Šiame straipsnyje nagrinėsime jaunimo regbio trenerio pareigas, apžvelgdami šios profesijos ypatumus ir iššūkius. Straipsnyje remiamasi konkrečiu pavyzdžiu - jauno trenerio, kilusio iš Šiaulių rajono, patirtimi, jo keliu į profesionalų sportą ir darbu su jaunaisiais sportininkais. Taip pat aptarsime lyčių lygybės svarbą sporte ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) veiklą šioje srityje.
Jaunojo trenerio kelias: nuo regbio iki futbolo
Nuo miestelio Šiaulių rajone iki Lietuvos vyrų regbio rinktinės, su vingiu pro Anglijos regbio profesionalus iki merginų futbolo rinktinės - toks yra 22 metų vaikino kelias, kuris dar tik pradeda savo karjerą sporto srityje, tačiau jau turi ypatingos patirties. Apskritai, sporto žmonių „persikvalifikavimas“ į kitą sporto šaką pasitaiko nedažnai. Panašaus amžiaus kaip ir pastarasis, tik kita kryptimi - į futbolą - pasukęs L. Šinkūnas apie save papasakojo WU17.lt svetainei.
Sportinė karjera: regbis ir pirmieji žingsniai
Esu kilęs iš Šiaulių rajono, Bazilionų miestelio. Kieme žaisdavome futbolą, tačiau kartą nuėjau į regbio treniruotę ir patiko. Gerai sekėsi jau nuo pirmųjų rungtynių, neretai buvau prie lyderių. Nuo vaikystės rungtyniavau Šiaulių „Baltrex“ gretose. Treneris Edmundas Ščavinskas daug prisidėjo prie mano kaip žaidėjo ir asmenybės vystymosi. Jaunimo, jaunių varžybose nuolat laimėdavome čempionatus. Berods - devynis kartus per dešimt metų. Dažnai buvo tik klausimas, kokiu rezultatu laimėsime. Žaidžiau už Lietuvos U18, U19, kitas jaunesnes rinktines, buvau kviestas ir į vyrų rinktinę - sužaidžiau vienerias rungtynes prieš Kiprą. Rungtyniavau ir regbio-7 vyrų rinktinėje, dalyvavome Europos čempionate, kur varžėmės su stipriausiomis komandomis. Atstovaujant rinktinėms turėjau galimybę nemažai pakeliauti. Po dešimtos klasės persikrausčiau į Šiaulius, sporto gimnaziją. Ten mokėsi ir kiti sportininkai, tarp jų ir futbolininkai, tokie kaip Modestas Vorobjovas, Andrius Kazakevičius. Gyvenome kartu bendrabutyje.
Studijos Anglijoje ir patirtis profesionaliame regbio klube
Lietuvoje nebuvo didelių galimybių su regbiu toliau tobulėti ir užsiimti kokybiškomis studijomis. Pavyko pačiam susirasti universitetą ir studijas, kurios susijusios su sportu. Įstojau į Vorčesterio universiteto sporto mokslo studijas („Sports exercise and science“). Studijuodamas Anglijoje metus dar žaidžiau šalies ketvirtajame regbio divizione ,„Stourbridge RFC“ klube. Tai pusiau profesionalus lygis, su kontraktais. Paprastam pragyvenimui užsidirbti užtekdavo, nereikdavo prisidurti. Į rungtynes rinkdavosi keli šimtai aistruolių, kurie sukurdavo gerą atmosferą. Ten gilios tradicijos, palaikymo kultūra eina iš kartos į kartą.
Perdegiau. Regbio žaidimas iš malonaus „patinka“ tapo būtinybe „reikia“. Nutariau, kad pasiekiau tiek, kiek norėjau. Antrais studijų metais nusprendžiau padaryti pauzę, susitelkti į mokslus ir taip išėjo, kad žaisti nebegrįžau. Atsirado ne ką mažiau entuziazmo gilintis į sporto mokslą, fizinį rengimą.
Taip pat skaitykite: Regbio istorija Panevėžyje
Buvau sporto mokslininko funkcijas klube atliekančio žmogaus asistentas (sports science asisistant - angl.). Darbas prasidėdavo apie šeštą ryto ir baigdavosi apie penktą vakaro. Sporto mokslininkai klube seka žaidėjų sveikatos būklę, atsistatymus, stebi širdies ritmą, savijautą ir t.t. Patiko pareigos, kurios tekdavo - tiek kaip specialistui, tiek kaip buvusiam regbio žaidėjui. Turėjau iš savo mentoriaus iškeltus tikslus, bendravau su žaidėjais profesionalais. Tai „užkabino“ labai stipriai, davė neįkainojamos patirties ir pakeitė požiūrį. Atsiverė akys, kiek daug reikia dirbti, kiek daug išmokti ir žinoti, kad pasiektum aukščiausią lygį, taptum profesionalaus klubo darbuotoju.
Lyginant su futbolo „Premier“ lyga, „Worcester Warriors“ būtų panašiai kaip „Southampton“ ar „Everton“. Visgi tame klube žaidė ir pasaulio regbio čempionato laimėtojai. Kokios žaidėjų algos? Ne tokios didelės kaip futbole, bet geriausi žaidėjai šioje lygoje uždirba apie pusę milijono eurų per metus. Pačią komandą aptarnauja didelis personalas. Vien medicinos departamente apie 20 žmonių. Su treneriais - daugiau nei 30. Klubas turi daug komandų - viena žaidžia „Premiership“, kita rezervinė, taip pat yra akademija su savo komandomis regionuose.
Grįžimas į Lietuvą ir darbas su moterų futbolo rinktine
Į Lietuvą norėjau grįžti, nes čia liko gyventi draugė, taip pat norėjau per studijas išmoktą teoriją pritaikyti. Pažinojau anksčiau Šiauliuose dirbusį, dabar „Žalgirio“ vartininkus treniruojantį Audrių Paškevičių, teiravausi jo apie futbolo reikalus. Vėliau susitikau Raimondą Statkevičių (Lietuvos futbolo federacijos techninį direktorių - aut. past.). Jis pasiūlė prisijungti praktiką atlikti su WU17 rinktine.
Buvo labai įdomu, ir tuo pačiu keista, nes atėjęs į tokią praktiką tarsi suvokiau, kad nieko nežinau. Tačiau kadangi nuolat domėjausi futbolu, supratau, kur ateinu. Atėjęs iš regbio turėjau dvigubai daugiau stengtis, domėtis apie futbolą iš fizinės pusės, kokie skirtingi reikalavimai, į ką atkreipti dėmesį treniruotėse. WU17 rinktinės fizinio rengimo treneriu tuomet dirbo Šarūnas Bičiušas. Jis buvo mano mentorius, man visuomet padėdavo. Jei ko nežinojau, galėjau kreiptis į jį.
Pats moterų futbolas nebuvo naujovė. Gyvenau Šiauliuose, todėl yra tekę matyti „Gintros-Universiteto“ rungtynių. Žinojau, kad lygis pakankamai geras. Prieš pradėdamas dirbti su merginų rinktine kažkokio išankstinio nustatymo neturėjau. Tačiau pats sau ir joms iškėliau nemažus tikslus - kad jos gali būti fiziškai stiprios ir ne prastesnės nei elitinės komandos, kad per sunkų darbą galime pasiekti daug. Manau, kad pavyko sukurti stiprų tarpusavio ryšį ir merginos treniruočių metu dirba šimtu procentų.
Taip pat skaitykite: Viskas apie paplūdimio regbio aikštelę
Merginos visos gerai klauso, nėra kažkokių kaprizų ar žvaigždžių ligos. Nors kartais tenka dirbti kartais „per nenori“, bet jos supranta, kad tai ne vien dėl asmeninio, tačiau ir dėl bendro tikslo.
Savijautai įvertinti turime aplikaciją „XPS Sideline Sports“. Dažniausiai prieš pusryčius žaidėjos turi užpildyti klausimyną apie savijautą. Seku atsakymus ir stebiu, kaip jos jaučiasi, ar yra miego trūkumas, kiti dalykai. Žaidėjų darbą treniruotėse, rungtynėse sekame su GPS sistemos „Polar Team Pro“ pagalba.
Lyginant su praėjusiais metais, manau, kad pavyko sumažinti traumų skaičių. Taip pat statistika rodo, kad merginos daugiau nubėga, per trumpesnį laiką gali atlikti daugiau veiksmų ir išlaikyti intensyvumą. Rugpjūčio mėnesį buvome labai toli nuo elitinių šio amžiaus Europos komandų, su kuriomis žaidėme. Dabar jau tikiu, jog fiziškai komanda yra tikrai pasiruošusi kovoti.
Bus labai smagu vėl įžengti į Šiaulių stadioną. Šiauliuose yra daug futbolo išsilgusių žiūrovų, šis miestas sportą tikrai mėgsta. Šią rinktinę verta palaikyti dėl didelio komandos vienybės ir nusiteikimo. Europos WU17 čempionato rungtynės vyks gegužės 9-21 dienomis Alytuje, Šiauliuose ir Marijampolėje.
Regbio tradicijos Šiauliuose: trenerio Sigito Kukulskio indėlis
Jei Šiauliai dažnai vadinami regbio sostine, tai tokios sostinės ambasadoriumi galėtų būti treneris Sigitas Kukulskis. Miesto regbio istorija šįmet skaičiuoja 45 metus. Pirmadienį 60 metų jubiliejų švęsiantis treneris šioje istorijoje figūruoja tik 2 metais trumpiau. Neatsiejama S. Kukulskio didžioji gyvenimo dalis - regbio klubas „Vairas“, iš kurio mieste išaugo dar dvi savarankiškos komandos. Apie 15 metų atiduota Lietuvos rinktinėms. Prakalbus apie jubiliejų, treneris pareiškia sukakčių nešvenčiąs. „Šeštadienį - varžybos Jonavoje, sekmadienį - Kaune. O ką, geriau prie stalo sėdėti?“
Taip pat skaitykite: Regbio čempionato dalyviai ir įspūdžiai
Regbio ištakos Šiauliuose
Į Šiaulius regbį atvedė gydytojas terapeutas, tuometinis regbininkas Feliksas Paškevičius. 1973 m. jis atvyko iš Vilniaus ir „Vairo“ gamyklos teritorijoje su bendraminčiais sukūrė regbio komandą. Ji iš pradžių vadinosi „Geluva“. Gal pagal ežero pavadinimą, o gal pagal vienintelio miesto naktinbario, nes buvo mėgėjas jame apsilankyti. Po metų komanda pasivadino šefuojančios organizacijos „Vairo“ pavadinimu. Nors mūsų klubo jie neremia nuo pat nepriklausomybės pradžios, jau 28 metus, bet pavadinimo nenorime keisti, nes tai yra istorija. Aš į „Vairą“ atėjau žaisti po dvejų metų nuo komandos susikūrimo. Tuo metu mokiausi Šiaulių politechnikume. Atėjo F. Paškevičius į pamoką, pakvietė ir aš su suolo draugu Vytautu Kalinausku nuėjome. Regbio žaidžiant matęs nebuvau, nes per televizorių jo nerodydavo, tačiau girdėti buvo tekę. Esu kilęs iš Kuršėnų ir mes ten sportuodavome visas sporto šakas, kurias tik galėdavome. Technikume irgi sportuodavau. Tais laikais tų universalių sportiškų jaunuolių buvo daugiau, tačiau regbiui reikia galvos, ne vien sportinių duomenų. Gerą sportininką reikia užauginti nuo mažumės.
Tuo metu mes buvome atskirti nuo pasaulio. Regbiu mažai kas domėjosi, išskyrus mus pačius. Treneris F. Paškevičius buvo labai geras vadybininkas ir jis darė viską, kad regbis įleistų šaknis Šiauliuose. Jau po kokių 10 metų atsirado palaikymas - įmonės direktorių, prosąjungos. Bet pradžia buvo sunki. Į stadionus nepatekdavome. Net mokyklų stadionų negaudavome. Dabar mokyklų stadionai šiek tiek apleisti, vasarą dažnai net žolė nenupjaunama, o tada jie būdavo gerai prižiūrimi ir niekas nenorėjo mūsų įsileisti. Kadangi Šiauliuose žaisti nebuvo kur, važiuodavome tai į Radviliškį, tai į Kuršėnus, tai į Gruzdžius. Ten buvo futbolo stadionai ir mums reikėdavo vežtis savo vartus.
Regbio plėtra ir tarptautinė patirtis
Atsivėrė sienos, atsirado galimybė išvežti sportininkus mokytis į regbio šalis - Jungtinę Karalystę, Pietų Afrikos Respubliką. Jie parvažiuoja ir žaidžia labai aukštame lygyje. Šeštadienį mano vienas vaikinas išvyksta dvejiems metams į Pietų Afrikos Respubliką mokytis ir treniruotis. Grįžę į Europą jie gali žaisti Europos šalių klubuose, mokytis universitetuose. Dar du sportininkai PAR šiuo metu jau mokosi, vienas žaidžia Prancūzijoje, kitas studijuoja Anglijoje, kur aukšto lygio regbis. Iš vienos pusės, man, kaip treneriui, gaila, kad jie išvažiuoja ir mes prarandame gerus žaidėjus. Bet jie susitvarko savo gyvenimus. Jie kartais parvažiuoja už rinktinę žaisti. Gal kada jie grįš ir padės mūsų treneriams treniruotis.
Nuo žaidėjo iki trenerio: atsakomybė ir idealizmas
V pasaulio lietuvių žaidynėse, kurios vyko Lietuvoje, tuometinis „Vairo“ treneris Jonas Žilevičius susipažino su Amerikos lietuve tinklininke, po metų ją vedė ir išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Neliko kam treniruoti komandos. Man tada jau ėjo 35-ti metai, buvau komandos kapitonas ir mano pareiga buvo padaryti viską, kad ta komanda neiširtų. Sporto skyrius pasiūlė man vienerius metus padirbėti treneriu. Metams sutikau. Tuo metu aš, kaip ir daugelis šiauliečių tuo metu, važinėdavau į Rusiją, Baltarusiją pardavinėti džinsų. Man visai neblogai sekėsi, tačiau turėjau viską mesti ir pasilikti su 60 rublių alga sporto mokykloje treneriu. Vaikus reikėjo auginti, komandos žaidėjams pamainos beveik nebuvo. Ėjo metai po metų ir vis neatsirasdavo kam dirbti treneriu. Po 6 metų pirmą kartą pralošėme Lietuvos čempionatą. Negali išeiti pralošęs. Ir vėl likau. Ir taip 24 metus.
Ten įsikūręs buvęs treneris J. Žilevičius išsikvietė visą 12 žaidėjų komandą į Ameriką ir ten ją išlaikė. Buvo 2011-ieji, JAV griuvo bokštai dvyniai, buvo nepaprastai sunku gauti vizas, bet mes kažkaip gavome. Dalis komandos gyvenome pas J. Žilevičių, kiti - pas kitus lietuvius. Mumis labai rūpinosi ir mes laimėjome ten vykusį turnyrą.
Aš negalėjau palikti viso to, kas liko Lietuvoje. Aš neturėjau minčių ten likti. Bet mano sūnus Irmantas, žaidęs toje komandoje, liko Amerikoje. Nuvežiau pas bičiulius, paprašiau pagloboti. Bet jis po 2 metų grįžo. Ir daug jų pamažu grįžo. Bet ne visi. Vienas iš jų Deividas Taurosevičius tapo Amerikos kovų be taisyklių čempionu. Grįžo, įkūrė šios sporto šakos klubą Šiauliuose. Dabar jis skraido tarp Amerikos ir Lietuvos. Mus priima pasportuoti į savo klubą, tarsi atiduodamas mums duoklę. Du vaikinai už Atlanto tapo verslininkais ir mums stipriai padeda. Neseniai į naujai atidarytas mūsų klubo patalpas atsiuntė inventoriaus už 20 tūkst. dolerių. Jie išlaiko mūsų vaikus PAR, moka stipendijas, sumoka už mokslą. Jie tapo mūsų mecenatais. Kai jie dar žaidė Amerikoje regbį pakankamai aukštame lygyje, nusipirkdavo bilietus, atskrisdavo į Lietuvą, sužaisdavo klubo rungtynes ir vėl išskrisdavo. Niekas jiems už tai nemokėdavo nė cento. Tokia buvo mūsų komandos dvasia. Mes visi žaidžiame iš idealizmo. Kai susiduri su tokiais žmonėmis, negali mesti savo idėjos. Jei tokių žmonių yra, vadinasi, dirbi gerai.
Aš esu „Vairas“, iki gyvenimo pabaigos būsiu „Vaire“. Klubas turi įvairių amžiaus vaikų komandų ir aš jas treniruoju, ruošiu pamainą. Buvo metas, kai vos su vienu padėjėju ir vaikus treniravau, ir suaugusius. Mano sūnus Irmantas grįžęs iš Amerikos išvažiavo gyventi į Angliją. Jis ten sportavo, turėjo gerą darbą, bet matė, kad aš čia dūstu, ir pasakė: grįžtu tau padėti. Prieš kokius 7 metus viską metė ir parvažiavo, pradėjo treniruoti vaikus. Jis dabar yra Lietuvos regbio federacijos generalinis sekretorius, mūsų klubo vadovas. Visą vadybinę dalį atlieka puikiai, randa rėmėjų. Pamačiau, kad jau galiu baigti treniruoti suaugusius. Nusprendžiau - kai 20-tą kartą „Vairas“ taps Lietuvos čempionu, pasitrauksiu. Bet vis laukiau iš Anglijos grįžtant Gedimino Marcišausko, kol jis vieną kartą viską ten metė, parvyko su šeima į Šiaulius treniruoti „Vairo“ komandos.
Irmantas nenorėjo sportuoti, bet jam patiko su manimi važiuoti į varžybas. Jis, galima sakyti, užaugo stadione. Aš jam vis sakydavau, kad tu nebūsi sportininku. Jis užsispyrė man įrodyti, kad aš klystu. Įsirengė rūsyje vadinamąją štanginę ir ėmė treniruotis. Pradėjo lankyti regbio treniruotes ne pas mane, nes aš tuo metu vaikų netreniravau. Jau kai suaugo, tada atėjo sportuoti ir pas mane.
Čia požiūris nekoks. Kiek būdavo valdžių, ypač prieš rinkimus, sakydavo - pastatysim jums stadioną. Mes ir vietą jam surasdavome, bet taip jis ir neatsirado. Pagal pažadus jau kokį 10 stadionų galėjo būti. Na dabar jau lyg ir turėsime.
Nerealus treneris įkvėpė svajonę
Septyniolikmetis Povilas J.: „Sunku palikti čia viską, bet ateitį noriu sieti su regbiu. Tėvai remia mano kelionę, nes tai yra mano svajonė. Jei pavyks, į Lietuvą tikriausiai nebegrįšiu, ieškosiu profesionalių klubų regbio šalyse. Nuo 8 metų jau 9 metus treniruojuosi pas trenerį S. Kukulskį. Jis - nerealus žmogus. Tokių trenerių - retenybė. Visada juo pasitikiu. Ne tik žaidybinėse, bet ir gyvenimiškose situacijose. Jo dėka turiu galimybę išvažiuoti. Šį savaitgalį Šveicarijoje vyks Europos jaunimo (iki 18 metų) vaikinų regbio-7 čempionatas. „Manau, kad mūsų regbininkams tai bus labai gera patirtis, o visai komanda ir Lietuvai - rimtas išbandymas. Tikslas yra užimti kuo aukštesnę vietą, tačiau pakartoti praėjusių metų sėkmę bus tikrai nelengva. Tokiame amžiuje sunku prognozuoti, kokias komandas atsiveš kitos komandos. Suprantama, kad regbio šalys atsiveš aukščiausio lygio sudėtis. Su likusiomis komandomis galime kovoti. Svarbiausia yra išlikti elitiniame divizione ir tada žiūrėti, kiek aukštai galime pakilti“, - sakė Lietuvos rinktinės vyr. treneris E. Trenerio teigimu, rinktinės pasiruošimas buvo produktyvus. Buvo surengta nemažai stovyklų, draugiškų rungtynių. „Rinktinė keičiasi kiekvienais metais. Iš praėjusių metų rinktinės liko du žaidėjai. Malonu, kad į komandą prisijungė daug jaunų regbininkų. Bus labai įdomu išbandyti šią ekipą. Turime ir stiprias grumtynes, ir bėgančius žaidėjus, todėl mėginsime parodyti gerus rezultatus. Sieksime žaisti su kamuoliu, išnaudoti individualius veiksmus bei bent šešias faze. Sieksime stabilaus žaidimo tiek puolime, tiek gynyboje“, - teigė E. „Turime gerus žaidėjus ir esame užsivedę žaisti, parodyti, ką galime. Mano, kaip kapitono, pareiga yra užmotyvuoti žaidėjus, ypač tuos, kuriems tai bus pirmas toks čempionatas. Mane patį motyvuoja pats regbis. Noriu jį žaisti, noriu įrodyti, kad galiu tą daryti gerai. Man patinka šis sportas ir jo suteikiamas adrenalinas“, - kalbėjo J.
Lyčių lygybė sporte: LTOK vaidmuo
Moderniąsias olimpines žaidynes atgaivinęs Pjeras de Kubertenas sakė, kad moterys sporte yra „nepraktiška, neįdomu, neestetiška ir neteisinga“. 1900-ųjų metų olimpinėse žaidynėse Paryžiuje moterys dalyvavo vos dviejose rungtyse, kai vyrai - 96-iose. Požiūris į moterų sportą tuomet buvo kategoriškas. Tačiau taip buvo daugiau nei prieš 100 metų. Dabar olimpinėse žaidynėse moterų sportininkių - kone tiek pat, kiek vyrų. Pastaruosius 20 metų Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) skiria itin didelį dėmesį lyčių lygybei sporte, skatindamas tiek nacionalinius olimpinius komitetus, tiek tarptautines federacijas didinti moterų skaičių ne tik sporto varžybose, bet visose valdymo grandyse. Remdamiesi ja, TOK reguliariai inicijuoja ir finansuoja konferencijas bei forumus, skirtus moterų lyderystės, didesnio moterų įsitraukimo į sportą sritims. 2016 m. spalį TOK vykdomasis komitetas visiems olimpinio judėjimo nariams pateikė rekomendacijas, kuriose kaip siekiamybė nurodyta, kad iki 2020 m. bent 30% jų valdymo struktūrų narių sudarytų moterys.
Kad TOK laikosi „Olimpinės darbotvarkės 2020” nuostatų, rodo 2018-ųjų metų jaunimo olimpinės žaidynės Buenos Airėse. Jose pirmą kartą olimpinių žaidynių istorijoje dalyvavo po lygiai vaikinų ir merginų. Sočio olimpinėse žiemos žaidynėse moterys sudarė 40,3 procento visų atletų, Pjongčange - 41 procentą. 2022 metų Pekino žiemos olimpinėse žaidynėse moterų atlečių skaičius didės iki 45 procentų. Tokie tikslai buvo iškelti žiemos sporto šakų federacijoms liepos 27 dieną TOK „Olimpinės programos“ komisijos susirinkime. Lyčių lygybės sporte klausimas - prioritetinis olimpiniame judėjime nuo tada, kai tarptautiniam olimpiniam komitetui 2013 metais pradėjo vadovauti Thomas Bachas.
Lietuvos tautinis olimpinis komitetas yra vienas iš 4 nacionalinių olimpinių komitetų Europoje, kuriam vadovauja moteris. Olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė - aktyvi lyčių lygybės sporte šalininkė. LTOK prezidentė buvo Europos olimpinių komitetų Lyčių lygybės sporte komisijos pirmininkė. Šiuo metu D. Gudzinevičiūtė yra šios komisijos koordinatorė.
Sekdamas TOK rekomendacijomis, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas 2014 metais įsteigė Lyčių lygybės sporte komisiją. Lietuvos buriuotojų sąjungos generalinis sekretorius Arvydas UsysLietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) lyčių lygybės srityje yra įgyvendinęs ar finansavęs ne vieną projektą. Juos vainikavo 2017 metų spalį Vilniuje vykęs pirmasis Europoje Tarptautinio olimpinio komiteto forumas „Moterų lyderystės stiprinimas“. Dainos Gudzinevičiūtės veikla siekiant lyčių lygybės sporte įvertinta 2018 m. TOK apdovanojimu „Moteris ir sportas“. LTOK prezidentės kandidatūrą gauti apdovanojimą „Moteris ir sportas“ pasiūlė Europos olimpiniai komitetai (EOK). D.Gudzinevičiūtė 2014 metais tapo šios organizacijos Lyčių lygybės komisijos vadove, be to, jau antrąją kadenciją yra EOK Vykdomojo komiteto narė.
Paskutinis LTOK ir Lietuvos žurnalistų sąjungos organizuotas renginys - dviejų dienų konferencija Druskininkuose „Lytiškumo tendencijos Lietuvos žiniasklaidoje“. Jame 2019 metų pavasarį diskutavo bei naujausiomis lyčių lygybės sporte tendencijomis domėjosi sporto žurnalistai, sporto vadybininkai bei elitiniai šalies sportininkai - kandidatai į Tokijo olimpines žaidynes. 2020 metų sausį įvykusiame baigiamajame projekto renginyje Lietuvos žurnalistams, sportininkams ir federacijų atstovams buvo pristatytos „Rekomendacijos žiniasklaidos atstovams dėl sporto temų ir sportininkų vaizdavimo“. Po seminaro rekomendacijos buvo išsiųstos visų Lietuvos žiniasklaidos priemonių vyr. redaktoriams ir sporto redakcijoms.
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė 2018 metų spalio 8-9 d. Buenos Airėse (Argentina) vykusioje 133-iojoje eilinėje Tarptautinio olimpinio komiteto sesijoje buvo išrinkta Tarptautinio olimpinio komiteto nare. Europos olimpinių komitetų (EOK) Vykdomojo komiteto narė D.Gudzinevičiūtė nuo šiol darbuojasi ir TOK sportininkų palaikymo komisijoje. „Esu labai dėkinga Tarptautiniam olimpiniam komitetui ir prezidentui Thomui Bachui už pasitikėjimą bei pripažinimą. Noriu pabrėžti, kad nors tapau individualia TOK nare, aš esu Lietuvos atstovė ir šis įvertinimas nėra asmeninis nuopelnas, tai visos mūsų komandos pripažinimas. 2000 m. Dainos Gudzinevičiūtės veikla siekiant lyčių lygybės sporte įvertinta Tarptautinio olimpinio komiteto apdovanojimu „Moterys sporte“. Jį spalio 5 d. LTOK vadovei Buenos Airėse įteikė Tarptautinės triatlono federacijos prezidentė Marisol Casado. Apdovanojimo teikimo iškilmės surengtos per pirmą sykį istorijoje vykusį TOK forumą „Olympism in Action“. Jis organizuotas trečiųjų jaunimo vasaros olimpinių žaidynių išvakarėse.
LTOK prezidentės kandidatūrą apdovanojimui „Moterys sporte“ pasiūlė Europos olimpiniai komitetai (EOK). D.Gudzinevičiūtė nuo 2014 m. D.Gudzinevičiūtės vadovaujamas LTOK itin daug dėmesio skiria lyčių lygybei sporte skatinti. Nuo 2014 m. Lietuvoje rengiami moterims skirti kvalifikacijos kėlimo kursai bei kiti projektai. LTOK glaudžiai bendradarbiauja su Europos lyčių lygybės institutu, 2017 metų spalį Vilniuje vyko pirmasis TOK forumas „Moterų lyderystės stiprinimas Europoje“. Kasmet teikiami šeši „Moterys sporte“ apdovanojimai - po vieną penkių žemynų atstovams ir vienas pasaulinis, kurį gali gauti ne tik asmenys, moterys ir vyrai, bet ir organizacijos. 2013 m. Europai skirtas apdovanojimas „Moterys sporte“ buvo įteiktas tuometei Lietuvos moksleivių ir studentų sporto centro direktorei Onai Babonienei.