Sporto pasaulyje nuolat siekiama aukštesnių, greitesnių ir stipresnių rezultatų. Kiekvienais metais pasaulio čempionatuose ir kas porą metų - olimpiadose sportininkai pasiekia naujus greičio, aukščio, jėgos rekordus. Pirmosios šiuolaikinės olimpiados maratono nugalėtojas 1896 metais įveikė distanciją per 2 valandas 58 minutes ir 50 sekundžių. Londono olimpiadoje aukso medalį iškovojo atletas, maratoną nubėgęs per 2 valandas 8 minutes ir 1 sekundę. Kodėl žmonija iki šiol gerina savo sporto pasiekimus ir ar bus pasiekta jų riba?
Rekordų gerinimo tendencijos ir technologijų įtaka
Statistika jau keletą metų rodo, kad pagrindiniuose pasaulio čempionatuose rekordų gerinimo dažnis turėtų mažti. Tačiau vargu ar rekordų pabaiga ateis palengva: istorija rodo, kad jie priklauso nuo daugelio faktorių ir technologijų inovacijos ar naujos sporto technikos gali sukelti jų pliūpsnius.
Pavyzdžiui, panagrinėkime šuolių į aukštį istoriją. Ligi XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio vidurio sportininkai šokinėjo „žirklėmis“, tai yra, virš lentelės šokdavo šonu, tiesiomis kojomis; tokio tipo šuolio rekordas - 2,09 m. Šią techniką pakeitė permetimo būdas, - šuolininkas skersinį įveikdavo veidu žemyn, - pagerinęs rekordą iki 2,35 m. Nuo aštuntojo dešimtmečio šuoliuose į aukštį naudojamas Fosbury flop stilius, kai atsispirdamas nuo žemės šuolininkas apsisuka ir atsiduria nugara į skersinį. Dabar šuolio į aukštį pasaulio rekordas yra 2,45 m (vyrų) - 36 centimetrais aukščiau, nei senąja „žirklių“ technika.
Kur naudojamas inventorius, didelę reikšmę naujų rekordų siekiams įgauna technologijos. Dviračių sporte rezultatą lemia dviračio dizainas, tenise - raketės.
Technologijų proveržis plaukime: nuo kostiumų iki genetikos
Plaukime pokyčiai vyksta be perstojo - nuo marškinėlių ir šortų XIX amžiaus gale ir minimalistinių Speedo plaukimo kelnaičių XX amžiaus viduryje ir visiškai uždaro olimpinio čempiono Yan Torpo kostiumo ir naujausių kostiumų, imituojančių šiurkščius žuvų žvynus, sumažinančius vandens pasipriešinimą ir tuo pačiu padidina deguonies patekimą į raumenis. Apie savo 2006 metais sukurtą LZR Racer modelį kompanija Speedo rašo: LZR Racer išties spartino sportininkus ir jo sėkmė buvo tokia ryški, kad Tarptautinė plaukimo federacija nuo 2010 metų uždraudė visą kūną dengiančius maudymosi kostiumus (vyrams leista uždengti kūną ne aukščiau talijos, moterims - ne aukščiau pečių), o taip pat „netekstilines“ medžiagas. Tik todėl plaukikai dabar nuo galvos iki kojų nepadengti žvynais.
Taip pat skaitykite: Ateities Progimnazijos plaukimo tradicijos
Kūno evoliucija ir genetiniai tyrimai
Kai kas mano, kad nauji rekordai gali būti pasiekti dėl sportininkų kūno evoliucijos. Garsaus sportinių pasiekimų tyrinėtojo, Wolverhamptono (DB) universiteto profesoriaus Alano Nevillio nuomone, tokius pokyčius bėgime įkūnija Usainas Boltas. „Bėgikų figūra per pastaruosius 10 metų pakito. Geriausiais sprinteriais tampa aukštesni ir „siauresni“ sportininkai. Manome, taio susiję su ilgesniu žingsniu“, - pažymėjo jis. Trumpos stiprios kojos pranašumą suteikia pirmosiomis sprinto akimirkomis, kai reikia sprogstamo pagreičio, tačiau platus žingsnis pagrindinėje distancijos dalyje veikiausiai kompensuoja ilgakojo Bolto „trūkumus“.
Žmogaus galimybių ribos: moksliniai tyrimai ir prognozės
Kaip bebūtų, tačiau diskusijos apie rekordų pabaigą ir žmogaus galimybių ribas netyla. 2008 metais Stanfordo universiteto biologas Markas W. Denny'is išanalizavo daugybę bėgimo rekordų, pasiektų per visą XX amžių ir XXI amžiaus pradžią. Savo publikacijoje mokslininkas priėjo prie išvados, kad didysis sportas prisigretino labai arti prie maksimalaus žmogaus greičio. Moterų rekordai pasiekė plato ir laikosi ten nuo aštuntojo dešimtmečio (išskyrus maratono distanciją). Tuo tarpu vyrai gerina rezultatus, tačiau ir jiems jau netoli iki savo plato. Remiantis Denny'io sudarytu matematiniu modeliu, maksimalus įmanomas greitis žmogui 100 metrų distancijoje bus 10,55 m/s, tad distancijos įveikimo laikas, atitinkamai, 9,48 s. Dabartinis pasaulio rekordas dešimtadaliu sekundės nuo šio rodiklio atsilieka - 9,58 s ir 10,44 m/s atitinkamai. Šis rekordas laikosi nuo 2009 metų. Beje, tame pačiame tyrime biologas išsiaiškino, kad lenktyniniai žirgai ir šunys taip pat pasiekė savo galimybių ribą.
Prancūzijos nacionalinio sporto instituto (INSEP) mokslininko Geoffroy Berthelot tyrimas tik patvirtina Denny'io išvadas. Bertelo savo darbe su kolegomis prognozuoja tik minimaliais geresnius daugelio disciplinų rezultatus, dviejuose trečdaliuose lengvosios atletikos disciplinų geriausi rezultatai stagnuoja nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžios, pabrėžia jis. Esamomis sąlygomis, pusė dabartinių pasaulio rekordų (2008 metų duomenimis, kai darbas publikuotas), per artimiausius 20 metų nebus pagerinti daugiau nei 0,05% rašo tyrėjas.
Ateities sportas: genetinės modifikacijos ir naujos kategorijos
Kalbant apie varžymąsi sporte, „esamomis sąlygomis“, ko gero, pagrindinė frazė. Dabar vargiai galime įsivaizduoti, koks bus didysis sportas po penkių, dešimties, dvidešimties metų, - naujos technologijos ar preparatai kartais atsiranda netikėtai ir staiga suteikia galimybę pagerinti rekordus. Tačiau tendencijas pastebėti nesunku. Mokslininkai jau ryžtingiau kalba apie genetinio redagavimo technikos, tokios, kaip CRISPR, taikymą medicinoje, ir jei genomo redagavimas bus naudojamas ligų profilaktikai ir gydymui, sunku įsivaizduoti, kad jis nebūtų panaudotas sportinių organizmo galimybių pagerinimui. Atsiradus „vaikams pagal užsakymą“, neišvengiamai atsiras ir „sportininkai pagal užsakymą“. Įvairių šalių tyrėjai elitinių atletų genomuose jau ieško nukrypimų, padėsiančių suprasti, būtent kas gerus daro geriausiais.
„Čempionų fabrikai“, per ašaras rengiantys sportininkus nuo mažumės, pasitrauks praeitin. Žurnalisto ir knygos „Sporto genas“ autoriaus Davido Epsteino nuomone, genomo sekoskaitos progresas lems treniruočių individualizavimą. Remiantis metabolizmo sparta, skirtingų smegenų zonų veikimu, hormonų lygiu ir fiziologija, sportininkų treniruotės ir maitinimasis skirsis. Danijoje ir Olandijoje, parenkant idealius atletus skirtingoms sporto šakoms, jau naudojama raumenų biopsija.
Taip pat skaitykite: Europos čempionatas: Giedriaus Titenio žygdarbiai
Galų gale, jei tikėsime sporto raidos per artimiausius 25 metus ataskaitos - prognozės „The Future of Sports“ autoriais, žmogaus kūno redagavimas taps tokiu įprastu reikalu, kad sporte teks kurti naujas kategorijas. Jei dabar sportas dalijamas į mėgėjų ir profesionalų, tai ateityje atsiras atskira „pagerintų“ atletų lyga, nes dabartiniai rekordininkai, tokie, kaip Usainas Boltas ar Michaelas Phelpsas paprasčiausiai nepajėgs su jais konkuruoti. Iki tol, kol tai dar neįvyko, rekordai tikriausiai išties bus pasiekiami vis rečiau ir rečiau. Tačiau nuo to jie taps tik dar stipresniu įkvėpimu.
Ilgiausiai nepagerinti lengvosios atletikos rekordai
Kai kalbame apie pasaulio sporto rekordus, lengvoji atletika yra viena iš sporto šakų, kur juos pamatuoti lengviausia. Lengvosios atletikos rungtys jau daug metų nesikeičia, varžybos vyksta stadionuose, todėl visais laikais galima užtikrinti vienodas sąlygas varžytis.
Šiame straipsnyje aptarsime keturis ilgiausiai nepagerintus lengvosios atletikos rekordus - po 2 moterų ir vyrų varžybose. Ne veltui 2017 m. Europos lengvosios atletikos asociacijos prezidentas Sveinas Arne Hansenas pasiūlė tarptautinei lengvaatlečių federacijai (IAAF) anuliuoti visus iki 2005 m. pasiektus pasaulio rekordus. Būtent 2005 m. antidopingo specialistai pradėjo saugoti atletų kraujo ir šlapimo mėginius, kad vėliau, atsiradus pažangesnėms draudžiamų medžiagų aptikimo technologijoms, būtų galima juos dar kartą patikrinti.
Jarmilos Kratochvilovos 800 m bėgimo rekordas
Iš pradžių J. Kratochvilovos specializacija buvo 400 m rungtis, čia ji buvo niekuo neišsiskirianti sportininkė. Greičiau nei per 53 sek. distanciją ji įveikė tik būdama 27 metų - dabar šią ribą įveikia net ir barjerininkai. Šių superatlečių varžymosi viršūne tapo 1980 m. Maskvos olimpinės žaidynės: M. Koch laimėjo auksą, o J. Prieš 1983 m. pasaulio čempionatą J. Kratochvilova bėgo nedidelėse varžybose Miunchene, kur sukūrė įspūdingą sensaciją. 53,28 sek. Tai buvo 0,15 sek. 54 sek. Arčiausiai 2008 m.
1983 m. pasaulio čempionate Helsinkyje čekė J. Kratochvilova dar pagerino ir 400 m pasaulio rekordą (47,99 sek.), tačiau jau 1985 m. šį rezultatą pagerino ta pati M. J. Kratochvilovos karjeros zenitas ir liko 1983 m. pasaulio čempionatas, kuriame ji laimėjo auksą abiejose rungtyse. Iš viso ji keturis sykius tapo Europos čempione, tačiau dėl boikotų negalėjo dalyvauti 1984 m. olimpinėse žaidynėse Los Andžele.
Taip pat skaitykite: Lietuvos baseinų gidas
Jau mūsų laikais J. Kratochvilovos rezultatais ne kartą abejota įtariant galimą dopingo vartojimą. Tiesa, 2006 m. Prahos laikraščiui „Mlada Fronta Dnes“ atskleidus, kad Čekoslovakijoje komunistinio režimo laikais valstybiniu lygiu buvo vykdoma dopingo programa, akivaizdžių J. Kratochvilovos ryšių su programa nebuvo rasta. Kaip rašo „The New York Times“, rasti dokumentai meta šešėlį ant čekės, tačiau nieko neįrodo. Pati J. Vienas iš rastų dokumentų nurodo atletų, kurie prieš išvykimą į užsienį buvo tirti dėl dopingo, sąrašą. Viena atlečių - J. Kratochvilova, kurios testas buvo neigiamas.
Maritos Koch 400 m bėgimo rekordas
Kaip jau buvo minėta, M. Koch nuo 1985 m. Tiesa, kitaip nei J. Kratochvilova, M. Koch jau nuo jaunystės buvo daug žadanti atletė. Dar 1976 m. olimpinėse žaidynėse vokietė turėjo startuoti 400 m rungties pusfinalyje, bet patyrė traumą. Stadione nuo 1978 iki 1985 m. 400 m rungties pasaulio rekordą jį gerino 7 kartus. Tik 1983-aisiais į šią rekordų seriją įsiterpė vienintelė J. Kratochvilova. Be to, M. Koch buvo pirmoji moteris, 200 m įveikusi greičiau nei per 22 sek. M. Įdomu, kad nuo 1985 m. jokia moteris 400 m neįveikė greičiau nei per 48 sek. Arčiausiai to buvo Bahreino atstovė Salwa Eid Nasser - ji 2019 m.
Kaip ir J. Kratochvilova, M. Koch seniai įtarta dopingo vartojimu, tačiau, priešingai nei čekės atveju, įrodymų yra. Po Berlyno sienos griūties atsivėrusiuose archyvuose rasti dokumentai, kuriuose nurodyta tikslios dozės ir data tarp 1981 ir 1984 m., kada M. V.
Jürgeno Schulto disko metimo rekordas
1986 m. varžybose Noibrandenburge tuomet 26 metų J. Schultas diską švystelėjo tiesiog įspūdingai - 74,08 metro. Teigiama, kad stadione pūtė gana stiprus vėjas, galėjęs sportininkams tiek padėti, tiek pakenkti. J. Schultas tuo metu nebuvo didžiulė žvaigždė. 1984 m. žaidynes jis praleido dėl boikoto, o 1983 m. pasaulio čempionate buvo užėmęs 5-ą vietą. Tačiau 1986 m. Nors J. Schultas per savo karjerą tapo olimpiniu (1988 m.), pasaulio (1987 m.) ir Europos (1990 m.) čempionu, o šiose varžybose iš viso iškovojo dar 6 medalius, rezultato tokių aukštumų nebepasiekė. 70 m ribą J. Schultas be rekordinio metimo įveikė dar vieną sykį - 1988 m.
Per visą karjerą J. Schultas ne kartą varžėsi ir su lietuviais. 1988 m. olimpinių žaidynių finale Romą Ubartą jis aplenkė 1,34 m ir iškovojo auksą, bet 1992 m. Barselonoje pranašesnis buvo lietuvis. Finale R. Su Virgilijumi Alekna J. Schultas varžėsi 1996 ir 2000 m. žaidynėse, pastarosiose vokietis dalyvavo jau būdamas 40-ies. Visų laikų rekordininką V. Alekna dar sykį aplenkė ir 1997 m. pasaulio čempionate, kur lietuvis laimėjo sidabrą, o J. Tiesa, kaip ir M. Koch atveju, yra aiškių įrodymų dokumentais, kad 1981-1984 m. J. Schultas iš Rytų Vokietijos sporto funkcionierių gaudavo anabolinio steroido Oral-Turinabolio. Pats sportininkas niekada nepripažino vartojęs draudžiamus preparatus (kaip ir M.
Arčiausiai J. Schulto rekordo buvo būtent V. Alekna: 2000 metų Lietuvos čempionate diską jis nusviedė net 73,88 m. Netoli buvo ir estas Gerdas Kanteris - 2006-aisiais diską švystelėjo 73,38 m. J. Schulto, V. Aleknos ir G. Kanterio trejetas yra vieninteliai diskininkai istorijoje, nusviedę įrankį toliau nei 73 m žyma. Švedas Danielis Stahlis pernai sugebėjo numesti įrankį 71,86 m - taip jis pakartojo iki 1986-ųjų galiojusį J.
Jurijaus Sedycho kūjo metimo rekordas
Disko metimo varžybose buvo atletų, kurie buvo visai netoli pasaulio rekordo pagerinimo, tačiau kūjo metimo rungties pasaulio rekordas atrodo nepajudinamas. Dar 1976 m. 1980 m. gegužės 16 d. Leselidzės miestelyje, dabartiniame Sakartvele, vykusiose varžybose pasaulio rekordas kito tris kartus. J. Sedychas metė kūjį 80,38 m, netrukus estas Juris Tammas rekordą pagerino (80,46), tačiau J. Jau po 8 dienų Sočyje kitas rusas Sergejus Litvinovas rekordą pagerino visu metru (81,66), tačiau liepos mėnesį Maskvos olimpinėse žaidynėse J.
Dar per 3 metus rekordą dar du sykius pagerino S. Litvinovas (83,98 ir 84,14 m), tačiau galiausiai istorijos knygose liko J. Sedycho pavardė. Šie du vyrai visų laikų toliausių kūjo metimo rezultatų lentelėje užima pirmas 13 vietų. 1984-1986 m. 1984 m. Airijoje vykusiose varžybose J. Sedychas tuometį S. Litvinovo pasaulio rekordą (84,14) pagerino net dviem metrais (86,34), o dar per dvejus metus prie savo rekordo pridėjo dar 40 cm. Nuo 1986 m. rugpjūčio 30 d. Iki pat šių dienų rekordas atrodo nepajudinamas, nes tik J. Sedychas ir S. Litvinovas yra metę įrankį toliau nei 85 m. Arčiausiai rekordo dar 2005 m. buvo baltarusis Vadimas Deviatovskis - 84,90 m. Jo tautietis Ivanas Tichonas irgi 2005 m. buvo nusviedęs kūjį vos 1 cm mažiau nei pasaulio rekordas (86,73), tačiau 2012 m. jo 2004 metais olimpinėse žaidynėse duotame mėginyje rasta dopingo, todėl jo rezultatai 2004-2006 m. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį niekas nėra nusviedęs toliau nei 84 m riba.
2015 m. Seulo olimpinėse žaidynėse 1988 m. S. Litvinovui teko mesti net 84,80 m, kad laimėtų auksą, o štai 1996 m. žaidynėse vengras Balazsas Kissas čempionu tapo su 81,24 m rezultatu. Nors SSRS valstybinė dopingo sistema buvo tikrai ne blogesnė nei Rytų Vokietijos, jokių dokumentų, įrodančių, kad J.
Plaukimo istorijos įdomybės ir Lietuvos pasiekimai
Matant nusivylimą perspektyvių šalies atletų veiduose, kyla klausimas - koks plaukikas nusipelno geriausio iš geriausių vardo? Ar jis turi būti disciplinuotas, tvirto charakterio, puikiai įvaldęs plaukimo techniką? Plaukimo istorijoje būta daug neįtikėtinų pasiekimų, kuriuos derėtų prisiminti kiekvienam vandens sporto mėgėjui.
- 1810 m. Graikiškas mitas pasakoja, kad Leandras kiekvieną naktį nuplaukdavo beveik po penkis kilometrus Dardanelų sąsiauriu, kad susitiktų su mylimąja Hera.
- Lordas G. G. Žymusis XIX a. poetas G. G. Byronas buvo patyręs plaukikas ir pagarsėjęs plevėsa. 1810 m. gegužės 3 d. jis ir Karališkojo jūrų laivyno leitenantas Williamas Ekenheadas įšoko į Dardanelus Sesto mieste, Turkijoje ir nuplaukė iš Azijos į Europą. Abu porininkai išlipo į krantą po keturių valandų išsekę ir sušalę.
- 1911 m. havajietis Duke Kahanamoku pasiekė naują pasaulio rekordą nuplaukęs 100 metrų laisvuoju stiliumi per 55,4 sekundės, bet JAV Mėgėjų atletikos asociacija (AAU) atsisakė pripažinti šį laiką. Bet D.Kahanamoku greitai įrodė, kad jis vertas būti čempionu. 1912 m. Stokholme ir 1920 m. Antverpene havajiečio krūtinę papuošė olimpiniai aukso medaliai. Plaukimo karaliaus sostą D. Havajietis nelabai nusiminė - jis buvo ne tik garsus plaukikas, bet ir banglenčių sporto meistras.
- JAV emigrantų iš Vokietijos duktė Gertrude Ederle jau būdama dvidešimties galėjo pasigirti solidžiais pasiekimais. 1924 m. Paryžiuje ji tapo olimpine čempione ir pasiekė naują pasaulio rekordą plaukimo estafetėje 4x100 metrų laisvuoju stiliumi. Po sėkmingo pasirodymo olimpiadoje Gertrude nustatė sau naują tikslą - tapti šeštuoju žmogumi ir pirmąja moterimi pasaulyje, perplaukusia Lamanšo sąsiaurį. Palaikančių sportininkę nebuvo daug - ankstesnės moterų plaukikių nesėkmės ir pačios Gertrude nepavykęs bandymas 1925 m. leido skeptikams spekuliuoti teiginiu, kad moteriškas organizmas nepajėgus susidoroti su tokiais krūviais. Visgi 1926 m. rugpjūčio 6 d. G. Ederle įveikė klastingąjį Lamanšą per 14 valandų ir 39 minutes.
- Labai daug garsių plaukikų kilę iš Australijos, bet visų laikų geriausia kengūrų šalies sportininke galima vadinti Dawną Fraser. Nepaisant nuolatinių kliūčių, kilusių dėl Australijos plaukimo asociacijos valdininkų daromų pažeidimų, Dawna lengvai iškovojo olimpinius aukso medalius 100 metrų plaukimo rungtyje laisvuoju stiliumi 1956 m. Melburne ir 1960 m. 1964 m. pavasarį plaukikė buvo sunkiai sužeista automobilio avarijoje, bet stebuklingu būdu atsigavo ir tą pačią vasarą Tokijaus olimpiadoje vėl pelnė auksą. D. Fraser tapo pirmąja plaukike, laimėjusia tą pačią rungtį trijose olimpiadose iš eilės.
- Abdellatiefas Abouheifas buvo Egipto ilgų nuotolių plaukikas ir rekordininkas. Jis laikomas vienu iš geriausių visų laikų sportininkų. 177 cm ūgis ir 100 kg svoris visiškai neatitiko stereotipo, kad plaukikas turi būti aukštas ir lieknas. Tačiau „Nilo krokodilas“, kaip jį vadino varžovai, atrodė turįs neišsenkančias fizines galimybes. Egiptiečio karjera spalvinga, o pasiekimai gniaužia kvapą. Jis laimėjo 1963 m. plaukimą per Mičigano ežerą - tai buvo pats ilgiausias nuotolis pasaulyje, kokį kada nors teko įveikti profesionaliems plaukikams. Abouheifas nuplaukė 135 km šiltame ir banguotame ežero vandenyje per 36 valandas. Monrealyje surengtoje plaukimo estafetėje jis ir italas Julio Travello lenktyniavo su tituluotais plaukimo čempionais. Deja, po antros plaukimo valandos J.Travello pasidarė bloga, jis pateko į ligoninę, todėl egiptiečiui teko plaukti vienam dar 30 valandų.
- Kai amerikietis Markas Spitzas dalyvavo 1968 m. Meksiko olimpinėse žaidynėse, jis jau buvo gerai žinomas atletas. Septyniolikamečiui plaukimo talentui priklausė 10 pasaulio rekordų. Jis viešai paskelbė, kad iškovos šešis aukso medalius, tačiau be reikalo gyrėsi, nes plaukikui pavyko laimėti tik du - abu estafetėse. Ši nesėkmė pastūmėjo amerikietį dar intensyviau treniruotis ir 1972 m.
- Ilgų nuotolių plaukikė iš Jungtinių valstijų Lynne Cox tapo pirmąja moterimi perplaukusia Kuko sąsiaurį, kuriame vandens temperatūra tesiekia 10 laipsnių Celsijaus. Bene labiausiai amerikietę išgarsino plaukimas taikos vardan per Beringo sąsiaurį - sieną, skiriančią JAV ir SSRS. 1987 m. vykstant šaltajam karui, sportininkė išplaukė iš Aliaskos Kruzenšterno salos į SSRS Ratmanovo salą. 3,7 km atstumas ilgų nuotolių plaukikei buvo nedidelis, tačiau padėtį komplikavo šaltas vanduo - jo temperatūra siekė vos 6 laipsnius Celsijaus. Artėjant prie Ratmanovo salos, atletę stebėjo abiejų valstybių kariniai laivai ir naikintuvai. Michailas Gorbačiovas asmeniškai davė leidimą L. Cox plaukti, todėl viskas praėjo sklandžiai.
#