Kauno „Žalgiris“ - ne tik garsiausias, bet ir stabiliausias Lietuvos sporto prekinis ženklas. Ši komanda, dar nepriklausomybės išvakarėse, kovodama senutėlėje Kauno sporto halėje prieš Maskvos CSKA, ne kartą įveikė tuometinę klubinę sovietų sąjungos rinktinę. Šios pergalės kėlė mintis ir skatino tikrąjį sovietų sąjungos griovimo procesą.
Klubo istorijos apžvalga
Kauno „Žalgiris“ yra seniausias ir daugiausia įvairių titulų iškovojęs Lietuvos sporto klubas, apžvelgiant visas sporto šakas, ne tik krepšinį. Klubas įkurtas 1944 metais, o pirmasis vyriausias treneris buvo Mykolas Zimnickas. Nors dar nebuvo pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas, Lietuvos krepšinį, kuris buvo aukštumoje 1937 ir 1939 metais, reikėjo atgaivinti. Lietuvos krepšinio genas niekur nedingo, ir Kauno „Žalgiris“ 1947 metais tapo Tarybų Sąjungos čempionais.
Komandai triumfuoti TSRS pirmenybėse iki jų subyrėjimo 1989 metais pavyko penkis kartus (1947, 1951, 1985, 1986, 1987 metais). Septynis kartus buvo laimėtas sidabras ir šešis kartus bronza.
Kauno „Žalgiris“ pokario metais
Pokario Kauno „Žalgirį“ į pergales vedė Stepas Butautas, Justinas Lagunavičius, Kazimieras Petkevičius. 1962 metais prie „Žalgirio“ vairo stojo Vytautas Bimba. Tuo metu Kauno „Žalgirio“ titulų lentynoje buvo badmetis, todėl talentingasis treneris pradėjo burti jaunąją komandą ateities kovoms. Titulų laukti reikėjo gana ilgai, kol 1971 metais komandai pavyko iškovoti bronzos medalius. Komandą tuo metų į pergalių kelią vedė Modestas Paulauskas, 1972 metais su sovietų rinktine tapęs olimpiniu čempionu.
1975-1978 metais prie „Žalgirio“ vairo stojo Stepas Butautas. Deja, rezultatai buvo itin blogi, ir 1979 metais „Žalgiris“ balansavo ties iškritimu iš aukščiausios krepšinio lygos. Tais metais prie „Žalgirio“ vairo stojo legendinis Vladas Garastas, kaip vėliau paaiškėjo, tituluočiausias Kauno „Žalgirio“ treneris. Tuo metu jaunajam treneriui iš Biržų krašto reikėjo gelbėti „Žalgirį“ nuo galimo iškritimo iš aukščiausios lygos.
Taip pat skaitykite: Olimpinės žaidynės: istorija ir faktai
Tuometinis čempionatas vykdavo turų sistemą, kai tam tikrame mieste susirenka kelios komandos ir žaidžia tarpusavyje. Lemiamas turas - pereinamasis turnyras dėl išlikimo - vyko Kauno sporto halėje. Tik dvi pirmąsias vietas užėmusios komandos lieka aukščiausioje lygoje. Komandai į pagalbą atėjo šiuo metu kita legenda - Vidas Mačiulis. Kauno sporto halėje gimė legendinės laidos - „Time out“. Rytais interviu su žaidėjais ir treneriais apie pasiruošimą rungtynėms. Prieš rungtynes, apšilimo metu, būdavo šių įrašų transliacija. Kaip Steponas Butautas įvardijo, tai buvo šeštasis žaidėjas, o žiūrovų tuo metu būdavo labai mažai. Ši laidelė buvo kuriama 10 metų, ir tai buvo pirmosios ištakos televizijos legendai - „Krepšinio pasaulyje“.
Toliau „Žalgiris“ skina Europos taurės vaisius
Išlikus pirmenybėse, prasidėjo Kauno „Žalgirio“ antroji epocha (jeigu pirmąją laikytumėm sėkmingus komandai pokario metus). 1981 metais, pirmą kartą klubo istorijoje, Kauno „Žalgiris“ dalyvavo Europos taurių laimėtojų turnyre, pasiektas ketvirtfinalis.
5 Žalgirio metai
1985 metai prasidėjo „Žalgirio“ stambaus dominavimo eros pradžia. Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomečius, Sergėjus Jovaiša, vėliau Rimas Kurtinaitis, Algirdas Brazys, Gintaras Krapikas iškovojo viena po kitos taures, tiek Sovietų čempionate, tiek Europoje ar netgi pasaulyje. 1985 metais komanda dalyvaudama Europos taurių laimėtojų turnyre, pasiekė finalą, jame pralaimėdama legendinei „Barselonai“. 1985 metais, visą sezoną „sausai“ nugalėjo Maskvos „CSKA“ ir užsitikrino po labai ilgos pertraukos TSRS čempionato nugalėtojo vardą. Tai pavyko pakartoti ir 1986, ir 1987 metais.
6 metai ir Sabonio smūgis
Europoje, 1986 metais, Kauno „Žalgiris“ debiutavo Europos čempionų taurės turnyre, kur finale rezultatu 94-82 turėjo pripažinti Zagrebo „Cibonos“ komandos pranašumą, kurioje pirmuoju smuiku griežė legendinis krepšinio Mocartas - Draženas Petrovičius. Esant rezultatui 68-61, neišlaikė Arvydo Sabonio nervai. A. Sabonis puolė ginti komandos draugą G. Krapiką ir trenkė varžovui. A. Sabonis buvo išvarytas iš aikštelės, komanda netekusi lyderio, jau negalėjo atsigauti.
Tais pačiais metais rugsėjo 15 dieną, „Žalgiris“ laimėjo stambiausią turnyrą pasaulyje. Pusfinalyje įveikę Zagrebo „Ciboną“, o finale rezultatu 84-78 klubą „Ferro Carril Oeste“ iš Argentinos iškovojo Tarpžemyninę Viljamo Džonso taurę.
Taip pat skaitykite: Olimpinės žaidynės ir Lietuva
9 metai ir Europos taurės pusfinalis
1989 m. klubas vėl pasiekė Europos taurių laimėtojų turnyro pusfinalį. Jame pralaimėdama Madrido „Real“ klubui. Tais pačiais metais paskutiniame Tarybų Sąjungos čempionate, finale po dramatiško Aleksandro Volkovo tritaškio Kaune paskutinę sekundę buvo pralaimėta Kijevo „Budivelnik“ komandai.
Paskutinės "Žalgirio" rungtynės 1990 m. TSRS pirmenybėse
1990 metais, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šalies sportininkai netrukus atsisakė dalyvauti TSRS pirmenybėse. Krepšinio sezonas tuo metu artėjo prie pabaigos, todėl Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Statyba“ kurį laiką liko be oficialių varžybų. Tačiau jau 1990 metų rudenį abu garsiausi klubai prisijungė prie Lietuvos pirmenybėse kovojusių komandų.
Šiuo istoriniu laikotarpiu, 1990 metų kovo 11 dieną, Lietuva atkūrė nepriklausomybę, todėl šalies sportininkai beveik iš karto atsisakė dalyvauti SSRS pirmenybėse. Krepšinio sezonas tuo metu buvo besibaigiąs, todėl Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Statyba“ kuriam laikui liko be oficialių varžybų, tačiau jau 1990 metų rudenį abu garsiausi klubai prisidėjo prie Lietuvos pirmenybėse kovojusių komandų.
Situacija po nepriklausomybės paskelbimo
1900 metai Žalgiriui nieko gero nežadėjo. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, komanda vieną sezoną nevykdė savo tiesioginės veiklos. Žaidėjai buvo paskirstyti po įvairius klubus. 1990 metais, Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, o Kauno „Žalgiriui“ ir Vilniaus „Statybai“ pasitraukus iš Sovietų Sąjungos čempionato, Lietuvos krepšinyje susidarė tuštuma. Nacionalinės pirmenybės merdėjo, klubai buvo mėgėjiško lygio.
Žalgirio komanda po nepriklausomybės. 1993 metais po sėkmingų Barselonos olimpinių žaidynių, Šarūnas Marčiulionis išreiškė rūpestį dėl Lietuvos krepšinio ateities ir po ilgo darbo įkūrė Lietuvos krepšinio lygą (LKL). Pirmaisiais čempionais tapo Kauno „Žalgiris“. 1994 metai galima neoficialiai teigti buvo komandos trečioji karta. Prie klubo vairo stojo Jonas Kazlauskas. Tuo metu Lietuvą kamavo emigracijos banga. Šalies ekonomika augo labai lėtai, todėl krepšinio klubams rasti rėmėjus ir išlaikyti krepšininkus buvo be galo sunku.
Taip pat skaitykite: Mėgėjų futbolas Panevėžyje
Pirmasis čempionatas po nepriklausomybės
1990-1991 metų Lietuvos čempionate žaidė 16 komandų, tarp kurių buvo net septynios Kauno ir keturios Vilniaus ekipos. Su dviejų didžiausių miestų krepšininkais varžėsi Panevėžio, Klaipėdos, Šiaulių, Šilutės ir Viečiūnų klubai.
Turnyras vyko trimis etapais, o antrajame etape iškovoti taškai buvo įskaityti ir paskutiniajame etape, kuriame žaidė tik keturios stipriausios šalies komandos „Žalgiris“, „Statyba“, Panevėžio „Lietkabelis“ ir Kauno „Drobė“.
Čempionato pabaigoje šis ketvertas tarpusavyje sužaidė tris ratus, kurie paeiliui vyko visuose trijuose miestuose Panevėžyje, Kaune ir Vilniuje, bet Lietuvos čempionai paaiškėjo dar prieš paskutinį ratą.
Pirmojo atkūrus Nepriklausomybę surengto Lietuvos čempionato aukso medalius be didelio vargo iškovojo Raimundo Sargūno treniruojamas „Žalgiris“, kuriame žaidė Algirdas Brazys, Arūnas Visockas, Gintaras Einikis, Darius Lukminas, Darius Dimavičius, Gvidonas Markevičius, Tauras Stumbrys, Gintautas Šivickas, Erikas Bublys, Aurimas Palšis.
Žalgiriečiai pasiekė 22 pergales ir per visą sezoną patyrė vos vieną nesėkmę. Finalo etapo antrajame rate Kauno sporto halėje „Žalgirį“, kuris tuo metu jau buvo užsitikrinęs čempiono vardą, gana nelauktai 94:93 nugalėjo Eduardo Kairio treniruojami „Statybos“ krepšininkai.
„Statyba“ iškovojo 16 pergalių ir užėmė antrąją vietą, o bronzos medalių likimas sprendėsi paskutinėse runtgtynėse, kuriose „Lietkabelis“ įveikė „Drobę“ 81:73. „Lietkabelis“ iškovojo 12 pergalių, „Drobė“ - 11.
Iššūkiai ir problemos
Daugelis geriausių Lietuvos krepšininkų tuo metu jau buvo išsivažinėję į užsienio klubus. Tiesa, „Žalgiryje“ ir „Statyboje“ dar buvo likę žaidėjų, kurie šioms komandoms atstovavo SSRS pirmenybėse, tačiau Lietuvos čempionato lygos nebuvo aukštas, trūko informacijos apie rungtynes, todėl sirgalių susidomėjimas buvo nedidelis.
„Lietuvos krepšinio federacija, surengdama baigiamąjį pajėgiausių Respublikos vyrų krepšinio turnyro ratą Vilniaus sporto rūmuose, siekė gražių tikslų, norėjo, kad ir žaidėjams, ir žiūrovams būtų malonu - vieniems žaisti, kitiems - gėrėtis jų žaidimu. Deja, nors keletas rungtynių iš tikro buvo labai įdomios ir atkaklios - žiūrovų beveik nebuvo. Matyt, jų reikia ieškoti kitur, ne Vilniuje…“ - čempionatui pasibaigus patarė laikraštis „Sportas“.
Vienas didžiausių čempionato trūkumų buvo intrigos stoka. Dėl didelio „Žalgirio“ pranašumo čempionai paaiškėjo labai anksti, todėl tikėtis didelio susidomėjimo turnyro pabaigoje buvo naivu.
Pokyčiai ir ateitis
Kad padidintų intrigą, Lietuvos krepšinio federacija prieš 1991-1992 metų čempionatą pakeitė varžybų sistemą. Pirmajame etape 16 komandų žaidė dviejose grupėse, o antrajame etape vyko atkrintamosiose varžybos. Tiesa, ne tokios kaip dabar - komandos visuose atkrintamosiose varžybų etapuose žaidė po dvejas rungtynes, o nugalėtojai paaiškėdavo susumavus įmestus taškus.
1991-1992 metų Lietuvos čempionate „Žalgirio“ pranašumas jau nebuvo toks didelis. Pirmajame etape čempionai laimėjo tik 12 iš 14 rungtynių. Pagrindinius turnyro favoritus įveikė „Drobė“ ir, labai netikėtai, „Žalgirio“ antroji komanda, kurioje tuo metu žaidė Žydrūnas Ilgauskas, Tomas Pačėsas, Virginijus Praškevičius.
Dvi nesėkmės nesutrukdė „Žalgiriui“ tapti A grupės nugalėtoju, o B grupėje pirmąją vietą užėmė irgi 12 iš 14 rungtynių laimėjusi „Statyba“.
Šios dvi komandos geriausiai žaidė ir per atkrintamąsias varžybas, kuriose iki pat finalo nepatyrė nė vieno pralaimėjimo. O finale sąlygas aiškiai diktavo Kauno krepšininkai. „Žalgiris“ iš pradžių sutriuškino varžovus Vilniuje 97:74, o paskui nugalėjo ir Kauno sporto halėje 89:76.
Per atsakomąsias rungtynes Modesto Paulausko treniruojamam „Žalgiriui“ nesutrukdė net tai, kad jau pirmojo kėlinio pabaigoje iš aikštės buvo išvytas teisėjus išplūdęs G.Einikis („Keiktis tokiam meistrui nederėtų!“ - apie „karštą“ epizodą rašė laikraštis „Sportas“).
Už du plušėjo kitas kauniečių lyderis D.Lukminas, kuris pelnė net 38 taškus.
Daug atkakliau vyko mačas dėl trečiosios vietos. Jame Kauno „Atletas“ du kartus vienodu 3 taškų skirtumu nugalėjo „Lietkabelį“ 86:83 (svečiuose) ir 72:69 (namie).
1992-1993 metų sezone, paskutiniajame prieš Lietuvos krepšinio lygos įkūrimą, šalies čempionate turėjo dalyvauti 16 komandų: aštuonios - iš Kauno, dvi - iš Vilniaus, po vieną - iš Panevėžio, Klaipėdos, Šiaulių, Šilutės, Plungės ir Viečiūnų. Vis dėlto prieš pat turnyrą sąrašas sutrumpėjo, nes rungtyniauti atsisakė Kauno „Lituanica“.
Kadangi Lietuvai grįžus į FIBA stipriausi mūsų šalies klubai gavo teisę dalyvauti Europos turnyruose, o dvi Kauno komandos „Žalgiris“ ir „Atletas“ varžėsi pirmą kartą surengtame „Profbasket“ turnyre (jame kovojo buvusių sovietinių respublikų komandos), Lietuvos krepšinio federacija sugalvojo sudėtingą daugiapakopę varžybų sistemą, sudarytą net iš keturių etapų.
Šia sistema buvo siekiama, kad stipriausi klubai mažiau žaistų nacionaliniame čempionate ir galėtų skirti daugiau dėmesio tarptautinėms rungtynėms.
Dėl šios sistemos nukentėjo „Statyba“ ir „Drobė“, kurios nežaidė tarptautiniuose turnyruose, o Lietuvos čempionate po pirmojo etapo iškart pateko į trečiąjį etapą ir beveik visą žiemą liko be oficialių rungtynių.
Čempionato rengėjai vėl panaikino atkrintamąsias varžybas, o dėl medalių keturios stipriausios komandos - „Žalgiris“, „Atletas“, „Statyba“ ir „Drobė“ - kovojo finalo grupėje, kurioje žaidė du ratus.
Lemiamoje turnyro dalyje, kaip ir visą čempionatą, varžovai atsidūrė „Žalgirio“ šešėlyje. Henriko Giedraičio treniruojama Kauno komanda finalo grupėje laimėjo visas 6 rungtynes ir užtikrintai iškovojo aukso medalius.
Čempionų gretose ypač ryškiai spindėjo G.Einikis, kuris paskutiniame turnyro etape pelnydavo 29,3 taško. Varžovams sunkiai išsprendžiamas galvosūkis buvo ir D.Lukmino, A.Visocko, Vaido Jurgilo žaidimas.
Kova dėl kitų medalių komplektų buvo daug atkaklesnė. Galiausiai šalia „Žalgirio“ ant garbės pakylos įsitaisė dvi kitos Kauno komandos „Atletas“ (3 pergalės) ir „Drobė“ (2 pergalės). Ketvirtojoje vietoje liko „Statyba“ (1 pergalė).
Paskutinį čempionato savaitgalį Vilniaus komanda lygiai kovojo ir su „Atletu“, ir su „Drobe“, tačiau svarbiausiomis akimirkomis tvirtesni buvo Kauno krepšininkų nervai.
Per „Statybos“ dvikovą su „Atletu“ rezultatas paskutinės minutės pradžioje buvo lygus 73:73, bet pabaigoje taškus pelnė tik Darius Sirtautas ir Aidas Buzelis, išplėšę „Atletui“ pergalę 78:73.
Dar apmaudžiau lemiamame mūšyje dėl trečiosios vietos „Statyba“ nusileido „Drobei“. Vilniaus krepšininkai per pratęsimą pirmavo 72:67, bet pralaimėjo 73:75. „Drobės“ gelbėtojais tapo rezultatą išlyginęs Singaras Tribė ir bronzinius baudos metimus pataikęs Dainius Gulbinas.
1992-1993 metų sezonas buvo pažymėtinas tuo, kad smarkiai pasitempė nedidelių miestų komandos. Penktąją vietą galutinėje lentelėje užėmė Plungės „Olimpas“, šeštąją - „Šilutė“.
Tuo tarpu 1991 metais bronzos medalius iškovojęs „Lietkabelis“ buvo nustumtas į septintąją vietą. Aštuntąją vietą užėmė Klaipėdos „Neptūnas“.
Trys pirmieji čempionatai, surengti atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, atliko savo pagrindinę funkciją - išsiaiškinti stipriausias šalies komandas. Tačiau varžybas rengusi Lietuvos krepšinio federacija vieną pagrindinių savo pareigų vykdė atmestinai.
Čempionato rengėjams buvo priekaištaujama dėl painios ir nuolat keičiamos varžybų sistemos, prastos informacijos sklaidos, nesugebėjimo sudominti sirgalius. Krepšinis beveik nepatekdavo į televizijos ekranus, o visuomenės dėmesio stokoję klubai nebuvo patrauklūs galimiems rėmėjams.
Ypač daug nusiskundimų buvo 1992-1993 metų sezone, per kurį nė vienerios rungtynės nebuvo surengtos nei Kauno sporto halėje, nei Vilniaus sporto rūmuose.
Vienintelis šviesos spindulėlis buvo krepšinio augimas nedideliuose miestuose Plungėje ir Šilutėje, kur, ypač atvykus stipriausiems Kauno ir Vilniaus klubams, nedidelės tribūnos lūždavo nuo žiūrovų.
Lietuvos krepšinyje brendo permainos.
tags: #paskutines #futbolo #komandos #zalgiris #rungtynes #1990