Olimpinės žaidynės - tai ne tik sporto varžybos, bet ir kultūrinis reiškinys, turintis gilias istorines šaknis. Šiame straipsnyje panagrinėsime olimpinių žaidynių istoriją, pradedant senovės Graikija ir baigiant šių dienų mokinių olimpinėmis žaidynėmis, aptarsime svarbiausius įvykius, sporto šakas ir jų raidą.
Senovės olimpinės žaidynės
Senovės olimpinės žaidynės pirmiausia buvo religinės šventės, graikų dievų ir deivių tėvo Dzeuso garbei, dalis. Šventovė senovėje buvo pavadinta Olimpo kalno - aukščiausio kalno žemyninėje Graikijoje - vardu. Senovės olimpinės žaidynės prasidėjo dar 776 m. pr. Žaidynės Olimpijoje buvo rengiamos kas ketverius metus beveik 12-a amžių ir trukdavo iki šešių mėnesių. 393 m. Romos valdovas imperatorius Teodosijus I uždraudė Graikijos olimpines žaidynes dėl religinio šventės elemento.
Olimpinė ugnis
Ugnis - vienas svarbiausių olimpinių atributų. Jos uždegimo ritualas žaidynes rengiančiame mieste yra tarsi šventos apeigos. Antikos laikais ugnį prieš kiekvienas žaidynes uždegdavo Olimpijoje, deivės Heros šventykloje, o tada iškilmingai pristatydavo į Atėnus. Ir dabar olimpinės ugnies uždegimo ceremonija vyksta ten pat, kur kadaise stovėjo Heros šventykla. Vienuolika aktorių, vaizduojančių vaidilutes, nukreipia į aukurą milžinišką veidrodį, fokusuojantį saulės spindulius, - tarsi olimpinę ugnį uždegtų pats dangaus šviesulys.
Užgesus antikinei graikų civilizacijai, ši tradicija irgi buvo pamiršta. Prisiminė ją tik 1928 metais. Nuo to laiko olimpinė ugnis uždegama pirmąją žaidynių dieną ir liepsnoja iki pat jų pabaigos, tada taip pat iškilmingai užgesinama. Pirmoji olimpinės ugnies nešimo estafetė surengta per 1936-ųjų vasaros žaidynes. Tąsyk 3 330 sportininkų, perduodami deglą iš rankų į rankas, nugabeno ugnį iš Graikijos į Berlyną. Tačiau pamažu žaidynes rengiančios valstybės ėmė varžytis tarpusavyje, kuri tai padarys originaliau.
Moderniosios olimpinės žaidynės
Pirmoji moderni olimpiada surengta 1896 m. Graikijoje. Olimpinių žaidynių tėvas - prancūzas baronas Pjeras de Kubertenas, įkūręs Tarptautinį olimpinį komitetą. Pirmosiose vasaros olimpinėse žaidynėse dalyvavo tik 14 šalių. Įdomu tai, kad 1921-1948 m. Žaidynėse pasirodydavo dailininkai, skulptoriai, architektai, rašytojai ir muzikantai. Tik 1948 m. pastarosiose žaidynėse iš viso buvo išdalyta apie 5 000 bronzos, sidabro ir aukso medalių. Tiesa, nuogumas buvo įprastas tik varžovams vyrams.
Taip pat skaitykite: Lietuvos pasiekimai žiemos olimpiadoje
Olimpinio judėjimo vadovai priversti eiti nuolatiniu ieškojimų keliu. Suprantama, ypač daug kelių jiems teko išbandyti XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje, kai olimpinės tradicijos dar nebuvo sukurtos, o nemažai sporto šakų dar tik formavosi. Būtent tais laikais į olimpinių žaidynių programą pateko kelios sporto šakos, kurios vėliau buvo primirštos arba visai pamirštos. Žaidynių šeimininkai tais laikais į programą įtraukdavo sporto šakas ar rungtis, kurios būdavo paplitusios jų šalyje, bet kitose Europos dalyse ar juolab kituose žemynuose - beveik nežinomos. Kituose kraštuose kartais net nebūdavo toms sporto šakoms reikalingų aikščių ar įrangos, tad olimpinė programa vėl būdavo keičiama.
Dingusios ir sugrįžtančios sporto šakos
Kone geriausias pavyzdys - baskų pelota (žaidimas, kuriame susipynę teniso ir skvošo elementai). Pelota oficialiai į olimpinę programą buvo įtraukta tik per 1900 m. Paryžiaus žaidynes, o vėliau trejose žaidynėse - 1924 m. Paryžiaus, 1968 m. Meksiko ir 1992 m. Barselonos - buvo pristatyta kaip parodomoji sporto šaka. Kodėl būtent per šias žaidynes? Atsakymo toli ieškoti nereikia: per visą pasaulio pelotos pirmenybių istoriją keturių šalių - Ispanijos, Prancūzijos, Meksikos ir Argentinos sportininkai iškovojo 235 iš 242 aukso medalių. Didžiajai pasaulio daliai šis baskų žaidimas yra didelė paslaptis.
Tik per 1900 m. Paryžiaus olimpines žaidynes vienintelį kartą buvo surengtos kriketo, kroketo, bočės, ugniagesių sporto, aitvarų leidimo, sportinių balandžių lenktynės ir dar kelių sporto šakų varžybos. Tiesa, dabar Tarptautinis olimpinis komitetas daugelio šių varžybų kaip oficialios 1900 m. olimpinių žaidynių dalies nepripažįsta.
Kai 1904 m. olimpinės žaidynės pirmą kartą buvo surengtos JAV, Sent Luiso mieste, vyko dviejų tuo metu Šiaurės Amerikoje paplitusių žaidimų - lakroso ir rokės (amerikietiška kroketo atmaina) varžybos. 1908 m. Londono žaidynių rengėjai vieninteliai į olimpinę programą įtraukė raketes (teniso ir skvošo atmaina), sugrąžino delninį tenisą (pasaulyje vadinamas prancūzišku terminu „jeu de paume“) ir polą (kamuolio žaidimas ant arklių).
Polo olimpinis kelias - labai vingiuotas. Šis žaidimas net kelis sykius pateko į olimpinę programą, bet greitai iš jos būdavo pašalinamas. Polo varžybos vyko per 1900, 1908, 1920, 1924 ir 1936 m. žaidynes. Panašus ir regbio likimas. Regbininkai olimpinėse žaidynėse varžėsi vos keturis kartus (1900, 1908, 1920 ir 1924 m.). Klasikinis regbis ir dabar nėra olimpinė sporto šaka, tačiau 2016 m. į olimpinę programą buvo įtraukta šio žaidimo atmaina septynetų regbis.
Taip pat skaitykite: Įtampa ir susitaikymas Korėjoje
Per ankstyvąsias olimpines žaidynes buvo surengtos kelių variklinių sporto šakų varžybos. 1900 m. Paryžiaus žaidynėse vyko kelių rūšių automobilių, sunkvežimių (tarp jų - ugniagesių automobilių), motociklų bei variklinių valčių lenktynės. TOK ir šių varžybų nepripažįsta oficialia olimpinės programos dalimi. Variklinių valčių lenktynės taip pat buvo surengtos per 1908 m. Londono žaidynes. Oficialiai šios varžybos laikomos vienintele olimpinių žaidynių programoje buvusia varikline sporto šaka. Nors XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais automobilių, motociklų, variklinių valčių, vėliau ir aviacijos sportas Europoje bei Šiaurės Amerikoje buvo pašėlusiai populiarus, pasaulio sporto vadovai nusprendė į olimpinių žaidynių programą neįtraukti sporto šakų, kuriose rezultatus labiausiai lemia ne žmogaus fizinės pastangos.
Iš olimpinės programos dingo nemažai savitų rungčių. Tik per 1900 m. olimpines žaidynes šauliai varžėsi šaudymo į gyvus balandžius rungtyje, o jojikai - kurio žirgas peršoks aukščiau ir toliau, tik 1904 m. olimpinėse žaidynėse buvo nėrimo į tolį rungtis (sportininkai turėjo per minutę arba kol pakils iš vandens kuo toliau nunerti nejudindami galūnių). Kelios rungtys gyvavo ilgiau, bet taip pat nesulaukė šių dienų. Ketverių olimpinių žaidynių gimnastikos varžybose buvo kopimo virve rungtis (1896, 1904, 1924 ir 1932 m.), nuo 1900 iki 1912 m. lengvaatlečiai šoko į tolį ir aukštį iš vietos, dukart buvo surengtos ir trišuolio iš vietos varžybos. Dviračių treko olimpinėje programoje labai ilgai - nuo 1908 iki 1972 m. vyko 2 km tandemų (dviviečių dviračių) lenktynės. Tarp išbrauktų rungčių pateko ir virvės traukimas. Nors dabar virvės traukimas yra atskira sporto šaka, XX amžiaus pradžioje jis buvo laikomas lengvosios atletikos rungtimi. Virvės traukimo varžybos vyko penkeriose iš eilės olimpinėse žaidynėse nuo 1900 iki 1920 m., bet prieš 1924 m. Paryžiaus žaidynes TOK nusprendė sumažinti rungčių skaičių ir virvės traukimas neteko olimpinių teisių (beje, tuomet iš žaidynių programos keliems dešimtmečiams buvo išbraukta net ir tokia klasikinė sporto šaka, kaip šaudymas iš lanko).
Kelios buvusios olimpinės sporto šakos nenugrimzdo užmarštin ir tikisi vėl grįžti į olimpinių žaidynių programą. Tą jau padarė golfas, kurio olimpinės varžybos vyko 1900 ir 1904 m., bet paskui buvo sugrąžintos tik praėjus daugiau nei šimtmečiui - 2016-aisiais. Dabar viltis pasekti golfo pavyzdžiu puoselėja virvės traukimo, kriketo, polo, baskų pelotos, lakroso entuziastai.
Tarptautinis olimpinis komitetas yra numatęs pagrindinius kriterijus, pagal kuriuos sporto šakos gali patekti į olimpines žaidynes. Pamatinis kriterijus - sporto šakai privalo vadovauti Olimpinės chartijos besilaikanti tarptautinė federacija, be to, ji turi būti paplitusi visame pasaulyje. Taip pat atsižvelgiama į tai, kad sporto šaka būtų patraukli televizijai ir žiniasklaidai, į jaunimo susidomėjimą, lyčių lygybę ir kitus aspektus. Virvės traukimo, kriketo, polo ir baskų pelotos tarptautinės federacijos yra įtrauktos į TOK pripažįstamų tarptautinių federacijų sąrašą. Pasaulio lakroso federacijai 2018 m. buvo suteiktos parengiamosios teisės. Vis dėlto būtent lakroso perspektyvos šiuo metu atrodo geriausiai. Pasaulio lakroso federacija yra viena sparčiausiai besiplečiančių tarptautinių sporto organizacijų (2002 m. turėjo tik 18 narių, 2012 m. - 45, 2021 m. vasaros pradžioje - jau 72), o praėjusiose pasaulio lakroso pirmenybėse dalyvavo net 46 komandos. Pasaulio lakroso federacijai nuo 2018 m. priklauso ir Lietuvos lakroso federacija. Tiesa, Lietuvos lakroso federacijos veikla yra labai vangi. Priešingai nei Lietuvos virvės traukimo federacijos. Mūsų šalies sportininkai nuolat dalyvauja svarbiausiose tarptautinėse virvės traukimo varžybose ir pasiekia neblogų rezultatų.
Skandalai ir kuriozai olimpinėse žaidynėse
Per tokią ilgą ir turiningą istoriją, aišku, neapsieita ir be kuriozų. 1968 m. spalio 16-ąją du juodaodžiai JAV atletai - Tomis Smitas ir Džonas Karlosas - stovėjo ant Meksikos olimpinių žaidynių nugalėtojų pakylos, nuleidę galvas. Jie mūvėjo juodas kojines be batų. Smitas ant kaklo užsirišo juodą skarelę. T. Smitas, iškovojęs auksą 200 m. Bronzos medalininkas Karlosas, dėvėjęs karoliukų vėrinį, simbolizuojantį juodaodžių amerikiečių linčiavimą, iškėlė kairį kumštį - vienybės ženklą. Mažiau žinoma, kad sidabro medalio laimėtojas tą dieną buvo baltaodis australas Peteris Normanas. Juos iš karto pasmerkė Tarptautinis olimpinis komitetas. Po protesto Smitas ir Karlosas apjuodinti didžiosios žiniasklaidos, o JAV sporto institucijos jų ėmė vengti. Atletai nustumti į paraštes. Kai Smitas turėjo būti savo karjeros viršūnėje, JAV olimpinis komitetas jam apskritai uždraudė dalyvauti nacionalinėse ir tarptautinėse varžybose. Baltaodis atletas P. Nepaisant patirtų sunkumų, T. Smitas ir toliau pasisakė už socialinį teisingumą ir lygybę. 1974 m. jis baigė sociologijos magistrantūros studijas ir ėmėsi lengvosios atletikos trenerio darbo. Gimęs skurde Teksase, septintas iš 12-os vaikų T. Nors vaikystėje sunkiai sirgo plaučių uždegimu, išaugo į talentingą sportininką ir 1968 m. jau buvo išskirtinis sprinteris San Chosė valstijos universitete Kalifornijoje. Laikotarpis iki 1968 m. olimpinių žaidynių buvo kupinas plataus masto neramumų. Visgi 2008 m. T. Smitas prezidento Barako Obamos apdovanotas pomirtiniu ordinu „Už nuopelnus“. O dar 2006 m. baltaodžio atleto P. Normano, palaikiusio juodąjį olimpinį protestą, laidotuvėse Karlosas ir Smitas nešė karstą.
Taip pat skaitykite: Istorija ir tradicijos: Olimpinės žaidynės
Japonijos vyrų gimnastų komanda iškovojo auksą visose olimpinėse žaidynėse nuo 1960 iki 1972 metų. Deja, tokios svajonės ėmė byrėti, kai gimnastas Šunas Fudžimotas per apšilimą išgirdo pokštelėjimą. Žinodamas, jog komandai gyvybiškai svarbi kiekviena dešimtoji taško dalis, Fudžimotas lyg niekur nieko patraukė prie arklio. Nors nuo skausmo gimnastui temo akyse, teisėjai jo pasirodymą įvertino 9,5 balo. Po to sekė rungtis, kurioje Fudžimotas jautėsi stipriausias - žiedai. Gimnastas vėl pasirodė puikiai ir, po trigubo salto ore, atliko kone tobulą nusileidimą.
Abebe Bikila net ir po mirties laikomas vienu geriausių visų laikų maratono bėgikų, tačiau 1960 m. Romos olimpinėse jis pasirodė tik dėl visiško atsitiktinumo. A. Bikila, avių ganytojo sūnus, dirbo Etiopijos karališkosios šeimos asmens sargybiniu, kai pirmą kartą pastebėtas jo sportinis potencialas. Jau netrukus treniruotėse jis pademonstravo didelį užsidegimą. Taip A. Atvykęs į Romą A. Bikila nerado tinkamų batų. Iš pradžių bandė bėgti su ne visai tinkamo dydžio avalyne, bet galiausiai jos visai atsisakė. Sporto žurnalistai netruko užsiminti, kad Etiopijos komanda yra per daug nuskurdusi, kad aprūpintų bėgikus specialiais batais. Tiesą sakant, A. Maratono dieną A. Bikilos treneris liepė jam sutelkti dėmesį į Maroko bėgiką Radį Beną Abdeselamą, kuris, jo teigimu, vilkės marškinėlius su 26 numeriu. Bet Radis pasipuošė 185 numeriu pažymėtu antkrūtiniu, o tai supainiojo Bikilą. Vis dėlto jaudulio ir dramos netrūko - basas Bikila nuo Radžio atsiplėšė tik paskutiniuose 500 metrų. Paklaustas apie savo sprendimą bėgti basomis, A. Ši A. Bikilos pergalė reiškė, kad jis tapo pirmuoju atletu iš Afrikos, laimėjusiu olimpinį aukso medalį. Po ketverių metų Tokijo olimpiadoje A.
A. Vamis Biratu vargu ar žinomas už savo tėvynės Etiopijos ribų. 1964 m. Tokijo olimpinės žaidynės. Vyksta bėgimo maratono rungtis. A. Bikila užima pirmąją vietą. Jis džiaugėsi savo triumfu Tokijuje, tačiau apgailestavo, kad nėra V. V. Biratu gimė Sulultoje, Etiopijoje, kur dabar treniruojasi daugybė etiopų ir tarptautinių bėgikų. „Vieną dieną mano močiutė atvyko iš Adiso, kur nusipirko kavos. Ji buvo suvyniota į laikraštį, - pasakojo V. Biratu. - Kai ji ruošė kavą, metė popierių į šalį ir aš pamačiau sportininko nuotrauką. Aš esu aukštas, o sportininkas buvo žemas. Po kelerių metų V. Biratu išvyko į Adis Abebą ir prisijungė prie armijos. Jis treniravosi anksti ryte. Tarp nedidelės bėgikų grupės buvo ir V. A. Bikila atrodė galingas varžovas, tačiau nuolat likdavo antras po V. Biratu. Bet aštuonios dienos iki išvykimo V. Būtent tada A. Bikila basomis kojomis nugalėjo 1960 m. Tačiau A. Bikila vėliau įvertino ir savo treniruočių partnerį. Kai žurnalistai paklausė, kaip jis jaučiasi būdamas čempionu, A. Praėjus ketveriems metams, prieš 1964 m. Tokijo olimpines žaidynes, du draugai pakviesti varžytis maratone Osakoje. Tik A. Bikila jau avėjo batus, o V. Karštas grindinys svilino V. Biratu padus. Galiausiai jis mostelėjo A. V. 1964 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse A. Vienintelis kartas, kai V. Biratu tikrai sulėtino tempą ir nustojo bėgti, buvo tada, kai būdamas 41 metų jo geriausias draugas A. Bikila mirė. Atsigavęs V. Nors yra beveik aklas ir kurčias, V. Biratu vis dar gyvas. Šiuo metu jis skaičiuoja 107 metus - dukart daugiau nei įprasta Etiopijos vyrams. Jis vis dar kartais apsivelka Etiopijos rinktinės sportinį kostiumą ir visais laimėtais medaliais, kurie sveria apie du kilogramus, apsiveja kaklą.
Pasaulio lietuvių sporto žaidynės
Pasáulio lietùvių spòrto žaidỹnės, pirmosios Lietuvos tautinės olimpiados pavyzdžiu rengiamos žaidynės. Sprendimą rengti žaidynes 1976 priėmė Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos suvažiavimas. I Pasaulio lietuvių sporto žaidynės (organizacinio komiteto pirmininkas P. Berneckas) įvyko 1978, jos buvo skirtos Lietuvos valstybės atkūrimo 60 m. ir I Lietuvos tautinės olimpiados 40 m. III Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse, surengtose Adelaidėje (Australija) 1988 gruodžio 26-31 d., pirmą kartą dalyvavo ir Lietuvos sportininkai: 8 krepšininkai ir jų treneris Raimundas Sargūnas, plaukikai Aida Tučiūtė ir Raimundas Mažuolis, tenisininkė L. Mackevičiūtė, šachmatininkas V. Mikėnas. Lietuvos jaunieji krepšininkai finale nugalėjo Niujorko lietuvių ekipą (55:50), R. Mažuolis laimėjo 2 aukso medalius. VI Pasaulio lietuvių sporto žaidynės surengtos kartu su antrąja Lietuvių tautine olimpiada. Šių žaidynių metu vyko ir moksleivių olimpinės žaidynės, skirtos Lietuvos mokyklos 600 m. VII Pasaulio lietuvių sporto žaidynės buvo skirtos Lietuvos valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienai ir Jungtinių Tautų paskelbtiems Tarptautiniams kūno kultūros ir sporto metams pažymėti, VIII - Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui ir Vilniui - Europos kultūros sostinei 2009 - paminėti, IX - S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą 80 m. ir I Lietuvos tautinės olimpiados 75 m.
Mokinių olimpinės žaidynės
Viena iš šio projekto veiklų - istorijos pamoka tema „Europa - olimpinių žaidynių lopšys”. Mokiniai pamokos metu aptarė, kuriose dabartinėse Europos Sąjungos šalyse vyko vasaros arba žiemos olimpinės žaidynės, ieškojo atsakymo, kuri Europos šalis daugiausiai kartų organizavo olimpines žaidynes, analizavo šalis, kurios dar niekada neorganizavo olimpinių žaidynių, ir diskutavo, kodėl taip nutiko. Apibendrinimui 7a klasės mokiniai ruošė pristatymus apie pasirinktoje Europos Sąjungos šalyje vykusias olimpines žaidynes. Jie tyrė ne tik žaidynių tikslią vietą ir laiką, bet ir olimpinius simbolius - talismanus, logotipus, šūkius.