Olimpinės žaidynės - tai ne tik svarbiausia ir didžiausia pasaulio sporto šventė, apimanti individualias arba komandines sportininkų varžybas, bet ir gilias tradicijas turintis kultūros fenomenas. Šios žaidynės, rengiamos kas ketverius metus, skaičiuojamos nuo pirmųjų olimpinių žaidynių, įvykusių 1896 metais. Straipsnyje panagrinėsime olimpinių žaidynių ištakas, raidą, svarbiausius momentus ir šiuolaikinę reikšmę, ypatingą dėmesį skiriant atidarymo ceremonijų evoliucijai.
Olimpinių žaidynių ištakos antikos Graikijoje
Olimpinių žaidynių ištakos siekia antikos Graikiją, kur sporto varžybos buvo ne tik fizinio meistriškumo išraiška, bet ir religinė šventė, skirta dievui Dzeusui. Pirmosios žinomos žaidynės įvyko 776 m. pr. m. e. Olimpijos mieste. Nuo tada žaidynės reguliariai buvo rengiamos kas ketverius metus. Iš pradžių sporto arenos buvo statomos pailgos formos. Kai kurie antikos stadionai buvo pasagos formos. Pirmieji žiūrovai neturėjo specialiai jiems skirtų vietų ir būriuodavosi stadiono kraštuose arba ant kalvų. Vėliau šalia arenų atsirado ir specialių vietų žiūrovams.
Religinė ir kultūrinė reikšmė
Senovės olimpinės žaidynės pirmiausia buvo religinės šventės, graikų dievų ir deivių tėvo Dzeuso garbei. Šventovė senovėje buvo pavadinta Olimpo kalno - aukščiausio kalno žemyninėje Graikijoje - vardu. Per žaidynes Graikijoje įsivyraudavo taika. Manoma, kad pirmosios olimpinės žaidynės buvo surengtos 776 m. pr. m. e., nors dažnai teigiama, kad jos vyko ir anksčiau, o 776 m. pr. m. e. pirmą kartą užrašyti jų nugalėtojai - olimpionikai. Trukdavo 5 dienas: pirmąją ir penktąją dieną vykdavo iškilmingos procesijos, aukojimai, kitomis - varžybos.
Varžybų formatas ir dalyviai
Žaidynėms rengti graikai pirmieji žmonijos istorijoje pradėjo statyti stadionus. Klasikos laikais (V-IV a. pr. m. e.) žaidynių programą sudarė kumštynės, važnyčiotojų lenktynės, penkiakovė (bėgimas, ieties ir disko metimas, šuoliai į tolį, imtynės), meno konkursai ir kiti renginiai. Dalyvauti žaidynėse galėjo tik pilnateisiai Graikijos polių vyrai, vėliau ir romėnai. Nugalėtojai būdavo apdovanojami alyvmedžių šakelių vainiku; jie dažnai įgydavo ekonominių ir politinių privilegijų.
Žaidynių pabaiga
Įsigalėjus krikščionybei, 394 m. Romos imperatorius Teodosijus I olimpines žaidynes panaikino. Tai buvo kova su senosiomis šventyklomis ir pagoniškomis šventėmis. Tad daugiau nei tūkstantį metų gyvavusi olimpinių žaidynių tradicija nutrūko.
Taip pat skaitykite: Olimpinės žaidynės ir Lietuvos komanda
Šiuolaikinių olimpinių žaidynių atgimimas
Antikos žaidynės buvo prisimintos dar Renesanso epochoje, bet tik XIX a. pabaigoje naujomis sąlygomis jas inicijavo, atgaivino ir organizavo P. de Coubertinas (Prancūzija). Pirmosios vasaros olimpinės žaidynės surengtos 1896 m. Atėnuose. Jose dalyvavo tik vyrai - 245 atletai, atstovaujantys 14 šalių NOK, varžėsi 9 sporto šakų 43 rungtyse.
Iniciatorius ir tikslai
Šį sporto atgimimą inicijavo prancūzas baronas Pierre de Coubertin. Jis siekė atgaivinti olimpines žaidynes, kad skatintų tarptautinį bendradarbiavimą, taiką ir fizinę kultūrą.
Dalyviai ir sporto šakos
Pirmosiose moderniose olimpinėse žaidynėse dalyvavo 245 atletai iš 14 šalių, kurie varžėsi 9 sporto šakų 43 rungtyse.
Olimpiniai simboliai
Būtent P. Coubertinas sugalvojo ir olimpinių žaidynių simbolį - penkis spalvotus (mėlyną, juodą, raudoną, geltoną ir žalią) persidengiančius žiedus, reiškiančius penkis planetos žemynus, jų vieningumą. Įdomu tai, kad vieną iš minėtų spalvų (kartu su fonine balta) buvo galima rasti visose tuo metu egzistavusių valstybių vėliavose.
Olimpinių žaidynių vėliava - balto fono be apvadų, jos centre - penkiaspalvis olimpinis simbolis. Pakeliama per žaidynių atidarymo, nuleidžiama per uždarymo ceremoniją. Pirmą kartą Olimpinė vėliava buvo iškelta per 1920 m. Olimpines žaidynes Antverpe, Belgijoje.
Taip pat skaitykite: Sporto ir gyvenimo akimirkos olimpiadoje
Olimpinių žaidynių devizas - Citius. Altius. Fortius (Greičiau. Aukščiau. Tvirčiau) - reiškia olimpinius siekius. Šį šūkį taip pat sugalvojo ir pasiūlė Pierre de Coubertin.
Olimpinė ugnis
Olimpinė ugnis pirmą kartą pasirodė 1928 m. Ugnis - vienas svarbiausių olimpinių atributų. Jos uždegimo ritualas žaidynes rengiančiame mieste yra tarsi šventos apeigos. Antikos laikais ugnį prieš kiekvienas žaidynes uždegdavo Olimpijoje, deivės Heros šventykloje, o tada iškilmingai pristatydavo į Atėnus.
Ir dabar olimpinės ugnies uždegimo ceremonija vyksta ten pat, kur kadaise stovėjo Heros šventykla. Vienuolika aktorių, vaizduojančių vaidilutes, nukreipia į aukurą milžinišką veidrodį, fokusuojantį saulės spindulius, - tarsi olimpinę ugnį uždegtų pats dangaus šviesulys. Užgesus antikinei graikų civilizacijai, ši tradicija irgi buvo pamiršta. Prisiminė ją tik 1928 metais. Nuo to laiko olimpinė ugnis uždegama pirmąją žaidynių dieną ir liepsnoja iki pat jų pabaigos, tada taip pat iškilmingai užgesinama. Pirmoji olimpinės ugnies nešimo estafetė surengta per 1936-ųjų vasaros žaidynes. Tąsyk 3 330 sportininkų, perduodami deglą iš rankų į rankas, nugabeno ugnį iš Graikijos į Berlyną.
Olimpinė priesaika
Pirmoji priesaika buvo priimta 1920 m.
Žirgų sportas olimpinėse žaidynėse
FEI mums primena olimpinę žirginio sporto istoriją. Pirmose OŽ 1896 m. dalyvavo 9 sporto šakos ir žirgų jose nebuvo. 1900 m. OŽ debiutuoja konkūrų rungtys, kurių formatas gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinio ir, deja, pasisekimo nesulaukė - sekančiose dvejose žaidynėse raiteliai nedalyvavo.
Taip pat skaitykite: Olimpinės žaidynės: apdovanojimų retrospektyva
Lūžio taškas - 1912 OŽ Stokholme, kuomet Švedija paskelbė, jog žirgų sportas bus pagrindinė žaidynių dalis.
Žirgų sporto įtraukimas į žaidynes
Į programą įtrauktas dailusis jojimas, konkūrai ir trikovė, atvyksta 60 raitelių iš 10 šalių, tame tarpe iš JAV bei Čilės. Dailiajame jojime visus tris medalius iškovoja švedai. Dabar šią rungtį sunkiai suprastume kaip dailųjį jojimą: nebuvo pasažo ir piafe elementų, o pabaigoje reikėjo įveikti 5 kliūtis (iki 110 cm aukščio). Beje, papildomi taškai buvo skiriami už šuolį, laikant pavadžius vienoje rankoje.
Ne mažiau stebino ir trikovės rungtys, kurias tiksliau būtų vadinti tuometine penkiakove: 55 km ištvermės jojimas, 5 km krosas, 3,5 km stiplčezas, 15 kliūčių konkūras ir dailusis jojimas.
Pirmasis pasaulinis karas ir tolesnė raida
Prasidėjęs pirmas pasaulinis karas lėmė, jog OŽ 1916 m. neįvyko. Antverpenas, Belgija, 1920 m. - VII OŽ, kurių programa labai panaši į 1912 m. OŽ. Pirmą kartą naudojami olimpiniai simboliai: olimpinė vėliava su penkiais žiedais, olimpinė priesaika ir taikos balandžių paleidimas.
FEI įkūrimas
Švedija žaidynėse iškovojo auksą trikovėje ir dailiojo jojimo rungtyse, bei komandinį auksą konkūruose.
Atidarymo ceremonijos evoliucija ir reikšmė
Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija - tai ne tik oficialus žaidynių startas, bet ir galimybė šaliai-šeimininkei pristatyti savo kultūrą, istoriją ir vertybes pasauliui. Per ilgą laiką atidarymo ceremonijos evoliucionavo nuo paprastų paradų iki įspūdingų reginių su tūkstančiais dalyvių ir moderniomis technologijomis.
Ankstyvosios ceremonijos
Pirmosiose moderniose olimpinėse žaidynėse Atėnuose 1896 m. atidarymo ceremonija buvo gana kukli. Sportininkai žygiavo stadione, o karalius paskelbė žaidynių pradžią. Tačiau jau nuo 1908 m. Londono žaidynių atidarymo ceremonijos tapo labiau teatralizuotos, įtraukiant muziką, vėliavų nešimą ir kitus elementus.
Tarpukario laikotarpis
Tarpukario laikotarpiu atidarymo ceremonijos įgavo daugiau simbolinės reikšmės. 1920 m. Antverpene pirmą kartą iškelta olimpinė vėliava ir prisiekė sportininkai. 1928 m. Amsterdame pirmą kartą uždegta olimpinė ugnis.
Pokario laikotarpis
Po Antrojo pasaulinio karo atidarymo ceremonijos tapo dar įspūdingesnės ir labiau politizuotos. 1956 m. Melburne pirmą kartą paleisti taikos balandžiai. 1980 m. Maskvos žaidynės buvo boikotuojamos daugelio Vakarų šalių, o atidarymo ceremonija tapo Sovietų Sąjungos propagandos įrankiu.
Šiuolaikinės ceremonijos
Šiuolaikinės atidarymo ceremonijos - tai grandioziniai šou, kuriuose dalyvauja tūkstančiai artistų, naudojamos modernios technologijos ir specialieji efektai. Ceremonijos metu pristatoma šalies-šeimininkės istorija, kultūra ir vertybės. Atidarymo ceremonijos dažnai būna politizuotos, jose išreiškiamos įvairios politinės ir socialinės idėjos.
Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija: naujas etapas
Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymo šventė pirmą kartą vyko už stadiono ribų. Šįkart prancūziškas spektaklis vyko sportininkams keliaujant laivais Senos upe, vingiuojančia pro Prancūzijos sostinę. Nors kai kurių sporto šakų, pavyzdžiui, futbolo, rungtynės jau prasidėjo, penktadienio vakarą vyksianti atidarymo šventė žymi žaidynių pradžią. Pabaiga ir uždarymo ceremonija - rugpjūčio 11 dieną.
Ceremonijos detalės
Žaidynių atidarymo ceremonija prasidėjo penktadienį 19.30 vietos laiku, t. y. 20.30 - Lietuvos laiku. Pats renginys truko daugiau kaip tris valandas, o sportininkai buvo įspėti, kad dėl visų saugumo ir logistikos procedūrų būtų pasiruošę užtrukti dar ilgiau - visas dalyvavimas truktų apie aštuonias valandas, nors numatyta galimybė renginį palikti anksčiau.
Paryžius pirmasis olimpinių žaidynių istorijoje atidarymo šventę iškėlė iš stadiono. Užuot žygiavę lengvosios atletikos bėgimo taku, šįkart sportininkai ir jų delegacijų atstovai keliavo upe per Paryžiaus centrą. Senos upė pastaraisiais metais buvo intensyviai švarinama moderniais būdais ir yra pasiruošusi ne tik atviro vandens plaukimo bei triatlono varžyboms, bet ir kitiems testams - Paryžiaus merė Anne Hidalgo pati išsimaudė upėje.
Maršrutas Senos upe žadėjo įspūdžių kupiną kelionę per Paryžiaus istoriją ir architektūrą. Laivų flotilė keliavo apie šešis kilometrus, kirto istorinius tiltus ir ikoniškas vietas, tokias kaip Paryžiaus katedra (Notre Dame) ir Luvras. Maršrutas taip pat pravingiavo per kai kuriuos sporto varžybų objektus, tokius kaip "Esplanade des Invalides" (ten vyks šaudymo iš lanko varžybos) ir "Grand Palais" (fechtavimas, tekvondo). Sugrupuotos pagal nacionalines rinktines delegacijos plaukė priešais Trokadero sodus, vingis sukosi aplink Eifelio bokštą, o ten vyks ir oficialioji dalis - bus uždegtas olimpinis deglas, oficialiai paskelbsiantis Paryžiaus žaidynių pradžią.
Planuojama, kad buvo plaukiama apie 100 laivų. Iš viso žaidynėse dalyvavo apie 10,5 tūkst. sportininkų, bet per žaidynių atidarymą įprastai dalyvauja tik dalis jų. Kai kurie, kurių startai numatyti vėlesnėmis dinomis, atvyks vėliau, o kai kurie rengiasi varžyboms ir pasirenka ramesnę aplinką atsakingu metu. Taip buvo ir Lietuvos rinktinėje, iš kurios pusšimčio sportininkų atidaryme pasirodė nedidelė dalis. Atidaryme taip pat dalyvavo kiti delegacijų nariai, o atskirais mažesniais laiveliais Senos upe dar plaukė nacionalinių komitetų atstovai.
Lietuvos tautinis olimpinis komitetas atidarymo ceremonijos vėliavnešiais parinko du atletus: raitelę Justiną Vanagaitę ir buriuotoją Rytį Jasiūną.
Prancūzijos teatro vadovas Thomas Jolly yra pagrindinis renginio vadovas olimpinių ir paralimpinių žaidynių atidarymo šventėms. Nors renginio programa nėra viešai paskelbta, laukiama įspūdingo reginio, kuriame persipins tradiciniai ir šiuolaikiniai šou elementai, atspindintys Prancūzijos kultūrą. Ceremonijos choreografė Maud Le Pladec paskelbė, kad ant kiekvieno tilto, pro kurį plauks parado dalyviai, bus surengtas šokėjų pasirodymas. Ji diriguos 400 iš 3000 artistų ceremonijoje, o visi bus apsirengę unikaliais apdarais, sukurtais Daphne Burki. Ši Prancūzijos televizijos atstovė ir aprangos vadovė kontroliuos visai mados komandai, kuri rūpinsis rūbais, šukuosenomis, grimu bei visa kita stilistika.
Reakcijos ir vertinimai
Anglija BBC: „Atidarymo šventė unikaliai nušvietė Paryžių. Tūkstančiai atletų plaukė Senos upe pro gyvus istorijos ir meno paminklus - nepakartojama atidarymo ceremonija“. „The Sun“: „Senos sensacija! 2024 metų olimpiada oficialiai prasidėjo nuo įspūdingos atidarymo šventės. Kvapą gniaužiantis renginys, kuris vyko ne stadione, o Senos upėje, įeis į istoriją“. „Telegraph“: „Į Paryžių grįžo siurrealizmas. Matėme daug pasipuikavimo, tačiau ko norėti iš tokios sudėtingos ir gan keistos šalies kaip Prancūzija. Išties gaila dėl prasto oro, tačiau visa tai pasimirš, kai prasidės sporto varžybos“. Prancūzija „L’Equipe“: „Grandioziška“. „Le Parisien“: „Netikėti veidai deglo nešimo ceremonijos metu ir galiausiai „pagaminta Prancūzijoje“. Senos upe valtimi plukdytą deglą Nadia Comaneci, Carlas Lewisas, Rafaelis Nadalis ir Serena Williams perdavė 20-čiai esamų ir buvusių prancūzų atletų, kurie ją nugabeno iki oro balionio, pakėlusio olimpinę ugnį virš Paryžiaus dangaus“. Italija „Corriere dello Sport“: „Deglą Zidane’as perdavė Nadaliui. Po pirmųjų varžybų prologo olimpinės žaidynės Paryžiuje oficialiai atidarytos. Įspūdinga šventė po merkiančiu lietumi“. „La Stampa“: „Olimpiados atidarymo ceremonija prasidėjo nuo Zinedine’o Zidane’o, kuris nešė deglą prancūzų sostinės gatvėmis. Spektaklis prasidėjo nuo Austerlico tilto, pasidabinusio šeimininkų vėliavos spalvos dūmais“. Šveicarija NZZ: „Pompastika lietuje. Žaidynės prasidėjo nuo įspūdingo reginio Senos upėje.“ „Tagesanzeiger“: „Eifgelio bokštas spinduliuoja, Celine Dion dainuoja: žaidynės atidarytos. Ceremonija buvo tikras šou, kokio istorija dar niekada nebuvo.“ „Aargauer Zeitung“: „Žavios didybės manijos diena. Lietinga nesaikingumo diena. Diena, kai Paryžiuje atidarytos olimpinės žaidynės.“ Ispanija „Mundo Deportivo“: „Der 14-malige Roland-Garros-Champion Rafa Nadal war der Überraschungsstar auf der letzten Etappe des olympischen Fackellaufs zum Hexenkessel.“ „Marca“: „Paryžiuje - geriausia istorija žaidynių atidarymo ceremonija. Su niekuo nesulyginamas 4 valandų šou, kur Rafaelis Nadalis šalia Zinedine’o Zidane’o, Carlo Lewiso, Nadia Comaneci, Serenos Williams ir kitų žvaigždžių atliko pagrindinį vaidmenį.“ JAV CNN: „Milžiniškas deglas kabo virš miesto. Celine Dion grįžta ant scenos. Atletai mėgaujasi paradu Senos upėje. Paryžius parodė unikalų šou. Olimpiada prasideda nuo glamūrinės atidarymo šventės.“ „New York Times“: „Prancūzams reikėjo kelių metų, kad suplanuotų šią didingą akimirką. Tai buvo visus stebinęs istorinis šedevras, kupinas kičo ir sporto, meno ir mados bei lydimas laivų parado, kur pasaulį sveikino per 7000 atletų. Visa tai vainikuota Lady Gagos ir Celine Dion pasirodymais“. „Wall Street Journal“: „Nepaisant pliaupiančio lietaus, dėl kurio per 300 tūkstančių žiūrovų ant Senos krantų kiaurai peršlapo, Paryžius surengė nepamirštamą „Tour de Force“ pribloškiančiu prancūzišku stiliumi“. Austrija ORF: „Lietus neišgąsdino. Šimtai tūkstančiai žiūrovų prie Senos upės stebėjo sudėtingą prancūzišką spektaklį, kuriame netrūko prancūziško skonio, nacionalinio pasididžiavimo ir modernaus pateikimo“.
Tačiau, nepaisant teigiamų atsiliepimų, pasitaikė ir kritikos dėl kai kurių atidarymo ceremonijos elementų. Socialinėse medijose netrūko komentarų apie tai, kaip mėlynai kūną išsidažęs dainininkas Philippe Katerine ir drago karalienės prie stalo tyčiojasi iš krikščionių bendruomenės ir Leonardo da Vinčio kūrinio. Pasak agentūros AP, ceremonijoje susipynė istorinė ir šiuolaikinė Prancūzijos kultūra su kičo prieskoniu. Renginyje dalyvavo tokios pasaulinio garso žvaigždės kaip Celine Dion ir Lady Gaga, kurios abi laikomos queer ikonomis.
„Mūsų idėja buvo įtrauktis, - britų leidiniui „Independent“ sakė T. Jolly. - Natūralu, kad kai norime visus įtraukti ir nieko neišskirti, kyla klausimų. <…> Norėjome kalbėti apie įvairovę. Įvairovė reiškia buvimą kartu. Norėjome įtraukti visus. Prancūzijoje turime meninę laisvę. „Mes įsivaizdavome ceremoniją, kuri parodytų mūsų vertybes ir principus, todėl pateikėme labai įpareigojantį pranešimą, - britų leidiniui „Independent“ sakė „Paris 2024“ prezidentas Tony Estanguet’as. - Idėja buvo iš tiesų paskatinti apmąstymus. Norėjome, kad žinutė būtų kuo stipresnė. Žinoma, turėjome atsižvelgti į tarptautinę bendruomenę. Tai - prancūziška ceremonija, skirta Prancūzijos žaidynėms, todėl pasitikėjome savo meno vadovu.
Renesansiška puota ir kur kas platesnis motyvas
Literatūrologas, prancūzų kultūros žinovas, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Bikulčius sako, kad atidarymo ceremonija buvo tikrai įspūdinga, ypač tiems, kurie galėjo žiūrėti transliaciją be reklaminių pauzių. „Ceremonijoje buvo labai gerai sudėlioti taškai, kurių pritrūko transliacijoje su reklamomis. Atidaryme buvo apžvelgta visa Prancūzijos istorija, pradedant nuo pačių ištakų. Prancūzai save laiko galų palikuonimis, o Galija priklausė senovės Romai, todėl neatsitiktinai ceremonijoje buvo ir epizodų iš senovės Romos ar Graikijos gyvenimo. Be to, jie buvo papildyti ir naujų laikų, pavyzdžiui, F. Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelio“ motyvais“, - sako V. Bikulčius.
Pasak jo, būtent daugiausiai atgarsio susilaukęs puotos motyvas gali būti siejamas su žymiuoju Renesanso šedevru - „Gargantiua ir Pantagriueliu“. „Žmogus, skaitęs romaną, iš karto atpažins tą renesansišką puotą, <…> olandų dailininko Jano van Bijlerto kūrinį, tačiau tokių puotų motyvų yra nutapę ir kiti menininkai“, - teigia literatūrologas. „Čia yra kur kas platesnis motyvas. Jei mes viską suvedame tik į „Paskutinę vakarienę“, vadinasi, asociacija yra labai tiesmukiška, o iš tikrųjų ji labai plati“, - priduria V. LRT.lt pašnekovas primena, kad ir ceremonijos meno vadovas pabrėžė, jog jis nenorėjo nei juoktis, nei išjuokti, nei pasišaipyti iš ko nors, svarbiausia jam buvo parodyti pagonišką šventę: „O pagoniška šventė siejasi su romėnų laikais, su Dioniso, vyno ir šventės dievo, veikla. Tokia yra nepaviršutiniška asociacija.“
V. Bikulčius atkreipia dėmesį, kad olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje viskas buvo siejama su vandens motyvu. „Paryžių kerta Senos upė, todėl viskas buvo apgalvota iki smulkiausių detalių, nuo visų komandų pristatymo Senos upe iki olimpinio deglo formos, kuri imituoja upės tėkmę. Taigi visos, nuo pradžios iki pabaigos, apgalvotos detalės sudarė labai vientisą reginį, vientisą spektaklį, kuriam, gaila, pakenkė pliaupiantis lietus. „Bet, aišku, ceremonija turėjo būti matoma ištisai, be jokių reklamų, be jokių pertraukų ir t. t., tik tada žmonės būtų susidarę visą vaizdą“, - priduria V.
Pasak jo, kultūriniai karai tęsiasi kaip niekur kitur. „Dažniausiai tai nėra argumentų kovos, nes jose menkai terūpi rasti tiesą. Tai politiniai karai, kuriuose tiesa funkcionuoja pagal savas - svetimas logiką. Man asmeniškai bjauriausia - emocinės manipuliacijos, paremtos religiniais jausmais. Manipuliuojama ir ana olimpiados atidarymo scena, neva su Leonardo „Paskutinės vakarienės“ parodija“, - rašo V.
„Visas internetas pilnas nuorodų į scenos prototipą: paveikslas iš Dižono muziejaus, Nyderlandų kilmės dailininko Jano van Bijlerto (ap. 1597/1598-1671) „Dievų puota“ (kartais sakoma, kad tai Pelėjo ir Tetidės vestuvės, kur susirinko visi Graikijos dievai). Tik visai ideologiškai apžlibęs turėjo nematyti olimpiados vaizde saulės virš centrinio personažo galvos - nuorodos į Apolono figūrą. Pasak žinomo filosofo, Lietuvos kultūros tyrėjo, diplomato V. Ališausko, „pastišo ir kitokių jau post- postmodernių triukų prisodrintoje prancūziškoje kultūroje gimęs daugiaplanis tekstas / vaizdas su (ne)tikėtais intertekstais, konfliktuojančių skaitymų galimybėmis gal ir stebina, net gąsdina tyrą pamaldžią sielą, bet prieš viešai grąžant rankas ir rėkiant įsiskaudinimą, verta kiek pasidomėti kuo nors daugiau negu kultūrinių karų fronto linija“. „Piktinosi ir visi kiti dėl krikščionių įžeidimo, įskaitant ir Rusijos URM „žvaigždę“ Mariją Zacharovą“
Teatro kritikas, publicistas, kultūros apžvalgininkas Vaidas Jauniškis atkreipė dėmesį į teatrinę olimpinių žaidynių atidarymo pusę. „Režisierius Thomas Jolly užkūrė ginčų laužą nuo begalvių karalienių Konsjeržeri kalėjime iki Dionizo paveikslo traktuočių. Kadangi jis yra teatro režisierius, tai ir elgėsi taip, labiau koncentruodamasis į atskiras ir net smulkias mizanscenas nei į kokį gigantiškų erdvių meną - belieka klausimas, kaip tos scenelės su marijom antuanetėmis žiūrėjosi iš priešingos upės pusės ar dar iš toliau (spėju, gelbėjo daug ekranų). Kalbėdamas apie daug dėmesio susilaukusią puotos sceną, teatro kritikas atkreipia dėmesį, kad galimomis aliuzijomis į da Vinčio „Paskutinę vakarienę“ pasipiktino trampistai ir Prancūzijos vyskupai, ir primena, kad pastarieji protestavo ir prieš R. Castelluci spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido sampratą“. „Paskui juos piktinosi ir visi kiti dėl krikščionių įžeidimo, įskaitant ir Rusijos URM „žvaigždę“ Mariją Zacharovą - vadinasi, svarbu ištransliuoti bet ką, svarbu - niekinančio. Jis teigia, kad metaforas reikia skaityti bendrame ceremonijos tekste, kuris niekaip nesisieja su da Vinčio freska. „Ši neturi prancūziško „įžeminimo“ kaip „Mona Liza“, o pati scena prasideda nuo dievo Dionizo (Bakcho, jei norite), kuris, vyno, teatro ir šventės dievas, prancūzams dainuoja apie neapsaugotą nuogumą, kai „nėra kur paslėpti revolverio“. Bet tai prancūziškai. O nesuprantantiems scena buvo aiškiai įvardinta kaip „Tamsumas“, „Obscurite“, Kitoniškumo neigimas - nuo LGBT+ iki žmonių su protezais“, - rašo V. Jauniškis.
Teatro kritikas sako, kad atidarymo ceremonijoje tema aiškiai atsikartojo ir kitur, natūraliai peraugdama į utopinį rojų Džono Lennono „Imagine“. „Bet jei primygtinai norime tos „vakarienės“ citatos - galima ir ji, tik vėl aiškiai artikuliuota: pirmieji krikščionys taip pat buvo visuomenės ir valdžios ignoruojami Kiti. „Ar šuoliuojantis Operos vaiduoklis atkartoja kurį nors apokalipsės raitelį? Kodėl ne, bet ar apokalipsė yra vienos religijos „kopyraitas“? Tačiau ir tai niekaip „nesueina“ su tolesniu siužetu, fakelo perdavimu Zidanui“, - mintimis dalijasi V.
Politiniai aspektai ir kontroversijos
Antikos laikais sporto žaidynės Olimpijoje turėjo labai didelę religinę ir politinę reikšmę. Siūlydamas atgaivinti olimpines žaidynes, baronas Pierre de Coubertinas taip pat tikėjo, kad jos galėtų išspręsti visus nesutarimus ir sugrąžinti pasauliui taiką.
Deja, XX a. olimpinės žaidynės tapo arena politiniams nesutarimams spręsti. 1956 m. pasipiktinusios Tarybų Sąjungos veiksmais malšinant sukilimą Vengrijoje trys Vakarų Europos šalys boikotavo Melburno olimpines žaidynes. 1980 m. Maskvos olimpiadoje atsisakė dalyvauti net 56 valstybės. Tiesa, Tarybų Sąjunga olimpinėse žaidynėse visai nedalyvavo iki pat 1952 m.
Be to, olimpinės žaidynės neapsiėjo be tragiškų įvykių. 1972 m. rugsėjo 5 d. Miunchene gerai organizuota arabų teroristų grupė, pasivadinusi „Juoduoju rugsėju“, pagrobė vienuolika į vasaros olimpines žaidynes atvykusių Izraelio sportininkų. Du iš jų buvo iš karto nužudyti, devyni atletai paimti įkaitais. Teroristai pareikalavo paleisti iš Izraelio kalėjimų per 200 palestiniečių ir išlaisvinti du Vokietijoje kalinčius pagarsėjusius žudikus. Nemokšiškai vykdoma operacija baigėsi kruvina tragedija - žuvo visi devyni sportininkai.
tags: #olimpiniu #zaidyniu #atidarymo #ceremonija #tiesiogiai