Lietuvos tautinė olimpiada - reikšmingas įvykis Lietuvos sporto istorijoje, įkvėpęs pasaulio lietuvius vienybei ir sportiniams pasiekimams. Šiame straipsnyje apžvelgsime pirmosios Lietuvos tautinės olimpiados istoriją, jos reikšmę ir palikimą, taip pat aptarsime vėlesnes olimpines žaidynes ir pasaulio lietuvių sporto žaidynes.
Lietuvos tautinės olimpiados ištakos ir reikšmė
Lietuvos tautinė olimpiada, dar vadinama Pasaulio lietuvių sporto žaidynėmis, yra reikšmingiausias įvykis lietuvių sportui. Pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada įvyko 1938 m. liepos 17-31 d. Kaune ir Klaipėdoje (buriavimo ir irklavimo varžybos). Olimpiadoje dalyvavo daugiau kaip 2000 sportininkų iš Lietuvos, Brazilijos, Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Latvijos ir Vilniaus krašto. Olimpiada buvo surengta pagal olimpinių žaidynių tradicijas.
Per Lietuvos tautinės olimpiados atidarymą sportininkai davė priesaiką:
"Mes, laisvosios Lietuvos ir pasaulio kraštų lietuvių jaunimas, jausdami tautos šauksmą burtis į vieną šeimą, susirinkę pirmoj on Tautinėn olimpiadon dvidešimtaisiais Lietuvos laisvės metais, žinodami sunkius Lietuvių tautos kovų kelius dėl jos buvimo ir nepriklausomos Valstybės atstatymo, didingos Lietuvos praeities gaivinami, lenkdami galvas Tautos karžygiams, aukojusiems jėgas ir gyvybę Lietuvių tautos laisvei apginti, prisiekiame būti ištikimi amžiniems Lietuvių tautos siekimams, ugdyti jėgas Tautos siekimams vykdyti, visur ir visuomet saugoti ir ginti Tautos garbę, varžydamiesi su pasaulio pranašiaisiais, ryžtis juos pralenkti, tvirčiau, greičiau, gražiau tarnauti Lietuvai, te Visagalis mums tai padeda".
Sporto šakos ir dalyviai
Olimpiados programoje buvo 17 sporto šakų varžybos:
Taip pat skaitykite: Krepšinio batelių istorija
- Aviacijos sporto (aviamodeliavimo, sklandymo, skraidymo)
- Bokso (8 svorio kategorijų)
- Buriavimo
- Futbolo
- Irklavimo
- Žirgų sporto
- Krepšinio (moterų ir vyrų)
- Lengvosios atletikos (29 rungčių)
- Plaukimo (moterų 4 ir vyrų 6 rungčių)
- Stalo teniso
- Sunkiosios atletikos (5 svorio kategorijų)
- Šaudymo
- Šuolių į vandenį
- Teniso (komandinės ir individualiosios)
- Tinklinio (moterų ir vyrų)
- Dviračių sporto
- Tautinių šokių (buvo laikomi sporto šaka)
Dalyvavo daug sportininkų, kurie vėlesniais metais pasiekė gerų rezultatų, tapo žymiais treneriais, sporto organizatoriais:
- A. Zaboras (boksas)
- G. Kalpokas, L. Puskunigis, S. Šačkus, A. Šimanas, A. Vietrinas (lengvoji atletika)
- V. Dzindziliauskas (stalo tenisas, futbolas)
- J. Pimpis (dviračių sportas)
Pasirengimas olimpiadai ir LTOK įkūrimas
Lietuvos olimpinio judėjimo pradžia laikomi 1924 m., kai mūsų šalies sportininkai pirmąkart dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Bet nacionalinio olimpinio komiteto ištakos siekia 1922 m., nes tų metų kovą buvo įkurta Lietuvos sporto lyga (LSL), koordinavusi visą šalies sportinį judėjimą. 1923 m. gruodžio 2 d. buvo sušauktas nepaprastasis LSL suvažiavimas, per kurį lygos statutas papildytas dar viena prievole - organizuoti šalyje olimpinį sąjūdį. Naujasis 9-as straipsnis skambėjo taip: „Lietuvos sporto lygos Centro komitetas šaukia nuo visų organizacijų, įeinančių į Lietuvos sporto lygą, po vieną atstovą į susirinkimą sudaryti „Olimpinį komitetą“, kuris turi susirinkti anksčiau metais prieš Lietuvos ar Pasaulio olimpiadai vykstant.“
Taigi būtent į Lietuvos sporto lygą prieš šimtmetį atėjo kvietimas mūsų sportininkams atvykti į 1924 m. Paryžiuje rengiamas vasaros olimpines žaidynes. LSL pasiekė dar keturi tokio pat pobūdžio oficialūs kvietimai: į 1928 m. Sankt Morico žiemos ir tų pačių metų Amsterdamo vasaros žaidynes bei 1932 m. Leik Plasido žiemos ir Los Andželo vasaros žaidynes. Bet dėl pasaulinės ekonominės krizės ir sunkios jaunos valstybės Lietuvos finansinės padėties mūsų atstovai dvejose pastarosiose JAV rengtose žaidynėse nedalyvavo.
1932 m. Lietuvos sporto lygos veiklą perėmė Kūno kultūros rūmai - pirmoji valstybinė sporto įstaiga Lietuvoje. Vis buvo grįžtama prie svarstymų, ar olimpiniam sąjūdžiui kuruoti reikalinga atskira organizacija.
1937 m. pagaliau pajudėjo Lietuvos olimpinio komiteto steigimo reikalai, nusprendus nepriklausomybės dvidešimtmetį paminėti Tautine olimpiada. Kūno kultūros rūmų taryba paruošė Tautinės olimpiados statuto projektą. 1937 m. gruodžio mėnesį Tautinės olimpiados statutą švietimo ministras paskelbė „Vyriausybės žiniose“. Pagal šį dokumentą Tautinei olimpiadai rengti turėjo būti steigiamas komitetas. Švietimo ministras įgavo teisę skirti komiteto pirmininką ir dalį narių penkeriems metams. Kūno kultūros rūmų sporto sąjungų pirmininkai pagal statutą tapo Lietuvos tautinės olimpiados komiteto nariais.
Taip pat skaitykite: Futbolo konferencijų reikšmė
Gruodžio 18 d. komiteto sudėtis buvo patvirtinta, jo pirmininku paskirtas Kūno kultūros rūmų direktorius Vytautas Augustauskas-Augustaitis. Po penkių dienų įvyko posėdis, per kurį buvo išrinktas prezidiumas: du pirmininko pavaduotojai - Jonas Navakas ir Rapolas Skipitis, iždininkas Česlovas Butkys, sekretorius Vincas Kemežys. Komitetas pradėjo darbą, kuris 1938 m. buvo vainikuotas pirmosios Tautinės olimpiados sėkme.
1939 m. Lietuvos olimpinį komitetą pripažino ir Tarptautinis olimpinis komitetas. Apie tai praneša TOK prezidento grafo Henri de Baillet-Latouro 1939 m. rugpjūčio 3 d. gautas laiškas.
LTOK veikla po olimpiados ir sovietinė okupacija
1940 m. iš TOK atėjo kvietimas Lietuvos sportininkams dalyvauti XII olimpinėse žaidynėse Helsinkyje, tačiau dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo šios žaidynės neįvyko. Lietuvą okupavus SSRS, mūsų olimpiečių ryšiai su TOK nutrūko. Daugelis to meto Lietuvos olimpinio sporto vadovų ir olimpiečių buvo represuoti.
1952-1988 m. Lietuvos sportininkai olimpinėse žaidynėse dalyvavo kaip SSRS rinktinės nariai. Atstovaudami SSRS iš viso lietuviai iškovojo 25 aukso, 19 sidabro ir 16 bronzos medalių (skaičiuojant asmeniškai įteiktus apdovanojimus).
LTOK atkūrimas ir sugrįžimas į olimpines žaidynes
1988-ieji: bundanti Lietuva ir LTOK atkūrimas 1988 m. iškart po Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įsteigimo šalies sporto bendruomenė viena pirmųjų išsirinko Sąjūdžio rėmimo grupę. Jos nariai Vytautas Briedis, Dainius Kepenis, Rimvydas Rimdžius, Pranas Rimša, Antanas Vaitkevičius iškėlė idėją ne tik atkurti olimpinį komitetą, bet ir iš esmės pertvarkyti Lietuvos sporto sistemą.
Taip pat skaitykite: Lietuvos Krepšinio Lyga 1992
Didžiulį impulsą LTOK atkūrimui davė 1988 m. spalio 6 d. laikraštyje „Sportas“ išspausdintas Romos Griniūtės-Grinbergienės straipsnis „Ar naudosimės teise į LTSR nacionalinį olimpinį komitetą?“. Po publikacijos redakciją pasiekė laiškai su daugiau kaip šimtu tūkstančių parašų, raginančių atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą.
Prasidėjus sunkiai sustabdomiems procesams, Lietuvos valstybinio kūno kultūros ir sporto komiteto kolegija nusprendė sudaryti komisiją (darbo grupę) olimpiniam komitetui atkurti. Jos vadovu buvo paskirtas tuometis Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Artūras Poviliūnas, darbo grupę sudarė iškiliausi ir įtakingiausi sportininkai, kultūros, mokslo veikėjai, teisininkai. Pagrindiniai darbo grupės tikslai buvo aiškiai suformuluoti galimybes atkurti olimpinį komitetą ir pateikti siūlymų Lietuvos sporto pertvarkai įvykdyti.
1988 m. gruodžio 11 d. Vilniuje buvo atkurtas LTOKOlimpinio komiteto atkūrimo darbo grupės veiklą vainikavo gruodžio 11 d. Vilniuje vykęs Lietuvos sporto federacijų, organizacijų ir visuomenės atstovų suvažiavimas. Jo metu atkurta Lietuvos olimpinė organizacija, pavadinta Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu.
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkuriamajame suvažiavime išrinktas pirmasis atkurtojo LTOK prezidentas bei trys viceprezidentai. LTOK prezidentu tapo darbo grupės vadovas A.Poviliūnas, viceprezidentais - K.Motieka, V.Nėnius ir olimpinis čempionas G.Umaras. Generaliniu sekretoriumi paskirtas J.Grinbergas.
Atkūrus LTOK prasidėjo tarptautinio pripažinimo paieškos. 1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas. 1990 m. liepos 30 d. Lozanoje Lietuvos, Latvijos, Estijos ir SSRS olimpinių komitetų vadovus priėmė Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Juanas Antonio Samaranchas. Jis pažadėjo pasitarti šiuo klausimu su kitais TOK nariais ir sudaryti Baltijos šalių informacinę komisiją. Procesai buvo lėti, bet sprendimus pagreitino 1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje ir SSRS žlugimas. Pasaulis pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir Jungtinės Tautos rugsėjo 17 d. Lietuvą priėmė į savo gretas.
1991 m. rugsėjo 18 d. Berlyne susirinkęs TOK vykdomasis komitetas nutarė pripažinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacionalinius olimpinius komitetus de facto ir tris Baltijos šalis grąžinti į tarptautinį olimpinį sąjūdį, pabrėždamas, kad „tai nėra naujas pripažinimas, nes jos buvo pripažintos iki tol, kol Sovietų Sąjunga 1940 m. jas aneksavo.“
Nors tokio pobūdžio sprendimai įprastai tvirtinami TOK sesijoje, šiuo atveju, pasinaudojus Olimpinėje chartijoje numatyta neeiline procedūra, nuspręsta pagreitinti įvykius ir suteikti galimybę TOK nariams balsuoti paštu. Buvo išsiųsti 94 biuleteniai: už Lietuvos olimpinio komiteto sugrąžinimą ir pripažinimą balsavo 84 TOK nariai, prieš nebuvo (10 neatsiuntė laiškų). Gavus balsavimo biuletenius, 1991 m. lapkričio 11 d. Baltijos šalių olimpiniai komitetai pripažinti de jure. TOK prezidentas J.A.Samaranchas pasirašė trims Baltijos šalims adresuotus kvietimus dalyvauti 1992 m. Albervilio žiemos ir Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse. Prancūzijos mieste Albervilyje žiemos žaidynės turėjo prasidėti vasario 8-ąją. Taigi po ilgo laukimo jaunai valstybei ir Olimpiniam komitetui teko raitotis rankoves ir pamėginti padaryti viską, kad geriausi jos sportininkai galėtų garbingai sugrįžti į olimpines žaidynes.
Sugrįžimas į olimpines žaidynes ir tolimesnis dalyvavimas
1924 m. gegužės 25 d. 15.30 val. - tai pirmojo Lietuvos olimpinio debiuto skaičiai, kai Paryžiaus „Pershing“ stadione rungtynes su būsimaisiais žaidynių vicečempionais šveicarais pradėjo Lietuvos futbolininkai. Kartu nesitreniravusi, likus kelioms dienoms iki žaidynių surinkta komanda praėjus dešimčiai valandų po 40 val. kelionės traukiniu debiutines rungtynes pralaimėjo 0:9 ir į kitą etapą nepateko.
Prieš antrąjį olimpinį sugrįžimą teko susidurti su ne ką menkesniais iššūkiais. Ne, traukiniu 40 valandų šįkart sportininkai nevažiavo, bet pasirengti šioms žaidynėms teko per 90 dienų. Tik tiek laiko buvo likę, kai po beveik trejų izoliacijos metų antrąkart Tarptautinio olimpinio komiteto pripažintos jaunos šalies sportininkai ir sporto organizatoriai pagaliau sulaukė kvietimo į 1992 m. Albervilio žiemos olimpines žaidynes.
„Valstybė tik kūrėsi, pinigų nebuvo, lietuviški pasai irgi buvo tik pradėti spausdinti. Pirmuoju numeriu pažymėtas lietuviškas pasas buvo išduotas olimpinei čempionei Vidai Vencienei. Mes būtinai norėjome važiuoti su savo pasais, o valstybė padarė viską, kad į žaidynes išvyktume kaip nepriklausomos šalies atstovai“, - yra pasakojęs vienas pagrindinių LTOK atkūrimo vairininkų A.Poviliūnas.
Visos vėlesnės žaidynės pamažu tapo ketverių olimpinio ciklo metų darbo rutina, o štai pačios pirmosios - 1992 m. Albervilio žiemos ir tais pačiais metais Barselonoje vykusios vasaros buvo pažymėtos didžiulio entuziazmo ir patriotizmo ženklu.
„Pačios pirmosios Albervilyje - kaip iš laivo į balių“, - taip minėtą 90 dienų pasirengimo žaidynėms laikotarpį apibūdino A.Poviliūnas.
Per šimtmetį įmanoma sudalyvauti 52 olimpinėse žaidynėse (26 vasaros ir 26 žiemos). 2024 m. Paryžiuje vyksiančios žaidynės bus 32-osios, kuriose bus mūsų šalies sportininkų. Vadinasi, praleidome dvidešimt olimpinių žaidynių. Dėl įvairių priežasčių - jaunos valstybės finansinių nepriteklių, kilusio karo, sovietų okupacijos ir žaidynių boikoto. Bet pasižiūrėkime, kaip Lietuvos atstovams pavyko įveikti ligšiolinę olimpinę distanciją, kurioje kol kas - 31 vasaros ir žiemos olimpinė stotelė.
Lietuvos sportininkų pasiekimai olimpinėse žaidynėse
1924 m. Paryžius
Iš Lietuvos sportininkų pirmoji olimpinė debiutantė buvo paskubomis suburta trylikos futbolininkų rinktinė. Kaip jau minėta, po sudėtingos 40 val. trukusios kelionės traukiniu mūsų rinktinė rimčiau pasipriešinti šveicarams nesugebėjo ir olimpines batalijas baigė jau po pirmojo mačo. Be futbolininkų, Paryžiuje 188 km plento lenktynėse startavo, bet finišo nepasiekė du dviratininkai - Juozas Vilpišauskas ir Isakas Anolikas.
1928 m. Sankt Moricas
Šveicarijoje, Sankt Morice, vykusiose II žiemos olimpinėse žaidynėse pirmąkart turėjome savo šalies atstovą - įvairių sporto šakų populiarintoją ir pradininką Lietuvoje Kęstutį Bulotą. Jis dalyvavo ketveriose greitojo čiuožimo varžybose.
1928 m. Amsterdamas
Į tais pačiais metais vykusias Amsterdamo vasaros olimpines žaidynes išvyko dvylikos sportininkų delegacija: 2 boksininkai, 4 dviratininkai, 5 lengvaatlečiai ir 1 sunkiaatletis. Aukščiausią 5-8 vietą pasidalijo boksininkas Juozas Vinča, kurį bokso pradmenų mokė ir Steponas Darius.
1952 m. Helsinkis
Pasaulinė ekonomikos krizė, Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija lėmė, kad tik po daugiau nei dviejų dešimtmečių į žaidynes vėl vyko lietuvių. 1952 m. į SSRS rinktinę pateko šeši Lietuvos atstovai ir trys iš jų grįžo pasipuošę sidabro medaliais. Vicečempionais tapo krepšininkai Stepas Butautas, Kazimieras Petkevičius ir Justinas Lagunavičius. SSRS krepšinio rinktinės sudėtyje buvo ir Stanislovas Stonkus, bet jis Helsinkyje nerungtyniavo, todėl medalio negavo.
Į Helsinkį taip pat vyko boksininkas, tuometis SSRS sunkiojo svorio bokso čempionas Algirdas Šocikas (5-8 vieta) ir fechtuotojas Juozas Udras (13 vieta).
1956 m. Melburnas
Į tolimąją Australiją išvyko septyni lietuviai, penki iš jų parsivežė medalius. Olimpiniu sidabru pasipuošė SSRS krepšininkai, tarp kurių vėl buvo K.Petkevičius, taip pat S.Stonkus ir Algirdas Lauritėnas. Ėjikas Antanas Mikėnas pirmasis iš lietuvių pelnė asmeninės rungties medalį - sidabrinį, o boksininkas Romualdas Murauskas iškovojo pussunkio svorio kategorijos bronzą.
1960 m. Roma
Į Romą vykę keturi mūsų šalies atstovai parsivežė solidų kraitį - tris medalius. Italijos sostinėje pirmuosius olimpinius apdovanojimus - sidabro - pelnė iš viso trejų olimpinių žaidynių dalyviai irkluotojai Zigmas Jukna ir Antanas Badgonavičius. Ieties metikė Birutė Kalėdienė, pirmoji pasaulio rekordą pasiekusi Lietuvos sportininkė, po Romos žaidynių į savo biografiją dar sykį įsirašė žodį „pirmoji“ - tapo pirmąja Lietuvos sportininke, iškovojusia olimpinį medalį - bronzos. Dvivietę irklavęs baidarininkas Mykolas Rudzinskas liko per žingsnį nuo apdovanojimų pakylos - ketvirtas.
1964 m. Tokijas
Į Japoniją vyko jau kur kas daugiau lietuvių - 16, iš kurių net 10 buvo irkluotojai. O parsivežė vieną medalį - sidabrinį. Tokijuje vicečempionu tapo boksininkas Ričardas Tamulis. Savo vardą į žaidynių metraščius įsirašė bėgikas Adolfas Aleksejūnas, kuris 3000 m kliūtinio bėgimo atrankos varžybas įveikė per 8 min. 31,8 sek., pasiekė olimpinį rekordą ir tapo pirmuoju mūsų šalies olimpiniu rekordininku. Finale jo rekordas buvo pagerintas, o pritrūkęs jėgų lietuvis užėmė galutinę 7 vietą. Antrose žaidynėse iš eilės dalyvavusi ieties metikė B.Kalėdienė Tokijuje liko garbės pakylos papėdėje - ketvirta.
1968 m. Meksikas
Šių žaidynių reziumė: į tolimąją Meksiką nuvyko 10 sportininkų iš Lietuvos, jie pelnė 9 medalius ir pagaliau parvežė auksą. Pirmuoju olimpiniu čempionu tapo boksininkas Danas Pozniakas. Taip pat auksą pelnė tinklininkas Vasilijus Matuševas, vicečempionu tapo penkiakovininkas Stasys Šaparnis ir boksininkas Jonas Čepulis, bronzą išplėšė į aštuonvietę susodinti keturi lietuviai - be 1960 m. vicečempionų Z.Juknos ir A.Badgonavičiaus, toje pačioje valtyje sėdėjo Vytautas Briedis ir Juozapas Jagelavičius. Bronzą parsivežė ir krepšininkas Modestas Paulauskas.
1972 m. Miunchenas
Aštuoni Miunchene kovoję lietuviai parvežė tris apdovanojimus.
1976 m. Monrealis
Į Kanadą vykusioje SSRS sportininkų delegacijoje buvo aštuoni lietuviai, kurie sugebėjo parvežti septynis medalius. Pirmuosius iš dviejų olimpinių aukso medalių pelnė dvi komandinio sporto mūsų šalies atstovės: krepšininkė Angelė Rupšienė ir rankininkė Aldona Česaitytė-Nenėnienė. Sidabras atiteko aštuonvietės irkluotojai Klavdijai Koženkovai ir porinės keturvietės įgulos nariui Vytautui Butkui. Bronzą iškovojo lietuviška porinės dvivietės įgula - Genovaitė Ramoškienė ir Leonora Kaminskaitė. Plaukikas Arvydas Juozaitis, atrankos plaukime pasiekęs 100 m krūtine olimpinį rekordą (1 min. 4,78 sek.), taip pat pasipuošė bronza.
1980 m. Maskva
Į Maskvoje…
Tarpukario Lietuva: sporto sąjūdžio pradžia ir organizacijos
Tarpukario Lietuva - tai laikotarpis, kai jauna valstybė, ką tik atgavusi nepriklausomybę, sparčiai kūrėsi ir stiprėjo visose srityse, įskaitant ir sportą. Sportas tapo svarbia tautinio identiteto dalimi, vienijančia žmones ir skatinančia patriotiškumą. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip sportas vystėsi tarpukario Lietuvoje, kokios sporto šakos buvo populiariausios, kokie sportininkai garsino šalies vardą ir kokie iššūkiai teko sporto entuziastams.
Lietuvoje sportas kaip socialinio ir kultūrinio gyvenimo dalis imtas suvokti XX amžiaus 3-4 dešimtmečiuose. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, į tėvynę sugrįžo daug po pasaulį išblaškytų žmonių, tarp kurių buvo ir sporto entuziastų, su atskiromis sporto šakomis susipažinusių svečiose šalyse.
Kai Lietuva 1918 metais paskelbė savo nepriklausomybę, sportinė veikla pradėta organizuoti iš Rusijos, Latvijos, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) grįžusių ir vietinių lietuvių iniciatyva bei pastangomis. Pradėta steigti sporto organizacijas (sąjungas, klubus).
Pirmoji nepriklausomos Lietuvos sporto sąjunga (LSS) buvo įkurta 1919 m. gegužės 18 d. Kaune. Jos tikslas buvo visapusiškai lavinti žmogaus kūną bei propaguoti sportą. Jau 1919 m. 1920 m. Stepono Garbačiausko, Viktoro Dineikos, Elenos Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės ir Petro Olekos iniciatyva įkurta viena pajėgiausių Lietuvos sporto organizacijų - Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS). Ji išugdė būrį futbolininkų: Danielių Žilevičių, Viktorą Abramiką, Dizmaną Ilgūną, Nikodemą Čereką, Romualdą Marcinkų, Antaną Lingį, Vladą Dzindziliauską ir kitus.
Svarbiu pirmosios Lietuvos Respublikos sporto gyvenimo įvykiu tapo ir 1923 m. kovo 22 d. Lietuvos sporto lygos (LSL) įsteigimas. Ši organizacija rūpinosi įvairių sporto šakų plėtra, atstovavo šalies sportui tarptautinėse organizacijose. XX a. 3-iajame dešimtmetyje sportas gyvavo tik sporto sąjungų ir atskirų sportininkų iniciatyva.
Siekiant teisiškai reglamentuoti sporto sistemą, 1932 m. buvo priimtas pirmasis Kūno kultūros įstatymas, kuriuo įsteigtas pirmasis valstybinis sporto valdymo institutas - Kūno kultūros rūmai. Jie pradėjo veikti 1932 m. spalio 1 d. Kaune. Pirmuoju jų direktoriumi tapo Antanas Jurgelionis. Kūno kultūros įstatymo priėmimas ir valstybinio sporto instituto įkūrimas rodo, kad kūno kultūros ir sporto plėtra tapo valstybės rūpesčiu - tai rodo didėjanti valstybės finansinė parama sportui, nacionalinės kūno kultūros sistemos kūrimo pradžia, kūno kultūros ir sporto specialistų rengimas, fizinio lavinimo teikimas mokyklose, visuomenės fizinio pasirengimo lygio kėlimas ir kt.
1937 įkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK), kuris organizavo olimpinį sąjūdį Lietuvoje, rengė sportininkus ir komandas olimpinėms žaidynėms, atstovavo Lietuvai Tarptautiniame olimpiniame sąjūdyje. Pirmasis LTOK pirmininkas buvo V. Augustauskas. 1938 LTOK pagal olimpinių žaidynių tradicijas surengė Lietuvos tautinę olimpiadą, kurioje dalyvavo daugiau kaip 2000 Lietuvoje, Brazilijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Latvijoje gyvenančių lietuvių sportininkų, 17 sporto šakų atstovų.
Populiariausios sporto šakos tarpukario Lietuvoje
Tarpukario Lietuvoje buvo populiarinamos sporto šakos, kurios Vakarų Europos šalyse kultivuotos jau kelis dešimtmečius. Pradėti rengti įvairių sporto šakų Lietuvos čempionatai: 1921 - lengvosios atletikos, 1922 - futbolo, moterų krepšinio, dviračių sporto, 1924 - vyrų krepšinio, 1925 - bokso, šaudymo, 1927 - stalo teniso, 1929 - teniso, 1931 - plaukimo; nuo 1935 - gimnazijų žaidynės.
Pagrindinės tarpukario Lietuvos sporto šakos buvo:
- Futbolas
- Krepšinis
- Boksas
- Dviračių sportas
- Gimnastika
- Šaudymas
- Stalo tenisas
Futbolas
Pirmasis Lietuvos futbolo čempionatas buvo surengtas jau 1922 m. gegužės-rugsėjo mėnesiais. Jame dalyvavo aštuonios kauniečių komandos. 1920 m. LSS mėgino suorganizuoti futbolo čempionatą, bet neatsirado pakankamai norinčių komandų, kad jos įvyktų. Tačiau 1922 metais kai buvo įkurta Lietuvos sporto lyga (LSL) tais pačiais metais buvo surengtas pirmasis futbolo čempionatas, kuriame dalyvavo dešimt Kauno rajono komandų. Ir 1923 metais Lietuvos sporto lyga tapo FIFA nare.
Tarptautinėse varžybose pirmieji savo jėgas išmėgino Lietuvos futbolininkai. 1922 m. Vincas Bartuška - tai vardas, kuris šiandien daugeliui primena pačius Lietuvos futbolo ištakų laikus. Tarpukario metais, kai sportas mūsų šalyje dar tik formavosi, Bartuška buvo vienas tų entuziastų, kurie savo aistra, atsidavimu ir drąsa padėjo pamatą visam lietuviškam futbolui. 1923 metais įvyko pirmosios oficialios Lietuvos futbolo rinktinės rungtynės - jos tapo istoriniu momentu. Vincas Bartuška buvo vienas iš tų, kurie atstovavo šaliai pirmajame mače prieš Estijos komandą. Nors rungtynės buvo pralaimėtos, pats faktas, kad Lietuva pagaliau turėjo savo nacionalinę komandą, buvo milžiniškas pasiekimas.