Olimpinės žaidynės - tai ne tik sportininkų triumfo ir atkaklios kovos arena, bet ir vieta, kur susitinka skirtingų šalių atstovai, įskaitant teisėjus ir delegacijų vadovus. Lietuva, turinti ilgą ir turtingą sporto istoriją, visada stengėsi būti aktyvi olimpinio judėjimo dalyvė, siųsdama ne tik sportininkus, bet ir aukšto lygio teisėjus bei vadovus. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokį indėlį Lietuvos atstovai įnešė į olimpines žaidynes, atlikdami teisėjų ir delegacijų vadovų vaidmenis.
Lietuvos teisėjai olimpinėse žaidynėse: nuo ištakų iki šių dienų
Lietuvos teisėjų dalyvavimas olimpinėse žaidynėse prasidėjo dar 1932 m. Los Andželo vasaros žaidynėse, kai Antanas Jurgelionis teisėjavo meno varžybose. Nors ekonominės sąlygos neleido Lietuvos sportininkams dalyvauti šiose žaidynėse, A. Jurgelionio dalyvavimas tapo pirmuoju žingsniu į ilgą ir sėkmingą Lietuvos teisėjų istoriją olimpinėse žaidynėse.
Meno varžybos olimpinėse žaidynėse
Svarbu pažymėti, kad meno varžybos, kuriose dalyvavo A. Jurgelionis, buvo įtrauktos į olimpinę programą ir medaliais buvo apdovanoti penkių kategorijų menininkai, kurių darbai buvo susiję su sportu. Šiandien tai gali atrodyti neįprastai, tačiau tuo metu meno varžybos buvo neatsiejama olimpinio judėjimo dalis.
Janis Grinbergas - rekordininkas
Ilgametis Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) teisėjų ir taisyklių komisijos narys Janis Grinbergas yra Lietuvos teisėjų rekordininkas pagal dalyvavimą olimpinėse žaidynėse. Jis buvo IHF delegatas net aštuoneriose olimpinėse žaidynėse: Miunchene, Monrealyje, Maskvoje, Los Andžele, Seule, Barselonoje, Atlantoje ir Sidnėjuje. 1980 m. Maskvoje jam buvo patikėtos ir olimpinių rankinio varžybų direktoriaus pareigos. J. Grinbergo indėlis į rankinio sportą ir olimpinį judėjimą yra neįkainojamas.
Kiti žymūs Lietuvos teisėjai
Be J. Grinbergo, olimpinėse žaidynėse dirbo ir daugiau aukšto lygio Lietuvos teisėjų, tokių kaip:
Taip pat skaitykite: Biatlono taisyklės
- Zigmantas Raudonius - šešeriose olimpinėse žaidynėse (Maskvoje, Barselonoje, Atlantoje, Sidnėjuje, Atėnuose ir Pekine) dirbo buvęs ilgametis Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos generalinis sekretorius.
- Juozas Ūdras - penkeriose olimpinėse žaidynėse (Romos, Meksiko, Miuncheno, Monrealio ir Maskvos) teisėjavo 1950-1953 ir 1955 m. Lietuvos fechtavimosi špaga čempionas, Helsinkio ir Melburno olimpietis.
- Romualdas Brazauskas - penkeriose olimpinėse žaidynėse (Barselonos, Atlantos, Sidnėjaus, Pekino bei Londono) darbavosi ir krepšinio arbitras.
- Grigorijus Gutermanas - Maskvoje, Seule, Barselonoje ir Atlantoje rankinio varžybose teisėjavo.
- Laima Krauzienė - trejose žiemos olimpinėse žaidynėse (Vankuveryje, Sočyje ir Pekine) teisėjavo dailiojo čiuožimo atstovė.
- Jonas Vidmantas Čirūnas - dvejose olimpinėse žaidynėse (Maskvoje ir Seule) vandensvydžio kovoms teisėjavo.
- Kęstutis Bagdanavičius - Londone ir Rio de Žaneire bokso arbitras teisėjavo.
Sportininkai, tapę teisėjais
Įdomu tai, kad penki Lietuvos atletai olimpinėse žaidynėse dalyvavo ir kaip sportininkai, ir kaip teisėjai: J. Ūdras, Stasys Šaparnis, Danas Pozniakas, Edvinas Krungolcas ir Saulius Binevičius. Tai rodo, kad sportininkai, baigę savo karjerą, gali sėkmingai tęsti savo veiklą sporte, prisidėdami prie jo plėtros kaip teisėjai.
Edvinas Krungolcas: nuo sportininko iki tituluočiausio teisėjo
Pekino olimpinis vicečempionas ir Atėnų olimpietis penkiakovininkas Edvinas Krungolcas tris kartus į olimpines žaidynes atvyko ir kaip varžybų teisėjas. Jis teisėjavo Rio de Žaneire, Tokijuje ir pradėjo darbą Paryžiuje. E. Krungolcas teigia, kad jam sunkiau buvo pačiam kovoti olimpinėse žaidynėse nei teisėjauti, nes slėgė didelė atsakomybė ir įtampa.
E. Krungolcas, siekdamas išsikovoti teisę teisėjauti olimpinėse žaidynėse, patirtį kaupė per pasaulio ir Europos čempionatus, Pasaulio taurės etapus. Jis teisėjauja nuo 2013 m., kai baigė sportininko karjerą. Jis prisipažįsta, kad jaučiasi pusiau sportininkas, pusiau teisėjas, ir džiaugiasi galėdamas iš arčiau matyti mėgstamos sporto šakos virtuvę. Tarp pasaulio šiuolaikinės penkiakovės teisėjų E. Krungolcas yra labiausiai tituluotas, kolegos jį vadina čempionu.
Sunkumai ir iššūkiai
S. Šaparnis prisimena, kad Maskvos olimpinėse žaidynėse jam morališkai sunkiau buvo teisėjauti, nes šaudykloje buvo daug netvarkos ir blogai veikė aparatūra. S. Binevičius pripažįsta, kad teisėjauti sunkiau nei plaukti, nes tenka žiūrėti į geriausių pasaulio plaukikų klaidas. Jis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad olimpinės kovos yra gerokai didesnės nei pasaulio ir Europos čempionatuose.
Romualdas Brazauskas: krepšinio teisėjo kelias į olimpines aukštumas
Krepšinio teisėjas Romualdas Brazauskas teisėjavo Barselonos, Atlantos, Sidnėjaus, Pekino ir Londono olimpinėse žaidynėse. Atlantoje jam buvo patikėtas moterų, o Sidnėjuje ir Pekine - vyrų varžybų finalas. R. Brazauskas neslepia, kad žymiai sunkiau teisėjauti vyrų rungtynėms dėl didesnių greičių ir aštresnės kovos. Jis taip pat prisipažįsta, kad iš Sidnėjaus ir Pekino žaidynių parsivežė du finalinių varžybų kamuolius, kuriuos eksponuoja Lietuvos krepšinio namuose.
Taip pat skaitykite: Šaudymo iš lanko atstumai
R. Brazauskas teigia, kad kiekvienoms žaidynėms, kaip ir kiekvienoms rungtynėms, reikia ruoštis labai atsakingai, nes tai nėra lengvas pasivaikščiojimas, o ilgas ir svarbus procesas. Jis prisimena savo debiutą Barselonos olimpinėse žaidynėse, kurios įstrigo visam gyvenimui. Legendinis krepšinio teisėjas įsitikinęs, kad kiekvienoje gyvenimo srityje, jei žmogus nori pasiekti aukštumų, jam reikia talento ir darbo.
Laima Krauzienė: dailiojo čiuožimo teisėja trijose olimpinėse žaidynėse
Dailiojo čiuožimo atstovė Laima Krauzienė teisėjavo trejose olimpinėse žiemos žaidynėse: Vankuveryje, Sočyje ir Pekine. Ji apgailestauja, kad pritrūko sėkmės patekti į 2006 m. Turino žaidynes, tačiau prisimena, kad labiausiai patiko puikiai organizuotos Vankuverio olimpinės žaidynės. L. Krauzienė yra vienintelė mūsų dailiojo čiuožimo arbitrė, galinti teisėjauti olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose.
Lietuvos olimpinės delegacijos: istorija ir dabartis
Lietuvos dalyvavimas olimpinėse žaidynėse turi ilgą ir turtingą istoriją. Pirmą kartą Lietuva dalyvavo 1924 m. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, o po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos sportininkai vėl pradėjo dalyvauti olimpinėse žaidynėse kaip nepriklausomos šalies atstovai.
Pirmasis bandymas: 1924 m. Paryžiaus olimpinės žaidynės
1924 m. pavasarį šalies sporto gyvenimui vadovavusi Lietuvos sporto lyga (LSL) pirmąkart nusprendė nusiųsti sportininkus į olimpines žaidynes. Sporto vadovai tikėjosi, kad lietuviai pasirodys net keliolikos sporto šakų arenose. Prieš 1924 m. Paryžiaus žaidynes numatomų olimpiečių sąraše buvo trys dešimtys pavardžių, o lietuviai tikėjosi pasirodyti futbolo, lengvosios atletikos, bokso, fechtavimo, imtynių, sunkiosios atletikos, šaudymo, plaukimo, dviračių sporto, teniso, gimnastikos ir jojimo varžybose.
Futbolininkų debiutas
Praminti olimpinį kelią turėjo futbolininkai. Per 1924 metų Paryžiaus žaidynes daugumos sporto šakų varžybos vyko liepos mėnesį, bet olimpinis futbolo turnyras prasidėjo gegužės 25 dieną. Lietuvos futbolo rinktinė susiruošti į Paryžių turėjo labai greitai. LSL posėdis, kuriame oficialiai nuspręsta dalyvauti Paryžiaus žaidynėse, įvyko balandžio 8-ąją, o per pusantro mėnesio reikėjo nuveikti begalę organizacinių darbų.
Taip pat skaitykite: Šaudymo iš lanko nauda
Sunkiausias darbas buvo gauti pinigų. Kelionė į Prancūziją ir gyvenimas Paryžiuje nemenkai kainavo, o LSL kasoje švilpavo vėjai. Sporto vadovai labai tikėjosi Vyriausybės paramos, tačiau valdžia ilgai delsė spręsti sportininkų finansavimo klausimą. Vienu metu jau atrodė, kad olimpinį debiutą teks atidėti, bet gegužės 21-ąją, iki numatytų pirmųjų futbolo turnyro rungtynių likus keturioms dienoms, Lietuvos Vyriausybė pagaliau skyrė reikiamą sumą ir futbolininkai galėjo išvykti į Paryžių.
Kelionės peripetijos ir pralaimėjimas
Lietuvos futbolininkai atvykti į Paryžių turėjo gegužės 24-osios rytą, bet kelionėje iškilo dar viena netikėta kliūtis. Traukiniui kirtus Belgijos sieną, olimpiečiai buvo išlaipinti pirmoje šios šalies stotyje, nes neturėjo tranzitinių Belgijos vizų. Praradusi dar kelias brangias valandas komanda į Paryžių atvažiavo tik prieš pusiaunaktį, iki rungtynių likus mažiau negu parai.
Gegužės 25 dienos popietę Venseno miške, vilkėdami Paryžiuje įsigytus baltus marškinėlius ir žalias kelnaites, išsirikiavo vienuolika Lietuvos futbolininkų, pasiruošusių ginti Lietuvos garbę. Prieš juos stovėjo vienuolika Šveicarijos futbolininkų. Lietuviai net neįsivaizdavo, ko tikėtis: daugelis jų futbolą žaidė vos dvejus ar trejus metus, o apie užsienio komandas buvo girdėję tik iš pasakojimų. Šveicarai iškart užgulė lietuvių vartus, pirmame kėlinyje įmušė keturis įvarčius, antroje mačo pusėje taikliai smūgiavo dar penkis kartus ir laimėjo rungtynes 9:0.
Olimpinis auksas su SSRS rinktine
Į kitas olimpines žaidynes, vykusias 1928 m. Amsterdame, Lietuvos sporto vadovai futbolo rinktinės nebesiuntė. 1932 ir 1936 m. Lietuva visai nedalyvavo olimpinėse žaidynėse, o po Antrojo pasaulinio karo geriausi Lietuvos sportininkai kelis dešimtmečius patekti į olimpines žaidynes galėjo tik kaip SSRS rinktinės nariai.
1988 m. vilnietis Viačeslavas Sukristovas su pirmąja SSRS rinktine tapo Europos vicečempionu, o antrąją rinktinę treniravęs ukrainietis Anatolijus Byšovecas pakvietė gargždietį Arminą Narbekovą ir kėdainietį Arvydą Janonį kovoti dėl Seulo olimpinių žaidynių medalių. A. Narbekovas ir A. Janonis iš Korėjos parsivežė tauriausius apdovanojimus. SSRS rinktinė finalo rungtynėse nugalėjo Brazilijos komandą 2:1 ir tapo olimpine čempione.
Komandiniai žaidimai olimpinėse žaidynėse
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vienintelė mūsų šalies komanda, dalyvavusi olimpinių žaidynių komandinių žaidimų turnyruose, yra vyrų krepšinio rinktinė. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse turėsime pirmą kartą Lietuvai atstovaujančius sportininkus ir sportininkes dvejose komandinėse sporto šakose: paplūdimio tinklinyje ir 3x3 krepšinyje. O prieš šimtą metų Lietuvos olimpinį kelią praskynė vyrų futbolo rinktinė, sovietmečiu medalius iškovojo Lietuvoje išugdyti futbolininkai, tinklininkai, rankininkai ir krepšininkės, o po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos sportininkai dalyvavo kelių asmeninių žaidimų - stalo teniso, badmintono ir teniso - olimpinėse varžybose.
Lietuvos tinklinio perlai
Lietuvos tinklinis niekada nebuvo labai stiprus ir išgyveno vos porą nedidelių pakilimų. Vis dėlto du Lietuvoje išugdyti tinklininkai - Liudmila Meščeriakova-Buldakova ir Vasilijus Matuševas - XX amžiaus septintajame dešimtmetyje tapo olimpiniais čempionais. Tiesa, tuo metu, kai pasiekė didžiausias karjeros pergales, jie buvo išvykę iš Lietuvos ir žaidė Rusijos bei Ukrainos klubuose.
Rankininkų medaliai
Kadangi rankinis olimpinio pripažinimo laukė ilgiau, pirmoji geriausių Lietuvos rankininkų karta neturėjo galimybės tapti olimpiečiais. O Lietuva tuo metu buvo viena iš SSRS rankinio lyderių. Ir ne vien SSRS. Kauno „Žalgirio“ moterų rankinio komanda 1967 ir 1968 m. du kartus paeiliui iškovojo Europos čempionių taurę - svarbiausią Senojo žemyno klubų prizą.
Keletas geriausių Lietuvos rankininkų ir rankininkių buvo kviečiami į SSRS rinktines, lietuvis Janis Grinbergas treniravo iš pradžių moterų, o paskui vyrų rinktinę. Jam vadovaujant abi SSRS rinktinės pirmą kartą pateko į pasaulio pirmenybes. Bet visa tai vyko dar tada, kai rankinis olimpine sporto šaka dar nebuvo pripažintas.
Vienintelė Lietuvos sporto atstovė Los Andželo žaidynėse - Tarptautinės rankinio federacijos delegatas vilnietis J. Grinbergas.
Iki 1976-ųjų, kai į olimpinę programą buvo įtrauktas moterų rankinis, jėgų santykis pasikeitė. Auksinė žalgiriečių karta baigė karjerą, o Europoje pradėjo dominuoti Kijevo „Spartak“ komanda. Būtent „Spartak“ rankininkės 1976 m. sudarė į Monrealį išvykusios SSRS olimpinės rinktinės branduolį.
Viena iš nedaugelio kitų klubų rankininkių buvo Daugirdų kaime netoli Alytaus užaugusi Aldona Česaitytė-Nenėnienė. Ilgametė Kauno „Žalgirio“ komandos lyderė keliavo ne tik į Monrealio, bet ir į 1980 m. Maskvos olimpines žaidynes. Ir iš abiejų grįžo su aukso medaliais.
Per Maskvos žaidynes A. Nenėnienė olimpinėje rinktinėje jau buvo ne vienintelė lietuvė. Į SSRS komandą taip pat papuolė ir olimpine čempione tapo Vilniaus „Eglėje“ žaidusi iš Pumpėnų (Pasvalio r.) kilusi Sigita Mažeikaitė-Strečen.
Panašiu metu, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, SSRS vyrų rinktinėje įsitvirtino Eišiškių apylinkėse užaugęs ir Kauno „Granite“ žaidęs Valdemaras Novickis. Jis dalyvavo 1980 m. Maskvos ir 1988 m. Seulo olimpinėse žaidynėse, kuriose iškovojo sidabrą ir auksą.
tags: #saudymas #olimpines #zaidynes #delegacijos #vadovas