), Vincas Petronis (1940), Andrius Keturakis (1941), A. Vokietaitis (1941-43), V. Bakūnas (1943), M. Zaroskis (1943-44). Kūno kultūros rūmų iniciatyva ir pastangomis buvo susistemintas vadovavimas kūno kultūrai ir sportui.
1934-38 m. veikė Aukštieji kūno kultūros kursai - aukštosios mokyklos statusą turėjusi dvimetė mokykla, kuri rengė aukštesniųjų ir vidurinių mokyklų kūno kultūros mokytojus. Buvo statomos sporto bazės: Kūno kultūros rūmai Kaune (1934 m.) ir Klaipėdoje (1938 m.), Kauno stadionas (1936 m.), gimnazijų sporto salės, pirmasis statinys Europoje krepšinio varžyboms - Kauno sporto halė (1939 m.). 1935 m. įsteigtos 7 sporto apygardos: Kauno, Panevėžio, Marijampolės, Telšių, Ukmergės, Šiaulių, Klaipėdos. 1936 m. įsteigtas 4 laipsnių Valstybinis kūno kultūros ženklas.
Sporto šakų populiarinimas ir čempionatai
20 a. 3 dešimtmečio pradžioje buvo populiarinamos sporto šakos, kurios Vakarų Europos šalyse kultivuotos jau kelis dešimtmečius. Pradėti rengti įvairių sporto šakų Lietuvos čempionatai:
- 1921 - lengvosios atletikos
- 1922 - futbolo, moterų krepšinio, dviračių sporto
- 1924 - vyrų krepšinio
- 1925 - bokso, šaudymo
- 1927 - stalo teniso
- 1929 - teniso
- 1931 - plaukimo
- nuo 1935 - gimnazijų žaidynės
Lietuvos tautinis olimpinis komitetas
1937 m. įkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK), kuris organizavo olimpinį sąjūdį Lietuvoje, rengė sportininkus ir komandas olimpinėms žaidynėms, atstovavo Lietuvai Tarptautiniame olimpiniame sąjūdyje. Pirmasis LTOK pirmininkas buvo V. Augustauskas. 1938 m. LTOK pagal olimpinių žaidynių tradicijas surengė Lietuvos tautinę olimpiadą, kurioje dalyvavo daugiau kaip 2000 Lietuvoje, Brazilijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Latvijoje gyvenančių lietuvių sportininkų, 17 sporto šakų atstovų.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
Tarptautiniai ryšiai ir varžybos
Vienas Lietuvos sporto prioritetų buvo tarptautiniai ryšiai ir tarptautinės varžybos. Pirmoji Lietuvos sporto organizacija, tapusi tarptautinės federacijos nare, buvo Lietuvos futbolo lyga, 1923 m. priimta į FIFA (Tarptautinę futbolo asociacijų federaciją). 1924 m. į Tarptautinę federaciją priimta Lietuvos dviratininkų sąjunga, 1928 m. - Lengvosios atletikos komitetas, 1935 m. - Šaudymo sąjunga, 1936 m. - Krepšinio komitetas.
Pirmosios tarptautinių klubų rungtynės įvyko 1922 m., LFLS žaidė su Rygos YMCA futbolo klubu, lietuviai pralaimėjo 0:4. Pirmąsias tarpvalstybines rungtynes Lietuvos futbolo rinktinė 1923 m. žaidė su Estija (0:5), 1924 m. pirmąją pergalę tarpvalstybinėse rungtynėse pasiekė Lietuvos futbolo rinktinė, 2:1 nugalėjusi Estiją. 1925 m. pirmąsias tarpvalstybines rungtynes Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė žaidė su Latvija ir pralaimėjo 20:41, 1938 m. moterų rinktinė - su Estija ir nugalėjo 15:7. Pirmasis tarpvalstybinis boksininkų mačas Lietuva-Latvija surengtas 1926 m. Kaune.
Olimpinis debiutas
Olimpinėse žaidynėse Lietuvos sportininkai debiutavo 1924 m. Lietuvos futbolo rinktinė Paryžiuje žaidė su Šveicarija ir pralaimėjo 0:9. Pirmasis Lietuvos sportininkas, dalyvavęs pasaulio čempionate 1928 m. Davose (Šveicarija), - greitojo čiuožimo atstovas K. Bulota. Pasaulio stalo teniso čempionate Lietuvos vyrų rinktinė (A. Amonas, I. Lipšicas ir Chonė Šimensas) pirmą kartą žaidė 1929 m. Budapešte, užėmė 10 vietą tarp 10 dalyvavusių rinktinių. 1939 m. Lietuvos stalo teniso rinktinė (Chaimas Duškesas, V. Dzindziliauskas, Eugenijus Nikolskis, V. M. Variakojis) buvo ketvirta tarp 11 šalių. Pasaulio šachmatų olimpiadoje Lietuvos vyrų rinktinė debiutavo 1930 m. ir užėmė 14 vietą tarp 18 dalyvavusių šalių. Žaidė Leonardas Abramavičius, Z. Kolodnas, A. Z. Machtas, M. Šembergas, I. Vistaneckis.
Pirmieji medaliai
Pirmuosius pasaulio čempionato medalius Lietuvai 1937 m. Helsinkyje laimėjo šaudymo meistrai. Šaudant olimpiniais pistoletais greitašauda į siluetus iš 25 m nuotolio Pranas Giedrimas individualiose ir Lietuvos rinktinė (Pranas Giedrimas, Kazys Sruoga, Antanas Mažeika, Vladas Nakutis, Antanas Karčiauskas) komandinėse varžybose buvo apdovanoti sidabro medaliais. 1939 m. Liucernoje (Šveicarija) Jonas Miliauskas laimėjo bronzos medalį, Lietuvos rinktinė (Jonas Miliauskas, Pranas Giedrimas, Antanas Jelenskas, Antanas Mažeika, Vladas Nakutis) - sidabro medalius.
1938 m. I Europos moterų krepšinio čempionate Romoje sidabro medalius laimėjo Lietuvos moterų rinktinė: Stefanija Astrauskaitė, Bronė Didžiulytė, Juzė Jazbutienė, Paulina Kalvaitienė, Tatjana Karumnaitė, Juzefa Makūnaitė, Stasė Markevičienė, Genovaitė Miuleraitė, Aldona Vailokaitytė, Eleonora Vaškelytė; treneris F. Kriaučiūnas.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
Sportas sovietmečiu ir nepriklausomybės atkūrimas
1940 m. SSRS okupavus Lietuvą, tautinės sporto organizacijos buvo uždarytos arba tapo SSRS sporto organizacijų filialais. Daugelis sportininkų ir sporto organizatorių (P. Žižmaras, K. Bulota, V. Dovydaitis ir J. Dovydaitis, V. Augustauskas, J. Vabalas, E. Vaškelytė) buvo ištremti. Per Vokietijos okupaciją (1941-44) atsikūrė nepriklausomybės metais veikę sporto klubai ir organizacijos. Okupantų valdžia nenuolankius sportininkus ir sporto organizatorius (L. Puskunigį, V. Bakūną, A. Vokietaitį, V. Tumėną) suėmė ir išvežė į Vokietiją.
1940-41 ir nuo 1944 m. kūno kultūros ir sporto sistema buvo pertvarkoma SSRS pavyzdžiu: valstybinę instituciją - Kūno kultūros rūmus - pakeitė Fizinės kultūros ir sporto komitetas prie LSSR liaudies komisarų tarybos (1941 01-06), Kūno kultūros ir sporto komitetas prie LSSR komisarų tarybos (1944-46), Kūno kultūros ir sporto komitetas prie LSSR Ministrų tarybos (1946-1986), LSSR valstybinis kūno kultūros ir sporto komitetas (1986-90). Komitetų pirmininkai: Aleksiejus Šimanas (1940-41 ir 1944-46), Jonas Uloza (1946-53), Benediktas Bračas (1954), A. Gudanovičius (1954-61), Vytautas Ostrauskas (1961-72), Algirdas Balčiūnas (1972-76), Z. Motiekaitis (1976-90).
Nuo 1945 m. aukštosiose mokyklose, įmonėse, gamyklose, kolūkiuose, vidurinėse mokyklose pradėti steigti sporto kolektyvai, nemažai jų vėliau tapo kūno kultūros plėtros, sportininkų ir komandų rengimo centrais. Tai: Vilniaus „Statyba“, „Šviesa“, „Mokslas“, „Kibirkštis“, Kauno „Pluoštas“, „Banga“, „Atletas“, „Pilėnai“, „Politechnika“, Jonavos „Azotas“, Elektrėnų „Energija“ ir kiti. Mokyklinės kūno kultūros programos rengtos remiantis BPDG (Būk pasirengęs darbui ir gynybai) ir PDG (Pasirengęs darbui ir gynybai) kompleksų reikalavimais. Mokyklinės ir sportininkų rengimo programos buvo bendros visoje SSRS, bet Lietuvoje jos turėjo savitumų, rėmėsi mokslininkų ir pedagogų rekomendacijomis.
1945 m. įkurtas Lietuvos valstybinis kūno kultūros institutas (1999-2012 Kūno kultūros akademija, nuo 2012 Lietuvos sporto universitetas), nuo 1954 m. rengiami kūno kultūros specialistai Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje (iki 1992 Vilniaus pedagoginis institutas, 1992-2011 Vilniaus pedagoginis universitetas, 2011-18 Lietuvos edukologijos universitetas), nuo 1949 m. Lietuvos aukštosiose mokyklose buvo steigiamos kūno kultūros katedros.
Po karo SSRS pasisavinus Lietuvos sporto organizacijų tarptautines teises į olimpines žaidynes, į pasaulio ir Europos čempionatus Lietuvos sportininkai galėjo išvykti tik patekę į SSRS rinktinę. 1947 m. krepšininkai S. Butautas, K. Petkevičius, J. Lagunavičius ir V. Kulakauskas tapo Europos čempionais. 1952 m. pirmuosius olimpinius (sidabro) medalius į Lietuvą parvežė S. Butautas, K. Petkevičius ir J. Lagunavičius. Boksininkas A. Šocikas pasiekė pergalių SSRS (1950-54, 1956) ir Europos (1953, 1955) čempionatuose. Pirmąja Lietuvos sportininke pasaulio čempione 1956 m. tapo tinklininkė Liudmila Meščeriakova, olimpiniu čempionu 1968 m. - boksininkas D. Pozniakas. 1959-90 m. Lietuvos sportininkai laimėjo 57 pasaulio čempionatų aukso medalius. Pirmoji Lietuvos pasaulio rekordininkė B. Kalėdienė (Zalagaitytė) 1958 m. numetė ietį 57 m 49 cm, pirmoji pasaulio moteris, nušokusi į tolį daugiau kaip 7 m - V. Bardauskienė (Praha, 1978; 7,09 m).
1963 m. T. Petreikio iniciatyva surengtas pirmasis pramoginių šokių konkursas. Didelių pergalių tarptautinėse varžybose pasiekė Lietuvos komandos. 1963, 1965, 1967 m. Europos čempionėmis tapo Vilniaus „Žalgirio“ aštuonvietės irkluotojos (I. Bačiulytė, S. Bublytė, Sofija Korkutytė, Aldona Margenytė, A. Perevoruchova, L. Semaško, G. Striogaitė, R. Tamašauskaitė; treneris Eugenijus Vaitkevičius). 4 kartus (1951, 1985, 1986, 1987) SSRS čempionais tapo Kauno „Žalgirio“ krepšininkai (Algirdas Brazys, V. Chomičius, Raimundas Čivilis, Virginijus Jankauskas, S. Jovaiša, G. Krapikas, R. Kurtinaitis, Mindaugas Lekarauskas, A. Sabonis, Arūnas Visockas; treneriai V. Garastas ir Henrikas Giedraitis). 1986 m. „Žalgiris“ laimėjo aukščiausią pasaulio klubinių komandų varžybų apdovanojimą - tarpžemyninę Jones taurę.
Sportininkus rengė sporto mokyklos, sporto kolektyvai, kurių geriausiems buvo suteiktas sporto klubų statusas. 1968 m. Lietuvoje buvo 140 įvairių sporto mokyklų, iš jų 3 aukštojo sportinio meistriškumo, 43 olimpinio rezervo specializuotos vaikų ir jaunių, 93 vaikų ir jaunių, Panevėžio internatinė, Vilniaus respublikinė internatinė sporto mokyklos. Jose veikė 5785 grupės, mokėsi 87 392 jaunieji sportininkai. Reguliariai vyko sporto šakų vaikų, jaunučių, jaunių, jaunimo, suaugusiųjų čempionatai, taurių (Sporto, Tiesos, Lietuvos radijo ir televizijos ir kitų) varžybos, „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ (moksleivių), „Odinio kamuolio“ (futbolo), „Auksinio ritulio“ (ledo ritulio), mažojo krepšinio, vaikų dviračių varžybos. Buvo populiarios kompleksinės varžybos: moksleivių, studentų, suaugusiųjų žiemos ir vasaros spartakiados. Paplito naujos sporto šakos: meninė gimnastika (1950), rankinis (nuo 1954), regbis (1961), mažasis krepšinis (1967), žolės riedulys (1970).
1988 m. gruodžio 11 d. atkurtas LTOK, kurio prezidentu išrinktas A. Poviliūnas. Atsikūrė žydų sporto draugija „Makabi“, lenkų - „Polonia“. 1989 m. įkurta Lietuvos olimpinė akademija.
1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vietoj LSSR valstybinio kūno kultūros ir sporto komiteto įkurtas Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės. Departamentui vadovo: A. Raslanas (1990-93 ir 2005-09), Vytas Nėnius (1993-96 ir 2001-05), R. Kurtinaitis (1997-2001), Klemensas Rimšelis (2010-14), Edis Urbanavičius (2014-18), Vytautas Vainys (2019).
1988 m. Lietuvos sportininkai pirmą kartą dalyvavo Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse Adelaidėje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (1990 m.) beveik visi sportininkai atsisakė dalyvauti SSRS rinktinėse ir čempionatuose. Daug geriausių žaidėjų (krepšininkų, futbolininkų, rankininkų) nuo 1988 m. išvažiavo sportuoti į užsienio klubus. Š. Marčiulionis pirmas iš Lietuvos krepšininkų 1989 m. debiutavo NBA (San Francisko „Golden State Warriors“ komandoje).
1991 m. vasarą Lietuvoje buvo surengtos IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, kuriose dalyvavo apie 2000 lietuvių sportininkų iš Argentinos, Australijos, Baltarusijos, Brazilijos, Čilės, Estijos, JAV, Kanados, Latvijos, Prancūzijos, Rusijos, Urugvajaus, Vokietijos ir Lietuvos. Tarptautinis olimpinis komitetas 1991 m. rugpjūčio 18 d. Berlyne atkūrė LTOK tarptautines teises. Savarankiškomis pasiskelbė Lietuvos sporto šakų federacijos, atgavo savo tarptautines teises (pvz., Lietuvos krepšinio federacija 1991 m. gruodžio 20 d.), tapo tarptautinių federacijų narėmis.
1992 m., po 64 m. pertraukos, savarankiška Lietuvos olimpinė rinktinė - biatlonininkai Kazimiera Strolienė ir Gintaras Jasinskas, slidininkai V. Vencienė ir R. Panavas, dailiojo čiuožimo pora M. Drobiazko ir P. Vanagas vėl dalyvavo žiemos olimpinėse žaidynėse Albertville’yje. Tais pačiais metais 47 sportininkų Lietuvos olimpinė rinktinė varžėsi vasaros olimpinėse žaidynėse, kur disko metikas R. Ubartas tapo olimpiniu čempionu, o vyrų krepšinio rinktinė laimėjo bronzos medalius.
1993 m. įsteigta Lietuvos sporto federacijų sąjunga. V. Vitkauskas 1993 m. gegužės 10 d. pirmasis iš Lietuvos įkopė į Everestą. R. Gintautas, Vasilijus Gubanovas, Ignas Miniotas (kapitonas), Tadas Miniotas, Algimantas Patašius, Gintaras Žukauskas - jachta „Laisvė“ rytų kryptimi pro Horno ragą 1993 m. spalio mėn.-95 m. sausio 10 d. apiplaukė Žemę (startavo ir finišavo Buenos Airėse). Unikalų rekordą 1998 m. pasiekė P. Silkinas: 1000 mylių (1609 km) nubėgęs per 11 d.
Pakito sportinės veiklos struktūra, organizavimas. Vietoj sporto draugijų steigiami sporto klubai, žaidimų varžybas ima rengti sporto lygos. Sportininkų ir komandų rengimas sutelktas sporto mokymo įstaigose (SMI) ir klubuose. Atgaivintas Lietuvos kūno kultūros ženklas (1996 m.), praplėstas ir patobulintas jo turinys, ėmė veikti Lietuvos ištvermingųjų sąjūdis (1989 m.), Lietuvos Karolio Dineikos sveikatos sąjunga (1990 m., nuo 1996 m. - Lietuvos sveikuolių sąjunga), Bėgimo mėgėjų (1992 m.), „Sportas visiems“ (1991 m.) asociacijos. Kasmet rengiamos moksleivių sporto žaidynės, nuo 2006 m. - olimpinis festivalis, konkursai „Sportiškiausia mokykla“, „Sportas ir aplinka“ ir kiti.
Lietuva - viena pajėgiausių Europos ir pasaulio krepšinio valstybių. 2003 m. trečią kartą Europos čempiono titulą laimėjo ir Lietuvos krepšininkai (Giedrius Gustas, Š. Jasikevičius, K. Lavrinovičius, A. Macijauskas, Virginijus Praškevičius, Donatas Slanina, D. Songaila, Dainius Šalenga, R. Šiškauskas, S. Štombergas, Eurelijus Žukauskas, Mindaugas Žukauskas; treneriai Antanas Sireika, Gintaras Krapikas, V. Chomičius). 2005 m. Lietuvos jaunimo rinktinė (iki 21 m.) Argentinoje tapo pasaulio čempione (Rolandas Alijevas, Michailas Anisimovas, Steponas Babrauskas, Paulius Jankūnas, Artūras Jomantas, Antanas Kavaliauskas, J. Mačiulis, Gediminas Navickas, Vaidotas Pridotkas, R. Seibutis, Darius Šilinskis; treneriai R. Butautas ir R. Kurtinaitis).
Pirmasis olimpinis krikštas
Olimpinis Lietuvos atletų debiutas įvyko 1924 m. VIII vasaros žaidynėse Paryžiuje. Olimpinėje paraiškoje Lietuva buvo įrašiusi septynias sporto šakas: boksą, dviračių sportą, fechtavimąsi, futbolą, imtynes, gimnastiką ir šaudymą. Iš viso olimpinių kandidatų sąraše buvo 33 pavardės. Tačiau dėl nenuoseklaus Lietuvos sporto vadovybės požiūrio į dalyvavimą žaidynėse, lėšų stokos bei kitų aplinkybių po didelių ginčų į Paryžių buvo išsiųsta tik futbolo komanda, du dviratininkai ir imtynininkas.
Lietuvos futbolo rinktinės nuotykiai
1924 m. balandžio 17 d. Olimpinio komiteto būstinėje Paryžiuje vykusioje burtų traukimo ceremonijoje dalyvaujant Steponui Garbačiauskui, Prancūzijos futbolo lygos pirmininkui Ž. Rime, 18.00 val. buvo nulemtas Lietuvos futbolo rinktinės varžovė - Šveicarija. Estijai atiteko JAV, o Latvijai nusišypsojo laimė - į kitą varžybų etapą jie pateko be kovos.
Prieš rungtynes šveicarai aktyviai treniravosi, o Lietuvoje vyravo „olimpinė ramybė“. Apie olimpiadą buvo prisiminta visiškai atsitiktinai, paskutinę akimirką. Gegužės 19-22 d. Kaune vyko Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų konferencija Baltijos sąjungai įkurti. Lietuvių klube per svečiams pagerbti surengtą pokylį premjero Ernesto Galvanausko buvo paklausta, ar daug lietuvių vyksta į olimpiadą. Tik tada buvo sureaguota. Jau kitą dieną jis įpareigojo LSL pirmininką gen. J. Bulotą išsiųsti Lietuvos futbolo rinktinę į olimpiadą. Futbolo rinktinei, dviratininkams ir imtynininkui greitai buvo surinkti 15 tūkst. Lt. Kiti dalyviai liko užmiršti.
Sportininkai buvo renkami tiesiog gatvėse, kad laiku galėtų išvykti į žaidynes. Surinkti pavyko tik 12. Lietuvos olimpinei futbolo komandai atstovavo Hansas Gecas, Stasys Sabaliauskas, Stasys Razma, Juozas Žebrauskas, Leonardas Juozapaitis, Steponas Garbačiauskas, Jurgis Hardingsonas, Vincas Bartuška, Stasys Janušauskas, Valerijonas Balčiūnas, Eduardas Mikučiauskas. Neišvyko Steponas Darius, Ernstas Deringas, Vilhelmas Gvildys, Vaclovas Strazdas ir Barstaitis.
Į olimpinį miestelį futbolininkai atvyko apie pirmą valandą nakties. Atsigulė tik apie trečią valandą. Kartu važiavusi Elena Garbačiauskienė išradingai sugalvojo, kaip išlyginti kelionės metu susiglamžiusias sportines uniformas - jas sudrėkinusi, patiesė po čiužiniais.
Lietuviai su šveicarais 14 val. 30 min. vietos laiku susitiko „Peršingo“ stadione. Žaidimas, galima sakyti, vyko į vienus vartus. Ir lietuviai pralaimėjo 9:0. Be šių rungtynių Lietuvos rinktinė, Egipto vadovų delegacijos paprašyta, sužaidė treniruočių pobūdžio rungtynes, kurios vėliau buvo įvardytos kaip oficialios. Tačiau ir vėl laukė pralaimėjimas. Šį kartą - 0:10.
Negana to, kad lietuviai patyrė du skaudžius pralaimėjimus, dar ir pritrūko pinigų grįžti namo. Jų pasiskolino Lietuvos atstovybėje ir birželio 5 d. 18 val. 25 min. olimpiečiai grįžo į Kauną.
Lietuvos dviratininkų nuotykiai
Panašiai kaip ir futbolininkai, dviratininkai į olimpines žaidynes buvo sukviesti išvykos išvakarėse, telegramomis. Taigi liepos 19 d. 4 val. 55 min į Paryžių išvyko Juozas Vilpišauskas ir Isakas Anolikas. Jiems skirtas finansavimas buvo tikrai menkas. „Makabi“ klubas skyrė 300 Lt, o Lietuvos dviratininkų sąjunga - 150 Lt.
Dviračių lenktynėse dalyvavo 77 dviratininkai iš 20 šalių. Sportininkai į startą stojo birželio 23 d. 8.00 val. ryto. Reikėjo įveikti daug kliūčių, tiesa, nei vienas iš jų varžybų taip ir nebaigė.
I. Anolikui padangos prakiuro net septynis kartus, o po septintojo jis dar ir pasiklydo trasoje. Lenktynėms pasibaigus, organizatoriai nežinojo, kur jis yra. Dviratininkui pasiekus artimiausią geležinkelio stotį, vietinis prancūzas jam nupirko bilietą į Paryžių. Kritusiam J. Vilpišauskui pro šalį automobiliu važiavę švedai padėjo pasiekti stadioną ir suteikė medicininę pagalbą. Nesėkmės dviratininkus lydėjo ir po varžybų - pritrūko lėšų kelionei atgal į Lietuvą, todėl juodu nutarė grįžti dviračiais, bet, pasiskolinę pinigų iš Lietuvos atstovybės, šios minties atsisakė. Dviratininkai į Lietuvą išvyko rugpjūčio 6 d., o Kauną pasiekė rugpjūčio 8 d.
Imtynininko detektyvas
1924 m. birželio 21 d. vyko priešolimpinės graikų-romėnų imtynių varžybos. Olimpiniu kandidatu tapo Petras Požėla, nugalėjęs savo varžovus.
P. Požėla liepos 1 d. turėjo dalyvauti rungtynėse, tačiau iki nustatyto laiko jis neatvažiavo ir nežinia kur dingo kelionėje. Laikraščiai žinančių, kur jis dingo, prašė pranešti Lietuvos sporto lygai arba Dviratininkų sąjungai.
Netrukus paaiškėjo, kad nerimauti nebuvo dėl ko. P. Požėla atsirado ir, pasirodo, net nebandė keliauti į žaidynes, o vietoj Paryžiaus nuvyko į savo tėviškę.
tags: #nepriklausomos #lietuvos #sporto #veikejas