Prancūzijos futbolo lygos taurė, oficialiai žinoma kaip "Coupe de la Ligue", yra prestižinis futbolo turnyras Prancūzijoje. Šiame straipsnyje išnagrinėsime šio turnyro istoriją, svarbius įvykius, komandas ir asmenybes, prisidėjusias prie jo populiarumo. Taip pat aptarsime Prancūzijos futbolo federacijos (FFF) vaidmenį ir indėlį į futbolą šalyje ir tarptautiniu mastu.
Prancūzijos futbolo federacija (FFF)
Prancūzijos futbolo federacija (FFF) yra pagrindinė futbolo organizacija Prancūzijoje, atsakinga už futbolo valdymą ir plėtrą šalyje. FFF organizuoja nacionalines futbolo lygas, taurės varžybas ir prižiūri Prancūzijos nacionalines futbolo rinktines. Ši organizacija atlieka svarbų vaidmenį skatinant futbolą visuose lygiuose, nuo jaunimo iki profesionalų, ir užtikrina, kad Prancūzija išliktų konkurencinga tarptautinėje arenoje.
Didier Deschamps era
Didier Deschamps, ilgiausiai rinktinę treniruojantis Prancūzijos treneris, paliko ryškų pėdsaką Prancūzijos futbole. Agentūrai „Reuters“ FFF antradienį pranešė, kad D. Deschampsas neketina pratęsti sutarties, galiojančios iki 2026 metų. Pats D. Deschampsas Prancūzijos televizijos kanalui TF1 kalbėjo: „2026-aisiais viskas baigsis. Mano galvoje tai labai aišku… 2026-ieji yra labai tinkamas metas sustoti.“ Jis pridūrė: „Reikia mokėti pasakyti stop, nes gyvenimas tuo nesibaigia. Svarbiausia, kad Prancūzija išliktų viršūnėje, kurioje buvo daugelį metų“.
D. Deschampsas Prancūzijos rinktinės vairą perėmė 2012 metais iš kito 1998 metų pasaulio čempionato nugalėtojo Laurento Blano. 2018 metais jis atvedė Prancūzijos rinktinę į triumfą Pasaulio taurėje, praėjus dvejiems metams po pasiekto Europos čempionato finalo namuose. Prieš pradėdamas treniruoti Prancūzijos rinktinę, D. Deschampsas buvo laimėjęs trofėjus su kiekvienu klubu, kurį treniravo. 2021 metais su Prancūzijos rinktine jis taip pat iškovojo Tautų lygos titulą.
Kilnaus sportinio elgesio sąjūdis
Kilnaus sportinio elgesio sąjūdis yra neatsiejama sporto dalis, skatinanti pagarbą, sąžiningumą ir etišką elgesį tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Prancūzijos futbolo federacija (FFF) aktyviai dalyvauja skleidžiant šias idėjas ir vertybes, siekdama užtikrinti, kad sportas būtų ne tik konkurencingas, bet ir etiškas.
Taip pat skaitykite: Prancūzijos slidinėjimo gidą
Įkūrimas ir tikslai
Kilnaus sportinio elgesio sąjūdis prasidėjo 1963 m. gruodžio 5 d., kai Tarptautinė sporto ir fizinio lavinimo taryba (ICSSPE), Tarptautinė sporto žurnalistų asociacija (AIPS) ir tarptautinės krepšinio, futbolo, imtynių ir regbio federacijos įkūrė Tarptautinį komitetą. Šiam komitetui buvo pavesta steigti P. de Kuberteno kilnaus elgesio apdovanojimus.
Pagrindinis CIFP tikslas - išsaugoti ir skleisti kilnaus elgesio dvasią ir jo vertybes ne tik profesionaliame sporte, bet ir kasdieniame gyvenime. Tai apima pagarbą varžovui, susilaikymą nuo brutalaus elgesio ir dopingo vartojimo.
Svarbus įvykis: E. Mončio apdovanojimas
1965 m. įvyko pirmoji Kilnaus elgesio ceremonija. Pirmasis P. de Kuberteno apdovanojimas buvo įteiktas Italijos bobslėjininkui E. Mončiui už jo kilnų elgesį per IX žiemos olimpines žaidynes (1964 m. Insbrukas). Dviviečių ledrogių finalinėse varžybose pasiekęs puikų laiką, jis atidavė sugedusiai Didžiosios Britanijos komandos rogėms reikiamą detalę, išmontavęs ją iš savo rogių. Britai pasiekė geriausią laiką ir laimėjo aukso medalį.
Bendradarbiavimas ir veikla
1970 m. pabaigoje CIFP gavo tarptautinės nevyriausybinės organizacijos ir patariamosios institucijos statusą UNESCO organizacijoje. 1974 m. CIFP įtraukė į bendrą veiklą Tarptautinį olimpinį komitetą (TOK) ir UNESCO. Komitetas bendradarbiauja su įvairių sporto šakų federacijomis, nacionaliniais olimpiniais komitetais bei visomis nacionalinėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, susijusiomis su kūno kultūra ir sportu, įskaitant neįgaliųjų sportą.
CIFP rengia įvairius renginius, skleidžia spausdintą informaciją, teikia apdovanojimus už kilnų elgesį ir užsiima garbingą sportinį elgesį skatinančia veikla.
Taip pat skaitykite: Prancūzijos futbolo rezultatai
CIFP reikšmė
20 a. 9 dešimtmetyje CIFP gyvavimas buvo ypač ryškus. Buvo rengiami tarptautiniai seminarai ir konsultacijos, kuriuose dalyvavo aukščiausio lygio sporto ir politikos vadovai. Buvo siekiama inicijuoti bendrus veiksmus ginant sporto vertybes ir mažinant visas neetiškas priemones sporte: brutalų elgesį, dopingą, komercializaciją. Knygoje „Kilnus elgesys visiems“ CIFP paskelbė, kad kilnus elgesys turi būti skatinamas ir jaunimo, masiniame, neįgaliųjų, laisvalaikio bei rekreaciniame sporte. 10 dešimtmečio pirmoji pusė buvo kilnaus elgesio sklaidos klestėjimo laikotarpis.
Įsimintini įvykiai ir komandos
„Paris Saint Germain“ triumfas
„Paris Saint Germain“ komanda ketvirtą kartą paeiliui iškovojo Prancūzijos čempionato taurę. Paryžiaus „Stade de France“ stadione pasižiūrėti finalo rungtynių susirinko daugiau nei 73 tūkst. žiūrovų. 26 min. pirmą įvartį pelnė argentinietis Giovani Lo Celso, o 74 min. pergalę nuo 11 m žymos įtvirtino urugvajietis Edinsonas Cavani. Per visas rungtynes PSG į vartus smūgiavo 29 kartus (į plotą - 7). Kadangi vos 15 tūkst.
„Les Herbiers“ kelias į finalą
Įdomu tai, kad „Les Herbiers“ komanda per visą savo istoriją nebuvo pakilusi aukščiau trečiojo šalies diviziono, o ir į jį pateko tik 2015-aisiais. Pažymėtina, kad iki taurės finalo „Les Herbiers“ vienuolikė nužygiavo itin sėkmingai sukritus burtams - elitinės 1 lygos komandą ji sutiko tik lemiamame mače dėl titulo, o iki tol kovėsi su 2-5 šalies divizionų ekipomis. Apskritai tai nėra pirmas kartas, kai tokio žemo diviziono komanda nužygiuoja iki pat Prancūzijos taurės finalo.
Kitų šalių futbolo klubų istorijos
„Nurnberg“ (Vokietija)
1900 m. sukurtas klubas itin sėkmingai žaisti ėmė po Pirmojo pasaulinio karo: štai laikotarpiu nuo 1918 iki 1922 m. ekipa nepralaimėjo net 104 oficialių rungtynių iš eilės. Šiuo laikotarpiu Nurnberg Vokietijoje buvo imtas vadinti tiesiog Klubu (Der Club). Nuo 1920 iki 1927 m. komanda laimėjo penkis Vokietijos čempionatus. Ketvirtąjame dešimtmetyje klubo šlovė priblėso ir šalies čempionatą ekipa laimėjo tik 1936 m., Nurnberg taip pat laimėjo ir pirmąjį Vakarų Vokietijos čempionatą po Antrojo pasaulinio karo, 1948 m. Dar du čempionatus Bavarijos ekipa laimėjo septintajame dešimtmetyje: 1961 ir, vienintelį kartą jau Bundesligoje, 1968 m. Kitame sezone po pastarojo triumfo Nurnberg tapo pirmąja komanda, kurios Bundesligos čempiono titulo gynyba baigėsi iškritimu į žemesnį divizioną. Vėlesnėje istorijoje klubas dideliais pasiekimais pasigirti nebegalėjo ir keliavo tarp pirmosios ir antrosios Bundesligų. Iš Bundesligos komanda iškrito net aštuonis kartus - daugiau, nei bet kuris kitas klubas. 2007 m. Namų rungtynes nuo 1963 m. Nurnberg žaidžia Maxo Morlocko stadione, talpinančiame 50 000 žiūrovų.
„Parma“ (Italija)
Parmos futbolo klubas buvo įkurtas 1913 m. ir pirmus kelis savo gyvavimo mėnesius vadinosi Verdi, pagerbiant šimtmečiu anksčiau gimusį kompozitorių. Ilgus dešimtmečius klubas nepretendavo į jokius rimtesnius pasiekimus, žaidė geriausiu atveju Serie B lygoje, o 1968 m. Į aukštumas Parma meteoro greičiu įsiveržė dešimtajame dešimtmetyje, komandą aktyviai pradėjus remti vietiniam maisto pramonės gigantui Parmalat. 1990 m. komanda pirmą kartą pateko į Serie A, 1992 m. laimėjo Italijos taurę, o po metų triumfavo Taurių laimėtojų taurėje, finale Wembley stadione 3 - 1 įveikę Royal Antwerp futbolininkus. Po metų Parma vėl pasiekė šio turnyro finalą, tačiau jame minimaliu rezultatu nusileido Londono Arsenalui. Efektingi nuotykiai Europoje čia nesibaigė - 1995 m. Parma pasiekė UEFA taurės finalą ir jame bendru rezultatu 2 - 1 nugalėjo Juventus. 1997 m. komanda liko antra Serie A pirmenybėse, o 1999 m. laimėjo taurių dublį, triumfavusi Coppa Italia turnyre ir antrą kartą laimėjusi UEFA taurę. 2002 m. Parma laimėjo trečią Italijos taurę, tačiau tai buvo komandos gulbės giesmė. Po auksinio dešimtmečio komanda smuko į gilią finansinę duobę, 2004 m. išgyveno reorganizaciją, tačiau tvaraus pagrindo taip ir nesusikūrė ir 2015 m. bankrutavo. Namų rungtynes Parma žaidžia Stadio Ennio Tardini stadione, talpinančiame 27 000 žiūrovų.
Taip pat skaitykite: Kilnaus elgesio skatinimas futbole
„Olympique Lyonnais“ (Prancūzija)
Pirmoji futbolo sekcija Lione buvo sukurta 1899 m. Olympique Universitaire klube. Iš dalies šios komandos pagrindu, o iš dalies dėl principinių nesutarimų tarp vadovaujančių asmenų jos viduje, 1950 m. mieste buvo suburta profesionali Olympique vardu pavadinta ekipa. Pirmą savo trofėjų - Prancūzijos taurę - komanda iškovojo Prancūzijos taurę, tais pačiais metais žaidė Taurių laimėtojų taurės pusfinalyje (į Taurių laimėtojų taurę komanda pateko pralaimėjusi 1963 m. Prancūzijos taurės finalą čempionui Monaco). 1987 m. klubą įsigijo verslininkas Jeanas Michelis Aulas. Ambicingus naujojo savininko tikslus Olympique pasiekė ne iš karto, tačiau naujojo tūkstantmečio pradžioje komanda tapo dominuojančia jėga Prancūzijos futbole. 2002 m. laimėję pirmą šalies čempionų titulą, Liono futbolininkai jo niekam neužleido iki pat 2009 m. Tuo pat metu komanda tapo ir gerbiama jėga UEFA Čempionų lygoje, tris kartus pasiekė turnyro ketvirtfinalį, o 2010 m. Namų rungtynes komanda nuo savo įsikūrimo iki 2016 m. žaidė Stade de Gerland stadione, talpinusiame 43 000 žiūrovų. Šiuo metu jį pakeitė 59 000 aistruolių talpinantis Parc Olympique Lyonnais stadionas.
„Torino“ (Italija)
Torino klubas buvo įkurtas 1906 m. sujungus senesniam Torinese klubui ir buvusiems Juventus nariams, atskilusiems dėl vidinių nesutarimų pastarajame klube. 1927 m. klubas pirmą kartą finišavo Italijos čempionato viršūnėje, tačiau kilus korupcijos skandalui, iškovotas Scudetto iš Torino netrukus buvo atimtas. Šlovingiausias etapas klubo istorijoje prasidėjo penktajame dešimtmetyje, kai Turine subrendo puiki žaidėjų karta su Valentino Mazzola priešakyje. Pirmą čempionų titulą La Grande Torino laimėjo 1942 m., o po karo sukeltos pertraukos laimėjo dar keturis čempionatus iš eilės. Paskutinis titulas, deja, jau buvo aplaistytas ašaromis - 1949 m. gegužės 4 d. komandą iš Lisabonos skraidinęs lėktuvas sudužo kalvose netoli Turino. Atsigauti po Supergos katastrofos klubui nebuvo lengva. Iš dominuojančios jėgos Italijos futbole klubas tapo vidutinioku, o 1959 m. net iškrito į Serie B. Žemesnėje lygoje Il Toro ilgai neužsibuvo, o aštuntajame dešimtmetyje kuriam laikui grįžo į kovą dėl aukščiausių pozicijų šalyje ir 1976 m. net laimėjo Scudetto. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje ekipa porą kartų sėkmingai pasirodė tarptautinėje arenoje: 1991 m. Torino laimėjo Vidurio Europos taurę, o 1992 m. nužygiavo iki UEFA taurės finalo, kuriame tik išvykos įvarčių taisyklės dėka nusileido Amsterdamo Ajaxui. Visgi į didelę sėkmę šie pasiekimai neišaugo, amžių sandūroje Torino pateko į gilią finansinę duobę, o 2005 m. Namų rungtynes didžiąją savo istorijos dalį Torino žaidžia Stadio Olimpico stadione, talpinančiame 28 000 žiūrovų, nors tarp 1990 ir 2006 m. rungtyniavo gerokai didesnėje Stadio delle Alpi arenoje. Svarbiausiu klubo varžovu yra kita miesto komanda Juventus.
„Ferencvaros“ (Vengrija)
1899 m. įkurtas klubas Vengrijos futbolo aušroje buvo pajėgiausias savo šalyje ir iki Pirmojo pasaulinio karo iš trylikos surengtų čempionatų laimėjo aštuonis. Tarpukariu komanda nacionaliniame čempionate pirmąją vietą dažniau užleisdavo MTK futbolininkams, tačiau žengė pirmuosius žingsnius europiniame fronte, tris kartus sužaisdama Vidurio Europos taurės turnyro finale. Ilgos dominuojančios serijos nacionaliniame čempionate Ferencvaros neturėjo ir po Antrojo pasaulinio karo, tačiau nuolatos būdami tarp stipriausių Vengrijos komandų, šio klubo atstovai iki šiol surinko 30 šalies čempionų titulų, daugiau nei bet kuri kita Vengrijos komanda. Septintąjame ir aštuntajame dešimtmečiuose lubo vardas neretai nuskambėdavo ir tarptautinėje arenoje: 1965 m. vengrai laimėjo Tarptautinę mugių taurę, pusfinalyje įveikę Manchester United, o finale Juventus ekipas, 1968 m. dar kartą žaidė šio turnyro finale, o 1975 m. pasiekė UEFA Taurių laimėtojų taurės finalą, kuriame pralaimėjo Kijevo Dinamo. 1967 m. Ferencvaros yra populiariausias Vengrijos futbolo klubas, o pagrindiniais jo priešininkais laikomi kiti sostinės klubai - MTK ir ypač Ujpest. Namų rungtynes Ferencvaros nuo 2014 m.
„Napoli“ (Italija)
Pirmasis futbolo klubas Neapolyje buvo įkurtas 1904 m., bet dabartinio klubo įkūrimo data laikomi 1926 m., kai senasis klubas buvo performuotas. Pirmaisiais savo gyvavimo dešimtmečiais Napoli išskirtinių aukštumų nepasiekė - geriausi rezultatai buvo pergalės Italijos taurėje 1962 ir 1976 m. Klubo aukso amžius prasidėjo 1984 m., kai komandą už tuo metu Pasaulio futbolui rekordinę daugiau nei 10 mln. dolerių sumą į Neapolį iš Barcelonos persikėlė Diego Maradona. Argentiniečio vedama komanda 1987 m. laimėjo lygos ir taurės dublį ir tapo pirmaja Scudetto iškovojusia pietų Italijos komanda. 1989 m. Napoli triumfavo UEFA taurėje, pakeliui į finalą įveikę Turino Juventus ir Miuncheno Bayern klubus, o finale per du mačus 5-4 palaužę Stuttgartą, o 1990 m. Sėkmingas Napoli periodas ilgai nesitęsė. Į vieną skandalą po kito klimpęs Maradona 1990 m. buvo diskvalifikuotas dėl kokaino vartojimo ir netrukus paliko klubą, paskui jį išsilakstė ir kiti geresni žaidėjai, 1998 m. klubas iškrito į Serie B, o 2004 m. senasis klubas bankrutavo. Naujai sukurtas klubas savo veiklą turėjo pradėti nuo Serie C1 diviziono, tačiau jau 2007 m. vėl pakilo į Serie A, o 2012 ir 2014 m. Namų rungtynes Napoli žaidžia Stadio San Paolo stadione, talpinančiame 60 000 žiūrovų.
„Lazio“ (Italija)
Lazio sporto draugija buvo įkurta 1900 m. ir pirmą savo gyvavimo dešimtmetį žaidė mėgėjiškuose turnyruose, vėliau pateko į nacionalinį čempionatą, o tarp 1913 ir 1923 m. tris kartus pasiekė Italijos čempionato finalą. 1927 m. Lazio liko vieninteliu stambiu sostinės sporto klubu, nesijungusiu į fašistinio režimo konstruojamą Roma klubą. 1958 m. komanda pirmą kartą laimėjo Italijos taurę, o 1974 m. čempionatą, tačiau šios sėkmės tvarios nebuvo. 1980 m. Lazio aukso amžius prasidėjo dešimtajame dešimtmetyje, kai klubo kontrolę perėmė turtingas verslininkas Sergio Cragnotti. Žvaigždžių pririnkta komanda 1998 m. komanda laimėjo Italijos taurę ir pasiekė UEFA taurės finalą, kuriame nusileido Interui, o 1999 m. triumfavo paskutiniame UEFA taurių laimėtojų taurės turnyre, finale įveikusi Mallorcą. Visgi sėkmingiausiu tapo 1999/2000 m. sezonas, kai Lazio laimėjo tiek čempionatą, tiek taurę. Visgi 2002 m. Namų rungtynes Lazio žaidžia 70 000 žiūrovų talpinančiame Stadio Olimpico stadione, kuriuo komanda dalijasi su Roma ekipa.
„Šachtar“ (Ukraina)
1936 m. suburta Stachanovec komanda aukščiausiame TSRS divizione debiutavo 1938 m. Po karo ekipa buvo pervadinta į Šachtar ir 1951 m. pirmą kartą pateko į pajėgiausių Sovietų Sąjungos komandų trejetuką, o dar po dešimtmečio sužaidė sėkmingą seriją TSRS taurėje, kai pateko į tris finalus iš eilės ir du iš jų laimėjo. 1975 ir 1979 m. Donecko futbolininkai tapo TSRS vicečempionais, 1980 ir 1983 m. Žlugus Sovietų Sąjungai pirmuosius keletą sezonų „šachtininkai“ buvo viso labo viena iš daugelio Ukrainos komandų. Tai pasikeitė 1996 m., kai komandą įsigijo Donecko oligarchas Rinatas Achmedovas. Su vieno turtingiausių Ukrainos žmonių parama Šachtar penkis kartus iš eilės tapo šalies vicečempionais, o 2002 m. Donbaso šachtininkai jei ir ne visiškai išstūmė Dinamo iš olimpo, tai bent jau privertė varžovus juo pasidalinti - po pirmojo triumfo čempionate iki dabar Šachtar iškovojo dar dešimt, penkis iš jų iš eilės nuo 2010 iki 2014 m. Komanda nedavė savęs stumdyti ir Europoje, o įsimintiniausiu tarptautinėje arenoje tapo 2008/09 m. Didžiąją savo istorijos dalį Šachtar rungtyniavo savo vardo stadione, o nuo 2009 m. žaidė 52 000 žiūrovų talpinančioje Donbass Arenoje, laikytoje geriausiu stadionu Rytų Europoje. Nuo 2014 m., Donbase prasidėjus karui, Šachtar buvo priverstas palikti gimtąjį miestą ir namų rungtynes žaidė iš pradžių Lvove, o pastaruoju metu Charkove.
„Sparta“ (Čekija)
Spartos klubas buvo įkurtas 1893 m. ir netrukus tapo ryškia jėga Prahoje, viename stambiausių kontinentinio futbolo taškų prieškario Europoje. Po Pirmojo pasaulinio karo naujai susikūrusioje Čekoslovakijoje futbolo pirmenybės imtos rengti 1925 m. ir iš keturiolikos tarpukariu vykusių čempionatų Sparta susižėrė penkis, nei kartą nefinišavo žemiau trečiosios vietos, o tarptautinėje arenoje du kartus laimėjo Vidurio Europos taurę. Po Antrojo pasaulinio karo tradicinę Spartos ir Slavios tarpusavio dvikovą Čekoslovakijos futbole pakeitė daugelio komandų grumtynės. Sparta čia buvo viena iš daugelio pretendentų - penktajame dešimtmetyje komanda čempionatą laimėjo tris, šeštajame ir septintajame - po du kartus, o aštuntajame ne tik nelaimėjo nei vieno, bet 1975 m. dar ir iškrito į žemesnį divizioną. Į Čekoslovakijos futbolo viršūnę komanda grįžo devintojo dešimtmečio antroje pusėje, kuomet laimėjo penkis čempionatus iš eilės, o 1992 m. sėkmingai pasirodė UEFA Čempionų lygoje, pusfinalio grupėje tarp keturių komandų likusi antra ir į priekį praleidusi tik Barceloną. Naujai suburtame Čekijos čempionate Sparta kurį laiką neturėjo lygiaverčių konkurentų ir iš pirmų aštuonių čempionatų laimėjo septynis. Kalendoriui persiritus per tūkstantmečio ribą konkurentų vietinėje arenoje atsirado, tačiau iki šiol Sparta lieka neginčytinu futbolo klubu Nr. Tradiciškai Sparta laikoma darbininkų klasės klubu, o pagrindiniu jos varžovu yra labiau su inteligentija siejama Slavia. Namų rungtynes nuo 1921 m.
„Partizan“ (Serbija)
Partizan klubą Belgrade 1945 m. įkūrė Jugoslavijos armijos karininkai. Jau 1947 m. komanda laimėjo pirmą kartą surengtą šalies čempionatą, 1949 m. persikėlė į naują stadioną, o 1953 m. iš kariuomenės klubo galutinai perorganizuotas į atskirą organizaciją. 1955 m. Septintojo dešimtmečio pirmoje pusėje Partizan surinko pajėgią komandą, per penkerius metus laimėjusią keturis Jugoslavijos čempionatus. Šios komandos gulbės giesme tapo 1965/66 m. Europos čempionų taurės turnyras, kuriame serbai nužygiavo iki pat finalo ir ten tik rungtynių pabaigoje buvo priversti pripažinti Madrido Realo pranašumą. Po šios sėkmės daugelis pajėgiausių žaidėjų išvyko į Vakarų Europos klubus, o Partizaną ištiko ilgai trukusi žaidybinė ir administracinė krizė. Kitą Jugoslavijos čempiono titulą klubas iškovojo tik po dešimtmečio, o 1978 m. Nuo 1992 iki 2006 m. Partizan laimėjo aštuonis Serbijos ir Juodkalnijos čempionatus, o 2006 m. Namų rungtynes Partizan žaidžia klubo vardu vadinamame 32 000 žiūrovų talpinančiame stadione. Svarbiausiu klubo varžovu yra kitas Belgrado klubas Crvena Zvezda.
„Schalke 04“ (Vokietija)
1904 m. įkurtas klubas į Vokietijos futbolo elitą iškopė ketvirtąjame dešimtmetyje: 1932 m. komanda pasiekė čempionato pusfinalį, 1933 m. žaidė finale. Po Antrojo pasaulinio karo Schalke išliko pajėgia komanda, tačiau madų nacionaliniame futbole nebediktavo. Vienintelį čempionų titulą ekipa iškovojo 1958 m., o Bundesligoje niekada nefinišavo aukščiau nei antri, nors šią užėmė net septynis kartus. 1971 m. Devintąjame dešimtmetyje Schalke kelis kartus iškrito į žemesnį divizioną, tačiau sugebėjo atsigauti, o 1997 m. pasižymėjo ir tarptautinėje arenoje, iškovodami UEFA taurę. 2011 m. Namų rungtynes nuo 2001 m. komanda žaidžia 62 000 žiūrovų talpinančioje Veltins arenoje.
„Panathinaikos“ (Graikija)
Panathinaikos klubas 1908 m. buvo įkurtas po to, kai savo futbolo sekcijos veiklą nutraukė Panellinios klubas. Pirmą šalies čempiono titulą komanda iškovojo 1930 m., tačiau ilgalaikio sėkmingo periodo klubui teko palaukti iki pat septintojo dešimtmečio, kai nuo 1960 iki 1965 m. komanda laimėjo penkis čempionatus iš šešių. Dešimtmečio pabaigoje komanda iškovojo dar du čempionės titulus, o 1971 m., treniruojama legendinio vengro Ferenco Puskaso, nužygiavo iki pat Europos čempionų taurės finalo. Antru sėkmingu tarpsniu klubo gyvenime tapo devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sandūra, kai nuo 1984 iki 1996 m. iš trylikos čempionatų Panathinaikos laimėjo šešis ir du kartus pasiekė prestižiškiausio Europos turnyro pusfinalį - iš Europos čempionų taurės 1985 m. graikus eliminavo Liverpool, iš UEFA Čempionų lygos 1996 m. - Ajax. Būtent Olympiakos yra pagrindinis Panathinaikos priešininkas, o šių kaimynų dvikova vadinama „Amžinųjų priešų derbiu“. Namų rungtynes Panathinaikos žaidžia Apostolo Nikolaidžio stadione, pastatytame 1922 m. ir šiuo metu talpinančiame 16 000 žiūrovų.
„Austria Wien“ (Austrija)
Tik įkurtas klubas buvo žinomas kaip Wiener Amateur, o 1926 m., mėgėjams tapus profesionalais, pakeitė pavadinimą į Austria. Iki Antrojo pasaulinio karo ekipa du kartus laimėjo Austrijos čempionatą, septynis kartus taurę ir du kartus Vidurio Europos taurę, vieną pirmųjų tarptautinių klubinių pirmenybių Senąjame žemyne. Ilgą laiką tarp didžiųjų šalies klubų besisukiojusi Austria į tikrą elitą iškopė nuo 1960 m., kai titulus pradėjo rinkti sėkmingiau nei bet kuris…
tags: #prancuzijos #futbolo #lygos #taure