Įvadas
Senovės Graikija - tai civilizacija, palikusi neišdildomą pėdsaką pasaulio istorijoje. Jos kultūra, filosofija, menas ir sportas darė įtaką Vakarų civilizacijai tūkstančius metų. Vienas iš ryškiausių senovės Graikijos kultūros bruožų yra olimpinės žaidynės, kurios buvo ne tik sporto varžybos, bet ir religinis, politinis bei socialinis įvykis. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip olimpinės žaidynės buvo atvaizduojamos ant senovės graikų vazų, atskleisdami jų svarbą ir reikšmę to meto visuomenėje.
Olimpinių žaidynių kilmė ir reikšmė
Olimpinės žaidynės Senovės Graikijoje vykdavo kas ketveri metai Olimpo slėnyje, skirtos dievo Dzeuso garbei. Periodas tarp dviejų olimpinių žaidynių buvo vadinamas olimpiada. Žaidynės buvo ne tik sportinis renginys, bet ir religinė šventė, kurios metu buvo aukojamos aukos Dzeusui ir kitiems dievams. Iš pradžių būdavo tik viena rungtis - 192,27 metrų bėgimas. Nugalėtojas uždegdavo ugnį ant altoriaus prieš Dzeuso šventyklą.
Žaidynės turėjo didelę reikšmę senovės graikų visuomenei. Jos skatino fizinę kultūrą, ugdė patriotizmą ir vienijo skirtingus miestus-valstybes. Žaidynėse galėjo dalyvauti tik laisvi graikų vyrai, o moterims buvo draudžiama stebėti varžybas. Nugalėtojai buvo apdovanojami alyvų vainikais ir didžiule pagarba.
Vazų tapyba kaip istorijos šaltinis
Senovės graikų vazos yra svarbus informacijos šaltinis apie to meto gyvenimą, kultūrą ir meną. Vazų tapyba atspindi įvairius aspektus: mitologiją, kasdienį gyvenimą, karą ir sportą. Vazų tapyba buvo ne tik dekoratyvinis elementas, bet ir būdas įamžinti svarbius įvykius ir idėjas.
Ant senovės graikų vazų randama įvairių olimpinių žaidynių scenų:
Taip pat skaitykite: Olimpinės žaidynės ir Lietuvos komanda
- Sportininkai: Vazose dažnai vaizduojami sportininkai, dalyvaujantys įvairiose rungtyse: bėgime, imtynėse, disko metime, ieties metime ir kt. Sportininkai dažnai vaizduojami nuogi, pabrėžiant jų fizinę jėgą ir grožį.
- Varžybų scenos: Vazose galima pamatyti varžybų momentus, pvz., bėgantį sportininką, imtynininkus, kovojančius tarpusavyje, ar disko metėją, besiruošiantį metimui. Šios scenos leidžia įsivaizduoti, kaip atrodė olimpinės varžybos.
- Apdovanojimai: Vazose taip pat vaizduojami nugalėtojai, apdovanojami alyvų vainikais. Apdovanojimo scenos pabrėžia pergalės svarbą ir nugalėtojų statusą.
- Dievai ir herojai: Kai kuriose vazose vaizduojami dievai ir herojai, stebintys arba dalyvaujantys žaidynėse. Tai rodo, kad olimpinės žaidynės buvo neatsiejama nuo graikų mitologijos ir religijos.
Vazų stiliai ir technikos
Senovės graikų vazų tapyba pasižymėjo įvairiais stiliais ir technikomis. Du pagrindiniai stiliai buvo juodų figūrų stilius ir raudonų figūrų stilius.
- Juodų figūrų stilius: Šis stilius buvo populiarus VI a. pr. Kr. Figūros buvo tapomos juodais dažais ant raudono molio fono. Detalės buvo išraižomos į juodą dažų sluoksnį, atskleidžiant raudoną molį.
- Raudonų figūrų stilius: Šis stilius atsirado V a. pr. Kr. Fonas buvo tapomas juodais dažais, o figūros paliekamos raudonos molio spalvos. Detalės buvo tapomos juodais dažais ant raudonų figūrų. Raudonų figūrų stilius leido detaliau ir realistiškiau vaizduoti figūras.
Be šių dviejų pagrindinių stilių, buvo ir kitų, mažiau paplitusių stilių, pvz., baltų figūrų stilius, kuriame figūros buvo tapomos baltais dažais ant juodo fono.
Konkrečių vazų pavyzdžiai
Yra daug senovės graikų vazų, kuriose vaizduojamos olimpinės žaidynės. Štai keletas pavyzdžių:
- Panatėnajų amfora: Tai didelė amfora, skirta aliejui, kuris buvo apdovanojimas nugalėtojams Panatėnajų žaidynėse Atėnuose. Amforos vienoje pusėje vaizduojama Atėnė, o kitoje - sportininkas, dalyvaujantis rungtyje.
- François vaza: Tai didelė krateris (vyno maišymo indas), datuojamas VI a. pr. Kr. Vaza yra padengta daugybe mitologinių ir kasdienių scenų, įskaitant vaizdus iš olimpinių žaidynių.
- Vazos su imtynininkų vaizdais: Yra daug vazų, kuriose vaizduojamos imtynės, viena populiariausių olimpinių rungčių. Šios vazos leidžia įsivaizduoti, kaip atrodė imtynių varžybos ir kokios buvo taisyklės.
Žaidimai antikos laikotarpiu
Prancūzijos mieste Lione šiuo metu vyksta paroda pavadinimu „Žaismingai! Žaisti antikos laikotarpiu“. Parodos organizatorė Fribūro universiteto archeologė Veronique Dasen tyrinėja vaikystės, žaidimų ir žaislų istoriją antikos laikotarpiu. Žaidimai kaip laisvalaikio praleidimo forma ilgai buvo istorijos užribyje, nes tai traktuota kaip nerimta tyrinėjimų sritis. Parodos lankytojai gali patys pažaisti, išbandyti antikinius stalo žaidimus, mesti kauliukus, vaikai gali žaisti žaidimus, kuriuos žaidė antikos vaikai. Parodoje atskleidžiamas ryšys tarp visuomenės ir žaidimų bei parodoma, kaip skirtingai žaislai buvo naudojami senovės Graikijoje ir Romoje. Žaislas galėjo būti naudojamas spėjant ateitį, atliekant magijos ar laidojimo ritualus. Tokiu atveju sunku pasakyti, ar žaidimas lieka žaidimu ar tampa ritualu. Žaisti - tai veikti, komunikuoti, bendrauti. Žaidžiame ne vieni, tačiau net ir žaisdamas vienas vaikas aplink save sukuria iliuzinį pasaulį, įsivaizduoja personažus, jų pokalbius. Žaidimas yra natūrali būsena: mes žaidžiame, nes tai yra įgimta, tačiau žaidimas taip pat yra iliuzija, tai, kas netikra, sukurta. Žaidimas gali atrodyti bereikšmis, ne veltui sakoma: „Tai tik žaidimas“, vadinasi, nesvarbu, nereikšminga. Tačiau pasirodo, kad antikos laikotarpiu žaidimas buvo daug daugiau nei paprasta laisvalaikio praleidimo forma.
Senovės Graikijoje būta trijų žaidimų kilmės aiškinimų. Pasak Herodoto („Istorija“, I, 94), žaidimus išrado lydų tauta, gyvenusi Mažojoje Azijoje XIII-VI a. pr. Kr. Herodoto teigimu, šią tautą buvo užgriuvęs didelis badas, todėl, bandydami iš jo išsikapstyti, jie išrado kauliukus, astragalus, kamuolį ir visų rūšių žaidimus, išskyrus stalo. Žaidimai lydams padėjo išgyventi badą, nes žaisdami jie užmiršdavo alkį. Kodėl Herodotas nepriskiria jiems stalo žaidimų išradimo, nėra iki galo aišku.
Taip pat skaitykite: Sporto ir gyvenimo akimirkos olimpiadoje
Pasak kito aiškinimo, stalo žaidimus ir kauliukus išrado Palamedas, Trojos karo didvyris, Poseidono sūnėnas, pergudravęs Odisėją, kai šis, nenorėdamas vykti į Trojos karą, apsimetė bepročiu. Kartu su žaidimais Palamedas išrado raštą ir skaičius. Viename iš išlikusių teatro pjesės fragmentų Sofoklis teigia, kad Palamedas išrado žaidimus Trojos karo metu, kai graikų gretose tvyrojo įtampa ir nesantaika. Šis išradimas graikų vadui padėjo išlaikyti tvarką graikų kariuomenėje. Sustabdydami nesantaiką tarp karių, žaidimai įgijo socialinį vaidmenį: lyg stalo žaidimo lentelėje būtų galima matyti sumažintą mūšio formą, kuri vertė karius panaudoti ne tik gudrumą, bet ir karinius įgūdžius bei strategiją.
Platonas („Faidras“, 274 c-d) pateikia kiek kitokį variantą: filosofo teigimu, žaidimus kartu su skaičiais, geometrija, astronomija ir raštu išrado egiptiečių dievas Totas. Platono versijoje matome, kad žaidimas buvo laikomas dieviškos kilmės, todėl užėmė svarbią vietą senovės graikų mentalitete. Žaidimai senovės Egipte turėjo svarbią reikšmę visuomenės gyvenime, tai nebuvo vien paprasta laisvalaikio praleidimo forma. Egiptiečių stalo žaidimai plito po visą Viduržemio jūros regioną, kaip pavyzdį galime paminėti stalo žaidimą senetą. Žaidimas šiuos kraštus pasiekė per prekybinius mainus. Tai vienas seniausių šiandien žinomų žaidimų, pirmosios seneto lentelės datuojamos trys tūkstančiai metų prieš Kristaus gimimą.
Senetas buvo žaidžiamas dviese naudojant specialią žaidimo lentelę, suskirstytą į trisdešimt langelių. Figūrėlės, su kuriomis buvo žaidžiama, šiandien gali būti lyginamos su šachmatų pėstininkais. Žaidimo scenos dažnai randamos ištapytos ant laidojimo kambarių sienų, kur galime išvysti faraoną arba kilmingąjį egiptietį žaidžiantį senetą su vienu iš dievų. Tokia reprezentacija reiškia, jog mirusysis turėjo žaisti po mirties dėl savo likimo, kad galėtų patekti į Ozyrio valdomą mirusiųjų karalystę. Nuo dvyliktosios dinastijos laikotarpio (maždaug 1991 m. pr. Kr.) egiptiečių mene galime surasti mirusįjį, pavaizduotą žaidžiantį vieną su nematomu oponentu. Tyrinėtojai mano, kad miręs žmogus žaidžia su savo ba, sielos dalimi, kuri gali persikelti į kitą pasaulį. Maždaug nuo aštuonioliktosios dinastijos laikotarpio (1550 m. pr. Kr.) seneto scenų aptinkama išskirtinai nekropoliuose - jos ištapytos laidojimo kambariuose. Istorikai kartais teigia, kad egiptiečių pomirtinis žaidimas-ritualas galėjo turėti įtakos senovės graikams. Žaidimų lentelių ir žaislų aptinkama senovės graikų kapavietėse, tačiau tiksliai nežinome, kokią prasmę jie galėjo turėti laidotuvių kontekste. Ar graikai tikėjo, kad po mirties galės ir toliau mėgautis žaidimais? Ar tai reiškė, kad mirusysis mėgo žaisti ir buvo geras žaidėjas? Istorikai, besidomintys antikos žaidimais, sutinka, kad žaidimai dažnai turėjo perkeltinę, simbolinę reikšmę.
Kaip pavyzdį galime paminėti pente grammai, penkių linijų žaidimą, kuris žaidžiamas naudojant lentelę ar tam skirtą stalą, kartais buvo žaidžiama ant žemės išraižius žaidimo linijas. Žaidime naudoti dviejų spalvų žetonai ir kauliukas. Graikams žaidimo kauliukas buvo susijęs su atsitiktinumu, kuris buvo valdomas dievų, todėl žaidime atsispindėdavo dievų valia. Galime pamatyti pente grammai vaizdais dekoruotas antikines vazas. Scena, vaizduojanti du karius, žaidžiančius stalo žaidimą, randama ant daugiau nei šimto penkiasdešimties antikos vazų, datuojamų klasikiniu laikotarpiu. Kariai sėdi vienas priešais kitą, tarp jų nedidelis stalas, kartais panašus į altorių, ant jo galime matyti nubrėžtas linijas ir ant šių uždėtus žetonus. Ant kai kurių vazų surandame karių vardas: Achilas ir Ajantas. Achilas ir Ajantas žaidžia stalo žaidimą, tarp jų Atėnė. VI a. pab. Achilo ir Ajanto žaidimas interpretuojamas kaip Trojos karo scena: susidaro įspūdis, kad didvyriai ilsisi prieš kovą, tačiau abu pavaizduoti apsiginklavę, lyg tuoj į ją kils. Iš daugiau nei šimto penkiasdešimt vazų vos keliose vaizduojami žaidėjai, vilkintys kasdiene apranga, dažniausiai žaidėjai vilki karine uniforma. Šis žaidimas gali turėti simbolinę reikšmę: žaisti - tai sužinoti, kuriam iš karių kova bus palankesnė. Laimėtoju dažnai vaizduojamas Achilas, kuris pasižymėjo aršiu kovingumu mūšyje.
V. Dasen teigia, kad ši scena yra metafora, išreiškianti senovės graikų vertybes, atsispindinčias žaidimo praktikoje (Veronique Dasen, „Achille et Ajax: quand l’agôn s’allie à l’alea“, Revue du Mauss, 2015, 46, p. 81-98). Žaidimo lenta atitinka mūšio lauką, o žaidimo figūrėlės - pačius herojus, tačiau tai nėra Trojos karo išraiška, nei Achilas, nei Ajantas nėra priešininkai. „Kova“ žaidimo lentoje išreiškia agon sąvoką, kuri apibūdina varžybas tarp dviejų graikų herojų: kuris iš jų bus geresnis mūšio lauke? Deivės Atėnės vaizdavimas tarp žaidėjų parodo ne ateities spėjimo procesą, o tai, kad scena turi reprezentacinį aspektą, nes Atėnė globojo karinę taktiką, kuri gali būti demonstruojama ne tik mūšio lauke, bet ir stalo žaidime.
Taip pat skaitykite: Olimpinės žaidynės: apdovanojimų retrospektyva
Anot V. Polis, miestas-valstybė, buvo taip pat ir stalo žaidimo pavadinimas. Šio žaidimo tikslas - apsupant įkalinti priešininko figūrėles. Žaidimo pavadinimas sufleruoja simbolinę reikšmę, išreiškiančią miesto struktūrą. Anot Berklio universiteto istorikės Leslie Kurke, šis žaidimas yra pilietinio simbolizmo refleksija (Leslie Kurke, Coins, Bodies, Games, and Gold: The Politics of Meaning in Archaic Greece, Princeton: Princeton University Press, 1999). Žaidimo lenta įkūnija miestą, figūrėlės - miesto struktūras, žaidimas sutapatinamas su miesto piliečio identitetu. Senovės graikai matė tam tikrą analogiją tarp miesto ir žaidimo: būti geru miesto piliečiu reiškė gerai išmanyti, kaip funkcionuoja miesto struktūros, ir mokėti žaisti stalo žaidimus. Galime tik priminti, kad Aristotelis asocialų asmenį lygino su izoliuota žaidimų lentos figūrėle.
Ne vieninteliai stalo žaidimai turėjo simbolinę reikšmę. Senovės graikai žaidė įvairius kamuolio žaidimus, kurie kartais įgydavo perkeltinę prasmę. Pasirodo, kad kamuolys graikams (ir romėnams) turėjo simbolinę prasmę, išreiškiančią susižavėjimą, meilės jausmus. Dažnai sunku atskirti, kur kalbama apie kamuolį, o kur apie obuolį. V a. pr. Kr. ant vazų, pagamintų graikų kolonijose Italijoje, vaizduotos jaunos merginos, žongliruojančios apvaliais objektais: kamuoliais, obuoliais arba siūlų kamuoliais. Šios merginos dažnai vaizduojamos kasdienėje namų aplinkoje, joms skirtoje ginekėjoje.
Simbolinė obuolio reikšmė graikų kultūroje mums puikiai pažįstama, nereikia nė priminti Pario teismo, kurio metu Trojos princui teko rinktis, kuri deivė pati gražiausia, ir atiduoti obuolį su užrašu „Gražiausiajai“. Sirpstantis obuolys įkūnija jauną, subrendusią merginą, kuri yra pasiruošusi tekėti. Vienoje iš epigramų Palatino antologijoje galime rasti tokią eilutę: „Aš esu obuolys, tas, kuris mane sviedžia, tave myli.“ Meilės dievas Erotas dažnai vaizduojamas žaidžiantis su kamuoliu, kuris kartais gali tapti meilės magijos instrumentu. Mite, pasakojančiame Akontijo ir Kidipės meilės istoriją, randame įdomią sceną. Akontijas, pamatęs Kidipę Delo saloje ir įsimylėjęs iš pirmo žvilgsnio, metė merginos link obuolį, ant kurio buvo užrašyta: „Prisiekiu Artemide, kad ištekėsiu už Akontijo.“ Kidipė, sėdėdama ant Artemidės šventyklos laiptų, paėmė obuolį ir garsiai perskaitė šią priesaiką. Supratusi jos reikšmę, ji metė obuolį kuo toliau, bet jau buvo per vėlu, priesaika buvo ištarta. Grįžusi namo, Kidipė ėmė ruoštis numatytoms vestuvėms su vaikinu iš pasiturinčios šeimos, tačiau rimtai susirgo ir vestuvės buvo atidėtos. Liono mieste vykstančioje parodoje, skirtoje antikos žaidimams, galime pamatyti žaislus, kurie nedaug kuo skiriasi nuo dabartinių: lėlės, kamuoliai, žetonai, kauliukai, vaikiški vežimėliai, barškučiai… Tačiau šie žaislai, kurie mums atrodo tokie artimi ir panašūs į mūsų vaikystėje turėtus žaislus, negali būti lyginami su šiuolaikiniais.
tags: #olimpiniu #zaidimu #vaizdavimas #ant #vazu