Įvadas
Prienai - miestas, turtingas istorija, įsikūręs abipus Nemuno, garsėjantis savo gamtos grožiu ir kultūros paveldu. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti Prienų sporto rūmų istoriją, pradedant pirmaisiais miesto paminėjimais ir baigiant šių dienų aktualijomis. Straipsnyje remiamasi įvairiais istoriniais šaltiniais, tyrimais ir amžininkų atsiminimais, siekiant pateikti išsamų ir informatyvų pasakojimą apie šio svarbaus miesto objekto raidą.
Prienai: istorinė apžvalga nuo ištakų iki XIX amžiaus
Prienai įsikūrę vaizdingoje vietoje, prie 17 km ilgio Prienų-Birštono kilpos, kuri yra trumpiausia iš Didžiųjų Nemuno kilpų. Dalis miesto teritorijos priklauso Nemuno kilpų regioniniam parkui. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Prienai paminėti 1502 metais, nors tuomet jie buvo įvardijami tik kaip mažas Birštono dvaro dvarelis. Šis paminėjimas svarbus, nes rodo, kad Prienai jau tuo metu buvo žinomi ir įrašyti į dokumentą, kuriame didysis kunigaikštis Aleksandras dovanoja šią valdą savo favoritui kunigaikščiui Mykolui Glinskiui.
XVI amžiuje Prienai priklausė Birštono dvarui, kuriam 1578 metais priklausė 11 kaimų, išsidėsčiusių kairiajame Nemuno krante. Tiksli tuometinio Prienų dvarelio vieta nėra žinoma, tačiau spėjama, kad jis galėjo būti įsikūręs netoli Nemuno pakrantės, prie perkėlos, kelyje iš Birštono priešais Žvėryną. Kai kurie vėlesni duomenys leidžia manyti, kad sodyba buvo tarp upės ir kelio į Kauną, šalia tuo metu jau susiformavusio kaimelio.
Jau XVI amžiaus viduryje Prienai tapo didelės seniūnijos centru ir pradėjo augti. Šalia dvaro kūrėsi miestelis, kuriame be vietinių gyventojų pradėjo kurtis ir žydų tautybės žmonės. 1579 m. gruodžio 15 dieną Prienams buvo suteikta valdovo Stepono Batoro privilegija, kuria dvaras atiduodamas valdyti vengrų rotmistrui Gabrieliui Bekešui, o gyvenvietė pirmą kartą pavadinama miesteliu.
1580 m. liepos 1 dieną ATR valdovas S. Batoras suteikė miesteliui turgaus privilegiją, skirdamas prekybai pirmadienį ir trejus metus atleisdamas prekiaujančius nuo mokesčių. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad pirmoji Magdeburgo teisė Prienams galėjo būti suteikta dar 1609 metais, kuomet Prienus valdė vengrų kariuomenės kapitonas Kasparas Horvatas. Jis kartu su žmona Kotryna Užali fundavo pirmosios Prienų Romos katalikų bažnyčios statybą, inicijuodami parapijos centro perkėlimą į Prienus. Ši fundacija atliko lemtingą vaidmenį Prienų miestelio gyvenime ir nulėmė išskirtinę jo padėtį visame Kauno dekanate bei tapo ūkinės veiklos suintensyvėjimo priežastimi. Tačiau, anot A. Miškinio, autentiškų duomenų, įrodančių šios teisės suteikimą, nebuvo rasta.
Taip pat skaitykite: Molėtų gimnazija
Grafų Butlerių valdymas ir Prienų pilis
Nuo 1644 metų Prienuose prasidėjo grafų Butlerių valdymo era. Gotardas Vilhelmas Butleris už nuopelnus karališkajam dvarui ir ištikimą tarnystę ATR karaliaus sūnui Jonui Kazimierui buvo apdovanotas privilegija valdyti Prienų valdą, plytinčią Kauno paviete. Įsikūręs Prienuose, seniūnas G. V. Butleris 1654-1661 metais pasistatydino mūrinę pilį, kuri, pasakojama, buvo panaši į Sisterono pilį Prancūzijoje, tik mažesnė. Iškilusi ant aukšto Nemuno kranto, apsupta sodų ir gėlynų, pilis tapo žymiausiu urbanistiniu Prienų miestelio akcentu. Istorikų nuomone, ji galėjo būti sunaikinta apie 1701 metus švedų kariuomenės, vadovaujamos Karolio XII.
Valdant Jonui Kazimierui Vazai, G. V. Butleris gavo svarbias rūmų iždininko ir valdovo rūmų viršininko pareigas. Valdydamas Prienus, jis plėtė savo valdas, įkūrė aplink seniūnijos centrą daugybę kaimų ir kelis ar keliolika dvarų, bet 1661 metais mirė. Po to kurį laiką seniūniją valdė našlė Konstancija. Jos paliepimu 1677 metais buvo sudarytas Prienų seniūnijos inventorius, kuriame pažymėta, kad seniūnijoje buvęs Birštono dvaras yra pavestas valdyti iki gyvos galvos grafienės sūnui pulkininkui Markui. Jam perleista valdyti ir Prienų seniūnija, kurią jis prieš mirtį 1690 metais.
XVIII amžius: sunkumai ir privilegijos
XVIII amžiaus pradžia Prienų ir Birštono apylinkėms buvo sudėtinga, karo negandomis sunkumai nesibaigė. Pasibaigus karui, apylinkės buvo siaubiamos ir plėšiamos, prasidėjo badas ir maras. Žmonių netektys buvo didžiulės. Naujieji seniūnai Markas Antonijus Butleris ir jo žmona Pranciška Skučaitė-Butlerienė pirmiausia bandė pagerinti ekonominę padėtį, suaktyvinti prekybinę veiklą, padėti atsigauti valstiečių ūkiams sumokant privalomą piniginę rentą. Tuo tikslu buvo prašoma ATR valdovo suteikti ir patvirtinti naujas prekymečių ir kitas privilegijas.
Privilegiją pavyko gauti tik 1713 metų sausio 20 dieną. Valdovas buvo dosnus, o seniūnijos žmonės, tarp jų ir birštoniečiai, galėjo džiaugtis gavę leidimą rengti savaitgalinius turgus ir net keturias muges per metus: per Šv. Povilą, Šv. Jurgį, Šv. Malgožatą ir Šv. Jadvygą. Be šio leidimo, Butleriai iš karaliaus Augusto II gavo dar kelias jų pačių ir seniūnijos padėtį gerinančias privilegijas: jiems buvo leista gaminti miško prekes Prienų seniūnijoje ir vežti jas į Karaliaučių 6 metus, taip pat buvo suteikta daugiau žemių. Sustambinus žemes, buvo gautas leidimas 3 metus nuomoti seniūniją, tačiau per daug neapkraunant valdinių.
Mirus M. A. Butleriui, nepaisant to, kad teisę į seniūniją turėjo jo žmona Pranciška Butlerienė, valdovo Augusto III sprendimu 1744 m. rugpjūčio 14 dieną Prienų seniūnija buvo perduota valdyti LDK pakancleriui Mykolui Fridrikui Čartoriskiui. Butleriai, įdėję nemažai pastangų, visgi 1746 metais atgavo savo teises į seniūniją. Tuo tarpu Prienuose 1750 metais pastatoma trečioji, medinė, baroko stiliaus Kristaus Apsireiškimo katalikų bažnyčia.
Taip pat skaitykite: Prienų sporto mokyklos raida
Vyriausias grafienės sūnus Mykolas Butleris valdas ir visus seniūnijos reikalus į savo rankas perėmė maždaug nuo 1760 metų, kuomet įvyko jo pirmosios vedybos su įtakingos LDK Pacų giminės atstove Benedikta Pacaite. Šias valdas jis valdė iki pat mirties - 1782 metų. 1781 metais Prienuose buvo įsteigta pirmoji parapinė mokykla. Mirus Mykolui Butleriui kartu baigėsi ir Butlerių era Prienų seniūnijoje.
Kazimiero Nestoro Sapiegos valdymas ir Magdeburgo teisės suteikimas
Prie Kazimiero Nestoro Sapiegos nuopelnų Prienams galime priskirti privilegijos suteikimą buvusiai „popierinei“ atkurti ir vokiečių amatininkų kvietimą atvykti į Prienus plėtoti verslus. Be to, K. N. Sapiega kreipėsi į valdovą Stanislovą Augustą ir dėl papildomos privilegijos prekybai, kuri padidintų miesto ekonominę gerovę. Šešių prekymečių privilegija Prienams buvo suteikta 1785 metais. Maždaug tais pačiais metais buvo atkurtos ir popieriaus dirbtuvės prie Drubengio upelio. Prie „popierinės“ atkūrimo ir gyvavimo prisidėjo vokiečių kilmės meistras G. H. Tyrbachas, atvykęs į Prienus šiek tiek anksčiau už kitus vokiečių amatininkus, apie 1782 metus.
E. Laucevičius knygoje „Popierius Lietuvoje XV-XVIII a.“ rašo, kad, kuomet popieriaus dirbtuves valdė Tyrbachas, buvo naudojami vandenženkliai su Sapiegų herbo - Lapės - atvaizdu. Popierius su šiais vandenženkliais buvo naudojamas visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Patikrinus Kauno magistrato 1780-1800 m. knygas buvo nustatyta, kad Kaunas taip pat naudojo Prienų popierinėje pagamintą popierių su vandenženkliais ir su G. H. Tyrbacho inicialais kaip antriniais ženklais prie madonos. Kartais inicialai GHT būdavo matomi kaip pirminiai ženklai, o kai kuriuose lapuose vandenženklis matomas vien su G. H. Prienų popieriaus dirbtuvėse gamintas popierius buvo skirtingų rūšių: geros kokybės popierius naudotas aktams ir kitiems svarbiems dokumentams, o blogesnės rūšies buvo skiriamas nuorašams, nereikšmingiems dokumentams, įvairioms kanceliarinėms knygoms vesti bei spausdinimui. Taip pat popierinėje buvo gaminamas aukštos kokybės plonas rašomasis popierius, kurio formatas buvo 40×50 cm.
1790 metais artilerijos generolas, kunigaikštis Kazimieras Nestoras Sapiega atvykusiems vokiečiams suteikė privilegiją, kuria jiems leista turėti savo teismą, suteiktos religijos ir papročių laisvės, skirta žemės maldos namams, špitolei ir mokyklai. 1791 m. lapkritį sušauktas Ketverių metų seimas suteikė Prienams Magdeburgo miesto teisę ir herbą - Šv. Jurgį, ietimi smeigiantį drakoną.
1791 m. lapkričio 9 d. gautos Magdeburgo teisės dėka Prienai tapo ne tik laisvu miestu, galinčiu turėti savivaldos teisę ir savo herbą, bet kartu ir visu pavieto centru, kas miestui suteikė žinomumą ne tik ATR, bet ir Europoje. Pradžioje Trakų vaivadijai, o vėliau nuo 1793 metais naujai suformuotai Merkinės vaivadijai priklausęs Prienų pavietas apėmė Prienų, Lankeliškių, Virbalio, Alvito, Vilkaviškio, Liudvinavo, Daukšių, Keturvalakių, Udrijos, Rumbonių, Balbieriškio, Bartninkų, Darsūniškio, Pilviškių, Aukštosios, Panemunės, Vištyčio, Naumiesčio parapijas bei dalį Punios ir Stakliškių parapijų ir galiausiai Birštoną. Vienas iš svarbiausių Prienų, kaip laisvojo miesto, ženklų buvo pavieto seimelio rinkimai. Savivaldos klausimus sprendžiančiame seimelyje turėjo galimybę dalyvauti ir turėti balso teisę tik tame paviete žemių turintys ir mokesčius mokantys bajorai.
Taip pat skaitykite: Istoriniai Prienų krepšinio momentai
XIX amžius: Prienai Prūsijos valdžioje
1795 m. įvyko III ATR padalijimas ir Prienų kraštas prijungiamas prie Rytų Prūsijos, kurioje galiojo Napoleono kodeksas, 1806 m. panaikinęs baudžiavą. Tiesa, baudžiauninkai buvo išlaisvinti nesuteikiant jiems žemės. Nežiūrint į tai, paspartėjo Prienų vystymasis, veikė apygardos teismas, pasienio pašto stotis, muitinė.
Fizinio auklėjimo rūmų (LKKA) istorija Kaune
Mintis statyti objektą, anuomet vadintą „Fiziško auklėjimo rūmais", suformuota 1926/27 metais, Sporto Lygos centro komitete. Tačiau idėja kuriam laikui buvo apmirusi ir atnaujinta tik 1930 m., kai Fiziško auklėjimo draugija Švietimo ministerijai pasiūlė objekte „susieti sporto reikalus su platesniais fizinio auklėjimo reikalais“. Prezidentui A. Smetonai pripažinus, kad tokių „rūmų statybą reikia laikyti vargiai beatidedamų valstybės reikalų tarpe“, objekto statybą buvo nuspręsta pradėti dar 1932 m. pavasarį. Pirmiausia planuota „statyti mokslams institutą su sale; antras etapas - baseinas, ir trečias etapas - stadionas su šalutiniais įrengimais“.
Vis dėlto galutinis projektas parengtas tik 1933 m., pirmasis statybos etapas baigtas 1934 m., o rūmai šiek tiek praplėsti tik 1939 m., „ant šoninių auditorijų korpuso užstatant antrąjį aukštą“ (projektas 1937 m.). Baseinas atsirado tik 1959 m. (architektas J. Putna). Sovietmečiu įvykdyti ir kai kurie kiti plėtros darbai: „1967 metais abipus salės užstatytas trečiasis aukštas 1983-1985 metais už baseino pastatytas auditorijų ir laboratorijų korpusas (architektas J. Černius)“. Tad rūmų statyba yra ilgo, per kelias ganėtinai skirtingas epochas nusitęsusio proceso pavyzdys.
Vieta ir aplinka
Nors iš pradžių buvo manyta, kad rūmus derėtų statyti „Kęstučio gatvėje esančiame žemės sklype su mediniu nameliu, kuris rusų laikais priklausė sporto „Orel“ draugijai“, tačiau 1930 m., atgimus rūmų statybos idėjai, buvo vieningai nuspręsta, kad šalia Ąžuolyno esanti teritorija, kuri yra „arti centro ir sykiu toli nuo dulkių ir miesto triukšmo“ bus ideali vieta tokios paskirties objektui. Juolab kad prieš iškylant Fiziško auklėjimo rūmams čia jau veikė Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos (LFLS) stadionas bei Teniso klubo aikštelės.
Rūmai buvo pirmas solidus ir gana prabangus (statybai planuota skirti nuo 600 iki 900 tūkst. litų) šio sporto komplekso statinys, kurį tarpukario Lietuvoje papildė 1935 m. F. Bielinskio suprojektuotas sporto aikštynas, o 1939 m.
Filosofija ir funkcijos
Kaip galime spręsti iš to meto spaudos, rūmų statybos idėja glaudžiai siejosi tiek su modernizmo epochoje madingomis idėjomis, tiek ir su tautinio sąmoningumo žadinimo procesais. Higiena neabejotinai buvo vienas iš svarbiausių moderniojo miesto kūrimo nuostatų - „mūsų laikais kultūringumas yra matuojamas higienos įmonių ir jos supratimo laipsniu“. Tad pristatant rūmų idėją pabrėžiamas „sveikatos tobūlinimas, dvasios ir kūno jėgų derinimas, darbštumo, susiklausymo ir gerų socialinės higienos reikalavimų, papročių kvėpavimas“ raiškiai atspindi ano laiko dvasią. Na, o kita vertus, kuriant „sveikus tautos papročius, mokydami tobūlinti fizišką patvarą ir sveikatą“, buvo siekiama prisidėti prie jaunimo „kultūringo rungtyniavimo su kitomis tautomis“, kur „iki šių dienų nesisekė“.
Šioje mokslo įstaigoje visų pirma turėjo būti ruošiami „būsimieji mokyklų fiziško auklėjimo mokytojai, kariuomenės instruktoriai ir visi tie, kurie norės įgyti teisės mokyti fiziško auklėjimo dalyką“. Planuota bendradarbiauti su Medicinos fakultetu įrengiant „gydymo ir antropometrijos skyrių su Rentgeno prietaisais ir diametrija“. Neužmiršta įtraukti ir platesnio visuomenės rato: „Atspėjamu laiku, t. y. daugiausiai popietiniu metu, bus leidžiama įvairioms organizacijoms naudotis rūmų būstais. Taip pat bus ruošiamos populiarios ir fiziško auklėjimo ir sporto srities paskaitos“.
Architektūra ir konstrukcija
Pirmąjį „iš trijų dalių sudarytą“ projektą V. Landsbergis parengė dar 1931 m. Vėliau objektą siekta sumoderninti, sukurti „kompaktiškesnį ir racionalesnį“ tūrį. Pastarojo, 1932 m. parengto projekto gipsinis modelis buvo pristatytas ir Prezidentui A. Smetonai. Visgi, kaip matome, projektą vėl teko koreguoti. Šiandieniniame statinyje į akis krinta simetrija, klasikinei architektūrai būdinga fasado ritmika. Bene taikliausiai rūmų architektūrinį sprendimą atspindi paties architekto žodžiai: „Projektuojant šiuos rūmus norėta sujungti vienam pastate du dalykus, dvi formas: klasiką, pirmąjį didį fiziškos kultūros pionierių (Graikiją), su mūsų laikais. Abiejų salių korpusai stengtasi išdirbti pagal klasikinę dvasią, sumodernizuojant tik esminius dalykus, kiek to reikalauja šių dienų architektūra. Iš antros pusės, trobesys stengtasi projektuoti visiškai moderniai".
Vienas iš moderniausių sprendimų - puscilindrio formos sporto salės gelžbetoninės karkasinės perdangos su viršutiniu apšvietimu, kuriam panaudotas trijų sluoksnių įstiklinimas (inžinierius S. Milius). Anot projekto autorių „Kreuzekrost“ konstrukcija, kuri buvo „išrasta ir patentuota 1928 m. inž., dr. Stefan Szego“ turėjo būti „lengva ir elegantiška, ir žinoma ugniai atspari“.
Prienų šaulių namai: visuomeninis ir kultūros centras
Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) namai - įdomus tarpukario Lietuvos reiškinys. Šie statiniai funkcionavo ne tik kaip organizacijos būstinės, bet ir kaip visuomeniniai centrai, kurie mažesniuose miesteliuose ar kaimuose neretai buvo ir vieninteliai kultūros židiniai. Nors jau 1922 m. buvo skelbiama, kad „šaulių namai - visuomenės namai. Kiekvienas šaulių būrys privalo pasistatydinti savus šaulių namus“, šaulių namų statyba suintensyvėjo tik po 1928 m., kai inžinieriaus A. Graurogko iniciatyva prie LŠS valdybos buvo įkurta Šaulių namų sekcija, kuri organizavo rinkliavas rinktinių namų fondams bei rengė pastatų projektus.
Atsiradus statybas koordinuojančiai institucijai bei plečiantis šaulių gretoms, didėjo ir šaulių namų statybos fondas - šiam tikslui kiekvienas šaulys turėjo mokėti po 1 litą, namų statybas rėmė ir vietos gyventojai. Tad ketvirtajame dešimtmetyje daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių imta statyti šaulių namus. Ne išimtis ir Prienai, kur po atsakingo, beveik visus 1937 m. trukusio projekto derinimo ir dar bemaž metus užtrukusių statybų 1938 m. lapkričio 13 d. miestelio centre, pagal Naujojo Gyvenimo gatvę nusitęsusiame siaurame sklype, iškilęs dviaukštis plytų mūro pastatas su erdvia 400 sėdimųjų vietų sale kainavo apie 80 000 litų, iš kurių 49 000 suaukoti žmonių.
Į J. Basanavičiaus gatvę atgręžtam reprezentaciniam fasadui modernumo suteikia stipriai į priekį atitraukta centrinė dalis lėkštu stogeliu bei menamą ištisinę langų juostą horizontaliai rėminančios braukos. Tai, be abejo, šaulių namus turėjo išskirti iš to meto Prienų urbanistinio konteksto.
Interjero funkcinis zonavimas atitinka tipiškus šaulių namus, apie kurių vidaus erdvių organizavimą samprotauta dar 1920 m. spaudoje. „Koks turi būti mūsų namas? Jame turi būti didelis kambarys arba salė, kur draugai galėtų užsiimti sportu. Čia pat, toje salėje, bus galima rengti ir paskaitas, pamokas, kursus; taip pat koncertus, chorus, orkestrą, vaidinimus ir šiaip paprastus vakarėlius. Galima bus čia ir šiaip draugams susieiti pasišnekėti, pasiskaityti, o gal ir arbatos atsigerti, jei geros nerikiuotės draugės nepatingės jos paruošti. Daugiau, mūsų name turi būt vienas antras kambarys raštinei. Toliau eina kambarėlis ginklų, sporto reikmėms ir kitų turtų sandėliui. Gali atsitikti, kad būrį aplankys kokie kiti mūsų draugai iš toliau kokiu reikalu arba šiaip. Tokiems atsitikimams reikalinga svetainė su pora paprastų lovų. Svarbu nepamiršti vietos skaityklai ir knygynui“. Prienų šaulių namų projekte ne tik visa tai numatyta, bet ir dar daugiau - antrame aukšte buvo suprojektuotos patalpos kino filmams rodyti.
Sovietmečiu Prienų šaulių namuose veikė kultūros namai, o šiuo metu pastatas savo pirminę paskirtį iš dalies praradęs.
Prienų alaus bravoro istorija
Prienų alaus bravoro istorija susidomėta vėlai - tik prasidėjus Atgimimui, mėgėjiškai. Tačiau, pasak autoriaus, jei ne kraštotyrininkų veikla, veikiausiai iš viso nebūtų žodinės istorijos palikimo. Prienų „Ąžuolo“ progimnazijos muziejuje, įkurtame ilgamečio mokyklos direktoriaus istoriko Stanislovo Teišerskio rūpesčiu, yra eksponuojama keletas pavyzdžių stiklinės taros, į kurią buvo pilstoma Prienų alaus bravoro produkcija.
Tyrimų metu Prienų gyventojos Marijonos Buzienės namuose rastos iš Prienų bravoro griuvėsių XX a. 5 dešimtmetyje pargabentos ir namo statyboje pritaikytos metalinės durys. Tai vienas iš labai nedaugelio žinomų su bravoro istorija susijusių materialių šaltinių. Prienų kolekcininkas Almantas Miliauskas taip pat, jo žodžiais tariant, yra sukaupęs nemažai ikonografinės medžiagos, sietinos su bravoro istorija.
Knygoje atskleidžiama, kokiomis aplinkybėmis pradėjo veikti Prienų alaus bravoras, analizuojama jo veikla iki Pirmojo pasaulinio karo, aptariama tuometinė pramoninės aludarystės būklė Lietuvoje ir Prienų alaus bravoro vaidmuo, apibūdinamas įmonės vaidmuo miesto gyvenime, sovietų (1940-1941 m.) ir vokiečių (1941-1944 m.) okupacijų laikotarpiais. Pateikiami paskutinio alaus bravoro teisėto savininko B. Šakovo ir jo šeimos gyvenimo faktai, išlikę negausiuose dokumentuose ir prieniečių atmintyje.
Knygoje minima, kad bravore gamintas šių pavadinimų alus: „Stalo“, „Eksportas“, „Pilzenas“, „Imperial Porter“, „Salve“, „Gambrinus“, „Pale - Ale“. Bet, ko gero, didžiausias Prienų alaus bravoro išskirtinumas iš kitų alaus daryklų buvo jame gamintas midus. Prienuose gamintas keleto pavadinimų midus: „Bajoriškas“, „Vienuolynų“, ‚Lietuviškas“, „Prienų“, „Vaidelučių“ kurio stiprumas buvo 6-10 laipsnių. Anot autoriaus, prienietė Kastulė Liutkevičienė yra pasakojusi, jog buvo gaminamas ir labai stiprus midaus gėrimas, kurio Lietuvoje nepardavinėjo. Midus buvo gaminamas bent iki 1941 m.
Artėdamas prie Prienų alaus bravoro istorijos pabaigos, knygos autorius R. Vilčinskas sustoja prie tragiško paskutinio Prienų alaus bravoro teisėto savininko B. Šakovo ir jo šeimos likimo. Teigiama, kad „įsigijęs įmonę iš Goldbergo įpėdinių 1920 m. jis valdė ją lygiai du dešimtmečius. Tai - ilgas laiko tarpas; pakankamas, kad miesto visuomenė žmogų pažintų ir įvertintų. <…> Žinoma, jog B. Šakovas buvo pagerbtas, įvertintas valstybiniu apdovanojimu pilietis. Padėjo miestui, mecenavo bent jau Šaulių namų statybą. Tai - matomi, oficialūs nuopelnai. Svarbu, jog ir prieniečių atmintyje jis ir jo šeima išliko kaip padorūs, neišpuikę, niekam skriaudos nepadarę žmonės.
Šių dienų Prienai: kultūra, sportas ir bendruomenė
Prienai šiandien - tai modernus miestas, kuriame puoselėjamos tradicijos ir atviras naujovėms. Miestas garsėja savo kultūros renginiais, sporto pasiekimais ir aktyvia bendruomene. 2023 m. sausio 20 d. Sodindami medelį, mes tikimės, kad jis sulapos į tvirtą medį. Tuo tikėjo ir „Gyvenimo“ laikraščio redakcija, skelbdama pirmosios Padėkos dienos idėją.
Žemės ūkio rūmams teko ypatinga misija - pasveikinti žmones, gaivinančius krašto istorijos atminimo ženklus, puoselėjančius kultūros paveldą ir tradicijas. Kadangi Žemės ūkio rūmų devizas - „Kartos keičiasi - vertybės išlieka“, todėl mums ypatinga garbė yra padėkoti ir prisiminti iškilius krašto žmones, kurie nešė žinias ir šviesą tarpukariu.
2023 - aisiais Lietuvos Jaunųjų maltiečių organizacijai sukanka 30 metų. Šiais metais Nemajūnų bendruomenės santalka švęs 20 metų veiklos sukaktį. Dirbdama Nemajūnų dienos centre ir veikdama su bendruomene, Irena Joana Šliaužienė pasiekė, kad šiame krašte būtų išvystyta ir vienoje vietoje sukoncentruota gyventojams reikalingų paslaugų sistema.
Birštono savivaldybės 2022-ųjų Metų projektu pripažinta praėjusiai metais sukurta ir išleista muzikos terapijos programa (kompaktinė plokštelė) „Vokologija - pagalba sau balsu“. Birštono ir Prienų švietimo bendruomenės išrinko ir „Metų mokinius“, kuriais tapo Prienų „Žiburio gimnazijos abiturientė Justė Milušauskaitė ir Birštono gimnazijos III a klasės mokinė Emilija Treigytė.
Birštono savivaldybės nominacija „Už Birštono vardo garsinimą“ skirta Džesikai Šyvokaitei (Jessica Shy), kuri Birštono meno mokyklos duris pravėrė, sulaukusi vos ketverių metukų. Kaip ir kasmet savo laureatus išsirinko ir Birštono bei Prienų savivaldybių sporto bendruomenės: Prieniškiai „Metų sportininko“ nominaciją skyrė Prienų badmintono sporto klubo nariui Ąžuolui Barkauskui.
Nominacijos „Už ryžtą ateitį kurti Lietuvoje“ atiteko birštoniečiams Akvilei ir Artiomui Tretjak, Bir Bur baro įkūrėjams. Antroji nominacija „Už ryžtą ateitį kurti Lietuvoje“ atiteko Austei ir Karoliui Kliučinskams iš Pakuonio seniūnijos Malinavos kaimo. Nominacijos nugalėtoju „Už ūkininkavimo tradicijų tęstinumą ir darnią partnerystę su vietos bendruomene” tapo Birštono seniūnijos ūkininkas Vytautas Lėckus. Apdovanotas ir Stakliškių seniūnijos ūkininkas Tadas Jurkonis.
Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas ir administracijos direktorė Jūratė Zailskienė pasveikino nominacijos „Už Prienų vardo garsinimą“ nominantes - Prienų kultūros centro ansamblio „Aksomas“ dainininkes.