Olimpinės žaidynės - tai daugiau nei sporto šventė. Tai svarbus politinis bei socialinis įvykis, atspindintis šalies, kurioje jos vyksta, istoriją ir vertybes. Šis straipsnis nagrinėja olimpinių žaidynių istoriją, ypatingą dėmesį skiriant žaidynėms, kurios dėl įvairių priežasčių neįvyko.
Vokietijos Žiemos Olimpinių Žaidynių Istorija: Nuo Garmišo-Partenkircheno Iki Berlyno
Vokietija, kaip viena iš sporto galiūnių, ne kartą buvo pasirinkta priimti olimpines žaidynes, o jos istorija šiame kontekste yra itin įdomi ir kontroversiška.
Garmišas-Partenkirchenas: 1936 m. Žiemos Žaidynės
Bavarijos kalnų mieste Garmiše-Partenkirchene vyko 1936 m. žiemos žaidynės, kuriose dalyvavo 646 sportininkai iš 28 rinktinių. Daugiausia medalių iškovojo Norvegija - 15 (7 aukso, 5 sidabro, 3 bronzos). Vokietija užėmė antrą vietą su 6 medaliais (3 aukso, 3 sidabro, 0 bronzos). Šiose žaidynėse pirmą kartą olimpinių žaidynių programoje buvo kalnų slidinėjimas. Tačiau TOK paskelbė, kad žaidynėse negali dalyvauti slidinėjimo instruktoriai, nes jie yra šio sporto profesionalai. Dėl šios priežasties Austrijos ir Šveicarijos kalnų slidininkai boikotavo žaidynes.
1940 ir 1944 m. Žiemos Žaidynės: Neįvykusios Viltys
1940 m. žiemos olimpine sostine buvo paskelbtas japonų Saporas, tačiau dėl per didelių kaštų Japonija atsisakė rengti žaidynes. TOK pasiūlė šią teisę Garmišui-Pattenkirchenui. Šis Vokietijos kalnų kurortas būtų tapęs pirmuoju miestu, rengusiu dvejas žaidynes iš eilės. Bet 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijai užpuolus Lenkiją, vokiečiai atsisakė galimybes priimti viso pasaulio sportininkus. Surengti žiemos žaidynes panoro suomiai, bet sovietų invazija į Suomiją sudaužė visas viltis, kad 1940 m. žiemos olimpinės žaidynės iš viso įvyks. 1939 m. nutarta, kad 1944 m. žaidynių sostine bus Italijos Kortina d‘Ampecas.
Sankt Moricas: 1948 m. Žiemos Žaidynės po Karo
Po Antrojo pasaulinio karo, praėjus 12 metų nuo ankstesnių žaidynių, pirmą kartą surengtose olimpinėse žaidynėse Sankt Morice dalyvavo 669 sportininkai iš 28 šalių. Daugiausia medalių iškovojo Norvegija ir Švedija - po 10 (4 aukso, 3 sidabro, 3 bronzos). Pirmą istorijoje olimpinį žiemos aukso medalį iškovojo Italijos sportininkas - Nino Bibbia laimėjo vyrų skeletono varžybas, sugrįžusias į olimpinę programą po ilgos pertraukos. Šios sporto šakos varžybos anksčiau žiemos žaidynėse vyko vienintelį kartą - 1928 m. tame pačiame Sankt Morice. Po 1948 m. į olimpinio sporto gretas skeletonas sugrįžo po 54 metų.
Taip pat skaitykite: Lietuvos pasiekimai žiemos olimpiadoje
Berlynas: 1936 m. Vasaros Žaidynės ir Politinis Kontekstas
Nors straipsnio tema yra žiemos olimpinės žaidynės, būtina paminėti ir 1936 m. Berlyno vasaros žaidynes, nes jos yra neatsiejama Vokietijos olimpinės istorijos dalis. Teisė surengti pasaulinio masto sporto renginį Berlynui suteikta kaip savotiška kompensacija už prarastą galimybę organizuoti žaidynes dėl įsiplieskusio Pirmojo pasaulinio karo. Tokį sprendimą Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) priėmė 1931 m. Po dvejų metų prie šalies vairo stojęs Adolfas Hitleris nesirengė atsisakyti puikios progos išreklamuoti savo režimą pasaulio bendruomenės akivaizdoje. Tiesa, kai kurių šalių sporto federacijos, baksnodamos į fiurerio antisemitizmą ir karingą retoriką, kėlė protesto bangas bei ragino perkelti žaidynes į kitą valstybę. Visgi nacionalsocialistai sugebėjo įtikinti TOK, kad po didžiulio ekonominio nuosmukio atsigaunančią Vokietiją piktavaliai šmeižia visiškai be reikalo.
Rengdami žaidynes naciai negailėjo nei jėgų, nei pinigų. Per dvejus metus Berlyne išdygo naujutėlaitis Olimpinis stadionas, daug sporto kompleksų. Vokiečiams būdingas organizuotumas bei kruopštumas buvo sustiprintas dešimtimis tūkstančių paklusnių, režimo mobilizuotų darbo rankų. Tačiau buvo ir kita, neafišuojama medalio pusė. Berlyne valdžios nurodymu nukabinti visi antisemitiniai plakatai, o laikraščių redaktoriai bei partiniai funkcionieriai primygtinai raginti susilaikyti nuo bet kokių atviresnių, svetimšalius galinčių šokiruoti pasisakymų. Olimpinių žaidynių metu Vokietija turėjo atrodyti taikiausia valstybė pasaulyje. Rugpjūčio 1 d. apie olimpinių žaidynių atidarymą sportininkams iš keturiasdešimt septynių šalių paskelbė pats fiureris. Trečiajame Reiche surengta olimpiada išgarsėjo bent dviem naujovėmis. Pirmoji jų - tiesioginė atidarymo transliacija per televiziją, antroji - Graikijoje uždegtos olimpinės liepsnos nešimo estafetė. Pastarąją idėją pasiūlė vokiečių sporto istorikas ir publicistas Carlas Diemas, kurio santykiai su nacių režimu buvo tai draugiški, tai gana įtempti. Kartais teigiama, kad estafetės idėja šovė į galvą ne C.Diemui, o vienam iš jo buvusių patarėjų, žydų kilmės archeologui Alfredui Schiffui. Beje, vienas olimpinių žaidynių atidarymo epizodas šiais laikais prisimenamas nenoriai.
Olimpinės žaidynės praėjo gana sklandžiai. Per keturiolika dienų išdalinti 129 medalių komplektai devyniolikoje sporto rungčių. Lietuva Berlyno žaidynėse nedalyvavo, nors mūsų krepšinio rinktinė tuomet buvo viena galingiausių pasaulyje ir galėjo pretenduoti į prizines vietas. Geriausiu Berlyno olimpiados sportininku pripažintas keturių aukso apdovanojimų nusipelnęs juodaodis lengvaatletis iš JAV Jesse Owensas, dažnai vadinamas žmogumi, įsiutinusiu patį A.Hitlerį. Būtent dėl to 1936 m. Netrukus po olimpinių žaidynių pasaulio žiniasklaidoje ėmė sklisti pasakojimai, kad juodaodžio sportininko pergalės prieš „grynakraujus arijus“ taip supykdė fiurerį, kad tas atsisakė pasveikinti J.Owensą ir niršdamas paliko stadioną. Šis mitas pasirodė toks gajus, kad ėmė keliauti iš laikraščio į laikraštį. Fiureris paliko tribūną dar prieš amerikiečio triumfą, o kai kuriuos čempionus asmeniškai, gana trumpai sveikino tik pirmą žaidynių dieną. Pats J.Owensas vėliau teigė, kad A.Hitleris jam iš toli pamojavęs ranka ir per adjutantus perdavęs įrėmintą nuotrauką su savo autografu.
1936 m. Berlyno vasaros žaidynės, kaip tai jau įprasta, pasibaigė santarvės ir amžinos taikos visiems dalyviams palinkėjimais. Netrukus po olimpiados vokiečių bombonešiai skris į Ispaniją triuškinti generolo Francisko Franko priešų.
Neįvykusios Žaidynės: Karų Šešėlyje
Nuo 1896 metų, kuomet buvo surengtos pirmosios modernios olimpinės žaidynės, keisti jų datą prireikė tik tris kartus. Nors olimpiados yra patyrusios ne vieną pasaulio įvykių iššūkį, atšaukti jas iki šiol teko tik per karus - 1916, 1940 bei 1944 metais.
Taip pat skaitykite: Įtampa ir susitaikymas Korėjoje
1916 m. Berlyno Olimpinės Žaidynės
Vokietijos imperija siekdama surengti šias olimpines žaidynes Berlyne laimėjo konkursą prieš Aleksandriją, Amsterdamą, Briuselį, Budapeštą ir Klivlandą. Ruošiantis renginiui 1913 metais buvo pastatytas naujas 30 tūkst. žmonių talpinęs olimpinis stadionas, tačiau jau po metų olimpiada buvo atšaukta dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo.
1940 m. Tokijo/Helsinkio Olimpinės Žaidynės
Paskutinį kartą olimpinės žaidynės buvo atšauktos Antrojo pasaulinio karo metais. 1940-aisiais jos turėjo vykti ten pat, kur ir 2020-aisiais - Japonijoje. Tuomet tai buvo pirmas kartas, kai olimpiadą nuspręsta organizuoti ne Vakarų pasaulyje. Dėl 1937-aisiais prasidėjusio karo su Kinija japonai teisės organizuoti olimpines žaidynes atsisakė. Kai olimpiados organizavimo atsisakė Japonija, 1940-aisiais renginį dar buvo tikimasi perkelti į Helsinkį, tačiau dėl 1939-asiais prasidėjusio karo Europoje olimpiada neįvyko. 1936 metais 1940 m. vasaros olimpinių žaidynių organizavimas buvo patikėtas Tokijui, Japonijai. Tokiu būdu buvo pagerbti Tolimieji Rytai. Kai 1937 m. prasidėjo Kinijos ir Japonijos karas. Karui įsibėgėjant, kitoms šalims vis labiau kilo abejonių dėl vasaros ir 1940 m. Helsinkis (Suomija) pasišovė išgelbėti žaidynes. 1938 m. liepos 16 d. rytą, prieš gaudamas Tokijo organizacinio komiteto telegramą apie oficialų žaidynių atšaukimą, TOK prezidentas grafas Henri de Baillet-Latour susisiekė su Suomijos TOK nariu Ernstu Krogiusu, kad paprašytų alternatyvių 1940 m. Po trijų dienų, 1938 m. liepos 19 d., Baillet-Latour oficialiai pasiūlė, kad Helsinkis, kuris 1932 m. pralaimėjo Berlynui ir 1936 m. Tokijui, surengtų 1940 m. olimpines žaidynes. Po kelių dienų Suomijos vyriausybė priėmė šį sprendimą. Pagal Eriko von Frenckello planus, pasiruošimas vyko sparčiai. Buvo pastatytas Olimpinis kaimelis, o Olimpinis stadionas jau buvo baigtas. Taip pat buvo statomi ir kiti objektai, pavyzdžiui, plaukimo arena. Helsinkio žaidynės turėjo vykti nuo 1940 m. liepos 20 d. Įdomu tai, kad sklandymas turėjo būti olimpinė sporto šaka 1940 m. žaidynėse po demonstracijos Berlyno žaidynėse 1936 m. Net ir po Vokietijos išpuolio prieš Lenkiją TOK išlaikė viltį, kad žaidynės bus surengtos. Lenkija kariavo, bet Vakarų Europoje karas vyko beveik vien tik ant popieriaus - vyko Keistasis karas. TOK persigalvojo tik tada, kai Trečiasis Reichas 1940 m. Galiausiai 1940 m. Helsinkio olimpinės žaidynės taip pat žlugo, nes Sovietų Sąjunga 1939 m. lapkričio 30 d. užpuolė Suomiją. Taip prasidėjo Žiemos karas, kuris baigėsi 1940 m. Vokietijos Reichas okupavo ir Daniją bei Norvegiją, o Baillet-Latour 1940 m. gegužės 1 d. Vietoj olimpinių žaidynių Helsinkyje 1940 m. Kitos stovyklos žaidynės įvyko po ketverių metų. Tuo tarpu Japonija Tokijuje surengė 1940 m. Havajai (!) (JAV ir Japonija kariauti pradėjo tik 1941 m. Helsinkis galiausiai surengė 1952 m. vasaros olimpines žaidynes, o Tokijas surengė 1964 m. vasaros olimpines žaidynes ir 2020 m.
1944 m. Londono Olimpinės Žaidynės
Kai olimpiados organizavimo atsisakė Japonija, 1940-aisiais renginį dar buvo tikimasi perkelti į Helsinkį, tačiau dėl 1939-asiais prasidėjusio karo Europoje olimpiada neįvyko nei Suomijoje, nei 1944 metais Jungtinės Karalystės sostinėje Londone. Šansą atsigriebti britai gavo po karo - jie surengė 1948-ųjų olimpines žaidynes, į kurias nebuvo kviečiami Vokietijos ir Japonijos atletai.
Politiniai Konfliktai ir Boikotai Olimpinėse Žaidynėse
Olimpinės žaidynės, kaip ir bet kuris didelis tarptautinis renginys, dažnai tampa politinių konfliktų ir ideologinių kovų arena. Šaltojo karo metais olimpinių žaidynių stadionuose, be įprastų sporto rungčių, taip pat vyko Rytų ir Vakarų galios varžybos.
1920 m. Antverpeno Olimpinės Žaidynės
Antverpeno olimpinės žaidynės 1920 metais buvo pirmosios, į kurias buvo atsisakyta priimti konkrečios šalies atstovus. Dėl pirmojo pasaulinio karo pradžios kaltinta Vokietija nebuvo kviečiama dalyvauti net ir pasikeitus valdžiai. Iš belgų pavyzdį paėmė ir prancūzai, kurie nekvietė vokiečių į 1924 metų Paryžiaus olimpiadą.
Taip pat skaitykite: Istorija ir tradicijos: Olimpinės žaidynės
1936 m. Berlyno Olimpinės Žaidynės (Boikotas)
Dėl nesutarimų Klaipėdos krašte Vokietija nepakvietė į šias olimpines žaidynes Lietuvos. Renginį boikotuoti nusprendė Ispanijos vyriausybė. Airija buvo vienintelė valstybė, boikotavusi 1936 m.
1956 m. Melburno Olimpinės Žaidynės
1956 m. vasaros olimpiada vyko Melburne, Australijoje. Jas dėl įvairių priežasčių boikotavo septynios valstybės. Nyderlandai, Ispanija ir Šveicarija, atsisakydamos siųsti savo sportininkus, išreiškė protestą prieš ką tik įvykusią Sovietų Sąjungos invaziją į Vengriją.
1968 m. Meksiko Olimpinės Žaidynės
1968 metų Meksiko olimpinės žaidynės yra vadinamos politiškiausiomis per visą istoriją. Likus 10 dienų iki jų starto Meksikos vyriausybės palaiminimą gavusios saugumo pajėgos paleido ugnį į protestavusių beginklių studentų minią. Per vadinamąsias Tlatelolko žudynes žuvo bent 300 žmonių. Tarptautinis olimpinis komitetas prieš šias žudynes užmerkė akis, o įvykusį renginį lydėjo ir eilė politinių skandalų. Bene skambiausiai nuskambėjęs skandalas buvo susijęs su JAV tuo metu aktyviai veikusiu judėjimu pries rasinę segregaciją ir diskriminaciją. Du medalius iškovoję JAV juodaodžiai bėgikai Tommie Smithas ir Johnas Carlosas ant podiumo stojo be batų, o skambant šalies himnui stovėjo nuleidę galvas ir iškėlę juodomis pirštinėmis apmautus kumščius į viršų. Dar vienas skandalas kilo tuomet, kai Čekoslovakijos gimnastė Vera Časlavska, neslėpusi savo antikomunistinių pažiūrų, du kartus per medalių įteikimo ceremoniją demonstratyviai nuleido galvą ir nusisuko nuo SSRS vėliavos, taip tylomis protestuodama prieš Varšuvos pakto šalių invaziją į Čekoslovakiją.
1976 m. Monrealio Olimpinės Žaidynės
Taivano pripažinimo klausimas iškilo ir 1976 m. žaidynėse Monrealyje, Kanadoje. Kadangi valstybė šeimininkė nepripažino Taivano nepriklausomybės, jo sportininkai galėjo dalyvauti tik kokios nors kitos komandos sudėtyje.
1980 ir 1984 m. Maskvos ir Los Andželo Olimpinės Žaidynės (Boikotas)
Dviejų supervalstybių konfliktas pasireiškė 1980-1984 m. JAV prezidentas Jimmy Carteris įsakė boikotuoti žaidynes Maskvoje dėl Sovietų Sąjungos invazijos į Afganistaną. Atsakydamos į Maskvos žaidynių ignoravimą, Sovietų Sąjunga ir kitos Varšuvos pakto šalys 1984 m. atsisakė vykti į Los Andželą. Vietoj jų buvo surengtos Draugystės varžybos. Dėl SSRS invazijos į Afganistaną Maskvos olimpines žaidynes boikotavo ne tik JAV, bet ir dar 60 valstybių, tokių kaip VFR, Japonija, Kinija ar Kanada. Tai buvo didžiausias boikotas per visą olimpiados istoriją. Los Andželo olimpines žaidynes boikotavo SSRS ir 13 jos sąjungininkių.
Dopingas ir XXI amžiaus Iššūkiai
Dažnos XXI a. olimpinės žaidynės taip pat neapsieidavo be dopingo skandalų - 2008 m. vasaros olimpiada Pekine, Kinijoje, tapo rekordine. Dėl neleistinų preparatų vartojimo medalių neteko 50 atletų, 14 jų - iš Rusijos. Po dvejų metų, 2014-aisiais, žiemos olimpinės žaidynės vyko dopingo skandalų krečiamoje Rusijoje, Sočio mieste. Gruzijos vyriausybė, vos sužinojusi, kad žaidynės vyks Rusijoje, paskelbė boikotuosianti renginį kaip atsaką į šalies dalyvavimą Pietų Osetijos kare 2008 m. Žaidynėms nepritarė ir daugybė tarptautinių žmogaus teisių organizacijų. 2014 m. gruodį vokiečių televizija ARD išleido dokumentinę medžiagą, kur Rusijos dopingo tinklas prilyginamas buvusios Rytų Vokietijos. Filmo herojais tapo rusų lengvaatletė Julija Stepanova ir jos vyras Vitalijus, dirbęs Rusijos antidopingo agentūroje. Jie pateikė dopingo preparatų vartojimo valstybiniu mastu įrodymų - kad atletai, norėdami uždangstyti teigiamus dopingo rezultatus, mokėdavo milžiniškas sumas, o preparatus jiems parūpindavo treneriai. Po metų, Pasaulio antidopingo agentūra išleido šiuos faktus patvirtinančią ataskaitą. 2016 m. Kanados teisininkas Richardas McLarenas paviešino dviejų dalių ataskaitą, įrodančią, kad 2011-2015 m. Paviešinti faktai turėjo įtakos ir 2016 m. vasaros žaidynėms Rio de Žaneire, Brazilijoje. Rusijos sunkumų kilnotojams buvo uždrausta dalyvauti varžybose. Pasaulio antidopingo agentūra pasiūlė neleisti dalyvauti visai Rusijos komandai.
Tragedijos šešėlis: Terorizmo įtaka olimpinėms žaidynėms
1972 m. Miuncheno Olimpinės Žaidynės
Bene juodžiausias įvykis olimpinių žaidynių istorijoje jų nenutraukė. Antrosios 1972 metų Miuncheno olimpinių žaidynių savaitės metu į olimpinį kaimelį pateko būrys ginkluotų Palestinos teroristų, kurie nužudė du Izraelio olimpiečius, o devynis paėmė įkaitais. Visi devyni įkaitai vėliau buvo nužudyti, o olimpinės žaidynės vyko iki pabaigos.
1996 m. Atlantos Olimpinės Žaidynės
Teroristinis išpuolis aptemdė ir 1996-ųjų Atlantos olimpines žaidynes. Tuomet olimpiniame parke vykusio koncerto metu buvo susprogdinta savadarbė bomba, kuri nusinešė dviejų žmonių gyvybes, o dar daugiau nei šimtą žmonių sužeidė. Praėjus kelioms valandoms po išpuolio olimpiados organizatoriai išplatintame pranešime pareiškė: „Olimpinė dvasia liepia mums žaidynių neatšaukti“.
Pandemijos Įtaka: 2020 m. Tokijo Olimpinės Žaidynės
Po neramių 2020 metų, dėl pandemijos atidėtos Tokijo olimpinės žaidynės dabar oficialiai vyksta. Nors mes negalėsime stebėti žaidynių gyvai, vis tiek yra būdų mėgautis olimpinėmis žaidynėmis, neatsižvelgiant į tai, ar esate čia, Tokijuje, ar kitur. Sprendimas nesurengti suplanuotų olimpinių žaidynių yra ypatingai retas.
Kelios Įdomybės Iš Olimpinių Žaidynių Istorijos
- Olimpinės žaidynės, prasidėjusios senovės Graikijoje prieš 3000 m., atgimė XIX a. pabaigoje ir tapo svarbiausiomis sporto varžybomis pasaulyje.
- Manoma, kad pirmosios olimpinės žaidynės įvyko 776 m. pr. Kr., kai vyras, vardu Coroebus, laimėjo vienintelę rungtį - 192 metrų bėgimą ir tapo pirmuoju olimpiniu čempionu.
- Senovės olimpinėse žaidynėse iš pradžių galėjo dalyvauti tik laisvai gimę Graikijos piliečiai vyrai, nesvarbu, kokiam socialiniam sluoksniui priklausė.
- 1916 m., per Pirmąjį pasaulinį karą, ir 1940 m. bei 1944 m., per Antrąjį pasaulinį karą, žaidynės neįvyko.
- Olimpinės žaidynės tapo tarptautiniu sporto renginiu tik po 1924 m., kai Paryžiuje vyko 8-osios žaidynės.
- Olimpinių žaidynių simbolį sudaro penki tarpusavyje persidengiantys spalvoti žiedai, reprezentuojantys Šiaurės ir Pietų Amerikos, Azijos, Afrikos, Europos ir Australijos žemynus.
- Jauniausias visų laikų olimpinių žaidynių medalininkas - graikas Dimitris Loundras, kuris 1896 m. laimėjo gimnastikos bronzos medalį.
- Vyriausias visų laikų olimpinių žaidynių dalyvis buvo šaudymo rungtyje dalyvavęs švedas Oscaras Swahnas. Jis varžėsi 1920 m. olimpinėse žaidynėse Antverpene, kai jam buvo 72 metai. Jis yra ir vyriausias visų laikų aukso medalininkas - 1912 m.
- 1920 m. žaidynių metu organizatoriai pametė įrašą su Italijos himnu.
- Irkluotojas Henry Pearce'as, besivaržydamas olimpinėse žaidynėse 1928 m. Nyderlanduose, sustabdė baidarę, kad praleistų skersai trasos plaukusius ančiukus.
- 1932 m. Brazilija neturėjo pakankamai lėšų finansuoti savo atletų dalyvavimo olimpinėse - žaidynėse, todėl į sportininkus gabenantį laivą buvo prikrauta kavos pupelių, kurias sportininkai pardavinėjo tarpiniuose uostuose.
- 1928 m. olimpiados dalyvė bėgikė Betty Robinson 1931 m. pateko į lėktuvo katastrofą, 7 mėnesius praleido komoje ir turėjo iš naujo mokytis vaikščioti.
- Jauniausia mergina, laimėjusi olimpinį medalį - gimnastė italė Luigina Giavotti, kuriai buvo 11 metų, kai ji triumfavo 1928 m.
- Haičio ir Lichtenšteino vėliavos iki 1936 m. atrodė vienodai. Šios šalys to tiesiog nežinojo ir pirmą kartą tai suprato, kai jų delegacijos susitiko 1936 m.
- Usainas Boltas 10 dienų prieš 2008 m. Pekino olimpines žaidynes suvalgydavo 100 „Chicken McNuggets“ kepsnelių per dieną.